Puoselėti Viltį ne iš pertekliaus, o iš poreikio
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Kas 25-erius metus Bažnyčia mini Jubiliejinius metus. Popiežius Pranciškus 2025-uosius paskelbė Vilties metais. Ar tai reiškia, kad tikinčiųjų bendruomenė jos turi tiek daug, kad gali dosniai duoti ne vien savo nariams? Anaiptol. Ypatingą dėmesį skirti vilčiai nuspręsta ne iš didelio pertekliaus, o iš didelio poreikio. Ir taip – Bažnyčia turi pareigą puoselėti viltį. Ne vien Bažnyčiai.
Ar toks Bažnyčios užsibrėžimas nėra vien tolimos ir spekuliatyvios kalbos norint prisiskirti garbingą ir atsakingą vaidmenį visuomenėje? Ne. Jeigu Bažnyčia lieka tolima ir pasyvi konkrečių problemų akivaizdoje, tuomet mes kažkur prašauname su savo krikščionybės supratimu – graikų kalba žodis „nuodėmė“ reiškia „prašauti, nepataikyti į taikinį“.
Tiesa, geri pamokslai, drąsinamas katekizmo mokymas ir kitos tarnystės žodžiu savaime turi vertę, tačiau „Žodis tapo Kūnu“ (Jn 1, 14), todėl kiekvienas iš mūsų, nuo didžiausio pamokslininko iki mažiausio klausytojo, turime ieškoti būdų įkūnyti savo tikėjimą; atsiliepti į realybę, kurioje esame, vadovaudamiesi Gerąja Naujiena.
Kaip įkvėpti vilties žmonėms šiandien, kai taip neaišku dėl ateities?
Sunkus uždavinys. Man regis, tikrai ne kalbų apie viltį kiekybė čia svarbiausia. Pirmiausia šiais Vilties metais turėtume kreipti dėmesį kitur negu netikros viltys. Gali kilti noras drąsinti vieniems kitus vien tam, kad kiltų įspūdis, jog esame optimistiškai nusiteikę, tačiau mažai naudos tebus, jei tiesiog jausimės viltingesni.
Galime atsidurti situacijoje, kai atrodys, kad gero sprendimo nėra, – tada rinkimės mažiausią galimą blogį, bet ir vadinkime jį mažiausiu blogiu, nebandydami nei savęs, nei kitų pateisinti.
Be to, už taiką – kaip ir už gėrį – negalime mokėti tiesa ir teisingumu. Šia nuostata sovietinės okupacijos metais vadovavosi daugybė disidentų, tarp kurių – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ leidėjai, rinkę faktus apie tikinčiųjų teisių pažeidimus, juos skleidę Vakarų šalyse ir lyg pirštu rodę, kad tai, kas skelbiama SSRS Konstitucijoje (sąžinės ir religijos laisvė), neatitinka realios situacijos. Taigi, vilties neverta puoselėti nei paviršutinišku optimizmu, nei sąžinės kompromisais ar blogų veiksmų teisinimu.
Priešingai, pirmasis žingsnis tikros Vilties link – priimti nemalonią ir net skaudžią realybės dalį. Yra ligų, kurių nepagydysime; žmonių, kurių neprikelsime; nuomonių, kurių nepakeisime. Tačiau tvirtai atsistoti ant kojų galime tik priėmę tiesą su visu jos grožiu ir šlykštumu. Išgyvenant neteisingumą gali kilti pyktis. Tačiau kad ir koks didelis būtų mūsų patiriamas skausmas, negalime pasiduoti keršto troškimui.
Ši pastaroji šlykštybė yra tikri spąstai: kenčiant neteisingumą norisi keršyti, tarsi bent dalies tokio pat skausmo skriaudėjui sukėlimas išspręstų problemą. Tačiau pyktis aptemdo akis ir protą; keršto troškimas nepadeda atkurti žalos, o sukeltą skausmą taip sureikšmina, tarsi tai būtų vienintelis ir svarbiausias realybės faktas. Galbūt tai yra antrasis žingsnis priėmus skaudžią realybę – jai nepasiduoti.
Kartais geras (arba mažiausiai blogas) sprendimas gali pareikalauti aukos. Jai taip pat galioja sąlyga pirmiausia priimti tokią realybę, kokia ji yra, ir nepasiduoti pykčiui – tik tada auka gali būti vaisinga. 2020 m. nesėkmingai nuodytas Maskvos režimo kritikas Aleksejus Navalnas buvo gydomas Vokietijoje. Atgavęs jėgas, politikas galėjo likti užsienyje, bet nusprendė grįžti į savo šalį. Ar jis naiviai tikėjosi geros asmeninės kloties? Vargu.
