Kunigas R. Baltrušaitis: „Dieve, piligrimystė – Tavo įrankis mus susirasti ir prie savęs patraukti“

Pavasario pradžioje Roma kalbėjo lietuviškai. Piligrimai iš visos Lietuvos, taip pat išeivijos lietuviai kovo 1–4 dienomis Amžinajame mieste susibūrė švęsti Katalikų Bažnyčios Jubiliejaus metus. 2025-ųjų Jubiliejaus šūkis – „Vilties piligrimai“ (lotyniškai Peregrinantes in Spem).

Tarp maždaug 2,5 tūkstančio piligrimų buvo ir 42 alytiškiai, grupę lydėjo klebonas R. Baltrušaitis.

Klebone, kas yra Jubiliejaus metai? Ką jie reiškia piligrimui? Ar šiuos metus galime švęsti tik Romoje?

Senovės žydų Jubiliejiniai metai (vadinti yōbēl, avino, metais, nes šventė buvo skelbiama avino rago garsu) buvo šventieji. Šiuo laikotarpiu Mozės įstatymas nustatė, kad žemė, kurios vienintelis savininkas yra Dievas, turi grįžti buvusiam savininkui, o vergai privalo atgauti laisvę. Paprastai šie metai švęsti kas 50 metų.

Krikščionybės epochoje, po pirmojo Jubiliejaus 1300-aisiais, popiežius Bonifacas VIII nustatė Jubiliejaus šventimo terminus kas 100 metų. Romiečiams paprašius popiežiaus Klemenso VI (1342 m.), šis laikotarpis buvo sutrumpintas iki 50 metų.

1389 m., prisimindamas Kristaus gyvenimo metų skaičių, Urbonas VI norėjo nustatyti jubiliejinį ciklą kas 33 metus ir paragino švęsti Jubiliejų 1390 m. Jį jau po jo mirties šventė Bonifacas IX.

Tačiau 1400 m., pasibaigus anksčiau nustatytam 50 metų laikotarpiui, Bonifacas IX patvirtino atlaidus į Romą plūstantiems piligrimams.

Martynas V 1425 m. šventė Jubiliejų pirmą kartą atidarydamas Šventąsias duris Laterano Šv. Jono bazilikoje.

Paskutinis 50 metų jubiliejų šventė popiežius Mikalojus V 1450-aisiais. Paulius II jubiliejinį laikotarpį nustatė kas 25 metus, o 1475 m. naujus Šventuosius metus šventė Sikstas IV. Nuo tada eiliniai Jubiliejai buvo rengiami reguliariai. Deja, Napoleono karai sutrukdė švęsti 1800 ir 1850 m. Jubiliejus.

Jie buvo atnaujinti 1875 m., Romą prijungus prie Italijos Karalystės, tais metais Jubiliejai buvo švenčiami be tradicinių iškilmių.

Bendrąja prasme Jubiliejaus metai piligrimui reiškia pelnyti visuotinius atlaidus sau ar kitiems, keliauti su intencija: padėkoti, atsiprašyti, atgailauti, pažinti Dievo valią, pajusti Bažnyčios bendruomenės jėgą, dalyvauti visuotinės Bažnyčios susitikime. Taip pat padaryti kokį nors konkretų sprendimą ar suformuluoti siekį, kuriam reikėtų pastangų, kad jis gyvenimo tikrovę keistų į šviesesnę, į daugiau.

Jubiliejaus metais esame kviečiami vykti į Romą, nes Roma – katalikybės centras, čia yra popiežius, apaštalų Petro ir Pauliaus kapai. Čia yra galimybė ne tik dvasiškai, bet net ir fiziškai įkvėpti katalikiškumo, tokio autentiško, drąsaus, veržlaus, ypač jei esi iš mažytės Lietuvos parapijėlės. Net fiziniai Romos bazilikų masteliai kelia ir nuostabą, ir dvasią, skatina natūralų Dievo garbinimą.

Tačiau ne visi gali keliauti į Romą. Galima ir Lietuvoje lankyti Jubiliejaus bažnyčias, turint piligrimo pasą gauti antspaudą, melstis. Bet pirmiausia ir svarbiausia – kad vyktų vidinė kelionė, kad aš savo viduje keliaučiau Dievop, kad leisčiausi Jo užkalbinamas ir suviliojamas.

Kuo svarbios Šventosios durys ir jų atidarymas?

Simboliniu požiūriu Šventosios durys įgyja ypatingą reikšmę: jos yra galingiausias Jubiliejaus ženklas, nes galutinis piligrimų tikslas – pro jas praeiti. Popiežiaus atidarytos durys yra oficiali Šventųjų metų pradžia. Iš pradžių buvo tik vienos durys – į Laterano Šv. Jono baziliką, kuri yra Romos vyskupo katedra. Vėliau, siekiant, kad kuo daugiau piligrimų galėtų dalyvauti Jubiliejaus patirtyje, kitos Romos bazilikos taip pat atidarė savo Šventąsias duris.

Peržengdamas Šventųjų durų slenkstį piligrimas prisimena ištrauką iš Evangelijos pagal Joną 10-ojo skyriaus: „Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras.“ Ėjimas pro Šventąsias duris reiškia apsisprendimą sekti Jėzumi, kuris yra Gerasis Ganytojas, būti Jo vedamam. Durys yra praėjimas, įvedantis piligrimą į bažnyčios vidų. Krikščionių bendruomenei bažnyčia yra ne tik šventa erdvė, į kurią reikia žengti pagarbiai, laikantis tinkamo elgesio ir aprangos kodo, bet ir bendrystės, kuri kiekvieną tikintįjį sieja su Kristumi, simbolis: tai susitikimo ir dialogo, susitaikymo ir taikos vieta, kuri laukia kiekvieno piligrimo. Bažnyčia iš esmės yra tikinčiųjų bendruomenės vieta.

Romoje ši patirtis įgyja išskirtinę reikšmę dėl ypatingų sąsajų tarp Amžinojo miesto ir šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus, kurie Romoje įkūrė krikščionių bendruomenę ir kurių mokymas bei gyvenimas yra pavyzdys visuotinei Bažnyčiai. Romoje yra šventųjų Petro ir Pauliaus kapai, jie čia buvo nukankinti. Kartu su katakombomis šios šventos vietos teikia nuolatinį dvasinį įkvėpimą.

Keturios pirmosios kovo dienos buvo skirtos Lietuvos piligrimystei Romoje. Kaip jai rengėsi Lietuva? Beje, ar kiekviena šalis turi savo piligrimystės dienas?

Nesu tikras, ar kiekviena šalis turi savo nacionalinę piligrimystę. Manyčiau, kad ne, nes yra tokių šalių, kurių gyventojams užplūdus Romą ši užlinktų. Tarkim, tokia būtų nacionalinė JAV arba Lenkijos piligrimystė. Tada šv. Mišioms jau reikėtų stadionų, nepakaktų popiežiškųjų bazilikų, į kurias puikiai tilpo Lietuvos piligrimai. Labiau tikėtina, kad kitos šalys rengia miestų arba vyskupijų piligrimystes, pavyzdžiui, tokia yra Paryžiaus vyskupijos piligrimystė.

Lietuvoje buvo paskirtas pagrindinis piligrimystės koordinatorius, vyskupijų koordinatoriai ir pagalbos komanda. Lietuvos vyskupų konferencijos delegatas derino reikalus su Roma, užsakė maldai ir piligrimystei skirtas vietas. Kaip visi gerai matėme, liturgija rūpinosi Kunigų seminarijos ugdytiniai, ir, turiu pasakyti, vaikinai tobulai atliko šią užduotį. Buvo gera švęsti neskubant, viską ramiai apmąstant. Pamaniau, kokia tai solidi patirtis jiems rengiantis kunigiškajai tarnystei. Taip pat visi drauge giedojome su nuostabiu jungtiniu choru. Iš anksto buvo derinama, kas skaitys skaitinius, kas neš atnašas, vyskupai žinojo, kada, kur ir kuris jų vadovaus Eucharistijai, kunigai registravosi klausyti išpažintis.

Kiekviena grupė ruošėsi savaip. Pavyzdžiui, Alytaus šv. Kazimiero parapijos grupė buvo pakviesta kasdien melstis Jubiliejaus metų maldą, o sekmadieniais bažnyčioje ją meldžiasi visa bendruomenė garsiai. Mūsų grupė skaitė popiežiaus Pranciškaus jubiliejaus metų bulę Spes non confundit („Viltis neapgauna“) ir viename susirinkime ją apsvarstė mažose grupelėse.

Džiaugiuosi, kad mūsų parapijos vargonininkė Rima du parapijos chorus išmokė giedoti Jubiliejaus metų himną, jį Romoje atlikome kasdien. Atkreipiau dėmesį, kad pirmosiomis dienomis labiau giedojo tik choras, dalyviai tylėjo. Tai reiškia, kad parapijose negiedama. Per vienas Mišias eidamas procesijoje išgirdau būrelį žmonių, gana garsiai giedančių himną. Pakėliau akis – mūsiškiai. Širdis džiaugėsi.

Jubiliejaus metams pradėta ruoštis iš anksto, visiems buvo aišku, kad 2025-ieji – eilinio Jubiliejaus metai. Ir Lietuva nevėlavo. Kai kurios vyskupijos buvo aktyvesnės, dėl to ir kitoms teko džiaugtis jų darbo vaisiais. Pavyzdžiui, Telšių vyskupija parengė ir piligrimų pasus, ir Jubiliejaus metų maldą, ir skareles pasiuvo, šios labai pravertė ganant avių bandą Romos ganyklose.

Kodėl Jums pasirodė svarbu pakviesti drauge vykti ir parapijos bendruomenės narius? Ar Roma, Jūsų nuomone, buvo pasiruošusi priimti piligrimus?

Pradžioje neplanavau vykti į Romą, nes joje ir taip kartais tenka būti. Tačiau vėliau pagalvojau, kad per kitą Jubiliejų man bus 72-eji. Ar galėsiu? Ar pajėgsiu? Ar būsiu gyvas, o jei būsiu, ar suprasiu, kas yra gyvenimas, kad yra Jubiliejus? Suveikė – čia ir dabar.

Na, ir būtų kiek keista, jei aš kaip klebonas keliaučiau vienas, o bendruomenė liktų namie. Visada noriu dalytis gerais dalykais, kurie paties širdį jaudina ir dvasią kelia. Norėjau, kad parapijiečiai žmonių gausoje jaustų Bažnyčios gyvastį ir patirtų malonių. Dievas duoda malonių taip, kaip Jis nori, jų nesuplanuosi, joms nepasiruoši, nes kartais Dievo ugnis užsižiebia ten, kur atrodė ugniai degti net ir netinka ar pavojinga – mes taip racionalizuojame.

Romoje buvo gera jausti grupės vienybę, tarpusavio atidumą, norą melstis ir pašėlioti, linksmai pavakarieniauti, padainuoti, išgerti itališko vyno ir žolelių trauktinės, kad naktį gerai virškintų, o kitą dieną vėl galėtume lėkti kaip ant sparnų. Taip ir buvo: dvasingumas gražiai susipynė su pasauliškumu, dieviškumas – su žmogyste.

Labai svarbu, kad piligrimystėje drauge valgoma, išgeriama vyno. Stalo bendrystė leidžia būti labai arti vieniems kitų: tai ir dienos nuovargį nuima, ir grupės žmonių spalvas atskleidžia, ir leidžia švęsti būnant atviriems su kitais.

O Roma ką jau moka, tai moka – priimti svečius, piligrimus. Net galvoju – tūkstančiai eina per bazilikas, šimtai užduoda klausimus jose tarnaujantiesiems, o jie geba maloniai ir suprantamai viską paaiškinti, net keletą kartų. To kantrumo reikia pasimokyti man pirmam, o vėliau ir kitiems.

Kai artėjant mūsų piligrimystei sužinojome, kad popiežius ligoninėje ir nepavyks pasimatyti, kai kurie žmonės akivaizdžiai nuliūdo, bet tas jausmas būnant Romoje išgaravo. Popiežius – ligoninėje, bet jo atidarytas Jubiliejus sukasi visu greičiu, vyksta gyvenimas. Sakoma, jei iškėlus kleboną parapijoje sustoja visa veikla, toks klebonas blogai vadovavo, viską darė pats, o žmonės buvo tik vykdytojai. Popiežius Pranciškus – geras gaspadorius, jis – ligoninėje, o jo šeimyna sukasi kaip bitės ir dar kas vakarą susirenka į jo kiemą pasimelsti. Na, ar gali būti gražiau?

Eucharistija švęsta keturiose popiežiškosiose bazilikose – per šv. Mišias skambėjo lietuvių kalba. Kurios Mišios Jūsų sielą pagavo labiausiai?

Romoje yra keturios pagrindinės popiežiškosios bazilikos: Šv. Petro Vatikane, Laterano Šv. Jono, Šv. Pauliaus už Romos sienų ir Švč. Mergelės Marijos Didžioji.

Dėl lietuvių kalbos Švč. Mergelės Marijos Didžiojoje bazilikoje nesu tikras, bet man atrodo, kad kitose trijose lietuvių kalba Eucharistija buvo švęsta pirmą kartą, nors jose mažos lietuvių piligrimų grupelės meldėsi daugybę kartų, bet tikrai ne prie didžiojo altoriaus. Manau, kad ir vyskupams buvo įvykis vadovauti liturgijai popiežiškosiose bazilikose, dalyvaujant tokiam gausiam būriui lietuvių.

Laterano Šv. Jono bazilikoje, kuri yra ir Romos vyskupo, taigi popiežiaus, liturgijai vadovavo Vilkaviškio, mūsų vyskupijos, vyskupas Rimantas Norvila. Šv. Pauliaus už Romos sienų šventykloje – Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, Šv. Petro bazilikoje Vatikane – Vilniaus arkivyskupas metropolitas ir Lietuvos bei Europos vyskupų konferencijų pirmininkas Gintaras Grušas, o Švč. Mergelės Marijos Didžiojoje bazilikoje vienų šv. Mišių liturgijai vadovavo kardinolas Rolandas Makrickas. Kitoms (dalyvaujant kitai lietuvių piligrimų grupei, nes visi drauge būtume netilpę) – Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius.

Mano širdį labai pagavo pirmosios šv. Mišios Laterano Šv. Jono bazilikoje, nes tai buvo pirmas visiems drauge įspūdis. Buvo labai gera, kad besimeldžianti ir giedanti Lietuva – tokia graži, vieninga, nesusiraukusi ir tvirta. Antra vieta – Šv. Petro bazilika, man ji centrinė, nes tai Vatikanas. Pirmą kartą Mišios laikytos lietuvių kalba, viskas sustabdyta, uždaryta dėl lietuvių. Labai gera ir oru buvo eiti su kryžiumi nuo pat Angelo pilies. Savanoriai visur sustabdydavo eismą. Tiek pagarbos piligrimams – giedantiems, besimeldžiantiems.

Kovo 4-oji – Šv. Kazimieras. Parapijos, kurioje tarnauju, dangiškasis globėjas. Kaip širdis galėjo neskraidyti Švč. Mergelės Marijos Didžiojoje bazilikoje! Visur jausmai buvo stiprūs, taip pat lankantis Asyžiuje, prie palaimintojo Karolio Akučio relikvijų, ir Subiake, prie šv. Benedikto.

Kas dar padarė įspūdį?

Labai svarbi buvo liturgija. Gali būti aukščiausio lygio iškilmė, bet jei prie altoriaus painiava, jei nežinoma, kam į kurią pusę eiti, jei kas nors bėga į zakristiją, nes ką nors pamiršo – tai jau ne. O Romoje mūsų seminaristai labai gražiai išpildė liturgiją. Žavėjausi, kiek daug darbo įdėjo vaikinai, dėl to galėjome netrikdomi švęsti ir šlovinti Viešpatį. Buvo garbė. Žinant, kad liturgijoje kasdien tarnavo tie patys žmonės, juk pamainų nebuvo, nėra tiek daug seminaristų, – buvo nuostabu.

Choro „Veritas“ meno vadovė Vita Liaudanskaitė-Vaitkevičienė taip sustygavo giedojimą, kad tikrai buvome amžinybės prieangyje. Graži, tvarkinga ir neskubi liturgija leidžia šiek tiek numanyti, kas laukia Dievo artume. Leiskime sau įsivaizduoti, kad ten tarnaus patys angelai, šlovins Viešpatį šventieji, drauge mano artimi ir aš tarp visų. Be grūsties. Ir jau piligriminių antspaudėlių nereikės rinkti, nes būsime antspauduoti Avinėlio kraujo antspaudu, nenulupamu, nedylančiu, ryškiu.

Ypatingas Lietuvos piligrimystės Romoje momentas – ir Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos bei pirmosios ponios Dianos vizitas.

Taip, reikia pasidžiaugti, kad prezidentas atvyko ir kartu meldėsi. Bažnyčia ir aukščiausias šalies vadovas drauge Romoje prie šv. Petro kojų. Manau, daugeliu atvejų tai daug stipriau ir naudingiau nei kai kurios strategijos, kurias politikai ir kiti atsakingi asmenys bando suregzti dėl tautos, dėl saugumo. Svarbu darbuotis ir dėl nenykstančio lobio.

Ką ši kelionė į Romą Jums reiškia kaip kunigui? Kuri akimirka buvo jautriausia? Kokias reikšmingas pamokas išmokote šiame piligrimystės kelyje?

Man kelionės metu vis tvinksėjo klausimas – vilties piligrimas, kas tai? Aš keliauju per gyvenimą, dirbu, bendrauju, švenčiu, skaitau, tyliu, šurmulin įsisuku – kiek esu vilties nešėjas savo žodžiais, laikysena, pasirinkimais, kitų palaikymu ir pritarimu kilniems sumanymams? Visą kelionę gromuliavau: „Ryti, ar esi vilties vyras? Taip? Kaip konkrečiai? Kaip dar labiau galėtum toks būti dažnai pakliuvęs į nevilties, nusivylimų, nuleistų rankų zoną?“

Jautriausia? Piligrimų pasidalijimai gilią naktį, kai autobusu iš Varšuvos oro uosto važiavome į Alytų. Klausiau ir galvojau: „Dieve, piligrimystė – Tavo įrankis mus susirasti ir prie savęs patraukti, nukaršti senų įpratimų odą ir apvilkti savo, gaivaus gyvenimo, rūbu.“

Stebėjau vietinių žmonių, dirbančių ir tarnaujančių bazilikose, svetingumą. Mokiausi kantrumo priimti. Stiprų įspūdį taip pat padarė laukimas eilėse ir su giesme bei malda ėjimas pro Jubiliejaus duris, liečiant, bučiuojant…

Kokiais jausmais, patirtimi maitino Jus kartu vykę žmonės? Kokie, Jūsų nuomone, yra svarbiausi dvasiniai piligriminių kelionių tikslai ir kaip jie gali praturtinti žmogaus gyvenimą?

Pagrindinis piligrimystės tikslas, šalia visų kitų, kurių žmogus siekia, yra stiprinti, atnaujinti ar naujai atrasti ryšį su Dievu, daryti atgailą ir pasiryžti nebegrįžti į senąjį gyvenimą.

Kai kurie žmonės liudijo, kad po daugelio metų priėjo išpažinties, kai kas išdrįso pravirkti dėl savo praeities įvykio, nes savyje vis blokuodavo, vaidindavo kietą, o piligrimystėje ėmė ir atidavė širdį per akis, ašarų malonę. Kai kas liudijo labai sutvirtinęs tikėjimą.

Apibendrinant – žmonių patirtys, kurios pakreipė Dievop, ir yra piligrimystės prasmės.

Žmonės labai norėjo melstis, atidžiai klausėsi kiekvieno paraginimo maldai ar kitam prasmingam judesiui. Neįtikėtinai švytinčiomis akimis kalbėjo apie galimybę taip švęsti Eucharistiją. Atvirumas, noras kalbėti apie religinius jausmus – jau labai daug, nes dabar žmonės drąsiau šneka apie seksą nei apie savo santykį su Dievu, o čia buvo būtent šis santykis.

Man taip pat buvo svarbu netikėtai sutikti pažįstamus žmones. Puoli į glėbį, pasidžiaugi, ir toliau pirmyn. Labai jautrūs buvo pokalbiai su mūsų piligrimais. Tokie paprasti, bet drauge ir esminiai. Kalbamės, ir matai, kaip žmogui skruostu rieda ašara. Lietuvoje tam tiek laiko ir galimybių nėra. Piligrimystė atidaro specialiuosius jausmų sandėlius.

Kaip tokios kelionės paveikia bendruomenės ryšius Alytuje?

O, piligrimystės labai klijuoja bendruomenę, nes keliaudami žmonės turi galimybę pabendrauti ir labiau pažinti vienas kitą, o namie tai vyksta epizodiškai. Išmokstama žmogaus dalijimąsi ne aptarti, ne analizuoti, bet lydėti malda. Kito pasidalijimas – man maldos intencija. Grįžę žmonės ima kitaip bendrauti.

Turiu pasakyti, kad piligrimai labiau susidraugauja ir su savo kunigu, drįsta klausti, pasakoti, atsiranda ryšys, labai svarbus ir grįžus į parapiją, nes tuomet žmogus drąsiau imasi iniciatyvos, atsiliepia į kvietimą jungtis į parapijos veiklas. Sakyčiau, piligriminė grupė – naujas prasiveržęs šaltinis parapijos kasdienybės ežere.

Pasaulio trapumui kaip niekad reikia vilties. Koks būtų Jūsų patarimas – kaip išlaikyti viltingą žvilgsnį į ateitį? Net ne į ateitį, o į šiandieną?

Pirmas dalykas – pasitikėti Dievu, net jei aplinkui vyksta visiškos nesąmonės. „Dieve, į Tavo rankas sudedu viską, kas man kelia nerimą, viską, dėl ko aš ir kiti žmonės nerimauja ir eina iš proto. Mokyk mane neapleisti maldos, pasitikėti Tavimi. Leisk kasdien kuo geriau atlikti savo darbus, leisk mylėti šalia esančius, leisk man laisvai kvėpuoti, mažiau žiūrėti per visas priemones transliuojamas žinias iš karo zonų, tą laiką panaudoti Rožinio maldai už taiką pasaulyje.“ Va tokią maldą dabar čia ekspromtu sudėjau.

Autorius: Rūta Jasionienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama