Lietuviai saleziečiai ir kunigas A. Skeltys – žydų gelbėtojai nacių okupuotoje Lietuvoje

1914 m. A. Skeltys buvo įšventintas kunigu. Po kunigystės šventimų norėjo sugrįžti į Lietuvą tęsti saleziečių vienuolijos įkūrėjo Jono Bosko veiklą ir darbą su jaunimu Lietuvoje, tačiau dėl prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo visi keliai į Lietuvą jam buvo uždaryti. Antrąja tėvyne kunigui tapo Italija.

Kun. A. Skeltys – dvasinis lietuvių saleziečių vadovas

1921 m. lietuviai saleziečiai įsikūrė Manfredini kolegijoje Paduvos provincijoje, o nuo 1927 m. persikėlė į Perosa Argentiną, Turino provinciją. Kunigas A. Skeltys tapo dvasiniu lietuvių saleziečių vadovu, kelis kartus aplankė Lietuvą; jam paraginus vis daugiau lietuvių vyko į Italiją studijuoti pas saleziečius.

1934 m. išsipildė ir kun. A. Skelčio svajonė – su keliais vienuoliais saleziečiais sugrįžęs į Lietuvą jis čia įkūrė saleziečių vienuolyną ir centrą. Į pastarąjį buvo kviečiami jaunuoliai, trokštantys siekti mokslo. Vieta saleziečių centrui buvo pasirinkta Jurbarko rajone, Vytėnuose, šalia įspūdingos Panemunės pilies, vadinamojo Zamkaus dvaro, kurį saleziečiams padovanojo iš JAV į Lietuvą sugrįžęs kunigas Antanas Petraitis.

A. Skelčio, Jono Žemaičio, Broniaus Paukščio ir kitų vienuolių saleziečių bei jų auklėtinių pastangomis įkurtas saleziečių centras ir išpuoselėtas parkas buvo nusiaubti per pirmąją sovietų okupaciją 1940-aisiais. Vytėnuose įsikūrus raudonarmiečiams, užteko dviejų savaičių, kad nebeliktų rožių alėjos, saleziečių vadinamos Via Rosa, tankais buvo suvažinėti vaiskrūmiai ir vaismedžiai.

Prieglobstis persekiojamiems žydams

Nacių okupacijos metais kunigo A. Skelčio įkurti saleziečių namai Vytėnuose tapo prieglobsčiu persekiojamiems žydams.

Tarp besislapstančiųjų pas saleziečius Vytėnuose buvo Izaokas Glikas ir jo sesuo Pešė Glikaitė. Tuo metu lietuvių kalbos mokytoju ten dirbęs I. Gliko gelbėtojas Jonas Stašaitis prisimena, kad, be I. Gliko ir jo sesers Pešės, buvo dar vienas pasaulietis mokytojas, dėstęs istoriją ir geografiją, pristatytas J. Stašaičiui kaip Jurgis Biglinas. Tik po karo J. Stašaitis sužinojo, kad tai buvo besislapstantis žydas.

Iki Antrojo pasaulinio karo I. Glikas kartu su savo tėvais Jankeliu ir Malke Glikais, broliais Leiba ir Kopeliu, seserimis Mina ir Peše gyveno Kudirkos Naumiestyje. Izaoko tėvą ir vyriausiąjį brolį Leibą nužudė Kudirkos Naumiestyje pirmosiomis nacių okupacijos dienomis.

Izaokui, jo seserims Minai ir Pešei bei broliui Kopeliui pavyko pabėgti iš Kudirkos Naumiesčio žydų egzekucijos išvakarėse. Malkė Glikienė, nešina septynmečiu Izaoku, su dukra Mina perbrido Šešupę ir pasiekė sutartą slėptuvę. Taip prasidėjo Glikų slapstymasis pas pavienius žmones ir geros valios ūkininkus, kol buvo sulaukta okupacijos pabaigos.

Per visą nacių okupacijos laikotarpį Glikus gelbėjo daugiau nei 20 valstiečių šeimų. Visi Glikų šeimos nariai dažnai keitė slėptuves, ieškojo prieglobsčio vis pas kitus ūkininkus, šie juos slėpė, maitino, šelpė…

1942 m. Izaoką ir jo motiną M. Glikienę priglaudė Poniškaičiai, gyvenę Šakių rajono Žalvėderių kaime.

„Kunigas Antanas Skeltys mane pakrikštijo, suteikdamas savo vardą“

I. Glikas pasidalijo prisiminimais: „Pas Poniškaičius atvyko šeimininkės brolis, Vytėnuose esančio Saleziečių vienuolyno valdytojas, kunigas Antanas Skeltys. Jis pagyrė kilnų sesers elgesį ir pasisiūlė paimti mane į vienuolyną žąsų ganyti.

Taip 1942 metais, besibaigiant vasarai, atsidūriau vienas, toli nuo mamos, Užnemunėje, Vytėnuose. Tame pat vienuolyne nuo 1942-ųjų rudens iki pat karo pabaigos slapstėsi ir mano vyriausioji sesuo Pešė. <…>

Saleziečių vyrų vienuolyne gyveno keletas vaikų ir paauglių, gavę prieglobstį kaip nukentėję nuo karo ar našlaičiai. Vėliau paaiškėjo, kad tarp jų buvo ir aplinkinių miestelių žydų vaikų. Tačiau mes vieni apie kitus nieko nežinojome. Visi vadinomės katalikiškais vardais. Kunigas Antanas Skeltys mane pakrikštijo, suteikdamas savo vardą, aš tapau Antanuku. Mano paslaptį kunigas patikėjo vienuolyno mokytojui, seminaristui Jonui Stašaičiui, kuris ir buvo mano krikštatėvis.

Vienuolyne priglaustus vaikus ir paauglius kun. Antanas Skeltys kaip našlaičius perduodavo savo bendraminčiams kunigams saleziečiams – kun. Bronislovui Paukščiui, kun. Jonui Žemaičiui, kurie taip pat gelbėjo žydų vaikus.

Aplinkiniams pradėjus domėtis mano kilme, kunigas Antanas Skeltys paklausė mano krikštatėvio Jono Stašaičio, ar jo tėvai nesutiktų manęs priimti žąsų ganyti. Krikštatėvis Jonas gavo tėvų sutikimą, ir taip aš 1943 metų vasarą atsidūriau Patalupių kaime, Raseinių rajone, pas savo krikštatėvio tėvus Juozą ir Agniešką Stašaičius.

Agnieškos ir Juozo Stašaičių šeimoje buvo trys paauglės dukterys ir du suaugę sūnūs, iš jų vyriausiasis – mano krikštatėvis Jonas Stašaitis. Jų šeima mane priėmė labai palankiai, kaip giminių vaiką, našlaitį, taip jie sakė kaimynams. Patys apie mano kilmę žinojo. Ten aš jaučiausi visateisiu šeimos nariu, nereikėjo slapstytis, gyvenau laisvėje, kaip ir kiti, bendravau su kaimo vaikais. Prieš karą lankiau lietuvišką vaikų darželį, todėl gerai mokėjau lietuviškai, kalbėjau be akcento.“

Glikų šeimos gelbėtojai

Vokiečiams pasitraukus, J. ir A. Stašaičių šeimoje savo sūnų Izaoką surado berniuko mama Malka. Džiaugsmo ašaros liejosi nesustabdomai.

1944 m. vasarą atėjus sovietams, ir vėl prasidėjo vienuolių saleziečių persekiojimai. 1948 m. rudenį saleziečių vienuolynas Vytėnuose buvo uždarytas. Kunigas A. Skeltys ir jo auklėtiniai buvo priversti slapstytis, kad jų nesuimtų, neišvežtų į Sibirą.

Nors ir gerai kunigą A. Skeltį slėpė Suvalkijos ūkininkai bei kiti kunigai, tačiau 1954 m. vasarą jį surado, suėmė ir išvežė į Vilnių. Po mėnesį trukusių tardymų kunigas A. Skeltys kagėbistų buvo paleistas ir ištremtas į Leipalingį, ten dar ketverius metus dirbo altarista.

Kunigas A. Skeltys mirė Lazdijų ligoninėje 1960 m. liepos 28 d. Palaidotas Griškabūdyje.

2005 m. kunigas Antanas Skeltys pripažintas Pasaulio tautų teisuoliu, 2001 m. apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Visi Glikų šeimos gelbėtojai pripažinti Izraelyje, apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Izaoko Gliko (1937–2021) išsigelbėjimo istorija ir informacija apie visus Glikų šeimos gelbėtojus skelbiama Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus virtualioje parodoje Issigelbejesvaikas.lt, skyriuose „Išgelbėti žydų vaikai“, „Ekspozicijos dalyviai“, „Izaokas Glikas“ ir „Apdovanoti žydų gelbėtojai“.

 

 

 

Parengta pagal „Lietuvių saleziečių istoriją“ (sud. kun. dr. Krizantas Juknevičius, Kaunas, 2000).

Autorius: Danutė Selčinskaja

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama