Pokalbiai su Tėvu. Naujoji vergvaldystė ir kitos šou programos

[intro_text content="Tėvą VYTAUTĄ LANDSBERGĮ kalbina sūnus VYTAUTAS V. LANDSBERGIS."] Kaip Tau regisi pasaulis šiom pavasariškom dienom? Ar daug mūsų pasauly pavasario? Jeigu nori kalbėt metaforomis, tai gali kalbėt ir džiaugtis tuo, kaip mes gražiai čia kalbam. Gerai, tada kalbėkim negražiai. Turime naują pasaulio vaizdelį, kuris pats pakankamai apie save kalba. Daliai pasaulio tai netikėta, o kitai daliai tai nėra joks netikėtumas. Gal ta kita dalis būtent to ir laukė? Jie laukė, kada grius netikęs, kvailas sugedėlis pasaulis. Ir jie nėra labai nustebę, kad jau atėjo laikas griūti. O Tave tai stebina? Ar Tave išvis kas nors dar stebina? Rusija, tarkim, visiškai nestebina, ji neturėtų nieko stebinti. Kol Rusija bus – taip ir bus. Turbūt nustebino, kad kamuolys dabar Amerikos pusėje? Amerika tikrai daug ką pritrenkė. Nes ji, pasirodo, iš tikrųjų ilgą laiką buvo lyg nereali, labiau įsivaizduojama. Gal ir pati save kaip nors įsivaizdavo. Ir kiti ją įsivaizdavo kaip štai tokią, tokią ar tokią, ir staiga bum – pasirodo, kad ji visiškai kitokia. [caption id="attachment_1214977" align="alignleft" width="2000"] Vytautas Landsbergis ir Vytautas V. Landsbergis. Gintaro Česonio nuotrauka[/caption] Filosofai tą problemą įvardina kaip pasirinkimą tarp „atrodyti“ ar „būti“. Regis, Amerika itin daug investuoja į atrodymą. Kaip ir Rusija, beje. O koks yra Amerikos buvimas, apie ką ji yra iš tikrųjų? Kol Amerika pati kūrėsi ir kūrė gyvenimą žmonėms savo kontinente ir aplink – tai buvo kurianti valstybė. Ne atrodanti. Ji buvo iš tikrųjų. Ir todėl sukėlė vilčių, simpatijų, pasitikėjimo iliuzijų – štai, yra kuo pasiremti ir pasitikėti. Pasaulis dar nežus. Nes Amerika stovi tvirtai. Ir staiga pasirodo, kad taip nėra. Ji ne stovi tvirtai, o yra pakirsta, kažkurioj vietoj gal ir sukirmijusi. Ir pati to nepastebėjo. Ir jos draugai nepastebėjo, ir neatbėgo gelbėti klausdami – „Kas tau darosi, Amerika? Atsikvošėk. Iš kur tavyje tokie monstriški reiškiniai? Nemalonūs, negražūs. Nežmoniški.“ Anksčiau ten irgi visko būdavo, kaip ir visose kolonijinėse šalyse. Visose šalyse, kurios rėmėsi užkariavimais ir engimu, tokių dalykų buvo. Bet jų galėjo mažėti. Tai galėtų nueiti į praeitį, o čia pasirodo, kad ne. Tas nenueina į praeitį, ir visi patenkinti. Pasirodo, kad engimas, kolonializmas, panieka silpnesniam – ne praeities, o dabarties ir ateities dalykai. Negi išlindo mentalinis vergvaldystės palikimas? Čia ir yra naujoji vergvaldystė. Kažkodėl niekas apie tai nekalba. Nors reiškiniai yra akivaizdūs. Net Putinas ir parankiniai – jie grobia žmones vergijon, pardavinėja kaip prekę. Ir iš to padarė normą, bet niekas net nebesibaisi, kad pasaulis grąžinamas į vergvaldiją. Į vergvaldystės sistemą, kur dominuoja stiprus vergvaldys, galintis prisivergti vergų. Ir tai yra jo tariamoji jėga, su kuria jis eis vergti naujų vergų. Taip atgimsta senos vergvaldijos normos. Priminei man prieš dešimtmetį mirusį bičiulį Audrių Naujokaitį, dailininką ir fotografą, gyvenusį Niujorke Jono Meko kompanijoje ir fotografavusį gatvėse žmonių portretus. Buvo sugalvojęs tokį ironišką, provokatyvų projektą – padaryti parodą metro stotyje iš tūkstančio nuotraukų ir pavadinti „Tūkstantis vergų“. Menininkai kartais numato, nuspėja ateitį. [caption id="attachment_1239905" align="alignleft" width="1707"] 2025 m. vasario 17 d. Majamio centre, Floridoje, JAV, Prezidento dieną piliečiai dalyvauja visoje šalyje vykstančiame proteste prieš naujausią JAV prezidento Donaldo Trumpo darbotvarkę. Demonstrantai visose 50 JAV valstijų dalyvauja judėjime 50501, dar vadinamame „50 valstijų, 50 protestų, viena diena“. EPA-EFE nuotrauka[/caption] Grįžkim prie atrodymo kultūros – galbūt politikoje tai kažkiek normalu? Juk politikas visad turi stengtis gerai atrodyti, pasirodyti puošniai ir skambiai, kad publika jį mėgtų. Konservatoriai buvo kiek užmetę šį reikalą, bandė nuoširdžiai pabūti savim ir gavo į kaulus rinkimuose. Atrodant labai svarbu, ar yra politinis turinys, ar jo nėra. Susiduriame su naujųjų laikų politikavimo problema – vis mažiau politinio analitinio turinio, jis nepopuliarus, ir tada jį užgožia šou. Politika tampa televiziniu projektu – kuris geriau pasirodys, pasiims daugiau dėmesio. Amerikoje dabar, regis, vyksta Trumpo televizijos šou, kurį priverstas stebėti visas pasaulis. Galima kasdien keisti savo nuomonę, tai šou programoje puikiai veikia. Visi įsitempę stebi – ką dar mūsų šoumenas šiandien naujo pasakys? Ar paneigs tą, ką sakė vakar? Žodis tampa bevertis. Mes ir Lietuvoj turim rudos politikos lyderį, kuris daro panašų provincijos šou. Metodai tie patys: atrodyti provokuojamai, kasdien paduoti naujų burbulų, ir visi subėgs su kameromis, nes tokia nūnai liaudies pramogų paklausa. Ir čia atsiranda keista bėda nr. 2 – mes Europoje neturime stiprių šoumenų, kurie būtų ne Rusijos pusėje. Nėra priešnuodžio, veikiančio šou lygoje. Klesti tylūs eurobiurokratai. Nebėr Ronaldo Reagano stiliaus žaidėjų iš senų laikų, kurie išeitų ir padarytų pozityvaus turinio šou. Aš nemanau, kad Ronaldas Reaganas ar Margaret Thatcher darė šou. Bet naudojo šou elementus žiniai paskleisti. Net ir Tavo laiškai Michailui Gorbačiovui, rašyti tuoj po Kovo 11-osios su kreipiniu „Jūsų ekscelencija, draugiškos kaimyninės valstybės prezidente“, – irgi buvo geras šou. Taigi, nori nenori, bet ateinam į laikotarpį, kuriame bus daug plačiai publikai skirtų grubių šou elementų. Tad ir klausiu – ar gali būti šou elegantiškas, su turiniu, reikalingu pasauliui išgyventi, nesusinaikinti? Šioks toks turinys dabartinėje šou programoje yra. Tai – tuštuma. Tuštybė, niekalas, niekybė – tai irgi turinys. Tik labai menkas, labai prastas, degradavęs. Tad ir turime problemą – nes publika užlipusi ant radikalios šou svaigalų adatos, nori vis didesnių dozių. Rimtas politikas neįdomus, į jį kamerų niekas per daug nekreipia. Nes nepasiūlo tautai muilo burbulų. Kam įdomus muilo burbulų pūtikas? Nebent tokiems patiems. Vadinasi, gal ir pasaulis tampa muilo opera? Gal norima, kad kitokių ir nebūtų. Kad kitokie būtų išnaikinti. Kaip komuna – norėjo išnaikinti visus kitokius, kad būtų tiktai garbintojai. Ir sekasi, atrodo. [caption id="attachment_1218990" align="alignleft" width="2000"] Prof. Vytautas Landsbergis. Gintaro Česonio nuotrauka[/caption] Visgi pradėjom nuo pavasario. Nuo vilties. Ar tai, kad Ursula žada skubiai rasti 800 milijardų eurų Europai apsiginkluoti, nėra vilties ženklas? Ir Anglijoje, ir Prancūzijoje atsiranda suvokimas, kad turime labai greitai pasiruošti ir užsiauginti raumenis, kol Rusija neužpuolė. Paradoksalu, bet Trumpo šou sukelia šiokį tokį pozityvų, racionalų antišou atoveiksmį. Tuštumai randasi opozicija, nenorinti, kad pasaulis taptų vieno ar dviejų diktatoriškų šoumenų TV programa. Aš nežinau, ar šou – tai išties pati svarbiausia problema, kurią čia bandai gvildenti. Nemanai, kad Amerikos problema (gal ir mūsų?) yra buvimas nebe realybėje, o virtualioje (TV šou) simuliacijoje, kuria kitąsyk tikima labiau nei nuotraukomis su Ukrainos karo vaizdais? Gali būti. Jeigu sau susikūrė tokią kultūrą, tai toj kultūroj ir gyvena. Kol dar gyvena. Lietuvoje irgi turime panašų tipą, ir jei tiems rudiems šoumenams pasiseks, tai ir visa Lietuva taps ruda. Ir turėsim rudą prezidentą, visi garbins ir lakstys aplinkui, nors... Gerai apie jį yra pasakęs Seimo pirmininkas – „Taigi jis kvailys.“ Bet tai buvo aišku nuo pat pradžios, kai jis atėjo – kad jis yra kvailys. Bet štai daugybei žmonių kvailys patinka. Gal jie patys turi panašių savybių, todėl ir patinka. Manding, įvardinai opią problemą: ateina kvailių laikas, nes juos publikai įdomu stebėti, jie daugiausia dėmesio sutraukia. Trumpas irgi ant nesąmonės stato kortą – vieną dieną prisijunginėja Kanadą, kitą – Grenlandiją, tada atsisako, paskui vėl grįžta prie vakarykštės retorikos. Puls, nepuls... Šitaip elgdamasis jis pasiekė efektą – kad ir ką pasakytų šoumenas, viskas yra „be galo svarbu“. Kodėl tai svarbu? Koks turinys to, ką jis sako? „Aš atsiųsiu karo laivus ir užimsiu Grenlandiją“ – na atsiųsk, ko lauki? Pasibaigs plepalas. Tegu dega miestai, tegu bėga eskimai į Afriką. Ar to nori? Būsi didelis valdovas. Bet kol kas to nedaroma, tik žodžiais kuriamas burbulas, ir atrodo, kad jis efektyvus. Kodėl jis veikia? Todėl, kad nėra nieko tikro. Tikrovėje gyventi sudėtinga. Trumpo šou programos fanai – tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje – teisina savo žvaigždės elgesį, atseit jis kalba viena, o daro kita, ir jūs neapsigaukit. Ten dūmų uždanga. Tik kai pamatai, kad lėktuvai su Amerikos ginklais, skirtais padėti priešo niokojamai Ukrainai, apsisuka ir grįžta atgal jo įsakymu, arba kai nebeperduodami žvalgybiniai duomenys, kur yra Rusijos karių bazės, tenka konstatuoti, jog žodžiai ir veiksmai atitinka. Deja. Taip, tai yra tik savęs apgaudinėjimas. Būtent – reikia žiūrėti, kas ką daro. O priešnuodis koks nors galėtų egzistuoti? Priešnuodis yra sveikas protas. Kol jo dar kiek yra. Ar karalius nuogas, ar ne? Jei visi šaukia, kad karalius nuostabiai aprėdytas, tai taip ir gyvenam. Medijų rėmimo fondo logotipas Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]