Jis suvokė, kokia yra Rusijos realybė, nepasidavė pastarosios tamsumui ir todėl ryžosi aukai: priimti savo viešo veikimo pasekmes. Savo teismo kalboje A. Navalnas citavo eilutę iš Evangelijos pagal Matą: „Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti“ (Mt 5, 6). Jis teigė, kad šiuos Kristaus žodžius visada suprato kaip savotišką veikimo instrukciją: „Nors nesimėgauju vieta, kurioje esu, tačiau nesigailiu nei sugrįžęs, nei darantis tai, ką darau, nes sunkiu momentu elgiausi taip, kaip reikalavo ši instrukcija, ir jos neišdaviau.“[1]
Kai milžiniški informacijos srautai ir melas per kamerą yra dalis mūsų dabarties, lengva ne tik pasitikėti netikromis viltimis, bet ir tapti skeptiku, nepasitikinčiu nė vienu naujienų portalo ar bendradarbio žodžiu. Vilties metų esmė vis labiau ryškėja: puoselėti viltį remiantis pagrindu, kuris yra patikimas.
Šv. Tomas Akvinietis savo Summa Theologica teigė, kad vilties objektas yra Dievas. Viena vertus, krikščionys turi didelę prabangą, nes net ir neužtikrintais laikais bent dėl vieno dalyko gali būti tikri: tas, kuris savo viltį kreipia į Dievą, neprašauna. Kita vertus, teiginio „Tikroji Viltis – Dievas“ šiandien nepakanka net ir labai stropiam krikščioniui. Kaip šį pasakymą taikyti praktiškai?
Tikroji Viltis – Dievas
Geroji Naujiena (graikiškai – „Evangelija“) nereiškia, kad Dievas išspręs mūsų problemas, tikėjimas mus pagydys nuo kūno ligų, apsaugos nuo gamtinių nelaimių ir užkirs kelią karui. Geroji Naujiena reiškia, kad visi šie dalykai yra ne taškas gyvenimo pasakojime, o tik kablelis. Viltis – tai matyti, kad dabar mūsų patiriamas neteisingumas bei kančia praeis ir kad po jų laukia Gyvenimas.
Taip, amžinasis gyvenimas po mirties. Naujajame Testamente gausu nuorodų, kad Kristumi pasitikintys gyvens (būsimasis laikas, o ne esamasis) pilnatvėje ir tobuloje vienybėje su Dievu. Štai apaštalas Paulius ragina: „Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmiegančiuosius ir nenusimintumėte kaip tie, kurie neturi vilties. Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo“ (1 Tes , 13–14).
Tai yra tikroji ir tobuloji Viltis – Dievas ir tobula vienybė su Juo rojuje. Tačiau jau čia, neramioje žemėje, mes turime gerą pagrindą puoselėti viltį. Naujasis Testamentas skelbia, kad „Dievo Karalystė jau yra tarp jūsų“ (Lk 17, 21) ir kad „kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą“ (Jn 6, 47). Taigi kai kitą kartą atrodys, jog atsidūrėme beviltiškoje situacijoje, verta prisiminti džiaugsmingus išgyvenimus – tokius, kai buvo lengva patikėti, kad pirštų galiukais prisilietėme prie Dangaus. Kai atrodys, kad tai niekada nesiliaus, verta prisiminti, kiek kartų jau esame taip pagalvoję, tačiau vargai vis dėlto liovėsi.
Kokia tad Vilties metų prasmė?
Vilties poreikis. Bažnyčia pašaukta būti Kristaus rankos ir kojos, ausys ir lūpos, kad perduotų tai, kas viršija jos pačios jėgas. Ši misija nukreipta į jos narius ir į neturinčius nieko bendro su tikinčiųjų bendruomene. Be abejo, poelgiai ir asmeninis pavyzdys yra vaisingiausias būdas pokyčiams širdyje ir visuomenėje. Tačiau viltį taip pat galime puoselėti žodžiu, primindami vieni kitiems statyti ją ant tvirto pamato: ne paviršutiniškų ir trumpalaikių sprendimų, ne teisinimosi ar tiesos iškraipymo, bet… Ir jeigu šioje vietoje pasakysime „Kristaus“, ką tai reikš tiems, kurių dar negaubia krikščioniškumo aureolė, – tiems, kurie yra agnostikai, ateistai arba tiesiog nekeliantys Dievo ir gyvenimo po mirties klausimų?
Norėčiau perfrazuoti vokiečių teologo Gerhardo Lohfinko mintį[2] ir reziumuoti: kaip krikščioniui esminis gyvenimo apsisprendimas yra rinktis Dievo valią, taip nekrikščioniui tai yra apsisprendimas rinktis gėrį, tiesą, teisingumą ir žmogiškumą. Šie esminiai sprendimai gali pareikalauti aukos, jeigu jų laikysimės principingai ir ištikimai. Tačiau negražiajai pasaulio pusei jie siunčia aiškią žinią: „Tai – ne pabaiga. Lemiamas žodis priklauso ne tau, o gražiajai realybės daliai.“
[1] Laisvas vertimas iš straipsnio: Pierre Jova, Mort d’Alexeï Navalny, fol-en-Christ orthodoxe dressé contre le Kremlin, La Vie, 16 février 2024.
[2] Gerhard Lohfink, Am Ende das Nichts? Über Auferstehung und ewiges Leben, Herder, Freiburg im Br., 2017, p. 193.
Autorius: Gabrielius Zaveckas
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
