Dideli lūkesčiai jaunus žmones įstumia į gilią duobę, iš kurios sunku pakilti

Į suaugusiųjų pasaulį R.Meilutytė įšoko tiesiai iš vaikystės.

Per 2012 metų Londono žaidynes laimėjusi auksą plaukdama 100 metrų krūtine ji tapo jauniausia olimpine čempione Lietuvos istorijoje, taip pat jauniausia visų laikų mūsų šalies olimpiete.

Kai tarsi iš niekur į pasaulio plaukino elitą Londone išnėrusi 15-metė R.Meilutytė išgarsėjo visame pasaulyje, apie ją mažai kas žinojo net Lietuvoje.

Talentinga plaukikė tuo metu treniravosi Plimute, Anglijoje. Europos jaunimo olimpiniame festivalyje Turkijoje 2011 m. ji laimėjo tris medalius – sidabrą ir bronzą plaukdama laisvuoju stiliumi bei auksą varžydamasi 100 metrų krūtine, o tai garantavo ir kelialapį į Londoną, bet net didžiausi optimistai žaidynėse nesitikėjo tokios lietuvės moksleivės sėkmės.

Olimpiniame Londono baseine plaukdama 100 metrų krūtine finale R.Meilutytė buvo nepranokstama ir per vieną vakarą tapo žvaigžde ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Kukliai besišypsanti šviesiaplaukė mergina iškart gavo Auksinės Žuvelės pravardę ir iki šiol dažnai yra taip vadinama.

Po Londono žaidynių R.Meilutytė dar daugybę kartų įrodė, kad jos pergalė ten buvo neatsitiktinė, – raškė pergales ir rekordus, bet 2019 m. gegužę, būdama vos 22-ejų, staiga paskelbė apie karjeros pabaigą.

„Per plaukimą patyriau gyvenimą, apie kokį kadaise nebūčiau nė pagalvojusi.

Turėjau galimybę pamatyti didelę dalį pasaulio, susipažinti ir dirbti su nuostabiais žmonėmis.

Tai – ypatinga patirtis, ir dabar noriu tą patirtį ir įgytus įgūdžius panaudoti naujoje distancijoje, šį kartą – už baseino ribų. Esu pasiruošusi pradėti naują gyvenimo etapą.

Ačiū visiems mane šiame kelyje palaikiusiems ir ne tik“, – žinią apie pasitraukimą iš didžiojo sporto pranešė R.Meilutytė.

Po pustrečių metų, 2021 m. gruodį, Auksinė Žuvelė vėl šoko į baseiną ir ėmė džiuginti puikiais rezultatais. Sugrįžusi R.Meilutytė atvirai prisipažino, kad poilsis jai buvo būtinas, nes jautėsi perdegusi.

Spaudimas neleido sustoti

Londono olimpinės čempionės ankstyvas pasitraukimas iš plaukimo, nors ir netikėtas, vis dėlto nebuvo perkūnas iš giedro dangaus, nes dėl dopingo taisyklių pažeidimo plaukikei grėsė diskvalifikacija. Tarptautinė vandens sporto šakų federacija (FINA) lietuvę galiausiai suspendavo dvejiems metams.

Tik vėliau, kai užsitraukė sielos randai ir Rūta jau pasiryžo kalbėti, paaiškėjo, kad, vengdama patikrinimo, plaukikė nesąmoningai siekė pasitraukti iš sporto.

Jau kelerius metus iki tol ji neturėjo nei emocinių, nei fizinių jėgų, tačiau vis tiek vertė save dalyvauti varžybose.

„Jaučiausi išsekusi, buvo visokių psichologinių ir fizinių simptomų. Kūnas sunkiai galėjo pakelti krūvį, prašėsi poilsio.

Vėliau nukritau nuo dviračio ir susilaužiau ranką. Nepriėmiau to kaip ženklo, nors iš dalies to net norėjau – man reikėjo sustoti ir nieko nedaryti“, – Jaunimo linijos prieš trejus metus rengtoje diskusijoje „Perdegimas nuo A iki Z: kas jis ir kaip su juo tvarkytis?“ prisipažino R.Meilutytė.

Tada, kai patyrė rankos traumą, iki 2016-ųjų m. Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių buvo likę vos 10 mėnesių.

Plaukikė buvo priversta kurį laiką ilsėtis, bet vis dėlto anksčiau nei įprasta tokiais atvejais jai buvo atlikta antroji rankos operacija, kad sportininkė spėtų pasirengti žaidynėms.

„Sistema negalvoja apie žmogų. Pavyzdžiui, jam reikia poilsio, bet nesakoma: „Pamirškime tas varžybas, sugrįšime kitą sezoną.“ Miegas – tik silpniems, nors ir kalbama, kad sporte miegas svarbus.

Vis dėlto labiau akcentuojamas sunkus darbas ir tai, kad nepasiduoda stipriausi“, – mintimis dalijosi R.Meilutytė.

Ji norėjo sustoti, bet varžė sutartys, artėjančios žaidynės ir dideli lūkesčiai. Aplinkos spaudimas buvo toks didelis, kad jauna moteris net neturėjo laiko pamąstyti, ko nori pati.

Rio de Žaneire 100 metrų krūtine finale ji užėmė 7-ąją vietą – tokia netenkino nei jos, nei sirgalių. Vėliau R.Meilutytė prisipažino, kad į tas žaidynes net nenorėjo vykti, bet vis tiek jose dalyvavo.

Po pasirodymo Rio de Žaneire R.Meilutytė pasiėmė pusmečio atostogas, nors tik vėliau paaiškėjo, kad tiek laiko pailsėti neužteko – toliau kamavo emocinis ir fizinis nuovargis, atsirado valgymo sutrikimų.

„Jutau nuovargį dėl to, kad turėjau tenkinti kitų žmonių lūkesčius, dėl bandymo įtikti, būti mandagiai. Jaučiausi taip, tarsi turėčiau palaikyti kažkokį įvaizdį ir būti pavyzdžiu, visada sakyti „taip“. Nemokėjau nubrėžti ribų, o tai atimdavo labai daug energijos“, – pasakojo olimpinė čempionė.

Tačiau rengdamasi 2020 m. Tokijo žaidynėms ir išvykusi treniruotis į Kalifornijos valstiją JAV R.Meilutytė pajuto, kad kūnas tiesiog priešinasi fiziniam krūviui, ir nutarė liautis save kankinti.

„Niekas paprastai taip nesielgia, tad visi mane skatino, drąsino, kad nepasiduočiau. Sakė, kad tai yra momentas, kuris ir padaro mane stiprią, tad reikia tik persilaužti. Klausė, ką darysiu, jeigu pasitrauksiu iš sporto? O aš galiausiai tiesiog nustojau eiti į treniruotes“, – tą laikotarpį prisiminė plaukikė.

Ji vis dar jautė didžiulę įtampą, nes nežinojo, kaip pranešti apie savo sprendimą trauktis iš sporto. Bet praleidusi kelias privalomas dopingo patikras R.Meilutytė porai metų buvo suspenduota.

„Kai gavau laišką dėl suspendavimo, nuo krūtinės nukrito didžiulis akmuo, nes aš negalėjau priimti šito sprendimo – jį priėmė už mane. Žinoma, tai skamba labai negražiai ir žmonėms gali kilti visokių įtarimų, bet nieko tokio niekada nedaryčiau“, – patikino plaukikė.

Paskelbusi apie karjeros pabaigą jauna mergina buvo visiškai išsekusi, mintys vijo viena kitą ir Rūta kartais net nesuprasdavo, kas esanti. Grįžti į vėžes nebuvo lengva jau vien dėl to, kad nuo vaikystės ji buvo įpratusi nuolat dirbti.

„Man buvo sunku nieko nedaryti. Prireikė metų terapijos, kol išmokau ilsėtis ir supratau, kad tai yra gerai. Jeigu tu guli ant sofos ir jautiesi kaltas, tai nėra poilsis. Poilsis – kai leidi sau su malonumu atsijungti nuo išorinio pasaulio ir skaityti knygą“, – teigė R.Meilutytė.

Per tuos daugiau kaip dvejus metus be didžiojo sporto plaukikė išmoko klausyti savęs ir nubrėžti ribas, atskirti tiesiog nuovargį, kuris siekiant rezultatų yra neišvengiamas, nuo pervargimo.

R.Meilutytė išmoko girdėti savo kūną, atpažinti jo siunčiamus pavojaus signalus ir užbėgti už akių naujo perdegimo grėsmei. Dabar Auksinei Žuvelei 28-eri, ji ir toliau skina pergales baseine, bet plaukimu vėl mėgaujasi, o ne siekia patenkinti kitų žmonių lūkesčius.

Įsipareigojimų buvo per daug

Kaunietis psichoterapeutas 34 metų Virgilijus Pajaujis prieš kelis mėnesius iš savo gydytojos irgi išgirdo nemalonią diagnozę – perdegimas.

Jaunas vyras atidarė savo psichoterapijos kabinetą Kaune, dar studijavo Klaipėdoje ir Vilniuje, tad jau vien dėl to, kad jo veiklas skiria nemenkas atstumas, susidūrė su iššūkiais, kaip viską spėti.

Savo darbo kokybei reiklų Virgilijų slėgė ir su studijomis susiję nemenki finansiniai iššūkiai. Visa tai psichoterapeutą privedė prie fizinio ir emocinio išsekimo.

„Kūnas ėmė siųsti signalus, kad ne viskas gerai: tapau dirglus, turėjau vis mažiau energijos, sutriko miegas, tai galiausiai virto nemiga. Itin sunkiai užmigdavau, o ryte, vos tik pramerkęs akis, jau būdavau pavargęs.

Veikla, kuria anksčiau mėgavausi, ėmė neteikti malonumo.

Tarkime, man patinka mokytis, bet atlikti akademinius rašto darbus tapo kančia – turėdavau save kone prievartauti, kad prie jų bent prisėsčiau“, – prisipažino V.Pajaujis.

Pirmuosius signalus, kad krūvis yra per didelis, Virgilijaus kūnas ėmė siųsti prieš metus, o gal ir dar anksčiau. Ilgainiui jie ėmė stiprėti: iš pradžių tik retkarčiais kamuodavę miego sutrikimai tapo nuolatiniai.

Tada V.Pajaujis suprato, kad privalo ieškoti pagalbos ir kreiptis į specialistą. Vyro įsitikinimu, tai – tarsi atjautos sau ir pasirūpinimo savo emocine sveikata gestas. Perdegimo diagnozė privertė Virgilijų daryti išvadas ir jis nusprendė tapti lėtesnis, nesiversti per galvą siekdamas geriausiai atlikti visus įsipareigojimus.

„Sulėtėjimas veiksmingas tik tuo atveju, kai aiškiai sudėliojamos nuostatos dėl darbo ir poilsio. Žinomas posakis, kad darbas žmogų puošia, tarsi sako, kad ko nors verti esame tik dirbdami.

Bet puošti gali ne tik darbas – ir poilsis. Svarbu suvokti, ant kokių pamatų pastatyta žmogaus vertė ir savivertė. Ar tikrai aš vertingas tik tada, kai ko nors pasiekiu? O gal vis dėlto esu vertingas kaip žmogus?“ – teigė V.Pajaujis.

Supratęs, kad jo organizmas kiek įmanydamas priešinasi per dideliam krūviui, jaunas vyras perdėliojo savo dienotvarkę, kurioje, atrodė, nėra net laisvos sekundės.

„Aš giliojo perdegimo nepasiekiau, nes laiku kreipiausi pagalbos, bet pasitaiko, kad žmonėms prasideda psichosomatiniai sutrikimai, įvairūs nugaros ar pilvo skausmai, ima pykinti, nors gydytojai neranda jokios ligos.

Organizmas taip sako, kad jam visko jau per daug, ir reikalauja sustoti, nes jei to nepadarysi, pats tave sustabdys“, – teigė V.Pajaujis.

Reiklumas darbo kokybei niekur nedingo, bet psichoterapeutas pradėjo dirbti mažiau, tapo dėmesingesnis, viename universitetų pasiėmė akademines atostogas, kad atsigautų ir su nauja energija galėtų tęsti mokslus.

Atsikratyti nemigos jam padėjo ne vien vaistai, bet ir miego higiena, menai, kuriuose per dieną įsitempusios smegenys nurimsta ir pailsi.

V.Pajaujis yra nuėjęs „Camino Lituano“ – per Lietuvą daugiau kaip tūkstantį kilometrų besidriekiantį šiuolaikinį piligrimų kelią. Užsibrėžus tikslą įveikti šį kelią yra du pasirinkimai: gali skubėti su pūslėmis ant kojų ir nejausdamas malonumo, bet gali stabtelėti pasigrožėti vaizdais, dažniau ilsėtis, mėgautis procesu.

„Gyvenime – lygiai taip, kaip kelyje“, – įsitikinęs V.Pajaujis.

Ketvirčio amžiaus krizė

Į Virgilijaus kabinetą užsuka jaunų žmonių, kuriems kūnas siunčia perspėjimo signalus, kad laikas sustoti.

