Pavymui medikų perdegimo – raminamieji vaistai, narkotikai bei prisikviestos mirtys

Rytais sunku pakilti iš lovos – nemiga sunaikina paskutines jėgas. Vos pagalvojus apie darbą, kuris anksčiau džiugindavo, – pykina, atėjus į jį sunku prisiversti dirbti. Tai – tik keletas perdegimo, kurio gniaužtuose medikai atsiduria dažnai, požymių.

Ar įmanoma įprasti prie mirties? Šį klausimą prieš keletą metų teko užduoti Vilkpėdės slaugos ligoninėje dirbančiai slaugytojai.

„Ne“, – papurtė ji galvą. Ji turėjo sukaupusi ne vieną dešimtį metų darbo patirties, ir ne bet kokios, bet sunkiausios – onkologijos ligoninėje ilgai slaugė pilvo organų vėžiu sergančius ligonius.

Vėliau ji pakeitė darbo vietą – iš onkologijos ligoninės perėjo į slaugos ligoninę, tačiau ir joje vėžys yra ypač dažna liga, paskutinėse stadijose prirakinanti žmones prie lovos.

„Negaliu pamiršti, kaip paliatyviosios slaugos skyriuje turėjome atsisveikinti su jauna vėžiu sergančia moterimi. Buvo paskutinės jos gyvenimo dienos. Kai ji iškeliavo, visos raudojome.

Gaila buvo ne tik moters – gaila buvo jos mažos dukrytės, kuri lipdavo ir lipdavo pas mamą į lovą“, – atsiduso slaugytoja.

Pasak jos, kiekvieno ligonio mirtis palieka žymę. Atėjusi anksti rytą į darbą ji paprastai net ne-klausdavo, kaip kolegėms praėjo naktinis budėjimas, – viskas jau ir taip būna „surašyta“ veiduose. Būta krizių? Atklydo mirtis? Į šiuos klausimus paprastai atsako begalinis jų nuovargis.

Išsigelbėjo pakeitusi darbą

„Dabar aš dirbu kaip normalus žmogus“, – su medicinos slaugytoja vienoje Vilniaus poliklinikų prašnekome apie darbo krūvius atsitiktinai, ruošdamosi kardiologo konsultacijai.

„Daug metų dirbau šeimos gydytojo kabinete ir nebeištvėriau – pakeičiau ne gydymo įstaigą, bet darbo vietą.

Krūvis ten buvo didžiulis, ligonių srautai – milžiniški.

Tuo pačiu metu reikėjo padėti šeimos gydytojai – rašyti siuntimus, atlikti procedūras. Reikėjo skambinti lėtinėmis ligomis sergantiems žmonėms į namus, derinti vizitų laiką.

O kai pakildavo užkrečiamųjų ligų bangos, po darbo namo abi su gydytoja vos paršliauždavome.

Ligoti žmonės – nekantrūs, neretai – pikti, irzlūs. Emociškai atsiriboti nuo to neįmanoma.

Ilgainiui darbas tapo kančia, pradėjau jo nemėgti.

Pasitaikė galimybė ir nė ne-
svarstydama perėjau dirbti į kardiologo kabinetą.

Jame krūvis daug mažesnis, atsigavau. Ir nė nebežinau, kaip be medicinos gyvenčiau“, – patirtimi pasidalijo slaugytoja.

Nuovargis ir perdegimas

Nuovargis, po to – ir pervargimas, tikėtina, neaplenkia bet kokios profesijos žmonių. Tačiau didžiausią grėsmę jis ima kelti tada, kai tai tampa nuolatine būsena, lydima ilgalaikio streso.

Visa tai ilgainiui sukelia perdegimo sindromą ir įstumia žmones į ligas – nerimo sutrikimus, depresiją, o kartais prišaukia ir mirtį.

Psichiatrai perdegimo sindromą apibūdina kaip ilgalaikio streso ir per didelio darbo krūvio sukeltą būklę, pasireiškiančią emociniu, fiziniu ir protiniu išsekimu. Dėl šios būklės žmogus gali jaustis apatiškas, prarasti motyvaciją, tapti ciniškas ir nuolatos jausti nuovargį net ir po poilsio.

Darbas gydymo įstaigose apskritai yra susijęs su stresu, nes tai – pagalba sergantiems žmonėms, o jie būna visokie: geranoriški, pikti, išsigandę, bijantys mirties.

Tiksli diagnozė ir baimė suklysti, tinkamai parinkti vaistai, invazinės procedūros, operacijos, akistata su mirtimi, ligonių artimųjų priekaištai – visa tai neprideda emocinės sveikatos nei gydytojams, nei chirurgams, nei slaugytojams.

Stresas dar labiau padidėja, kai tuo pat metu darbdaviai ar net kolegos, graužiami pavydo ar regzdami intrigas, griebiasi psichologinio smurto – įžeidinėja, tyčiojasi, užgaulioja, priekabiauja, grasina, žemina ir sudaro nepalankius budėjimų grafikus.

Kiek laiko žmogus gali tai iš-
tverti?

Valstybinė darbo inspekcija (VDI), kurioje veikia Psichologinio smurto darbe prevencijos skyrius, yra konstatavusi, kad dažniausiai psichologinis smurtas patiriamas viešojo sektoriaus įmonėse, ypač sveikatos priežiūros, socialinės globos bei švietimo.

Tos skaudžios situacijos, slepiamos bauginant darbuotojus, kartais sprogsta savižudybėmis, ilgam sukeldamos svarstymų raibulius.

Tragedijų atgarsiai

2021-ųjų pavasarį iš gyvenimo pasitraukusios Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytojos situaciją patys medikai primena kas kartą, kai tiktai prakalbama apie nepakeliamus darbo krūvius, kuriuos lydi psichologinis smurtas.

Tai sukelia perdegimo sindromą arba prišaukia kitas psichikos ligas.

Nusižudžiusios medikės artimieji nuėjo kelerius metus trukusį teismų kelią, kol pernai – 2024-ųjų lapkritį – Šiaulių apylinkės teismas konstatavo, kad būtent ligoninė buvo kalta dėl moters savižudybės.

„Ligoninė neužtikrino nediskriminacinės darbo aplinkos darbuotojams, neužkirto kelio nesaugiam psichosocialiniam klimatui formuotis ir nesiėmė efektyvių priemonių psichosocialiniam klimatui gerinti – nesudarė saugių darbo sąlygų“ – teismo pranešime spaudai buvo cituojama bylą nagrinėjusi teisėja Simona Čėsnienė.

2023 metais Lietuvos medicinos padangę sukrėtė dar viena tragedija – nusižudė 36 metų garsus Santaros klinikų chirurgas.

Po jos Medikų sąjūdžio atstovė Auristida Gerliakienė teigė, kad tokios nelaimės užprogramuotos kartotis, nes atgyvenęs sistemos finansavimas sąlygoja ir didelius krūvius, ir medikų perdegimą.

„Patys medikai nelabai noriai semiasi psichologinių žinių, pasikliauna savimi. Jie mano, kad susitvarkys patys. Matau didžiulį šių problemų ir kreipimosi pagalbos stigmatizavimą“, – yra sakiusi A.Gerliakienė.

Pasak jos, didelė dalis gydytojų dirba daugiau nei vienu etatu. Gydytojų bei slaugytojų trūksta įvairiose gydymo įstaigose ir tas didžiulis trūkumas pavirsta didžiuliais darbo krūviais.

Tą patį paliudijo ir Valstybės kontrolės 2022–2024 metais atlikta gydymo įstaigų specialistų apklausa. Įvertinus apklausos duomenis paaiškėjo, kad pusė apklaustų medikų savo darbo krūvį vertina kaip didelį arba net labai didelį. Kai kurie jų dirbo ir trimis etatais, nors darbo kodeksas leidžia pusantro, kai kurie konsultuoti ligonių važinėjo net į penkis miestus.

„Regime, kad medikai dirba keliose vietose, ir tai gali daryti poveikį eilėms, ypač viešajame sektoriuje. Tai – bėda, nes nėra specifinio reguliavimo, kuris numatytų darbo krūvius“, – sakė valstybės kontrolierė Irena Segalovičienė.

Depresija ir priklausomybės

„Susipratau laiku, kad taip tęstis nebegali, ir ėmiausi pokyčių – pakeičiau darbo profilį, – pratarė Utenoje gyvenantis medikas Jurijus Blakunovas. – Man buvo blogai. Aš nuolat jaučiausi pavargęs, buvau piktas, bardavausi su kolegomis, prasidėjo depresija.

Prieš šešetą metų palikau darbą Utenos ligoninės anesteziologijos, intensyviosios terapijos ir skubios pagalbos skyriuje.“

Šis medikas yra anesteziologas reanimatologas bei echoskopuotojas. Jis dirba ir Panevėžio ligoninės Skausmo klinikoje, ir privačioje klinikoje Utenoje. Utenos ligoninėje jis taip pat yra įkūręs Skausmo kliniką.

Turėdamas daugiau nei 30-ies metų darbo patirties Jurijus puikiai regi ir tai, kaip ir kiek dirba jo kolegos.

„Medikai yra perfekcionistai, – patikino pašnekovas. – Visi norime atlikti darbą labai gerai – nuolat tobulinamės, mokomės, sekame naujoves. Bet vien medicinos žinių nepakanka, turime būti rūpestingi, dėmesingi pacientams.

Tačiau kartais ir patys darbdaviai atsisuka prieš medikus. Esu tai patyręs – žinau, kokį tai užkuria emocinį pragarą.“

Jis papasakojo, į kokią situaciją buvo įkliuvęs 2013-aisiais, kai dar dirbo Utenos ligoninėje, o jai vadovauti buvo paskirtas naujas direktorius. Gydytojas kalbėjo apie apgavystes dėl darbo vietos įgijus echoskopuotojo specializaciją, apie klastojamus darbo grafikus, ignoravimą, tarnybinių nuobaudų grėsmę.

„Dar dirbdamas reanimacijos skyriuje šioje ligoninėje įkūriau Skausmo kliniką, joje ligonius priimdavau po darbo reanimacijoje. Būdavo, sutartu laiku atvyksta procedūros pacientai iš kitų rajonų, bet operacinė su rentgeno aparatu užimta.

Tekdavo atsiprašinėti pacientų – laukti, kol rentgeno aparatas atsilaisvins, nes skausmo blokados be jo neįmanoma atlikti. Grįždavau namo naktį, poilsiui laiko mažai telikdavo, o ir užmigti pervargus būdavo sunku“, – patirtimi pasidalijo gydytojas.

Priklausomybių valktis

„Turime tradiciją – kursiokų susitikimą vasaros pabaigoje. Šįkart buvome susirinkę mano sodyboje. Kepėme kepsnius ir kone visą naktį „rėkavome“ – išsipasakojome, pasidalijome skauduliais. Tai – gera terapija, nes po to tampa lengviau“, – pokalbį apie tai, kuo dabar gyvena medikai, pratęsė J.Blakunovas.

Pasak jo, apie tai, kas vyksta nuovargio užkulisiuose, gydymo įstaigos stengiamasi nuslėpti, tačiau medikai juk pasikalba vieni su kitais.

„Jauni gydytojai, ypač dirbantys sostinėje, yra įnikę į raminamuosius vaistus. Tam, kad išlaikytų šeimas ir įstengtų sumokėti paskolų už būstą įmokas, jie apsikrauna darbais, važinėja į budėjimus iš vieno miesto į kitą. Užmigti pervargus nepavyksta, tuomet pradedama vartoti raminamuosius vaistus, kai jie nebeveikia, įninkama ir į narkotikus.

Tai – ne alkoholis, kai pagirias „galima užuosti“. Suprasti, kad medikas nėra adekvatus, gana sunku, o administracija tokius atvejus slepia“, – sakė gydytojas.

Pasak jo, vyresnioji medikų karta elgiasi kitaip. „Aš baigiau rezidentūrą 1998-aisiais. Mano kartos gydytojams atrodė, kad nuversime kalnus – buvome altruistai, kėlėme sau didžiulius reikalavimus, kol galop perdegėme. Įprastas darbas tapo nebemielas, todėl pokyčiai buvo būtini.

Jeigu medikai nieko nekeičia – dirba keliais etatais keliose vietose, budi naktimis, maždaug per 5–6 metus juos atsiveja perdegimas, depresija arba priklausomybių ligos.

Pavyzdžiui, mano draugas yra transplantologas. Jis su transplantacijos brigada lakstydavo po Lietuvą – operuodavo paimdamas donorų organus, tada operuodavo juos persodindamas recipientams.

Jis pasakojo, kad po visų tų išėmimo-persodinimo operacijų, kelių bemiegių naktų dar turėdavo užpildyti dokumentus. Prisėsdavo prie kompiuterio ir nubusdavo su susmigusia į veidą klaviatūra.

Tas mano bičiulis, turėdamas mokslinį laipsnį ir didžiulę transplantacijos patirtį, išėjo iš klinikų ir įsidarbino vienoje Vilniaus poliklinikų.

Dabar jis, dirbdamas vienu etatu, gauna tokio paties dydžio algą, kokią transplantologijoje sugraibydavo dirdamas dviem etatais“, – kalbėjo medikas.

Anot jo, gydytojų atlyginimai ligoninėse smarkiai skiriasi. Pavyzdžiui, Respublikinėje Šiaulių ligoninėje tos pačios specialybės gydytojo atlyginimas yra maždaug trečdaliu didesnis nei Panevėžio ligoninėje.

Tačiau šiauliškiai neprisikviečia tiek specialistų, kiek jiems jų reikia, nes ten yra prastas psi-
chosocialinis klimatas.

Krūvis ir intensyvumas

Lietuvoje tai leidžiama, nors nerekomenduojama. Štai taip medikai kalba apie darbo krūvius, kuriuos tempia vinguriuodami tarp finansinių įsipareigojimų bankams bei gydymo įstaigų administracijos reikalavimų. Jų motyvacija – pinigai.

Nors pagal Darbo kodeksą per savaitę žmogus Lietuvoje turėtų dirbti 48 valandas, realiai šis kodeksas sveikatos priežiūros įstaigose negalioja.

Kiekviena darbovietė – sveikatos priežiūros sistemai priklausanti įstaiga – paiso darbo laiko reglamentavimo. Pavyzdžiui, parą atbudėjusiam medikui skiriamos dvi poilsio paros.

Tačiau, užuot pailsėjęs, jis važiuoja dirbti į kitą įstaigą ir dažniausiai – kitame mieste, o darbo valandos nėra sumuojamos.

„Pagal „Sodros“ duomenis akivaizdžiai regima, kad medikai nesilaiko darbo ir poilsio režimo – dirba keliose įstaigose. Pavyzdžiui, gydytojas, atidirbęs Šiauliuose, po to važiuoja dirbti į Telšius ir taip nuolat suka ratą.

Kita problema – darbo intensyvumas, nes iki šiol nėra patvirtintų medikų darbo krūvio metodikų.

Pavyzdžiui, neretai viena medicinos slaugytoja nakčiai paliekama prižiūrėti 20–40 pacientų. Kaip ji gali tinkamai atlikti darbą?“ – kalbėjo uteniškis gydytojas.

Reglamentuotas turėtų būti ir darbo intensyvumas, pavyzdžiui, kiek šeimos gydytojas per darbo dieną turėtų priimti pacientų.

Vakarų valstybėse paprastai tai būna 20 pacientų, o Lietuvoje – 2–3 kartus daugiau, kiekvieno jų konsultacijai skiriant vos 10–15 minučių.

Taip medikai išstumiami iš viešųjų sveikatos priežiūros įstaigų – bėga nuo perdegimo, todėl palieka darbą ligoninėse ar poliklinikose ir išeina dirbti į privačias gydymo įstaigas, kur su jais tariamasi ir dėl darbo grafiko, ir dėl pacientų skaičiaus.

„Darbo intensyvumas yra labai didelis, gydytojai ir slaugytojos pervargsta, tuomet krinta paslaugų kokybė. Bet darbdaviams svarbiau, kaip suteikti kuo daugiau paslaugų – kaip iš ligonių kasų paimti kuo daugiau pinigų. Nes steigėjai kasmet laukia finansinių ataskaitų – įrodymo, kad įstaiga dirba pelningai. Niekam nesvarbu, kokia kaina tas pliusas balanse yra uždedamas“, – tikino J.Blakunovas.

Kelias į abi puses – ilgas

„Turiu savo verslą, planuoju plėtrą, bet esu patyrusi ir nuosmukių, – apie tai 36 metų Irina užsiminė privačiame pokalbyje. – Dirbau už kelis žmones iš karto – kūriau ne tik savo verslą, bet ir kitoms įmonėms tvarkiau finansinę apskaitą.

Įtampos buvo daug, o ir asmeniniame gyvenime vyko dramos – išgyvenau skyrybas.

Darbas tapo nemielas. Tai, ką dariau, manęs visai nebedomino. Pradėjau galvoti, kad parduosiu verslą, nes nebemoku jo valdyti. Visa laimė, kad supratau, jog problema – ne verslui tenkantys iššūkiai, bet mano būsena.“

Štai taip perdegimą apibūdino verslininkė. Kokie dar požymiai įspėja apie emocinį išsekimą ir kokią pagalbą įmanoma suteikti tai patiriantiems žmonėms?

Pokalbis apie tai – su gydytoja psichoterapeute Gražina Kačergyte-Sidoroviene. Ji – viena iš specialistų, kurie psichologinę pagalbą teikė COVID-19 pandemijos išsekintiems medikams ir į kurią šiuo metu kreipiasi perdegimo sindromą išgyvenantys žmonės.

– Kokie požymiai įspėja, kad reikalinga pagalba, kad būsena, į kurią patenka pervargę žmonės, jau kelia grėsmę jų pačių sveikatai? – paklausiau G.Kačergytės-Sidorovienės.

– Yra toks anekdotas apie paršelį, kuris vis grįždavo ir grįždavo į parduotuvę nusipirkti kitokios spalvos balionų. Jis išpirko juos visų spalvų, bet vis tiek nebuvo patenkintas. „Nė vienas nedžiugina“, – pardavėjai paaiškino paršelis.

Taip yra ir dėl perdegimo – tai būsena, kai niekas nebedžiugina. Darbas tampa nemielas, o žmogui atrodo, kad jis yra prastas specialistas. Ir nesvarbu, kokios profesijos jis yra – gydytojas, slaugytojas, muzikantas ar darbininkas.

Yra trys klasikinės perdegimo stadijos. Pirmoji, kai žmogus patiria stresą ir bando jį įveikti savais būdais. Ilgainiui tie būdai nebeveikia ir gali tapti net žalingi.

Antrojoje stadijoje bandoma nuo darbo atsiriboti, nes jis juk yra streso šaltinis.

Trečioji stadija yra nuvertinimo, kai žmogui atrodo, kad darbas yra blogas, o jis – blogas specialistas. Dažniausiai į visas šias būsenas numojama ranka, esą tai tėra pervargimas, kitaip nė negali būti dirbant daugybę metų vienoje vietoje.

Iš tiesų tai yra nenormali vidinė būsena.

Žmogus, dirbdamas mėgstamą darbą, tai daro stropiai, rūpestingai ir junta džiaugsmą.

– Kaip į pervargimo spąstus įkliūna patys medikai? Juk jie žino, kuo tai gresia.

– Pradedantieji gydytojai dirba ypač uoliai. Jie budi naktimis, studijuoja medicinos literatūrą, dirba keliose vietose. Jie tempia didžiulį krūvį tol, kol organizmas nebeįstengia atremti streso.

Tuomet prasideda antroji – atsiribojimo – stadija. Pavyzdžiui, ligoniai, kurie gydomi ligoninėje, yra nuasmeninami. „Tai tos „kepenys“, kurios guli 3-iojoje palatoje“, – pacientai pradedami vadinti ne pavardėmis, bet diagnozėmis, nes įsigilinti į ligonio situaciją nebeturima jėgų.

Sakoma, kad medikai yra ciniški, bet tai yra apsauginė reakcija į ilgalaikį stresą, kurio jie neįstengia suvaldyti.

Tada ateina stadija, kai medikai nebenori dirbti, – jie tai daro atmestinai.

Tuomet, kai girdžiu ligonius ar jų artimuosius skundžiantis, kad prireikus buvo kviečiamos slaugytojos, bet jos elgėsi nežmoniškai – sėdėjo ir gėrė kavą, žinau, kad tai nėra abejingumas, bet išsekusių medikų elgesys. Normaliai turėtų būti atvirkščiai – medikams ligoniai turi rūpėti.

Esu įsitikinusi, kad dauguma jaunuolių, kurie studijuoja mediciną, ar tai būtų slaugytojai, ar gydytojai, tai daro norėdami padėti žmonėms, o ne dėl to, kad specialybė pelninga.

– Ar įmanoma laiku atsi-
traukti iš kelio, vedančio į perdegimo būseną, o jei ji ištinka – kaip gelbėtis?

– Prieš porą metų su kolega psichoterapeutu Aidu Giedraičiu bandėme sukelti šurmulį – padėti medikams, kurie per COVID-19 pandemiją ypač smarkiai dirbo. Jie pervargo, emociškai išseko.

Iš visų Lietuvos gydymo įstaigų mums pavyko suburti vos dvi grupes medikų. Kelioms dienoms juos pakvietėme į mokymus: pateikėme teorijos žinių, kad jie suvoktų, kas vyksta, ir ką daryti grįžus namo.

Kelias į perdegimą yra ilgas, todėl reikia ir daug laiko organizmui atsigauti. Kartu reikia pertvarkyti gyvenimą, nes būtent gyvenimo būdas atvedė į tokią sunkią psichologinę ir fizinę būseną, lydimą nemigos, panikos atakų, bejėgystės, klaidų grėsmės.

Perdegimą galima diagnozuoti ir atliekant labolatorinius tyrimus – nustatant hormono kortizolio kiekį. Jis padeda įvertinti antinksčių funkciją – streso lygį organizme. Antinksčių išsekimas yra tiesioginis signalas, kad organizmas išeikvojo savo gynybinius resursus ir žmogus tapo lyg tuščias degalų bakas, kurį reikia pripildyti.

– Ar medikai prisipažįsta, kad jie perdegė ir kad jiems reikia pagalbos?

– Labai retai. Net ir po pandemijos buvo teigiama, kad trumpalaikis stresas esą baigėsi, o prie lėtinio jie pripratę. Tad kam ta reabilitacija ar terapinė pagalba? Bet tai yra problemos neigimas.

Kelias iki perdegimo užtrunka mažiausiai 2–3 metus, tad savaitės sanatorijoje tikrai nepakanka jėgoms atgauti. Grįžimas į normalią būseną trunka ilgai.

Privalu sumažinti darbo krūvį, laikytis darbo ir poilsio režimo, keisti mitybą, nebebudėti naktimis ligoninėse. Tai – didelės permainos.