Alytaus įgulos kapelionas S. Kristapavičius: esu taikos kapelionas

[intro_text content="„Tikiu, kad nėra netikinčių žmonių, o kariaujantis karys, mano nuomone, yra dar labiau tikintis“, – teigia Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono kapelionas SAULIUS KRISTAPAVIČIUS."]

Jis yra ir Lietuvos kariuomenės logistikos valdybos, Lietuvos kariuomenės Karių reabilitacijos centro Druskininkuose ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos 1-osios rinktinės kapelionas. S. Kristapavičius dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja apie kitokią tarnystę, dvasininko vaidmenį tarp karių, jo reikalingumą kariuomenėje ir kokia kapeliono funkcija būtų karo metu.

[caption id="attachment_1244847" align="alignleft" width="2560"] Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono kapelionas Saulius Kristapavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]

Kunigystę pasirinkote kiek daugiau nei prieš 10 metų. Kodėl nusprendėte tapti kapelionu?

Įdomu, kad prieš seminariją norėjau savanoriškai atlikti karo tarnybą, tačiau nepavyko, gydytojai aptiko širdies ligą, dėl kurios į tarnybą būčiau patekęs tik su tam tikrais apribojimais. Tuomet įstojau į seminariją. Baigęs ją, beveik dvejus metus ėjau Širvintų parapijos vikaro pareigas.

Po 2014 metų įvykių Rytų Ukrainoje Lietuvoje buvo atnaujinta privalomoji karo tarnyba. Tuo metu kaip tik trūko karo kapelionų, ir aš gavau pasiūlymą juo tapti. Pagalvojau, kad galbūt man patiktų, ir nusprendžiau pabandyti. Pasirinkti pastūmėjo ir įvykiai Ukrainoje, turiu gerą draugą ukrainietį, kuris mane skatino eiti šiuo keliu.

Man tarnystė Dievui yra neatsiejama nuo tarnystės žmonėms ir tėvynei. Negali tarnauti Dievui, jeigu netarnauji žmogui.

Tačiau ne viskas nuo mūsų norų priklauso. Pirmiausia kunigą į karo kapelionus turi išleisti vyskupas, ir būtinai reikia pereiti sveikatos patikrą, o anksčiau man to nepavyko. Vyskupas išleido, o ir medicininę perėjau, nes mano bėdos dėl širdies ligos stebuklingai išnyko – tai buvo dar vienas ženklas, kad einu gera kryptimi.

Man tik nelabai patinka oficialus mūsų pavadinimas „karo kapelionas“ – esu ne karo, o taikos kapelionas. Visi drąsiai kalbame, kad kariuomenė skirta taikai užtikrinti, tačiau kartu visi ruošiamės karui. Žinoma, yra posakis, kad nori taikos – ruoškis karui. Tačiau, mano nuomone, žodžiai „dvasininkas“ ir „karas“ nesisieja.

Man tarnystė Dievui yra neatsiejama nuo tarnystės žmonėms ir tėvynei. Negali tarnauti Dievui, jeigu netarnauji žmogui.

Turėjote išeiti ir karinį pasirengimą, kad taptumėte karo kapelionu. Ar buvo sudėtinga?

Karo kapelionai, kaip ir visi kariai, išeina bazinius kario kursus. Fizinio pasirengimo normatyvus atitikti nebuvo labai sunku, nes būdamas parapijoje nepraleisdavau progos su parapijiečiais kartu pasportuoti. Po šių bazinių karinių mokymų vyskupo dekretu buvau paskirtas į Tauragę, ten kapelionu buvau penkerius metus. Paskui buvau perkeltas į Alytų, čia tarnauju iki šiol. Karo kapelionas esu beveik devynerius metus.

[caption id="attachment_1244843" align="alignleft" width="1920"] Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono kapelionas Saulius Kristapavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]

Esate Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono, Lietuvos kariuomenės logistikos valdybos, Lietuvos kariuomenės Karių reabilitacijos centro Druskininkuose ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos 1-osios rinktinės kapelionas. Kaip atrodo jūsų tarnystė?

Kalbant Bažnyčios teisės kanonų kalba, kai esi parapijoje – yra aiški teritorija, kurioje kaip kunigas veiki, o kariuomenėje yra kapelionatai, tai yra ne teritorinė, o personalinė santvarka. Kur yra mano kariai – ten ir aš. Šiandien vyskupo esu paskirtas visuose šiuose padaliniuose, tad kur tik šie žmonės keliauja, aš, būdamas jų kapelionas, keliauju su jais. Karo atveju būsiu ten, kur bus mano kariai. Pavyzdžiui, kai kurie mūsų vyresnieji kapelionai kartu su Lietuvos kariais yra vykę ir į misijas užsienio valstybėse.

Parapijoje galbūt paprasčiau, žmonės gyvena vienoje vietoje, yra pastovumas. Kariuomenėje – kitaip, dažniau reikia pačiam ieškoti santykio, eiti pas žmones, nes jie pas tave patys retai ateis – tai labai jaučiama.

Bažnyčia ir kariuomenė turi aiškias struktūras, todėl ir kapelionų pareigos gana aiškiai apibrėžtos. Tačiau, apskritai kalbant, pirmiausia mes aukojame kariams šv. Mišias, teikiame sakramentus, ruošiame juos priimti, organizuojame susitikimus su kariais moralės, dorovės, tikybos klausimais, šiais klausimais patariame ir karinių vienetų vadams.

Neatsiejama mūsų tarnystės dalis – dalyvauti ir religines apeigas atlikti įvairių Lietuvos kariuomenės švenčių ir progų metu – kai kariai duoda priesaiką, kai laiminamos naujos vėliavos, patalpos ir pan. Svarbi mūsų misijos dalis – palaikyti ir skleisti krikščioniškąją kultūrą kariuomenėje, ugdyti ir skatinti karitatyvinę veiklą – o tai galime daryti būdami arti karių, būdami pasiekiami, kai kiekvienas norintis gali ateiti pasikalbėti.

Taip pat esu tikras, kad kiekvienas kapelionas meldžiasi už savo karius ir vadus, kurie įsako ir prisiima atsakomybę. Visada sakau, kad karys, kuris gyvena tikėjimu, yra stiprus karys.

[caption id="attachment_1244841" align="alignleft" width="1920"] Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono kapelionas Saulius Kristapavičius su kariūnėmis. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]

Kokia jūsų kasdienybė?

Mano dienotvarkė ir apibrėžta, ir ne. Pavyzdžiui, pirmadienį būnu Alytuje, vyksta rikiuotė, karių palaiminimas, pokalbis su vadu, tuomet posėdis ir susitikimas su kariais. Antradieniais važiuoju į Vilnių, ten viskas vyksta panašiai. Kitomis dienomis stengiuosi aplankyti Karių reabilitacijos centrą Druskininkuose, taip pat karius savanorius iš Dainavos apygardos.

Griežtai reglamentuotos tvarkos nėra, reaguojame į situacijas. Pavyzdžiui, kai buvo migrantų krizė, Alytaus kariai buvo dislokuoti pasienyje. Tad ir aš imdavau savo dėžę, kurioje sukrauta viskas, ko reikia šv. Mišioms – altorius, liturginiai drabužiai bei reikmenys, – ir kiekvieną sekmadienį vykdavau ten, kur būdavo kariai, aukodavau šv. Mišias miške.

Taikos metu labai svarbi mūsų užduotis yra saugoti moralę ir etiką, kad išliktų pagarba kiekvienam žmogui. Pavyzdžiui, daug moralės klausimų kilo mano jau minėtos pabėgėlių krizės Lietuvoje laikotarpiu. Būdavo, ateina pas mane kariai, budintys pasienyje. Jiems buvo liepta pabėgėlius nustumti nuo sienos, o tarp jų – moteris su mažu vaiku. Krikščionišku požiūriu tai didžiulis iššūkis, nes juk turėtum tai moteriai pagelbėti, o ne atstumti, bet karys turi vykdyti įsakymą. Todėl labai svarbu melstis už vadus ir jiems patarti, kad jų įsakymai būtų sąžiningi, žmogiški ir kariai galėtų juos ramia sąžine vykdyti. Labai daug kas priklauso nuo vadų, jų tikėjimo ar netikėjimo.

Man patinka būti kapelionu, nors nesu psichologas. Atėjęs pasikalbėti karys išsišneka, prieina išpažinties, jam atleidžiamos nuodėmės, tai būna tokie dvasiniai pokalbiai. To niekur nenusipirksi.

Na, o karo metu, manau, viskas vyktų kitaip, kasdienybė būtų visiškai kitokia.

[caption id="attachment_1244839" align="alignleft" width="2560"] Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono kapelionas Saulius Kristapavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]

Kokia tarnystė būtų karo zonoje?

Apie karą galime daug kalbėti teoriškai, tačiau niekas nežinome, kas iš tikrųjų būtų tą dieną. Galime tik įsivaizduoti matydami Ukrainos pavyzdį, kai nebelieka taisyklių, kai karas be gailesčio žlugdo viską. Karas griauna žmogiškumą, o karo kapeliono užduotis yra žmogiškumą kuo labiau išsaugoti.

Kaip ir taikos, taip ir karo metu kapelionai turėtų rūpintis dvasine karių ir vadų gerove, kad moralė ir žmogiškumas karo zonoje nebūtų visiškai pamiršti.

Per karą, žinoma, būtų daug žuvusiųjų. Žvelgdami į Ukrainą galime įsivaizduoti, kaip vyksta laidojimai karo metu – masinėse kapavietėse. Tokių laidotuvių, kokias matome taikos metu, tikrai nebus. Manau, labai svarbi kapeliono užduotis per karą – kad buvusi Šventosios Dvasios buveinė, tai yra žmogaus kūnas, būtų tinkamai pagerbta ir palaidota. Pagal galimybes kapelionai laidoja net ir priešus. Svarbu, kad su žmogaus kūnu būtų elgiamasi kuo pagarbiau.

Mes nė vienas nepasirinkome ateiti į šį gyvenimą ir neturime kompetencijos atimti kitam žmogui gyvybę.

Ar karo metu galėtumėte panaudoti ginklą?

Mes, kapelionai, nesame kombatantai, priskirto ginklo neturime. Bet Rusijos karas įrodė, kad karo lauke negalioja jokios taisyklės, žmogiškumo beveik nelieka. Manau, karo atveju dauguma kažkokiu būdu turės ginklą, o kaip jį panaudos – priklauso nuo žmogaus, jo savybių. Žmogus juk turi saugoti savo gyvybę ir tai darys instinktyviai. Tad sunku rasti vieną atsakymą, nes vienas dvasininkas gal ir gali ginklu pasinaudoti, kitas – ne. Ginklas savaime nešaudo, jį valdo žmogus.

Dievas mums suteikė gyvybę, ir ją privalome saugoti. Ne tik savo, bet ir kitų. Pašaudyti į taikinius daug kam patinka, net ir man. Tačiau visi puikiai suprantame, kad karo zonoje bus gyvi žmonės ir kad jiems reikės atimti gyvybę. Mes nė vienas nepasirinkome ateiti į šį gyvenimą ir neturime kompetencijos atimti kitam žmogui gyvybę. Ne veltui dalyvavusiems kare dažnai prireikia rimtos psichologinės pagalbos. Atimti gyvybę kitam nėra natūrali būsena, žmogus sukurtas teikti gyvybę, o ne ją nutraukti.

Tačiau pabandykime įsivaizduoti, kaip dabar ukrainiečiui pasakyti Šventojo Rašto mintį, kad „Kas užgauna tave per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį“ (Lk 6, 29). Tai jam būtų nesuvokiama, nes rusas karys yra priešas, nužudęs jo draugus ar šeimą. Tokioje situacijoje žmogus gina save ir artimuosius, ir vienintelė išeitis tai padaryti – nužudyti priešą.

[caption id="attachment_1244838" align="alignleft" width="1365"] Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono kapelionas Saulius Kristapavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]

Užsiminėte, kad nesate psichologas, tačiau dažnai atvirai pasikalbate su kariais. Ar sunku išklausyti ir patarti?

Aš visuomet galiu išklausyti, patarti, išskyrus karinius dalykus – tuomet patarti negaliu, nes esu kunigas, o ne karininkas. Prasidėjus Rusijos karui Ukrainoje, padidėjus karo grėsmei jaučiamas didesnis nerimas visuomenėje, ne išimtis – ir tarp karių, tad mes kartu su psichologais dirbame, kalbamės su kariais. Psichologija su tikėjimu labai susijusi, dėl to bendradarbiauti nesunku.

Kapelionai teikia Atgailos sakramentą. Žmogus išsikalba, pasako savo nuodėmes ir gauna atleidimą. Nuėjęs pas psichologą jis atleidimo negaus, net jeigu ir visas nuodėmes išsakys. Tik reikia turėti omenyje, kad ne kunigas nuodėmes atleidžia, bet per kunigą Dievas tai padaro.

Dievas davė žmogui psichologiją ir sąžinę, kitaip sakant, Jis mus sukūrė. Mums be galo reikalingi psichologai, bet jie turi būti tikintys. Mano nuomone, visur reikalingi tikintys žmones – tikintys gydytojai, kariai, tikintys kariuomenės vadai. Žinoma, ir kariuomenėje yra tokių, kurie sako esantys netikintys, ir mes jiems per prievartą tikėjimo nekišame.

Tobulos sistemos žemėje nėra. Tačiau kariuomenė valstybėje būtina kaip taikos garantas.

Koks jūsų požiūris į šalies saugumą ir kariuomenę?

Krikščionišku požiūriu kariuomenė nėra blogas dalykas, jeigu ji rengiasi tik gynybai ir taikai palaikyti. Ruošiasi gintis, bet ne pulti. Čia galima truputį ir pasvajoti, kas būtų, jeigu visos kariuomenės būtų skirtos tik taikai užtikrinti. Tai ir karų nebūtų?

Tobulos sistemos žemėje nėra. Tačiau kariuomenė valstybėje būtina kaip taikos garantas. Mūsų kariuomenė auga, didėja. Džiugu, kad vis dažniau savanoriškai atlikti karo tarnybą Lietuvos kariuomenėje renkasi ne vien vaikinai, bet ir merginos.

Gera ir ramu, kai vadai su savo kariais dalyvauja šv. Mišiose arba prašo juos Dievo vardu palaiminti. Nė vienas nesame šventas, nelinkiu ir kariams tokiems būti, nes tik vienas Dievas yra šventas, bet visiems linkiu šventėti, eiti šventumo link. Prieš Dievą visi esame lygūs, nesvarbu, esi didelis vadas ar vargšas žmogelis. Dievas kiekvienam iš mūsų numatė vietą ir tarnystę šioje žemėje. Tad visiems kariams ir ne kariams linkiu būti gerais Dievo draugais.

Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama