Dideli lūkesčiai ir kintantys reikalavimai nustumia mokytojus į emocinę bedugnę

Mokytojo darbas – ne vien profesija, bet ir pašaukimas. Dažnas pedagogas turi tikslą ne tik įdiegti žinių, bet ir išmokyti mąstyti, bendrauti, padėti ugdytiniams rasti savo kelią, drauge džiaugtis jų sėkme ar būti šalia, kai reikia peties išsiverkti.

Vis dėlto neretai paties mokytojo pečius slegia sunkumai, tad ir jam prireikia patarimo ar paguodos.

Pedagogai, kaip retos kitos profesijos atstovai, patiria nuolatinę įtampą ir stresą ne tik dėl savo mokinių, dažnai žinančių vien tik teises, o ne pareigas, bet ir dėl jų tėvų, mokyklos vadovų spaudimo, nuolat kintančių mokymo programų ir egzaminų reikalavimų.

„Mokykla yra strateginė valstybės institucija, formuojanti naują piliečių kartą. Todėl svarbu ne tik tai, kas įtraukta į ugdymo programą, bet ir kaip žinios bei įgūdžiai yra formuojami ir kas juos formuoja.

Akivaizdu, kad tai turi daryti sveikos psichikos ir gera emocine būkle pasižymintys ugdytojai“, – atkreipė dėmesį Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto docentė, daktarė Brigita Miežienė.

Su VU kolegomis B.Miežienė prieš porą metų atliko tyrimą apie mokyklų pedagoginių darbuotojų emocinę (psichologinę) savijautą.

Šis tyrimas atskleidė, kad trečdalis mokytojų Lietuvoje patiria nuolatinį distresą. Taip moksliškai vadinama neigiama streso būsena, kai žmogus jaučiasi bejėgis, o nerimas ir beviltiškumo jausmas tampa nuolatiniais palydovais.

Daugiau kaip dešimtadalis pedagogų balansuoja ant sunkios depresijos ribos, nors ne visada turi kur kreiptis, kad atsikratytų slogios nuotaikos ir gebėtų surikiuoti mintis.

„Džiaugiuosi, kad pastaruoju metu pagaliau pradėtas kelti klausimas dėl mokytojų emocinės būsenos. Vis dėlto apie tai kol kas daugiau kalbama teoriškai nei realiai kas nors daroma, kad pedagogų savijauta būtų geresnė.

Kol mokytojai dirba ir visiškai neiškrenta iš vėžių, nors jau yra pervargę ir patiria perdegimo sindromą, mokyklų vadovai galbūt dėl to, kad mokytojų nuolat trūksta, o galbūt ir dėl to, kad taip yra patogiau, tiesiog nereaguoja į mokytojų pagalbos šauksmą, jeigu neatsiranda akivaizdžių fizinių arba psichologinių bėdų, kurias lemia perdegimas“, – pažymėjo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko pavaduotoja L.Bručkienė.

Klaipėdoje dirbančiai lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai antrino kitas šio dalyko mokytojas kaunietis M.Grigaitis.

Kauno jėzuitų gimnazijai pastaruosius metus vadovaujantis lituanistas vis dar laiko save pirmiausia mokytoju, todėl darbą administracijoje derina su mokytojavimu, nors, pripažįsta, tai nėra lengva.

„Sakyčiau, kad dauguma mokytojų turi bėdų dėl emocinės sveikatos pirmiausia dėl darbo specifikos, nes kiekvienas pedagogas įtraukiamas į sudėtingą santykių tinklą.

Yra daug grupių, su kuriomis mokytojui tenka bendrauti ir derintis prie jų lūkesčių. Tai – ir mokiniai, ir jų tėvai, ir kolegos, ir mokyklos administracija. Kartais būna itin sudėtinga išbalansuoti“, – teigė M.Grigaitis.

Ugdymo procese, M.Grigaičio įsitikinimu, nemažą vaidmenį vaidina ir visuomenės lūkesčiai bei spaudimas mokytojams visada sudominti ir išmokyti mokinį.

Prastėjančiai pedagogų emocinei sveikatai didelės reikšmės turi ir nuolatiniai kaltinimai mokyklai, jei paaugliai pakliūva į didelio atgarsio sulaukiančias istorijas. Tarkime, įninka į kvaišalus.

„Nuolat jausdami atsakomybę už visus mokinius mokytojai patiria didžiulį stresą, kuris gali lemti rimtesnius emocinius ir psichologinius sutrikimus“, – teigė M.Grigaitis.

Skaičiai kelia nerimą

Dar 2021 metais, kai dėl gyvybes šienaujančio koronaviruso pasaulį, taip pat ir Lietuvą kaustė COVID-19 pandemija, o dėl to ugdymo įstaigos ilgiau ar trumpiau buvo užvėrusios duris ir ugdymo procesas vyko per nuotolį, VU mokslininkai atliko tyrimą apie mokyklos bendruomenės, tarp jų ir mokytojų, psichologinę savijautą.

Tas tyrimas atskleidė, kad net 16 proc. pedagogų patiria depresijos riziką. Po poros metų atliktas kitas VU mokslininkų tyrimas apie mokyklų pedagoginių darbuotojų emocinę (psichologinę) savijautą parodė, kad šis skaičius šiek tiek mažesnis, bet vis tiek keliantis nerimą.

„Atliekant šį tyrimą karantinas, dėl kurio ugdymo procesas buvo sutrikdytas, jau buvo pasibaigęs, bet prasidėjo karas Ukrainoje ir dėl to mokyklose taip pat atsirado tam tikrų iššūkių. Anot tyrimo, depresijos riziką patiria 12 proc. pedagogų, o tai irgi daug“, – sakė B.Miežienė.

Tyrimo autoriai nustatė, kad gerai savo psichologinę savijautą vertina 57 proc. mokytojų. Beveik trečdalis jų jaučiasi ne itin gerai, o daugiau kaip dešimtadalis – labai prastai.

Trečdalis pedagogų patiria aukštą psichologinį distresą, kuris gali lemti nuovargį, nerimą, depresiją, širdies ligas ir net žalingų įpročių atsiradimą ar paūmėjimą.

Atsiranda net fizinių skausmų

VU mokslininkai savo tyrime aiškinosi ir tai, kiek prasta emocinė būsena atsiliepia mokytojų fizinei savijautai. Kitaip tariant, nagrinėjo pedagogų patiriamus psichosomatinius simptomus.

Žinomas psichiatras-psichoterapeutas Olegas Lapinas yra paaiškinęs, kad „psichosomatika ištinka tada, kai sielos skausmas virsta kūno skausmu“.

Tyrimas parodė, kad 16 proc. pedagogų patiria miego sutrikimų, 12 proc. susiduria su padidėjusiu širdies plakimu, kas dešimtas mokytojas patiria raumenų skausmus ar spazmus, skundžiasi migrena ar galvos svaigimu. 12 proc. mokytojų teigė, kad darbas kenkia jų sveikatai.

„Kalbant apie blogą psichologinę savijautą, kai beveik pusė mokytojų nesijaučia labai gerai, vos 14 proc. iš jų kreipėsi profesionalios psichologinės pagalbos. Tai labai mažas procentas.

Nustebino ir tai, kad paklausti, kokią pagalbą rinktųsi, jei galėtų, net 45 proc. pedagogų pažymėjo, kad tikrai nesirinktų mokyklos psichologo“, – pabrėžė B.Miežienė.

Mokytojams patikimesni pagalbininkai siekiant susidoroti su prasta savijauta atrodo sutuoktinis ar kiti šeimos nariai, draugai ar net nemokama psichologinė pagalba telefonu (37 proc. pažymėjo, kad tokią rinktųsi), bet ne mokyklos psichologas.

Tyrimo autoriai atkreipė dėmesį, kad mokytojų emocinei sveikatai reikšmės neturi nei amžius, nei darbo stažas, nei šeiminė padėtis (pedagogas yra vienišas ar turi partnerį), nei gyvenamoji vieta (didmiestis ar miestelis). Vienintelis rodiklis, su kuriuo mokytojai siejo psichologinę gerovę, buvo geresnė finansinė situacija.

Privalėjo pasirinkti save

Emocinis išsekimas lemia didelę mokytojų kaitą. Ypač tai aktualu kalbant apie jaunus pedagogus. Apskaičiuota, kad per pirmuosius trejus darbo metus iki 50 proc. jaunų mokytojų apskritai palieka švietimo sistemą.

LRT radijo laidoje „Ryto allegro“ buvusi mokytoja Janina Bacevičiūtė prisipažino, kad didelis darbo krūvis ją privedė prie emocinio išsekimo. Kai jauna moteris susirgo ir depresija, teko priimti sprendimą palikti mokyklą.

„Pradžioje yra tas pasitikėjimas savimi, veržlumas, manai, kad tu gali, nors nežinai, į kur veliesi. Bet yra daug dokumentacijos, o ir darbo krūvis – itin didelis. Dėl to atsiranda ir didelis emocinis krūvis.

Dirbau pusantro etato ir nesugebėjau su tuo susidoroti. Dar susirgau depresija, atsidūriau ligoninėje, o kai grįžau, buvo labai sunku atsistoti ant kojų, todėl įpusėjus mokslo metams turėjau pasirinkti save ir išeiti iš mokyklos“, – laidoje pasakojo J.Bacevičiūtė.

Buvusi mokytoja pastebėjo, jog itin stinga visuomenės tikėjimo jaunu mokytoju, kad jis gali, kad yra kompetentingas.

„Svarbu, kad ir mokinių tėvai neabejotų, jog jaunas mokytojas gali susidoroti ir žino, kokius metodus taikyti ir kaip mokyti klasę“, – teigė J.Bacevičiūtė.

Anot moters, jaunam mokytojui galėtų padėti mentorius – daugiau pedagoginio darbo patirties turintis kolega, taip pat reikalingos nemokamos psichologinės konsultacijos mokytojams.

„Labai svarbu, kad jaunas mokytojas turėtų mokytoją mentorių, kuris padėtų, paaiškintų, kaip bendrauti su tėvais, kaip nubrėžti ribas ir turėti sveiką santykį tarp darbo ir poilsio. Ir dar būtų labai gerai, kad mokytojai, kaip ir sveikatos specialistai, turėtų nemokamas psichologų konsultacijas“, – laidoje sakė J.Bacevičiūtė.

„Lietuvos ryto“ kalbintas lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas 41 metų M.Grigaitis irgi atkreipė dėmesį, kad jauni pedagogai pernelyg dažnai paliekami kapstytis vieni. Pasak Kauno jėzuitų gimnazijos vadovo, gajus įsitikinimas, kad universitetą ką tik baigęs jaunas specialistas jau turi žinoti, kaip dirbti su vaikais.

„Pastebėjau, jog dažnai nesuvokiama, kad jaunam žmogui reikia pagalbos, kad reikia jį palydėti, sustiprinti. Kai pats jau tapau gimnazijos vadovu, išsikėliau sau tikslą nedaryti šios klaidos ir nesielgti taip, kaip galbūt buvo elgiamasi su manimi.

Kolegiškumas, bendravimas su jaunu mokytoju, kitaip tariant – palydėjimas, man asmeniškai yra labai svarbus. Bet net ir šiuo atveju visada reikia derinti pozicijas, nes organizacija turi savo lūkesčių, mokytojas turi savo asmeninių lūkesčių, tėvai irgi turi savo lūkesčių.

Bet tada ieškai kompromiso, galimybių išspręsti problemas, kiek tai leidžia tavo paties galios ir išmintis“, – teigė 19 metų mokytoju dirbantis M.Grigaitis.

Krūvis – sunkiai suvokiamas

Jauni specialistai neatlaiko didelio fizinio ir emocinio krūvio, ant išsekimo ribos dažnai atsiduria ir patyrę mokytojai, o kai kurie ryžtasi palikti švietimo sistemą ir ieškoti mažiau psichologiškai varginančio darbo.

Dėl šios ir aibės kitų priežasčių ypač didmiesčių mokyklos nuolat susiduria su mokytojų stygiaus problema.

Vilniaus miesto savivaldybės atstovai apskaičiavo, kad šiuo metu vidutinis pedagogų amžius siekia 50,5 metų, o daugiau kaip 10 proc. sostinės mokytojų yra pensinio amžiaus ir bet kada gali išeiti užtarnauto poilsio, todėl mokytojų trūkumas kelia vis didesnį galvos skausmą ir skatina ieškoti sprendimų, kaip jį mažinti.

Vis dėlto mokytojų stygius – ne vien mokyklos administracijos ir ugdymo įstaigos steigėjų galvos skausmas. Pedagogų trūkumo bėda tiesiogiai užgula ir mokykloje dirbančių mokytojų pečius.

Pasak Klaipėdos Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos 56 metų L.Bručkienės, didelės neigiamos reikšmės pedagogų emocinei sveikatai turi ir dėl kolegų stygiaus atsirandantis nenormalus papildomas darbo krūvis.

„Šiaip su visais pasirengimais ir namų darbų taisymais turėtų būti 20, na, iki 25 pamokų per savaitę, bet dalis mokytojų turi po 30–35 pamokas. Žinau chemijos mokytoją, kuri dėl to, kad mokykla pusę metų nerado kito mokytojo, turėjo daugiau kaip 40 pamokų per savaitę.

Tai yra protu nesuvokiamas krūvis, bet vadovai išmeldžia mokytoją taip dirbti, nors tai tiesiogiai lemia pervargimą ir sveikatos sutrikimus.

Kai kurie mokytojai sirgdami net nedarbingumo neima ir jausdamiesi prastai vis tiek eina į mokyklą, nes nėra kam juos pakeisti“, – teigė apie tris dešimtmečius mokytojaujanti L.Bručkienė.

Dalis mokytojų papildomų pamokų paimti sutinka norėdami gauti didesnį atlyginimą ir gyventi oriai, bet net tais atvejais, kai pedagogas rūpinasi savo fizine ir psichine sveikata, pasitaiko, kad didelį spaudimą daro mokyklos vadovai, nes daugiau mokytojų tiesiog neranda.

„Tada jie prašo sukąsti dantis ir pakentėti pusmetį ar metus, nors vėliau paaiškėja, kad tie metai pailgėjo iki penkerių, o pervargusio mokytojo sveikata vis prastėja.

Nerimą kelia ir tai, kad jausdamiesi psichologiškai prastai mokytojai dažnai nenori ar net bijo kreiptis pagalbos į specialistus, nes jaučiasi stebimi administracijos, baiminasi nepateisinti tėvų ir apskritai visuomenės lūkesčių, bet nesigydant jų būklė sunkėja, sunkėja, sunkėja, kol galų gale viršų paima perdegimo sindromas“, – sakė L.Bručkienė.

Mokytojo didelio darbo krūvio problema, M.Grigaičio nuomone, yra esminė prastos pedagogų emocinės sveikatos priežastis. Net jei darbo atmosfera yra gera, net jei mokytojo ryšiai su visomis grandimis – vadovais, mokiniais ir jų tėvais – yra arti idealių, didelis krūvis lieka svarbus rizikos veiksnys emocinei sveikatai.

„Ypač tie mokytojai, kurie rengia egzaminams arba turi po 30 mokinių klasėje, dirba nuolatinio streso sąlygomis“, – įsitikinęs M.Grigaitis.

Patyręs pedagogas neslepia, kad jam nuolat kyla hamletiškas klausimas likti ar ne mokytojauti, nes bent dukart per karjerą jau teko atsidurti ant visiško emocinio išsekimo ribos.

„Bet kažkaip atsilaikau sulaukęs kolegų, artimųjų paramos. Atsitiesti padėjo ir santykis su mokiniais. Kai pamatai, kad vis dėlto tai, ką darai, yra prasminga, randi motyvacijos ir jėgų tęsti šį darbą“, – teigė M.Grigaitis.

Į darbą paleido net kumščius

Kiekvieno mokytojo darbo esmė ir prasmė yra mokiniai. Jų žibančios akys, nuoširdžios šypsenos, padėka po gerai išlaikytų egzaminų pakylėja kone iki dangaus.

Vis dėlto kartais auklėtinių žodžiai gali kirsti skaudžiai lyg rimbas, o, pasitaiko, kad neklaužada mokinys, jau praaugęs savo mokytoją, ir išties gali paleisti į darbą kumščius.

Taip nutiko vienam Šiaulių Simono Daukanto inžinerijos gimnazijos pedagogui, kai jį užpuolė ir sužalojo 14-metis mokinys. Paauglys ant mokytojo įniršo dėl to, kad šis atėmė mobiliojo ryšio telefoną.

Išpuolis Šiaulių S.Daukanto inžinerijos gimnazijoje įvyko 2023 m. rugsėjo 21 dieną, kai vaikas nepakluso mokytojo nurodymui nesinaudoti mobiliojo ryšio telefonu, o jį paėmus – puolė pedagogą.

Puse galvos aukštesnis 14-metis mokytoją griebė už gerklės ir bandė smaugti, sulaužė akinius. Padėti talžomam pedagogui suskubo tik vienas moksleivis. Kiti mokiniai filmavo incidentą, o vaizdo įrašą netrukus išplatino internete.

Nukentėjęs pedagogas buvo nugabentas į Respublikinę Šiaulių ligoninę. Medikai suteikė pagalbą ir tą patį vakarą išleido į namus. Tiesa, į mokyklą mokytojas grįžo tik po mėnesio, nes teko gydytis išpuolio pasekmes.

Ne vieną mokyklą pakeitusį paauglį visą laiką užstojo tėvai. Jie tvirtino, kad vaikas buvo išprovokuotas, kad jis tik gynėsi.

Dėl to, kas buvo teisus šioje situacijoje, buvo aiškinamasi Šiaulių apylinkės teisme. Jis atmetė paauglio tėvų versiją, kad sūnus tik gynėsi, ir priteisė sužalotam mokytojui atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.

„Tai ne vien asmeninė, bet ir visos visuomenės pergalė, nes tokio precedento prieš tai nebuvo.

Smurto prieš mokytojus daugėja, bet visi bando nutylėti, paslėpti. Niekas nesitiki, kad įmanoma prieš nepilnametį laimėti kad ir civilinę bylą. Juk kad ir ką mokiniai padarytų, baudžiamojon atsakomybėn netraukiami, nes yra per jauni, todėl ir jaučiasi nebaudžiami. Net jų tėvai, ne tik mokiniai. O tėvai, suprantama, dangsto vaikus.

Su kolegomis esame kalbėję, kad idealiausia būtų kiekvienoje mokykloje, kiekvienoje klasėje įrengti vaizdo kameras. Tada mokytojas nebijotų vesti pamokų, o vaikus galbūt sudrausmintų tos kameros. Bet vėl atsiremiame į tai, kad yra pažeidžiamos vaikų teisės“, – po teismo nuosprendžio viešai teigė nukentėjęs mokytojas.

Vis dėlto didžiausia bėda – ne mokiniai, nors su jais kartais būna nelengva. Daug sudėtingiau būna išsiaiškinti santykius su moksleivių tėvais, kurie neretai jaučiasi geriau už mokytoją žinantys, kaip ir ko reikėtų mokyti jų vaikus.

„Žinau istoriją, kai viena mama pradinukui vaikui liepė pusę metų filmuoti mokytoją. Nors ir kolegos, ir kiti klasės tėvai gina tą mokytoją, ta viena mama vis rašo skundus ir mokyklos steigėja savivaldybė klauso mamos.

Tai mamai buvo siūloma keisti ugdymo įstaigą ar net klasę, kad vaikas gautų kitą mokytoją, bet ji užsispyrusi nori, kad būtent ši mokytoja būtų atleista.

O paskui klausiama, kodėl jaunimas neina dirbti į mokyklas? Ta mokytoja svarsto išeiti iš darbo ir apskritai keisti profesiją būtent dėl tos mamos. Mama bus savo tikslą pasiekusi, bet ar pati ateis dirbti į mokyklą?“ – retoriškai klausė L.Bručkienė.

Direktorius sukurstė tėvus

Kai kyla nesutarimų su mokinių tėvais, mokytojams skaudžiausia, kad mokyklos vadovai ne taip jau retai renkasi tėvų pusę, o mokytojų argumentų net nesiteikia išklausyti.

Vienoje Vilniaus mokyklų patyrusi pradinių klasių mokytoja buvo atleista tik dėl pradinukės padaryto įrašo, kuriame girdisi, kaip pedagogė griežtai reikalauja iš vaikų mokytis.

Nors mokyklos vadovė sukvietė į susirinkimą klasės mokinių tėvus, kurių dauguma palaikė pedagogę, susirinkimo dieną mokytoja jau buvo atleista, net nedavus jai progos pasiaiškinti. Įpusėjus mokslo metams antrokai liko be mokytojos.

„Per konfliktą tarp mokytojo ir tėvų mokyklos administracija, labai dažnai net suprasdama, kad teisus mokytojas, jo negina ir palaiko tėvų poziciją. Taip vyksta, nes mokyklos vadovai baiminasi, kad tėvai, jei jų nepalaikys, nueis į savivaldybės Švietimo skyrių ir tada tas vadovas pasirodys kaip negebantis suvaldyti konflikto.

Tokiu atveju mokyklos direktorius dėl šventos ramybės palaiko tėvus, nes kurgi tas vargšas mokytojas dings?“ – sakė L.Bručkienė.

Ypač rajonuose ne tokios retos ir situacijos, kai mokyklos vadovas jam nepatinkančio mokytojo stengiasi atsikratyti tėvų rankomis.

„Žinau istoriją, kai mokyklos vadovas, kuriam netiko paprieštarauti drįsusi specialistė, sukurstė tėvus rašyti skundus. Tų tėvų vaikai turėjo bėdų dėl lankomumo ar pažangumo. Dėl tų skundų mokytoja buvo atleista.

Yra buvę atvejų, kai mokytojai teisme įrodė, kad atleisti buvo neteisėtai, bet teismas nusprendė, kad turi būti sumokėta kompensacija, bet mokytojo grąžinti į darbą buvo neprivaloma, o vadovas ir toliau liko vadovauti“, – pasakojo L.Bručkienė.

Didmiesčiuose Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, kur nuolat trūksta mokytojų, tokiam neteisėtai atleistam mokytojui nebūtų didelė problema rasti naują darbo vietą, tačiau miesteliuose dažnai veikia tik viena mokykla ir norėdamas toliau dirbti pagal specialybę pedagogas turėtų net keisti gyvenamąją vietą.

Blogiausia diena metuose

Nuolat besikeičiantys reikalavimai ir mokymo programos, kurios, M.Grigaičio nuomone, per daug išplėstos ir perteklinės, egzaminų sistemos nestabilumas taip pat kursto nuolatinę įtampą.

„Svarbu suprasti ir tai, kad mokinio akademiniai pasiekimai priklauso ne tik nuo mokytojo, bet ir nuo paties mokinio, nuo tėvų bendradarbiavimo.

Jei visada kaltinamas tiktai mokytojas, kad ko nors neišmokė, tai nėra normalu“, – teigė M.Grigaitis.

Tėvų lūkesčiai dėl vaikų gebėjimų susidoroti su mokyklų programų užduotimis beveik visada yra didžiuliai, o itin dažnai – ir nepamatuoti.

„Ne taip jau retai pasitaiko, kad tėvai nevisiškai adekvačiai įvertina vaikų motyvaciją ir gebėjimą mokytis, o jei kas nesiseka, kaltina mokytojus, kad ten tą neįdomiai pateikė, ten to nepadarė ar neišmokė, nors kartais mes žinome, kad problemos pirmiausia prasideda šeimoje.

Kita vertus, itin sunku dirbti, kai reikalavimai nuolat keičiasi. Programos nuolat atnaujinamos, atsirado įtraukusis ugdymas, kuriam nei mokyklos, nei mokytojai nebuvo pakankamai pasirengę.

Mokiniai ir jų tėvai turi didžiulių lūkesčių, o staiga po kelerių darbo metų prieš pat egzaminus sužinai, kad keičiasi jų reikalavimai, bet metodinės medžiagos pasirengti naujiems nėra, tad pedagogai vėl patiria didžiulę įtampą.

Pats patikrinimas, kad ir koks jis būtų, jau sukelia stresą bet kuriam žmogui, o per egzaminą staiga dar paaiškėja, kad užduotys neaiškios ar netinkamai parengtos. Dėl to nervinasi ne tik egzaminą laikantis mokinys, bet ir jo mokytojas, tad visa aplinka yra didelis streso burbulas“, – pabrėžė L.Bručkienė.

Diena, kai skelbiami egzaminų rezultatai, jiems rengusiam mokytojui dažnai būna viena baisiausių, nes pasitaiko atvejų, kai, mokytojo nuomone, bent keli jo mokiniai buvo įvertinti neteisingai.

„Net atostogaudama apie tai nuolat mąstau ir jaučiu įtampą net žinodama, kad padariau viską, ir jausdamasi bejėgė pakeisti tai, kas atrodo neteisinga“, – prisipažino L.Bručkienė.

Šis mokytojų sielos skausmas dažnai tampa kūno skausmu, kai užklumpa nerimas, nemiga, migrena ar net panyrama į gilią depresiją.

„Ne vienas mokytojas nuolat atsiduria ant perdegimo ribos. O sudega dažniausiai labai atsakingai į savo darbą žiūrintys profesionalai, kuriuos prarasti yra didžiulis nuostolis“, – teigė M.Grigaitis.

Tad ką būtų galima padaryti, kad taip nenutiktų?

Įtampa – net per atostogas

L.Bručkienės įsitikinimu, būtų nuostabu, jei visi – ir mokyklų vadovai, ir vaikų tėvai, ir patys mokytojai – suprastų, kad pedagogo psichinei sveikatai svarbiausias yra darbo ir poilsio santykis.

Idealu būtų, jei pavyktų laikytis vadinamosios trijų aštuonetų taisyklės: 8 valandas miegoti, 8 valandas dirbti ir 8 valandas skirti sau.

„Bet tai, deja, tik siekiamybė, nes dažnai ir mokinių tėvai skambina vakarais nesuprasdami, kad tai – mokytojo poilsio laikas, ir pati neretai dirbu net savaitgaliais. Mokiniams juokiuosi, kad jei važiuodami autobusu mato prie popierių su šratinuku palinkusį žmogų, greičiausiai tai bus namų darbus taisantis mokytojas“, – teigė L.Bručkienė.

M.Grigaitis pirmiausia norėtų stabilesnės švietimo sistemos, kuri nuolat nekeistų mokymosi programos, o jei jau siūlytų reformą, tai parengtą ir aiškiai pagrįstą.

„Kiekviena permaina, nesvarbu, ar tai būtų programų atnaujinimas, ar egzaminų sistemos pertvarka, mokytojams išmuša žemę iš po kojų.

Kitas dalykas, kad per didelė kontrolė irgi labai slegia mokytojus. Jei esi profesionalas, atsakingai ir nuoširdžiai dirbantis savo darbą, bet nuolat sulauki neaiškių priekaištų ar jauti, kad esi kontroliuojamas, tai irgi prarandi motyvaciją ir nebejauti prasmės dirbti.

Jei bent jau šie dalykai būtų sutvarkyti, mokytojai išties galėtų lengviau kvėpuoti“, – įsitikinęs M.Grigaitis.

„Bent dieną per mėnesį praleisti be darbo“, – šį pažadą sau davusi mokytoja Lilija Bručkienė jo neįstengė ištesėti. Jos kolega Mindaugas Grigaitis neslepia, kad turi nuolat kovoti su dvejonėmis, ar toliau dirbti mokytoju. Pedagogų emocinė sveikata jau seniai kelia rūpesčių, tik ar įmanoma šią bėdą išspręsti?

Jauni specialistai neatlaiko didelio fizinio ir emocinio krūvio, ant išsekimo ribos dažnai atsiduria ir patyrę mokytojai, o kai kurie ryžtasi palikti švietimo sistemą ir ieškoti mažiau psichologiškai varginančio darbo.