Kunigystės metines minintis kardinolas A. J. Bačkis: savęs klausiu, ar eidamas paskirtas pareigas padariau viską, ką galėjau

[intro_text content="„Žmonės kalba apie pastatytą Šv. Juozapo kunigų seminariją, „Betanijos“ socialinių paslaugų centrą, Dievo gailestingumo pamaldumo plitimą – visa tai Dievo darbas. Aš žiūrėjau, bandžiau suprasti, ko nori Dievas ir ko reikia žmonėms“, – įvairius savo kunigiškos tarnystės momentus prisimena kardinolas AUDRYS JUOZAS BAČKIS."]

Kovo 18 d. kardinolas minėjo 64-ąsias kunigystės metines. Kaip sako pats dvasininkas, jis džiaugiasi galėjęs ir vis dar galintis tarnauti Viešpaties akivaizdoje.

Pokalbyje su dienraščiu „Bernardinai.lt“ kardinolas A. J. Bačkis prisimena pirmąsias kunigystės dienas, kunigų seminarijos statybą ir pasakoja, kodėl jį nuo mažų dienų globoja šv. Juozapas.

Kardinole, minite savo 64-ąsias kunigystės metines. Atrodo gana daug, tiesa?

Be abejo. Tik mano reakcija labai paprasta. Šv. Mišių metu man labai patinka antroji eucharistinė malda: „Dėkojame tau, kad pašauki mus tarnauti tavo akivaizdoje.“ Kaip tik dabar aš dėkoju, kad 64-erius metus galėjau tarnauti Dievo akivaizdoje. Mišių auka buvo ir yra mano gyvenimo centras. Ir būnu nelaimingas, jeigu negaliu iš ryto pradėti dienos šv. Mišiomis. Tai man labai svarbu.

Kokiais per šį laiką nuveiktais darbais ar išgyventomis akimirkomis džiaugiatės labiausiai?

Matot, aš nelinkęs žiūrėti atgal.

Gyvenate šia diena?

Aš gyvenu šiandiena. Nežinau, kiek man Dievas duos gyventi ir kiek dienų dar turiu. Paskutinėmis dienomis noriu tarnauti Viešpačiui ir būti ištikimas tarnas. Kai žvelgiu į praeitį, nežiūriu, kas yra padaryta. Dažniau savęs klausiu, ar tikrai buvau ištikimas tarnas ir ar padariau viską, ką galėjau eidamas tas pareigas, į kurias buvau paskirtas.

[caption id="attachment_1245183" align="alignleft" width="2048"] Kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Martyno Ambrazo / ELTA nuotrauka[/caption]

Žmonės kalba apie pastatytą Šv. Juozapo kunigų seminariją, „Betanijos“ socialinių paslaugų centrą, Dievo gailestingumo pamaldumo plitimą – visa tai Dievo darbas. Aš žiūrėjau, bandžiau suprasti, ko nori Dievas ir ko reikia žmonėms. Visas gyvenimas buvo tokia tarnystė, ir nežiūriu į tai, kas yra atlikta.

Norėčiau sakyti, kad tai, ką nuveikiau, padaryta kitų žmonių dėka – kurie man padėjo, su kuriais kartu dirbome, statėme, darėme, galvojome, – juk nesi vienas. Kunigui turi būti svarbi bendruomenė. Svarbu mylėti žmones ir kartu su jais ką nors statyti. Tad tikrai nėra taip, kad žiūriu ir sakau: „O, šitą aš padariau!“ Ne – mes tai padarėme visi kartu su Dievo pagalba.

O įsimintinos džiaugsmingos akimirkos dažniausiai yra dvasiniai momentai, kurių negalima viešai pasakoti. Tarkime, kai koks nors žmogus atsiverčia ar kai gali padėti kam nors surasti savo pašaukimą, kelią. Žinoma, tai yra visi maži džiaugsmai, dvasiniai momentai, įprasti kunigų gyvenime.

