L. Donskio premijos laureatė mokytoja E. Gliožerienė: „Dėl istorijos mums turi skaudėti“

[intro_text content="Kokia būtų mūsų visuomenė be pykčio? Tikriausiai geresnė – empatiškesnė, gerbianti kitokią nuomonę, jautresnė istorijai ir žmonėms. Būtent tokias vertybes skleidžia mokytoja EDITA GLIOŽERIENĖ, kurios atsidavimas istoriniam atminimui ir pilietiniam ugdymui pelnė prestižinę Leonido Donskio premiją."]

Premija skiriama už nuopelnus intelektualinei kultūrai, žmogaus teisių gynimui ir kritiškai mąstančios visuomenės kūrimui – šios vertybės lydėjo ir patį filosofą, publicistą, politiką Leonidą Donskį.

Darbėnų gimnazijoje dirbanti E. Gliožerienė savo darbu įrodo, kad praeities žmonių istorijos ne tik byloja apie skausmą, bet ir kviečia suprasti bei kurti prasmingą dialogą tarp kartų.

Su L. Donskio premijos laureate dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbasi apie jos rankomis atkurtą Darbėnų miestelio istoriją su visomis 550 prieš Holokaustą gyvenusių žydų pavardžių, vienišus laiptus ir drąsą šnekėti apie tai, kas ilgai buvo nutylima.

Ką jums reiškia Leonido Donskio premija?

Labai daug. Visada žavėjausi Leonido Donskio idėjomis. Taip sutapo, kad prieš tris dienas iki žinios, jog esu nominuota šiai premijai, turėjau pamoką, kurioje citavau Donskio žodžius: „Blogis laikinas ir nelaimi prieš žmoniškumą (o jei laimi – tai neilgam).“ Pamokoje su mokiniais kalbėjome apie kelionę į Aušvicą, todėl šie žodžiai atitiko kontekstą.

Po trijų dienų sulaukiau skambučio ir sužinojau, kad esu nominuota premijai. Tai buvo malonus sutapimas.

Kaip pradėjote domėtis Darbėnų žydų istorija?

Praėjo jau daugiau nei dešimt metų nuo šio darbo pradžios. Tuomet dukra dar buvo penktokė, o dabar – jau antro kurso studentė. Atrodo, kad patraukiau siūlo galą ir jis išsivyniojo tarsi Darbėnų miestelio istorijos dėlionė. Viskas prasidėjo nuo paprasto klausimo.

Darbėnuose yra sena Skuodo gatvė, kurioje išlikę pavieniai laiptai. Penktokė dukra paklausė: „Kodėl yra laiptai, o nėra namų?“ Likę laiptukai rodo, kad čia vyko gyvenimas. Tuo metu nežinojau, ką jai atsakyti. Kodėl mes apie savo miestelio istoriją nieko nežinome? Pati augau samanomis apaugusioje tyloje, kai žmonės apie istoriją nieko nekalbėjo. Žinojome, kad yra žydų kapinės, kad Balto kalno miške turime dvi gražias vietas, kurios žymi žydų tautos kančią ir tragediją. Bet nutylima buvo daug.

Norėjau, kad tos tylos būtų mažiau. Pradėję domėtis ir ieškoti istorijos pamatėme, kad nelabai ką turime. Viskas išmėtyta, išbarstyta. Tuomet ėmiau svarstyti, nuo ko galiu pradėti tą istoriją rinkti.

[caption id="attachment_1245700" align="alignleft" width="1403"] Benediktos Gliožerytės piešinys „Atmintis“. Editos Gliožerienės asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1245696" align="alignleft" width="1990"] Vieniši laiptai. Filmo „Buvusiems gyvenimams ir kančiai atminti“ kadras[/caption]

Kaip ėmėtės atkurti istoriją?

Iš šviesuolio kraštotyrininko, žurnalisto Eugenijaus Bunkos gavau patarimą: „Pradėkite nuo vasaros stovyklų mokiniams, eikite pas senuosius gyventojus ir užrašykite jų prisiminimus. Ieškokite nuotraukų, dokumentų ir niekada nesakykite, kad tai yra tik žydų istorija – pamatysite, tai yra bendra istorija.“

Ir mes su mokiniais tą vasarą keliavome pas senuosius gyventojus. Tuomet mokėmės, kaip tuos prisiminimus surinkti, kaip klausti ir užrašyti. Po metų jau turėjome pasidarę prieškario Darbėnų planą, jį pakabinome miestelio centre. Jis buvo su pavardėmis: kur gyveno lietuviai, kur – žydai, kokie tuomet stovėjo statiniai, kur buvo sinagoga. Ji buvo didžiulė, bet jos nebėra – išardyta po dalelę, nes vieniems reikėjo plytų, kitiems – langų ir durų... Išnešta pačių lietuvių rankomis.