Dažniausiai tai itin sau reiklūs, visur tobulumo siekiantys ir geri darbuotojai bei žmonės, kurie nemoka pasakyti „ne“. Savo savivertę jie sieja su padarytu darbu.

Perdegti linkę ir mėgstantieji savo darbą bei matantieji jame prasmę, nes tada ypač sunku nubrėžti ribą tarp darbo ir poilsio.

„O kalbant apie jaunimą, yra toks reiškinys kaip ketvirčio amžiaus krizė, kai jaunas žmogus, įprastai jau baigęs studijas, bando ieškoti savęs. Šiais laikais galimybės atrodo neribotos, bet būtent tai ir kelia įtampą, nes veda į daugiaveiką, kai tarsi privalu vienu metu itin daug veikti ir sunku tiesiog būti nieko neveikiant.

Gyvenime apskritai yra daug neapibrėžtumo – mes visi su tuo susiduriame, tad ypač svarbu rasti atjautos ir palaikymo“, – atkreipė dėmesį V.Pajaujis.

Kita vertus, prie perdegimu vadinamo lėtinio išsekimo veda ir itin didelis aplinkos spaudimas, reikalavimai pačiam sau viską padaryti tobulai. Perdegti galima ne tik darbe, bet ir studijuojant arba mokykloje, auginant vaikus, ypač mažus, slaugant ligonį.

Lūkesčiai – itin dideli

Kognityvinės elgesio terapijos ir streso valdymo konsultantė, atidos instruktorė, psichoterapeutė 47 metų Janina Sabaitė dirbdama su jaunais žmonėmis pastebėjo, kad šiuolaikinė visuomenė jiems kelia vis didesnius reikalavimus.

Dar prieš kelis dešimtmečius studijas baigęs jaunuolis turėjo laiko statyti tolesnio savo gyvenimo pamatus, o šiais laikais ne tik artimoji aplinka, bet ir socialiniai tinklai nuolat ragina kuo anksčiau tapti sėkmės lydimais žmonėmis: turėti nuosavą būstą, darbą, net tapti vadovu.

„Būna tokių klientų, kurie sako, kad man jau net 26-eri, o aš dar nieko gyvenime nepasiekiau – dar neturiu buto, nesu vadovas, nesukūriau verslo. Jauni medikai dažnai perdega, nes ilgai studijuoja ir po mokslų stačia galva neria į darbus, kad tarsi kompensuotų tą laiką, kai kiti jau galėjo dirbti“, – atkreipė dėmesį specialistė.

Pasak J.Sabaitės, tiesiausias kelias į perdegimą – kelti sau daug didesnius lūkesčius ir reikalavimus nei gali įgyvendinti. Užuot stabtelėjęs ir įvertinęs, ar išties yra pajėgus tiek nuveikti ir kokią kainą už tai moka, jaunuolis dirba ilgiau, kad padarytų daugiau, nes tik taip jaučiasi vertingas.

„Perdegimą gali lemti ir mąstymo šablonas ar įprotis, kai žmogus linkęs nerimauti dėl ateities. Tai nebūtinai susiję su persidirbimu, o yra tiesiog įtampa, atsirandanti dėl paties asmens arba visuomenės, organizacijos, kurioje jis dirba, spaudimo“, – teigė J.Sabaitė.

Vienas ryškiausių tokios įtampos pavyzdžių – abitūros egzaminai. Prieš baigdamas mokyklą jaunuolis bent kelerius metus nuolat girdi, kad nuo jų priklausys ateitis. Tarsi žmogaus vertę nusakytų tik gerai išlaikyti egzaminai.

Emociškai brandūs paaugliai jau drįsta paklausti: „Mama ir tėti, kas jums svarbiau – aš ar geras pažymys? Ar jums būtinai reikia, kad studijuočiau universitete, ar vis dėlto norite, kad būčiau laimingas?“

Abiturientų tėvams ir mokytojams, kurių amžiaus vidurkis, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos duomenimis, yra 50 metų, geras gyvenimas reiškia statusą, kai privalai baigti studijas ir po jų siekti karjeros.

Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje viskas daug sudėtingiau. Socialiniai tinklai rodo, kad pripažinimą gali pelnyti universitete netgi nestudijavę jaunuoliai, o tie, kurie baigė studijas, sėkmės pasiekė nebūtinai dirbdami pagal išsilavinimą.

„Viskas keičiasi taip greitai, kad, sakoma, dabartiniai pradinukai dirbs darbus, kurių kol kas net neįsivaizduojame. Tai matydami jauni žmonės kelia klausimus, ar aukštasis mokslas išties toks vertingas, ar jį baigę žinias jie galės pritaikyti praktiškai ir užsidirbti?

Dar labiau trikdo pavyzdžiai, kai kas nors per naktį tampa milijonieriumi, kai pinigais žarstosi nuomonės formuotojai, kurie galbūt kelia jaunimo vertybėms prieštaraujančius klausimus“, – teigė J.Sabaitė.

Pagalbos sau specialistai

Anot kognityvinės elgesio terapijos konsultantės, perdegimas yra lėtinis darbo arba kitos veiklos sukeltas stresas, kurį suvaldyti nėra lengva, nes žmogus paprastai neturi tokių įgūdžių.

Ši būsena pavojinga tuo, kad veda prie emocinio, fizinio ir psichologinio išsekimo.

Perdegimas gali lemti įvairias žmogaus būkles: nuolatinį nuovargį, nemigą, nerimą, nepasitenkinimą, apatiją.

Dažnai perdega jaunos mamos, kurios net dūsta nuo įsipareigojimų, aplinkos ir pačių sau keliamo spaudimo viską daryti tobulai: prižiūrėti kūdikį, kuris dažnai keliasi naktimis, pasirūpinti buitimi ir net savimi, nors nueiti į sporto salę net nėra jėgų.

„Pasitaiko, kad dirbantis studentas kelias paras nemiega, mat dienomis dirba, o naktimis rengiasi egzaminams.

Toks elgesys – tiesus kelias į perdegimą, nes žmogus negeba atsitraukti nuo įsipareigojimų ir sau pasakyti, kad darbas ar mokslai yra tik viena dalis, bet ne visas jo gyvenimas.

Visiškai perdegęs asmuo apskritai negali toliau dirbti, būti veiksmingas. Medicinos literatūroje nurodyta atvejų, kai perdegusiam žmogui sutrinka atmintis, dėmesys, kartais – netgi regėjimas. Kūnas tarsi sako, kad jei nuo įtampos jautiesi prastai, tai pailsėk negalėdamas skaityti ar dėlioti minčių, nes pavalgyti vis tiek įstengsi“, – sakė J.Sabaitė.

Perdegimas pavojingas tuo, kad kartą pajutus jo simptomus ir neskyrus pakankamai laiko išeiti iš šios būsenos darsyk perdegti galima dukart greičiau ir kaskart tokia tikimybė tik didėja.

„Su perdegimu panašiai kaip su dietomis, po kurių, jei iš esmės nepakeitei valgymo įpročių, grįžta dar didesnis antsvoris. Jei kartą perdegęs nepadarei išvadų ir nepakeitei savo mąstymo, grėsmė vėl perdegti yra itin didelė.

Dažnai žmonės daro klaidą manydami, kad slegiančios būsenos atsikratys tiesiog pakeitę darbą. Bet šis pokytis nėra esminis – net gali pabloginti situaciją, nes naujame darbe vėl reikės įrodyti, kad esi ko nors vertas, vėl dirbsi viršvalandžius iki išsekimo, neskirdamas pakankamai laiko poilsiui“, – teigė J.Sabaitė.

Sunkaus perdegimo gydymas trunka ilgai, todėl psichoterapeutė pataria nedelsti ir pastebėjus pirmuosius simptomus imtis veiksmų pakeisti savo elgseną.

„Pats žmogus privalo pamąstyti, kas jį daro laimingą, ir atsitraukti nuo įsipareigojimų. Žmonės, kurie sveiksta nuo perdegimo, drauge sveiksta ir nuo perfekcionizmo, tampa mažiau patogūs darbdaviui arba aplinkiniams.

Juk neretai perdegimas atsiranda dar ir dėl to, kad aplinka spaudžia: „Tu gali, privalai, aš tavimi tikiu, tu dar padirbėk, nes padaryti reikėjo vakar.“

Jei esi pervargęs ir viskas krinta iš rankų, užuot padaręs pertrauką ir pailsėjęs, varai toliau. Jei su aukšta temperatūra ir prastos savijautos eitume į darbą, pasekmės būtų liūdnos.

Bet net jausdami ir atpažindami perdegimo simptomus – sniegą akyse, sunkią, tarsi smėlio pripiltą galvą, skaudančius pečius, žmonės dirba toliau, nors reikia sustoti, nubrėžti ribas tarp darbo ir poilsio.

Jei žmogus sako, kad neturi laiko nueiti kilometrą ar du, jau kyla rimtų įtarimų, kad jis kažką daro ne taip“, – įsitikinusi J.Sabaitė.

Dirbdama su perdegusiais jaunais žmonėmis psichoterapeutė mėgsta skirti užduotį pasirūpinti savimi, tarsi įdarbindama juos pagalbos sau asistentais: moko ne tik atskirti darbą ir poilsį, bet ir absoliučiai visą laiką galvoti apie tai, kas jiems naudingiausia, – tarkime, užsiimti mėgstama veikla, sportuoti, o vietoj mėsainių rinktis vištienos salotas.

Iš tuščio neįmanoma įpilti

Vytauto Didžiojo universiteto psichologijos doktorantė, psichologė ir Jaunimo linijos savanorė 26 metų Rasa Katinaitė pastebėjo, kad jauni žmonės vis dažniau kelia klausimą, kaip darbą suderinti su asmeniniu gyvenimu? Tai reiškia, kad riba tarp to, kas privalu, ir poilsio vis labiau nyksta.

„Perdegimas darbe ar asmeniniame gyvenime atsiranda tuomet, kai žmogus gauna per didelius reikalavimus ir turi nepakankamai išteklių jiems patenkinti. Jis vis bando, bando ir bando, o kai ir vėl nepavyksta, kyla emocinių bėdų, atsiranda apatija, nusivylimas savimi, galiausiai net nenoras bandyti, nes vis tiek nepavyks.

Perdegimą net pavadinčiau nuovargiu nuo nuolatinio bandymo ir nesėkmės“, – teigė aštuonerius metus Jaunimo linijoje savanoriaujanti R.Katinaitė.

Psichologai ir mokslininkai nuolat diskutuoja, kokios priežastys labiausiai lemia, kad perdegti linkę vis daugiau jaunų žmonių?

Viena vertus, prie to priveda vis didėjantys reikalavimai: gerai išlaikyti egzaminus, tiksliai žinoti, kur nori studijuoti, dirbti ir padaryti kuo daugiau.

Kita vertus, šie reikalavimai keliami visiems, bet ne kiekvienas patiria perdegimą net gyvendamas beprotišku tempu.

„Todėl galima teigti, kad kai kurios asmenybės savybės – negebėjimas susidoroti su stresu, įrankių jam įveikti neturėjimas, menka socialinė parama – paskatina polinkį jautriau reaguoti į keliamus lūkesčius ir greičiau perdegti.

Žmonės, turintys antrąją pusę ar draugų, su kuriais dažnai leidžia laiką, rečiau patiria perdegimą, nes yra priversti padėti darbus į šoną ir eiti į pasimatymą ar susitikti su draugais. O vienišiams gresia labiau užsisukti darbuose“, – teigė R.Katinaitė.

Nors didelių lūkesčių ir reikalavimų srautas, rodos, niekada nenutrūksta, vis dėlto būtina rasti jėgų atitrūkti nuo įsipareigojimų. Rate užsisukusiems jaunuoliams R.Katinaitė pataria net taikyti itin paprastą pratimą ir mintims apie darbą, kurios į galvą užklysta laisvalaikiu, pasakyti paprasčiausią „Stop!“

Jei tai nepadeda, rasti veiklos, kuri išstums mintis apie įsipareigojimus. Tai galėtų būti fizinė veikla, koks nors pomėgis, kartais – net serialas ar lengvas skaitinys.

Jaunimo linijos savanoriai neduoda patarimų, o teikia emocinę paramą išklausydami sunkumų patiriantį jauną žmogų ir padėdami jam suprasti, jog normalu, kad itin didelių lūkesčių neišeina patenkinti.

„Kiekvienam skambinančiajam mes primename, kad privalu pačiam savimi pasirūpinti. Man labai patinka posakis, kad neįmanoma įpilti iš tuščio puodelio.

Ši taisyklė galioja ir žmonėms – iš pradžių turi save užpildyti, kad galėtum padėti kitiems ar atlikti kokias nors užduotis, kurių iš tavęs reikalauja“, – aiškino R.Katinaitė.

R.Meilutytė, būdama 15 metų, tapo Londono olimpine čempione. Merginai buvo sunku susidoroti su trenerių ir sirgalių lūkesčiais, bet ji nemokėjo pasakyti „ne“.

Nuotr. iš LR archyvo