Man, sakyčiau, vienas įspūdingiausių dalykų – kad turėjau laimę pažinti ir gana artimai bendradarbiauti su Šventuoju Tėvu Jonu Pauliumi II. Jis dažnai mane pakviesdavo pietų.

Man, sakyčiau, vienas įspūdingiausių dalykų – kad turėjau laimę pažinti ir gana artimai bendradarbiauti su Šventuoju Tėvu Jonu Pauliumi II. Jis dažnai mane pakviesdavo pietų. Šis šventasis tikrai palietė visą mūsų gyvenimą. Jis – pavyzdys, kuriuo gali sekti.

Šv. Jonas Paulius II sakė, kad kunigystė jam yra viso gyvenimo centras, jis dažnai užeidavo į koplyčią ir už ką nors pasimelsdavo Švenčiausiajam Sakramentui. Tiesiog jauti žmogų, kuris gyvena gyvame ryšyje su Dievu ir yra visiškai atsidavęs savo pašaukimui – tarnauti Bažnyčioje ten, kur Dievas jį paskyrė.

Tai yra vienas iš mano patirtų džiaugsmų, nes radau tokį kunigą, sakyčiau, šventą kunigą, popiežių, kuris palietė mano gyvenimą ir kurio net ir šiandien nepamirštu.

[caption id="attachment_85035" align="alignleft" width="972"] Kardinolas Audrys Juozas Bačkis su popiežiumi Jonu Pauliumi II Vatikane. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]

Kardinole, apie save parašytoje knygoje esate sakęs, kad Kunigystės šventimai Jums buvo suteikti keliais mėnesiais vėliau, nei planuota. Kodėl?

Pirmiausia spręsdavo, ar esi tinkamas priimti šventimus, o paskui nustatydavo datą. Tuo metu mokiausi Šv. Kazimiero kolegijoje Romoje. Mes neturėjome vyskupo, kuris galėtų inkardinuoti. Tad rektorius, sakyčiau, buvo visagalis, atstodavo ir vyskupą (juokiasi). Jo sprendimas buvo galutinis. Tai tiek pasakysiu – gal aš ne visada buvau pavyzdingas klierikas, buvau gana savanaudiškas ir gal kolegijos vadovybei užkliuvau.

Vasarą kelias savaites buvau praleidęs Vokietijoje, stovykloje su lietuviais. Mūsų, jaunimo, buvo daug, ir visi kartu bendravome – berniukai, mergaitės. Gal kas nors leptelėjo, kad per daug bendrauju su mergaitėmis... Žodžiu, tikrų motyvų pasakyti negaliu, bet turbūt ir tai prisidėjo.

Aš gal dar buvau per jaunas per Kalėdas priimti Kunigystės šventimus. Bažnyčia reikalauja, kad būtum 24-erių, o tiek man suėjo tik vasario mėnesį. Tad būtų reikėję rašyti specialius leidimus. Manau, viskas susidėjo. Sakyčiau, visada yra problema nuspręsti, ar žmogus tinkamas ką nors daryti. Kam nors kas nors užkliūva, ir tada pasakoma: „Palaukim, gal jis supras.“ (Juokiasi.)

[caption id="attachment_1245399" align="alignleft" width="1024"] Laterano Šv. Jono bazilika, Romos vyskupo arkikatedra, pirmoji iš keturių popiežiškųjų bazilikų, vadinama visų bažnyčių motina ir galva, 2013 m. kovo 1 d. EPA-EFE nuotrauka[/caption]

Jus kunigu įšventino Laterano Šv. Jono bazilikoje. Dažnai prisimenate pirmąsias kunigystės dienas?

Prisimenu šventimų apeigas, didingą baziliką. Kunigais buvome šventinami gal apie 60–80 diakonų. Net nepažinojome vieni kitų. Šie žmonės buvo iš įvairių kolegijų Romoje ir pačios Romos vyskupijos. Žinoma, dalyvavo kolegijos kunigai, Romos lietuviai. Man ši vieta yra brangi, ir, kai turiu progą nukeliauti į Italijos sostinę, visuomet stengiuosi užbėgti, aplankyti Laterano baziliką ir padėkoti Dievui už gautą malonę šioje vietoje.

Vis dėlto man gal svarbesnė buvo kita diena. Taip sutapo, kad tą dieną šventėme Šv. Juozapą ir tai vyko Šv. Kazimiero lietuvių kolegijoje su visais Romoje gyvenančiais lietuviais kunigais bei pasauliečiais. Dalyvavo ir mano tėveliai, atvykę iš JAV. Vyravo šeimyniška lietuviška nuotaika. Baigiau lietuvių kolegiją ir turėjau idėją tarnauti būtent jiems. Tad ypatingai išgyvenau pirmąsias Mišias ir prisimenu šią patirtį kaip iš Dievo gautą didelę dovaną.

Tėvai vardų pavyzdžių dažnai ieškodavo savo giminėje. Mano senelis iš tėvelio pusės buvo Juozas, iš mamos pusės – irgi Juozas. Tėtis turėjo vieną brolį Juozą, kariuomenės majorą. Tai dabar jau kaip ir savaime aišku, kodėl Juozas.

Paminėjote šv. Juozapą. Jūs ir pats nešiojate dalelę šio šventojo, kalbu apie antrąjį Jūsų vardą – Juozas. Ar žinote, kodėl tėvai Jums išrinko būtent šį vardą?

Apie tai nesu su jais kalbėjęs. Manau, kad ir pagal Bažnyčios tradicijas pirmą vardą žmogui duoda tautišką, o antruoju paskiria šventąjį globėją. Tėvai vardų pavyzdžių dažnai ieškodavo savo giminėje. Mano senelis iš tėvelio pusės buvo Juozas, iš mamos pusės – irgi Juozas. Tėtis turėjo vieną brolį Juozą, kariuomenės majorą. Tai dabar jau kaip ir savaime aišku, kodėl Juozas.

Turbūt prisidėjo ir tai, kad mane krikštijo kanauninkas Juozas Kapočius, o krikšto tėvas buvo Juozas Kajeckas. Sakyčiau, nuo pat Krikšto dienų šv. Juozapas mane paėmė į savo globą.

[caption id="attachment_961008" align="alignleft" width="2000"] Kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka[/caption]

Šventasis Juozapas mūsų Vilniaus arkivyskupijoje yra palikęs nemažą žymę – Jūsų dėka turime Vilniuje pastatytą Šv. Juozapo kunigų seminariją ir įsteigtą Šv. Juozapo parapiją Pilaitės mikrorajone. Ar šį šventąjį pasirinkote, nes jis Jus lydi visą gyvenimą, ar yra kitų motyvų?

Man šv. Juozapas yra brangus. Tuomet Vilniuje nebuvo bažnyčios, pavadintos šv. Juozapo garbei. Kai reikėjo kurti parapijas naujuosiuose mikrorajonuose, atsirado proga šį šventąjį pagerbti.

Tačiau bažnyčios titulo parinkimas nepriklauso vien nuo manęs. Ten jau buvo susikūrusios tikinčiųjų bendruomenės, tad tarėmės ir su jomis, ir su kitais bendradarbiais. Prisiminkite, kad mano augziliaras (vyskupo padėjėjas – aut. past.) buvo vyskupas Juozas Tunaitis – jis taip pat labai mylėjo šv. Juozapą. Viskas įvyko bendru sutarimu, nes atitiko žmonių lūkesčius, o aš irgi norėjau, kad šis šventasis būtų paminėtas. Manau, prie to prisidėjo visi, gal net ir šv. Juozapas iš toli pakurstė kai kuriuos sprendimus.

Kalbant apie seminariją, jos istorija iš tiesų įdomi. Reikia suprasti, kad tais laikais turėjome finansinių sunkumų ir nežinojome, ką daryti. Aš kreipiausi į šv. Juozapą ir prašiau pagalbos. Net buvau įsakęs visiems maldelę melstis šiam šventajam, kad jis išspręstų mūsų reikalus. Kodėl tą dariau? Vis prisimindavau šv. Teresės Avilietės žodžius: „Glauskitės prie šv. Juozapo – jis jūsų nepaliks.“

Aš irgi sakau – kai sunku, kai atrodo, kad yra nepatraukiama kliūtis, prašykime šv. Juozapo pagalbos. Šiuo atveju jis mums parodė, kad pritaria statyboms. Pamenu, buvo jau tikrai sunku, mes meldėmės, ir staiga atsirado visiškai nepažįstamas geradarys. Jis paaukojo ženklią sumą, bet prašė, kad tai būtų skirta šv. Juozapo garbei. Man perdavė šį pasiūlymą, ir mes jį priėmėme.

[caption id="attachment_1013369" align="alignleft" width="2500"] Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarija. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka[/caption]

Mano padėjėjas vyskupas Tunaitis buvo labai patenkintas, ir tada mes nutarėme pavadinti seminariją šv. Juozapo vardu, nors tuo laiku jau buvome jai parinkę Gailestingumo Motinos vardą, net antspaudą buvome pasidarę! Bet tai buvo šv. Juozapo ženklas, jis išsprendė šį reikalą.

Kai susiduriame su sunkumais, manau, šiuo šventuoju tikrai galime pasitikėti ir prašyti jo pagalbos. Jis – Marijos, Jėzaus bei visos Bažnyčios globėjas ir rūpinasi viskuo, kas daroma, kad Kristaus Evangelija sklistų į pasaulį. O seminarija yra tinkama vieta parengti darbininkus Viešpaties pjūčiai.

Ko šiuolaikiniai žmonės galėtų pasimokyti iš šio šventojo?

Sunku trumpai apibūdinti, bet prisiminkime šv. Juozapą kaip žmogų, kuris mylėjo Jėzų kaip tikras tėvas. Dievas pavedė jam globoti savo vaiką sunkiomis sąlygomis, nors jis turbūt turėjo planų susilaukti savo vaikų su Marija. Šv. Juozapas yra visiško paklusnumo Dievo misijai pavyzdys. Jam teko atsisakyti asmeninių svajonių dėl aukštesnio tikslo – auginti Dievo vaiką. Jis turėjo greitai veikti, net kai tai reiškė išvykimą į užsienį, ir visada rodė rūpestingą, švelnią tėvišką meilę. Evangelijose apie jį pasakoma nedaug, jis buvo tylus, tarsi šešėlis – nedaug kalbėjęs, bet ištikimai globojęs Mariją ir Jėzų.

Šiandien, kai dažnai girdime apie tėvo vaidmens stoką šeimose, šv. Juozapas tampa ypač aktualiu pavyzdžiu. Jis ne tik auklėjo Jėzų, bet ir kartu meldėsi, mokė Jį dirbti – net vyriškumo Jėzus sėmėsi iš Juozapo. Iš jo galime pasimokyti nuosekliai vykdyti savo pašaukimą nepaisant sunkumų ir visiškai pasitikėti Dievu. Toks buvo šv. Juozapas – ne tik globėjas, bet ir tikras tėvas, turintis ypatingą vietą Dievo plane. Jis globojo Bažnyčios daigus.

Labai džiaugiuosi, kad šis šventasis Bažnyčioje yra vis plačiau žinomas. Kai buvau jaunas kunigas, džiaugiausi, kad popiežius Jo Šventenybė Jonas XXIII šv. Mišių eucharistinėje maldoje po Marijos vardo minėjimo pridėjo ir Juozapą. Paskui ir kitose šv. Mišių maldose pridėjo šv. Juozapo minėjimą. Anksčiau to nebuvo. Bažnyčia visada atranda šio šventojo svarbą, nes mato reikalą per kiekvienas šv. Mišias jį šalia Marijos paminėti. Tad pasitikėkime juo.

Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [related] [newsletter]

Autorius: Tomas Kemzūra

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama