P. Gritėnas apie D. Trumpo politiką: „Tai reketininko, chuligano, avantiūristo elgesys“

[intro_text content="„Tai manipuliacija, bandymas Ukrainą pasodinti prie derybų stalo, kad būtų galima parodyti, esą yra kažkoks rezultatas iš Vašingtono pusės“, – sako filosofas, apžvalgininkas PAULIUS GRITĖNAS kalbėdamas apie antradienį Džidoje, Saudo Arabijoje, vykusias taikos derybas."] Ukraina pritarė Jungtinių Amerikos Valstijų pasiūlymui dėl 30 dienų paliaubų su Rusija, o JAV savo ruožtu sutiko panaikinti karinės pagalbos ir dalijimosi žvalgybos informacija ribojimus, buvo pareikšta po susitikimo Saudo Arabijoje. P. Gritėnas interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ akcentuoja Europos svarbą geopolitinių įvykių aplinkybėmis. „Europai reikia imtis pagrindinio vaidmens ginant demokratiją ir laisvę“, – teigia jis. JAV vis labiau keičiant politiką, P. Gritėnas tikina, kad Senajam žemynui reikėtų megzti glaudesnius santykius su Kanada, Australija, Japonija, Pietų Korėja. Nuo antrosios Donaldo Trumpo kadencijos pradžios praėjo kiek daugiau nei 50 dienų. JAV politika pasikeitė kardinaliai. Kas jus nustebino labiausiai? Visada buvau kritiškai nusiteikęs Donaldo Trumpo atžvilgiu ir, kiek pamenu, prognozavau, kad jo teikiami siūlymai gali atvesti prie antidemokratinių reformų Jungtinėse Valstijose ir įvairių tarptautinių susitarimų žlugimo. Nustebino, kaip agresyviai, greitai ir absoliučiai nesiskaitant su partneriais, kurie buvo su JAV dešimtmečius, daromi šie sprendimai. [caption id="attachment_1242435" align="alignleft" width="2560"] JAV prezidentas Donaldas Trumpas. EPA-EFE nuotrauka[/caption] Po antradienio derybų JAV Ukrainai grąžina tai, ką neseniai atėmė – dalijimąsi žvalgybos informacija ir karinę pagalbą. Tai derybų rezultatas ar manipuliacija? Tai manipuliacija, bandymas Ukrainą pasodinti prie derybų stalo, kad būtų galima parodyti, esą yra kažkoks rezultatas iš Vašingtono pusės. Trumpas suinteresuotas pasiekti tai, ką jis vadina taika, nors matome, kokios sąlygos keliamos Ukrainai ir kad beveik jokių sąlygų nekeliama Rusijai, su ja bendraujama kaip su išskirtiniu partneriu. Tai vadinčiau labiau ne taika, o Ukrainos kapituliacija. Ukraina priversta priimti pasiūlymą vien dėl to, kad galėtų laimėti šiek tiek laiko. Kita vertus, šioje situacijoje yra šioks toks pliusas Ukrainai: dabar pačios JAV įstūmė save į kampą, ir, jeigu Rusija nesutiks su jų siūlomu paliaubų planu, jei toks planas yra (mes nežinome tikslių detalių), tada jau prastai atrodys Trumpas, jis turės ką nors daryti. Sakyčiau, čia labiau bandymas prispausti tą pusę, kurią galima prispausti. JAV bandymas ieškoti būdų, kurie leistų panaikinti Rusijai taikomas sankcijas, noras švelninti ryšius rodo akivaizdžią Trumpo simpatiją oligarchiniam Rusijos valdymo modeliui ir pačiam Vladimirui Putinui. Kokia yra ta taika, apie kurią kalba Trumpas? Apie teisingą taiką turbūt neverta svajoti? Esminis Trumpo argumentas – kad reikia nutraukti žmonių žudynes. Tai lyg ir implikuoja, kad abi šiuo metu kariaujančios pusės nėra suinteresuotos nutraukti žmonių žudynių. Manau, bent jau Ukraina mielai neturėtų nė vieno žuvusio ukrainiečio šiame kare, jeigu nebūtų tokios valstybės kaip Rusija, užpuolusios Ukrainą ir tęsiančios žmonių žudynes. Moralinė lygiava, kurią savo kalbomis ir savo taikos siūlymu siekia įtvirtinti Trumpas, sakydamas, esą abi pusės žudo žmones, nėra sąžininga Ukrainos atžvilgiu, nėra sąžininga tikrovės atžvilgiu. Nepasakoma, kas yra agresorius šiame kare, jis nėra baudžiamas, net atvirkščiai – bandoma prispausti šios situacijos auką ir priversti ją sumokėti didžiausią kainą už tai, kas nutiko. Trumpo siūloma taika yra labai panaši į tai, ką sako kai kurie Europos naivuoliai – esą reikia taikos, o ne karo, savo kalbų nesusiedami su realiomis aplinkybėmis ir nepasakydami, kad situacijose, kai kitas įsiveržia į tavo valstybę, namus ir pradeda tave ir artimuosius žudyti, egzistuoja teisė gintis.

Tai, ką dabar daro Trumpas, siūlydamas tokį taikos planą, legitimuoja Rusijos karo nusikaltimus, legitimuoja Putiną, kuris tiesiogiai atsakingas už tuos nusikaltimus, o kartu žemina ir paniekina Ukrainą kaip auką per pastaruosius trejus metus.

Atliekantis tokią nusikalstamą veiką žmogus normaliame pasaulyje, kuriame mes manome gyvenantys, turėtų būti nubaustas, arba jam turėtų grėsti sankcijos ir mažų mažiausiai izoliacija. Tai, ką dabar daro Trumpas, siūlydamas tokį taikos planą, legitimuoja Rusijos karo nusikaltimus, legitimuoja Putiną, kuris tiesiogiai atsakingas už tuos nusikaltimus, o kartu žemina ir paniekina Ukrainą kaip auką per pastaruosius trejus metus. Donaldas Trumpas, neseniai viešai pasityčiojęs iš Volodymyro Zelenskio, dabar jau sako, kad palankiai žiūrėtų į naują susitikimą su juo. Tai verslininko, derybininko ar valstybės vadovo elgesys? Manau, normalūs verslininkai elgiasi padoriai. Sakyčiau, tai reketininko, chuligano, avantiūristo elgesys. Norėdamas atrodyti kaip laimėtojas jis pasirengęs žeminti kitos valstybės vadovą, valstybę, kuri trejus metus yra užpulta, jos žmonės žudomi. Bent jau Amerikos pusė nesistengia jos ginti. [caption id="attachment_1238350" align="alignleft" width="2560"] Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis kalbasi su JAV prezidentu Donaldu Trumpu Baltųjų rūmų Ovaliajame kabinete. Vašingtonas, JAV, 2025 m. vasario 28 d. EPA-EFE nuotrauka[/caption] Tai labai daug pasako apie Donaldą Trumpą. Tiems, kuriems dar neatsivėrė akys, manau, susitikimas Baltuosiuose rūmuose, kai Zelenskis buvo žeminamas, parodė, kad Trumpas nėra nei verslininkas, nei genijus, nei susitarimų meistras, kad jis tiesiog politinis avantiūristas, menkysta, kuris pateko į galios poziciją ir dabar tvarkosi reikalus taip, kad viskas išeitų į naudą net ne Jungtinėms Valstijoms, o sau pačiam. Kokį Europos vaidmenį regite dabartinėmis aplinkybėmis, kai, daugelio nuomone, JAV užnugariu nebeturėtume kliautis? Sakyčiau, net ne vaidmuo, o jau pareiga ir būtinybė pradėti gyventi sudėtingomis sąlygomis, kurių Europa neplanavo, sąlygomis, kuriomis JAV nebėra Europos saugumo garantas. Ir tai dar nebūtų blogiausia – šiomis sąlygomis JAV yra ir konkurentė, ir kartais net priešininkė. Nes jeigu apsiribotume situacija, kurioje Jungtinės Valstijos nėra davusios garantuoto pažado vykdyti tam tikrus įsipareigojimus, tai dar būtų galima kaip nors kompensuoti ir planuoti. Problema ta, kad jau prasidėjo ir mokesčių karas. Jungtinės Valstijos pradėjo taikyti tarifus Europai, o ši savo ruožtu nuo balandžio ims taikyti atgalinius. Europai reikia atlikti labai sudėtingą uždavinį kuo greičiau stiprinti savo gynybą, smarkiai didinti paramą Ukrainai. Ir padėti Ukrainai tapti tokiai, kuri pati pasigamintų tam tikrus dalykus ir pati išsilaikytų. [caption id="attachment_1243871" align="alignleft" width="2560"] Tomo Kalnino / EPA-EFE nuotrauka[/caption] Europai reikia svarstyti, ką daryti tokiame pasaulyje, kuriame JAV ir Rusija suinteresuotos sudaryti sandorį, kuris galbūt bus susijęs ir su Europos interesais. Kaip tokioje situacijoje bendrauti su Kinija, jau siūlančia draugystę? Kita vertus, mes puikiai suprantame, jog Kinija dėl to, kad situacija JAV yra blogesnė, netampa geresne valstybe. Ji iš šių trijų šalių tampa tik mažiau pavojinga. Man atrodo, Europos laukia sunkus uždavinys išlaviruoti, ne tik tapti savarankiškai, bet ir atrasti savo vietą pasaulyje, kuriame demokratinės valstybės ir demokratinės visuomenės darosi mažuma. Laisvės idėją jau reikia labai agresyviai ginti. O susitarimai ir sandoriai turi būti pagrįsti kiek įmanoma protingesniu numatymu, kaip padėtis klostytis ateityje, nes scenarijų gali būti įvairių. JAV galbūt prastums šį ketverių metų periodą ir vėl bus normalios politine prasme, nebūtinai visuomenine. Bet gali būti, kad ir ne. Gali būti, kad Kinija kaip pasaulinė jėga, kuri karine prasme neekspansyvi ar bent jau šiuo metu tokia nėra, gali atlikti panašų kaip Stalino vaidmenį Antrajame pasauliniame kare – neišvengiamo draugo prieš didesnį blogį. Variantų gali būti įvairių. Man atrodo, didžioji problema ta, kad mes neturime daug laiko svarstyti galimybių, Europa turi pati spręsti ilgalaikius strateginius uždavinius.

Dublerio Europai nėra, ir reikia su tuo susitaikyti. Europai reikia imtis pagrindinio vaidmens ginant demokratiją ir laisvę.

Net nepradėsiu kalbos, kad technologiškai Europa siaubingai atsilieka, tam tikra prasme niekada nebus konkurencinga, kalbant apie dirbtinį intelektą, kvantinę kompiuteriją arba kosmoso pramonę. Tokiomis sąlygomis ilgalaikiai sprendimai darosi dar sudėtingesni. Bet dublerio Europai nėra, ir reikia su tuo susitaikyti. Europai reikia imtis pagrindinio vaidmens ginant demokratiją ir laisvę. Jei bus pasiektas susitarimas kare, kokį demokratinio pasaulio santykį su Rusija įsivaizduojate? Trumpas siekia atnaujinti ekonominį bendradarbiavimą, kuris tik stiprintų Rusijos karo mašiną, o kaip turėtų elgtis Europa? Laikyčiausi pozicijos, kad neturėtų būti jokio santykio. Tie dar esantys saitai turėtų būti dar griežčiau nutraukiami. Tai, kad dabartinė Trumpo administracija mato pranašumų sudaryti susitarimus su Rusija galbūt dėl naftos gavybos ar dėl kitų naudingųjų iškasenų, yra jų pačių reikalas. Manau, svarbesnis klausimas – kaip Europai išlikti konkurencingai ir kaip atremti potencialų Rusijos stiprėjimą su netiesiogine Jungtinių Valstijų pagalba. Galime grįžti prie temos, kad mums reikia realistiškai svarstyti apie tam tikrus susitarimus kitais formatais su tokiomis valstybėmis kaip Kanada, Australija, Japonija, Pietų Korėja ir pan. Reikia svarstyti apie hipotetinį variantą, kad mažiau pavojingas priešas gali tapti draugu pragmatiniais sumetimais – svarstyti apie sandorius su Kinija. Ši valstybė akivaizdžiai stebi padėtį ir nesirenka nė vienos konflikto pusės, bando išlaviruoti ir pasinaudoti visų pusių silpnėjimu. Tad šioje situacijoje nematau prasmės Europai kurti santykio su Rusija. [caption id="attachment_1004516" align="alignleft" width="2560"] EPA-EFE nuotrauka[/caption] Visiems viskas aišku dėl Rusijos ir jos politikos. Bet mes turime galvoti apie santykius, kurie padėtų išlyginti disbalansą, susidariusį JAV pradėjus netiesiogiai remti Rusiją ir padedant jai išbristi iš dabartinės sudėtingos ekonominės padėties dėl trejų metų karo. Absurdiška situacija, apie kurią niekas anksčiau nebūtų nė pagalvojęs, kad Rusijos gelbėtoja taps JAV, tampa realybe. Neįsivaizduoju jokio santykio tarp Europos ir Rusijos dabartinėmis sąlygomis. Realesnis klausimas, koks būtų Europos ir JAV santykis, jeigu pastarosios staiga pultų į didelę draugystę su Rusija. Europos ir JAV santykis žvalgybos, ekonomikos prasme taptų dar konkurencingesnis. Jei bus pasiekta taika, daugelio nuomone, Ukraina neatgaus iki 2014 metų invazijos turėtos teritorijos. Ar taika nelegitimuos teritorijų, kurias okupavo Rusija? Turbūt visi supranta, kaip tos teritorijos atsirado Rusijos ribose, bet didžioji problema ta, kad legitimacijos procesas paremtas globalių organizacijų veikimu, tarptautiniais susitarimais ir tuo, kiek tam tikros valstybės turi valios susivienyti ir pasipriešinti tokiems tarptautinės teisės pažeidimams, karo nusikaltimams.

Yra pavojus, kad tą legitimizavimą, kuriam priešinamės kaip europiečiai, klausimą dėl okupacijos Jungtinės Valstijos gali paversti labai slidžiu, tokiu, dėl kurio bus dar mažiau sutarimo.

Jeigu Jungtinės Valstijos stotų į Rusijos pusę (tai matėme Jungtinių Tautų balsavime) ir dalis valstybių, tokių kaip Izraelis, manančių, kad jų egzistencija priklauso nuo JAV valios, staiga sumanytų, jog reikia įgyvendinti JAV politiką, arba stotų į JAV pusę, o pastaroji nuspręstų, kad plėtoti verslą Rusijos okupuotose teritorijose yra visai teisinga bei pragmatiška, tas teritorijas reikia paversti naudingomis teritorijomis, tada bijau, kad mes įstrigtume sudėtingame procese. Yra pavojus, kad tą legitimizavimą, kuriam priešinamės kaip europiečiai, klausimą dėl okupacijos Jungtinės Valstijos gali paversti labai slidžiu, tokiu, dėl kurio bus dar mažiau sutarimo. Taigi klausimas iš esmės toks: ar tarptautinė teisė, faktai vis dar galioja ir kas juos pripažįsta, gina? Nors mes nepripažintume, bet kitos pusės skaičiai, kiekis ir politinė valia gali būti labai stiprūs. Tada mūsų okupacijos nepripažinimas pasauline prasme gali būti ne toks reikšmingas, koks būtų esant buvusiai tvarkai. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Vakaris Vingilis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama