A. Zabarauskas apie atšaukimo kultūrą: nereikia viltis, kad kada nors būsime tokie kultūringi, jog gebėsime priimti kito nuomonę
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
[intro_text content="„Mums nereikia viltis, kad kada nors būsime tokie kultūringi, jog gebėsime priimti kito nuomonę“, – sako komunikacijos specialistas, buvęs prezidento Gitano Nausėdos komunikacijos vadovas AISTIS ZABARAUSKAS."]
Šiais metais vienoje iš festivalio „Būtent!“ diskusijų gvildenta sudėtinga tema – ar Lietuvoje paplitusi atšaukimo kultūra.
Atšaukimo kultūra (angl. cancel culture; cancel – „atšaukti“) – reiškinys, kai dėl konkrečių veiksmų ar pasisakymų viešas žmogus ar organizacija patiria masinį gėdinimą ir puolimą socialiniuose tinkluose.
Skatina apsibrėžti, kas yra atšaukimo kultūra
Diskusijoje „Cancel“ kultūra: ar (dar) galime laisvai kalbėti vieni su kitais?“ dalyvavęs filosofijos ir viešojo kalbėjimo mokytojas, publicistas DONATAS PUSLYS teigė, kad labai svarbu apibrėžti, kas yra atšaukimo kultūra.
„Atšaukimo atvejų tikrai yra, bet kelčiau klausimą, ar jie iš esmės keičia bendrą klimatą, nes jei palyja, juk nesakai, kad gyvename audrose. Reikėtų pradėti nuo klausimo, ką laikome atšaukimo kultūra“, – kalbėjo jis.
[caption id="attachment_980096" align="alignleft" width="2000"]
Filosofijos ir viešojo kalbėjimo mokytojas, publicistas Donatas Puslys. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka[/caption]
Publicistas prisiminė atvejus iš darbo žiniasklaidoje, kai atšaukimo kultūra buvo manipuliuojama. „Man dirbant žiniasklaidoje kartais atrodė, kad šiuo terminu labai patogu manipuliuoti. Jeigu žmogus atsiunčia tekstą ir tu jo nepublikuoji, jis tvirtina: „Tai yra atšaukimo kultūra.“ Ne, tai yra redakcinė politika.
Jeigu Didžiojoje Britanijoje į „The Spectator“ atsiųsi visiškai kairės pakraipos tekstą, natūralu, kad konservatyvių pažiūrų savaitraštis jo nepublikuos. Tad labai svarbu susitarti ir dėl atšaukimo kultūros apibrėžimo, nes kitu atveju juo remdamiesi galime kalbėti apie viską – neišspausdintą tekstą, diskusijoje pasakytą aštresnį žodį“, – sakė D. Puslys.
„Atšaukimo kultūra buvo, yra ir bus“
A. Zabarauskas diskusijoje laikėsi pozicijos, kad atšaukimo kultūra buvo, yra ir bus. „Kad ir kas nutiktų, visada atsiras grupė žmonių, kuri jausis atšaukta ir atstumta. Kai buvo įvestas galimybių pasas, didelė visuomenės dalis jautėsi išstumta iš gyvenimo, protestavo ir iki šiol piktinasi. Mes esame per daug fragmentavęsi ir turime per mažai bendrų vardiklių, nėra temų, kuriomis visi sutartume“, – svarstė jis.
„Reiškinio apibrėžimas yra svarbu, bet sąvokoje „atšaukimo kultūra“ yra dėmuo „kultūra“, kuri, be meno, reiškia ir nerašytas taisykles, kurių laikomės, kad sugyventume, nors esame labai skirtingi. Kad nepasimestume sąvokose, kalbėdami apie atšaukimo kultūrą turėtume kalbėti apie visuotinai netinkamą elgesį, dėl kurio atstumiami žmonės“, – tikino A. Zabarauskas.
[caption id="attachment_1219514" align="alignleft" width="2139"]
Mariaus Morkevičiaus / ELTA nuotrauka[/caption]
Komunikacijos specialistas mano, kad Lietuvoje norint laisvai reikšti savo nuomonę reikia turėti nepriklausomą pajamų šaltinį.
„Vienas mano bičiulis turi verslą, bet taip pat aktyviai pasisako finansinėmis temomis. Jis kritikavo mokesčių reformą, o tarp jo klientų buvo ir valstybės institucijų. Jam paskambino ir pasakė: „Nebežinau, kaip mes pirksime iš tavęs, kai taip kalbi apie mūsų darbus, gal ištrink savo įrašą.“ Jis taip ir padarė. Jeigu Lietuvoje nori kalbėti tiesiai ir nejausti pasekmių, privalai turėti nepriklausomų pajamų, nes tie, kuriems nepatiks tavo nuomonė, gali užsukti kranelį“, – pavyzdžiu dalijosi A. Zabarauskas.
Ar reikia atskirti menininką ir jo kūrybą?
Diskusijoje dalyvavusi MO muziejaus direktorė MILDA IVANAUSKIENĖ taip pat pasakojo apie atšaukimo kultūros dilemas, kai reikia atskirti menininką ir jo kūrybą.
„Buvo metoo skandalas, kai tapytojas Jonas Gasiūnas sulaukė kaltinimų. Jis nebuvo nuteistas, bet mūsų muziejus turėjo priimti sprendimą, ar rodyti jo kūrinį. Jeigu rodome, ar turime pateikti visą kontekstą apie menininką? Kai kurie žmonės sako, kad po skandalo dėl menininko poelgių kurį laiką turi „pailsėti“ ir jo kūryba, tačiau kiti skatina atskirti kūrybą ir kūrėją.
Dėl istorinių asmenybių lengviau – dažniausiai galima pateikti visą kontekstą ir kūrybą eksponuoti. Tačiau dėl šiuolaikinių asmenybių sunku, keliamas klausimas, ar užtenka parašyti, kad žmogus kažkada yra pasielgęs nemoraliai“, – svarstė ji.
[caption id="attachment_1195863" align="alignleft" width="2048"]
MO muziejaus vadovė Milda Ivanauskienė. Ryčio Šeškaičio nuotrauka[/caption]
M. Ivanauskienė sakė, kad galiausiai muziejus pakabino J. Gasiūno paveikslą ir pateikė visą kontekstą. „Iš institucinės pusės mes laikomės nuosaikesnės pozicijos, o ne atšaukimo, tai sudėtinga, ir to pasekmių lengvai neištaisysi. Vienas dalykas yra žmogų atšaukti, o kitas – statyti ant pjedestalo. Vienas – atskleisti kontekstą, o kitas – vertinti kūrybą“, – svarstė MO muziejaus vadovė.
Yra ir pozityvių atšaukimo kultūros pavyzdžių?
Nors sutariama, kad atšaukimo kultūra yra labiau žalingas reiškinys nei naudingas, esama ir pozityvių pavyzdžių. Vieni tokių – verslai, kurie dėl aplinkos taršos arba prekybos su Rusija kurį laiką boikotuojami.
Anot televizijos laidų kūrėjo, Vytauto Didžiojo universiteto docento RYČIO ZEMKAUSKO, kartais atšaukimo kultūra gali būti panaudojama kilniam tikslui, kad neplistų žalingi dalykai. Vis dėlto jis mano, kad tai labiau žalingas reiškinys.
„Esu diskutavęs, kiek reikėtų laiko demokratiškiausiai pasaulio valstybei, kad joje įsigalėtų fašizmas. Visi priėjo prie išvados, kad daug laiko nereikia, o atšaukimo kultūra atidaro vartus piktavaliams. Daug piktesnės valios žmonėms nei tie, kuriuos visuomenė atšaukia“, – svarstė jis.
[caption id="attachment_978574" align="alignleft" width="2000"]
Televizijos laidų kūrėjas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas Rytis Zemkauskas. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka[/caption]
Diskusijoje keltas klausimas ir apie atšaukimo kultūros plitimą. A. Zabarauskas tikino, kad šio reiškinio nepanaikinsime.
„Minia, specialiai jos nevadinu visuomene, nuolat užsiima atšaukimu. Minios visada buvo ir nuolat siautėjo. Todėl mums reikia susidėti atraminius taškus, o jie galėtų būti vidinė laikysena. Jeigu esu žmogus, kurį už įsitikinimus atšaukė, kodėl man tai turi rūpėti? Visada bus tokių, kuriems aš netiksiu ir nepatiksiu, tačiau ar man jų nuomonė svarbi? Tačiau kitos žmonių dalies nuomonė man visgi svarbi, į juos turėčiau orientuotis. Atsijokime minią nuo žmonių, kurie mums iš tiesų yra svarbūs. Vidinis atsparumas ir tiesus stuburas leis mums įgyvendinti savo sumanymus“, – aiškino jis.
„Visais laikais buvo teisuolių, tad prieš mesdami akmenį dar greitai pažiūrėkime į veidrodį, pareflektuokime. Vienoje sistemoje tokius žmones vadino komjaunuoliais, kitoje – chunveibinais. Mūsų liberalioje demokratijoje irgi yra grupė žmonių, kurie yra teisuoliai ir atlieka tokius veiksmus. Manau, tai klaidinga, bet mes tik stebime reiškinį“, – pridūrė jis.
Kalbėdamas apie galimus problemos sprendimo būdus D. Puslys pajuokavo, esą mums reikia naujos apšvietos. O kaip ją pasiekti, kai yra socialiniai tinklai? Ar įmanoma socialiniuose tinkluose normali diskusija, kai galiausiai atsiremiama į frazę: „O ko tu išvis nori, tai mano nuomonė?“
R. Zemkauskas sakė, kad kalbėdami apie atšaukimo kultūrą kalbame apie nusikaltimą ir bausmę, tad natūralu, jog už nusikaltimą turi būti baudžiama, tačiau bausmė turi būti adekvati. „Tam tikrais atvejais siūlyčiau kažką atšaukti, tačiau neleisti sau patirti dėl to džiaugsmą“, – tvirtino jis.
Diskusija „Cancel“ kultūra: ar (dar) galime laisvai kalbėti vieni su kitais?“ vyko rugpjūčio 29 d. Bernardinų sode Vilniuje. Ją moderavo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektorė, muziejaus „Dingęs Štetlas“ komunikacijos vadovė Marija Dautartaitė.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
[donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"]
[newsletter]
[related]
Filosofijos ir viešojo kalbėjimo mokytojas, publicistas Donatas Puslys. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka[/caption]
Publicistas prisiminė atvejus iš darbo žiniasklaidoje, kai atšaukimo kultūra buvo manipuliuojama. „Man dirbant žiniasklaidoje kartais atrodė, kad šiuo terminu labai patogu manipuliuoti. Jeigu žmogus atsiunčia tekstą ir tu jo nepublikuoji, jis tvirtina: „Tai yra atšaukimo kultūra.“ Ne, tai yra redakcinė politika.
Jeigu Didžiojoje Britanijoje į „The Spectator“ atsiųsi visiškai kairės pakraipos tekstą, natūralu, kad konservatyvių pažiūrų savaitraštis jo nepublikuos. Tad labai svarbu susitarti ir dėl atšaukimo kultūros apibrėžimo, nes kitu atveju juo remdamiesi galime kalbėti apie viską – neišspausdintą tekstą, diskusijoje pasakytą aštresnį žodį“, – sakė D. Puslys.
„Atšaukimo kultūra buvo, yra ir bus“
A. Zabarauskas diskusijoje laikėsi pozicijos, kad atšaukimo kultūra buvo, yra ir bus. „Kad ir kas nutiktų, visada atsiras grupė žmonių, kuri jausis atšaukta ir atstumta. Kai buvo įvestas galimybių pasas, didelė visuomenės dalis jautėsi išstumta iš gyvenimo, protestavo ir iki šiol piktinasi. Mes esame per daug fragmentavęsi ir turime per mažai bendrų vardiklių, nėra temų, kuriomis visi sutartume“, – svarstė jis.
„Reiškinio apibrėžimas yra svarbu, bet sąvokoje „atšaukimo kultūra“ yra dėmuo „kultūra“, kuri, be meno, reiškia ir nerašytas taisykles, kurių laikomės, kad sugyventume, nors esame labai skirtingi. Kad nepasimestume sąvokose, kalbėdami apie atšaukimo kultūrą turėtume kalbėti apie visuotinai netinkamą elgesį, dėl kurio atstumiami žmonės“, – tikino A. Zabarauskas.
[caption id="attachment_1219514" align="alignleft" width="2139"] Mariaus Morkevičiaus / ELTA nuotrauka[/caption]
Komunikacijos specialistas mano, kad Lietuvoje norint laisvai reikšti savo nuomonę reikia turėti nepriklausomą pajamų šaltinį.
„Vienas mano bičiulis turi verslą, bet taip pat aktyviai pasisako finansinėmis temomis. Jis kritikavo mokesčių reformą, o tarp jo klientų buvo ir valstybės institucijų. Jam paskambino ir pasakė: „Nebežinau, kaip mes pirksime iš tavęs, kai taip kalbi apie mūsų darbus, gal ištrink savo įrašą.“ Jis taip ir padarė. Jeigu Lietuvoje nori kalbėti tiesiai ir nejausti pasekmių, privalai turėti nepriklausomų pajamų, nes tie, kuriems nepatiks tavo nuomonė, gali užsukti kranelį“, – pavyzdžiu dalijosi A. Zabarauskas.
Ar reikia atskirti menininką ir jo kūrybą?
Diskusijoje dalyvavusi MO muziejaus direktorė MILDA IVANAUSKIENĖ taip pat pasakojo apie atšaukimo kultūros dilemas, kai reikia atskirti menininką ir jo kūrybą.
„Buvo metoo skandalas, kai tapytojas Jonas Gasiūnas sulaukė kaltinimų. Jis nebuvo nuteistas, bet mūsų muziejus turėjo priimti sprendimą, ar rodyti jo kūrinį. Jeigu rodome, ar turime pateikti visą kontekstą apie menininką? Kai kurie žmonės sako, kad po skandalo dėl menininko poelgių kurį laiką turi „pailsėti“ ir jo kūryba, tačiau kiti skatina atskirti kūrybą ir kūrėją.
Dėl istorinių asmenybių lengviau – dažniausiai galima pateikti visą kontekstą ir kūrybą eksponuoti. Tačiau dėl šiuolaikinių asmenybių sunku, keliamas klausimas, ar užtenka parašyti, kad žmogus kažkada yra pasielgęs nemoraliai“, – svarstė ji.
[caption id="attachment_1195863" align="alignleft" width="2048"] MO muziejaus vadovė Milda Ivanauskienė. Ryčio Šeškaičio nuotrauka[/caption]
M. Ivanauskienė sakė, kad galiausiai muziejus pakabino J. Gasiūno paveikslą ir pateikė visą kontekstą. „Iš institucinės pusės mes laikomės nuosaikesnės pozicijos, o ne atšaukimo, tai sudėtinga, ir to pasekmių lengvai neištaisysi. Vienas dalykas yra žmogų atšaukti, o kitas – statyti ant pjedestalo. Vienas – atskleisti kontekstą, o kitas – vertinti kūrybą“, – svarstė MO muziejaus vadovė.
Yra ir pozityvių atšaukimo kultūros pavyzdžių?
Nors sutariama, kad atšaukimo kultūra yra labiau žalingas reiškinys nei naudingas, esama ir pozityvių pavyzdžių. Vieni tokių – verslai, kurie dėl aplinkos taršos arba prekybos su Rusija kurį laiką boikotuojami.
Anot televizijos laidų kūrėjo, Vytauto Didžiojo universiteto docento RYČIO ZEMKAUSKO, kartais atšaukimo kultūra gali būti panaudojama kilniam tikslui, kad neplistų žalingi dalykai. Vis dėlto jis mano, kad tai labiau žalingas reiškinys.
„Esu diskutavęs, kiek reikėtų laiko demokratiškiausiai pasaulio valstybei, kad joje įsigalėtų fašizmas. Visi priėjo prie išvados, kad daug laiko nereikia, o atšaukimo kultūra atidaro vartus piktavaliams. Daug piktesnės valios žmonėms nei tie, kuriuos visuomenė atšaukia“, – svarstė jis.
[caption id="attachment_978574" align="alignleft" width="2000"] Televizijos laidų kūrėjas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas Rytis Zemkauskas. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka[/caption]
Diskusijoje keltas klausimas ir apie atšaukimo kultūros plitimą. A. Zabarauskas tikino, kad šio reiškinio nepanaikinsime.
„Minia, specialiai jos nevadinu visuomene, nuolat užsiima atšaukimu. Minios visada buvo ir nuolat siautėjo. Todėl mums reikia susidėti atraminius taškus, o jie galėtų būti vidinė laikysena. Jeigu esu žmogus, kurį už įsitikinimus atšaukė, kodėl man tai turi rūpėti? Visada bus tokių, kuriems aš netiksiu ir nepatiksiu, tačiau ar man jų nuomonė svarbi? Tačiau kitos žmonių dalies nuomonė man visgi svarbi, į juos turėčiau orientuotis. Atsijokime minią nuo žmonių, kurie mums iš tiesų yra svarbūs. Vidinis atsparumas ir tiesus stuburas leis mums įgyvendinti savo sumanymus“, – aiškino jis.
„Visais laikais buvo teisuolių, tad prieš mesdami akmenį dar greitai pažiūrėkime į veidrodį, pareflektuokime. Vienoje sistemoje tokius žmones vadino komjaunuoliais, kitoje – chunveibinais. Mūsų liberalioje demokratijoje irgi yra grupė žmonių, kurie yra teisuoliai ir atlieka tokius veiksmus. Manau, tai klaidinga, bet mes tik stebime reiškinį“, – pridūrė jis.
Kalbėdamas apie galimus problemos sprendimo būdus D. Puslys pajuokavo, esą mums reikia naujos apšvietos. O kaip ją pasiekti, kai yra socialiniai tinklai? Ar įmanoma socialiniuose tinkluose normali diskusija, kai galiausiai atsiremiama į frazę: „O ko tu išvis nori, tai mano nuomonė?“
R. Zemkauskas sakė, kad kalbėdami apie atšaukimo kultūrą kalbame apie nusikaltimą ir bausmę, tad natūralu, jog už nusikaltimą turi būti baudžiama, tačiau bausmė turi būti adekvati. „Tam tikrais atvejais siūlyčiau kažką atšaukti, tačiau neleisti sau patirti dėl to džiaugsmą“, – tvirtino jis.
Diskusija „Cancel“ kultūra: ar (dar) galime laisvai kalbėti vieni su kitais?“ vyko rugpjūčio 29 d. Bernardinų sode Vilniuje. Ją moderavo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektorė, muziejaus „Dingęs Štetlas“ komunikacijos vadovė Marija Dautartaitė.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
[donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"]
[newsletter]
[related]
Autorius: Vakaris Vingilis
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