Pagalvojau, kad skauda ir man, vadinasi, skauda mums visiems. Manau, kad dėl istorijos privalo skaudėti. Vadinasi, ši istorinė atmintis auga naujoje kartoje, kuriai nėra tas pat, kas čia vyko.

Kaip jūsų iniciatyva pakeitė mokinių požiūrį į praeitį ir atminimui skirtą pagarbą?

Dukra nupiešė prasmingą piešinį apie tuos miestelio laiptus, kurių istorija ėmė ryškėti. Piešinyje pavaizduoti laiptai, jų apačioje – užgesusi menora (septynšakė žvakė), lyg vėjas dar galėtų dvelktelėti jos gęstančios liepsnelės dūmus, o viršuje, lietuvio lange, įsižiebusi maža nauja švieselė, nušviečianti laiptus. Šio piešinio mintis – kiek mes, lietuviai, norėsime pagarbos ir šviesos suteikti atminimui, priklauso tik nuo mūsų. Menoros mūsų miestelyje nebėra kam uždegti. Vadinasi, viskas mūsų rankose.

Mokiniai buvo užsidegę naujais istorijos atradimais. Minėdami žydų kultūros dienas, drauge su visa mokykla – 400 mokinių – vaikščiojome po miestelį su ekskursija lankydami įvairius objektus. Kai kurie jų jau tik menami, nes nebėra nei sinagogos, nei žydų mokyklos, todėl ši ekskursija buvo tarsi kelionė laiku. Mokiniai, kurie dalyvavo vasaros stovykloje, tapo gidais. Jie pasakojo miestelio pastatų istoriją kiekvienai atėjusiai klasei.

Įstrigo vieno vaiko žodžiai: „Šiandien buvome pas senolę, kuri pasakojo apie savo bendraminčius, bendramokslius, kaimynus. Ir po šitiek metų ji vis dar verkia. Jos akyse žiba ašaros. Jai vis dar skauda.“ Pagalvojau, kad skauda ir man, vadinasi, skauda mums visiems. Manau, kad dėl istorijos privalo skaudėti. Vadinasi, ši istorinė atmintis auga naujoje kartoje, kuriai nėra tas pat, kas čia vyko.

[caption id="attachment_1245697" align="alignleft" width="1410"] Darbėnų sinagoga, sugriauta 1941 m. Editos Gliožerienės asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1245698" align="alignleft" width="1410"] Lietuvių ir sionistų vėliavos šalia Darbėnų sinagogos 1928 m. Elijahu Bruckaus nuotrauka[/caption]

Kokius žydų istorijos atminimo ženklus esate palikusi Darbėnuose?

Sužinojusi, kad miestelio grindinyje galima įmūryti atminimo akmenis, labai norėjau įamžinti Elijahu Bruckų – žymų prieškario fotografą, kuris padarė 300 nuotraukų su mūsų miestelio bei aplinkinių vietovių vaizdais. Taip pat – 16-metę Esterą Kverelytę, kuri, kaip ir Ana Frank, rašė dienoraštį. Pagal jį Lietuvos kino studijoje 1964-aisiais buvo sukurtas dokumentinis filmas „Nebaigtas dienoraščio puslapis“. Šio dienoraščio ieškojome visuose archyvuose, tačiau neradome. Nežinau, kur jis dingęs. Bet tikimės, kad atsiras.

Kartu su Eugenijumi Bunka pastatėme buvusios miestelio sinagogos ženklą ir atminimo lentą verslininkui, Izraelio vėliavos bei valiutos pavadinimo autoriui Dovydui Volfsonui, kuris gimė Darbėnuose. Šis žmogus savo darbais sujungė Darbėnus ir Izraelį.

Tačiau labiausiai norėjau miestelio centre pastatyti metalinę obelį. Panašią kaip Litvakų atminimo sode. Mano mokinė perpiešė obels formą, ir mes kreipėmės į skulptorių. Su vyru nusprendėme, kad patys ir nupirksime tą obelį. Jos poreikis buvo išties didelis. Visuose pasaulio žemynuose atsiranda žmonių, kurių šaknys yra Darbėnuose, ir juos reikia kur nors paminėti, jais pasidžiaugti.

Obelis puikiai tinka šiam įamžinimui. Dabar ant jos kabo obuoliai iš Australijos, Afrikos, Kanados, Amerikos. Kiekvienas obuolys turi savo istoriją. Didžiausias obuolys skirtas Volfsonui. Knygoje buvau radusi žodžius, kuriuos mama, išlydėdama savo šešiolikmetį Dovydą į Mėmelį, sakė: „Visada galvok, Dodke, apie savo batus, apie žmogų sprendžiama iš jo batų.“

Žmonės iš kitų šalių domisi Darbėnų žydų istorija?

Timptelėtas siūlas pradeda vyniotis ir patraukia aplinkinius. Vieną dieną gavau žinutę iš žurnalisto, kuris tuo metu buvo Kelne, Vokietijoje, kur vyko krepšinio varžybos. Ten pat dalyvavo ir Kazys Maksvytis, krepšinio treneris iš Darbėnų. Į šį renginį atvažiavo ir vienos iš NBA krepšinio komandų savininkas – Markas Cubanas. Jis pasakė, kad jo močiutė Sara Freintal yra iš Darbėnų.

Tai sužinoję žurnalistai manęs pasiteiravo, ar turiu informacijos apie šią šeimą. Ėmiau ieškoti, ir pasirodė – apie juos žinome išties daug, turiu nuotraukų, tos močiutės išvykimo laivu keleivio dokumentą, ant obels kabo obuolys Freintalųšeimai – būtent Marko Cubano močiutei, nes atsirado ir kitų giminių, kurie norėjo pagerbti šią šeimą.

[caption id="attachment_1245699" align="alignleft" width="1410"] Mokytoja, Leonido Donskio premijos laureatė Edita Gliožerienė. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]

Kokie jūsų planai?

Dabar ruošiame trečią plytelę paskutiniam miestelio rabinui. Skulptoriui iš Vokietijos Gunteriui Demnigui plytelė jau užsakyta. Ir vėl – tą siūlą patraukus vis atsiranda naujų žinių. Jau tikėjausi, kad visą informaciją apie paskutinį Darbėnų rabiną esu susirinkusi, bet gaunu laišką: žurnalistas parašė, kad jo senelė buvo šio rabino sesuo. Vėl nauja istorija.

Kas jums svarbiausia ugdant mokinius?

Empatija. Kai su vaikais kalbiesi, jie keičia požiūrį į istoriją. Vienas pradinių klasių mokinys grįžęs namo sako: „Mama, šiandien buvo toks renginys, ir aš sužinojau, kad čia kalbame ne apie tuos žydus, kuriuos matome per Užgavėnes, o apie visai kitus žmones.“ Niekad nežinai, koks vaiko požiūris, bet nuostabu, kai jis keičiasi į empatiškąją pusę.

Norėjau, kad vaikai gyvai dalyvautų istorijoje. Dvejus metus važiavome su mokiniais į Aušvicą. Taip sutapo, kad prieš mus ėjo mokiniai iš Izraelio. Jie atkreipė dėmesį, kad mes visi įsisegę atminties kelio ženkliukus, todėl pasiteiravo, ką šie reiškia. Lietuviai atsakė, kad ženkliukai skirti Holokausto aukoms paminėti. O izraeliečiai turėjo įsisegę geltonus ženkliukus su užrašu „Sugrąžinkite juos namo“, simbolizuojančius paramą Izraelio įkaitams, pagrobtiems per 2023-iųjų spalio 7-osios „Hamas“ ataką.

Mokiniai pradėjo keistis tais ženkleliais, susipažino ir susidraugavo. O grįžę domėjosi – kodėl būtent toks ženkliukas? Kas ten vyko? Jeigu vaikas kelia klausimą, jis ieško atsakymo. Man kaip mokytojai tai labai svarbu.

Skausmas, kurį jaučiame dėl praeities, yra kaip atmintis – mes turime istoriją ir kiekvienas esame už tą atmintį atsakingas.

Kaip iš šiandienos perspektyvos vertinate Darbėnų miestelio istorijos pažinimą ir svarbą jūsų bendruomenėje?

Man ne gėda dėl savo miestelio istorijos, mes tiek daug apie ją žinome. Manau, kad Lietuvoje nėra daug vietų, kurios turi 550 Holokausto aukų. Visada akcentuoju: tai nebuvo skaičiai, tai ne du šimtai tūkstančių Lietuvoje ir ne šeši milijonai pasaulyje – šie žmonės turėjo tokius pat gyvenimus kaip ir mes, jautė tą patį, augino vaikus ir tikėjo jų ateitimi. Darbėnai neteko daugiau nei pusės gyventojų – 550-ies, ir mes juos visus žinome.

Skausmas, kurį jaučiame dėl praeities, yra kaip atmintis – mes turime istoriją ir kiekvienas esame už tą atmintį atsakingas. Kol suprantame ir jaučiame, kodėl tokios vietos mums yra svarbios, tol jos gyvuos. Bus gyvos ne tik kaip paminklai, bet ir kaip ryšys tarp kartų, jungiantis bendrą lietuvių ir žydų istoriją. Kas mes būtume be savo istorijos liudytojų?

Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Aurelija Plokštytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama