Seimo nariams pakelti atlyginimus. Keliskart. Dabar
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
[intro_text content="Įsivaizduokime įstaigą, kuri atlieka kokią nors labai atsakingą funkciją. Atominę elektrinę, pavyzdžiui. Įsivaizduokime, kad įstaiga ši – valstybinė. Įsivaizduokime, kad nepaisant tūkstančiams mirtinai pavojingų jos klaidų grėsmės šios įstaigos darbuotojai gauna atlyginimus, kurie yra kur kas mažesni nei privačiame sektoriuje."] Galop įsivaizduokime, kad mūsų įsivaizduojamoje valstybėje, kur veikia mūsų įsivaizduojama įstaiga, tvyro didžiulis visuomenės (suprantama, įsivaizduojamos) susipriešinimas atominės energetikos tema – ir minėtos įstaigos darbuotojai nuolat stebimi, keikiami ir netgi išjuokiami. Kaip manote, kokia bus kadrų kaita, o ilgainiui – personalo ir darbo kokybė? Ir iliustracija, ir klausimas, žinoma, sudėtingi, taigi – še buitiškesnį pavyzdį. Nusiperkate naują automobilį. Iš salono, su vardiniais numeriais. Reikia aplaistyti. Giminės, draugai, artimieji, sodas, šašlykai, putokšnis, taurieji, Andriau, dėdei nebepilkit, nebepilk, ar nesupranti, kas tau sakoma, Juozai, jau stabdyk, Migle, paslėpk nuo dėdės brendį. Na, maždaug taip. Ankstyvas pavasaris pradeda užtraukinėti fiestos uždangas, ir vakarėlio liūtai bei katitės sulipa į vežėčias. Bet kam vairuoti? Ir čia girtasis dėdė Juozas šoka į trasą, stveria šturvalą ir bendražygiams kukliai tylint vadelioja naują tiguaną siaurais sodbendrijos keliukais. Ties ketvirtu posūkiu neįsipaišo, ekipažas – į ligoninę, o naujasis automobilis – į lavoninę (savosios rūšies). Smagu? Smagu. Skaitytojui, tikėtina, stiebiasi klausimas, kuo susijusi provokuojanti antraštė ir šiuodu keisti vaizdeliai. Viskuo. Drįstu teigti, kad tai – kiek suvulgarinta, bet iš esmės taikli esamos padėties alegorija, o antraštė – sprendimas: pakelkim atlyginimus (ir dar keliskart bei nedelsiant), ir to nebebus. Galimai. Praėjusios savaitės komedija apie feikiniu kvietimu užspringusį ir viešai apsijuokusį Seimo narį – puikus argumentas. Panašių istorijų galėtume rasti ne vieną. O dar ne vienus rinkimus kartojamas teiginys, kad savosios srities profesionalai nenori eiti į Seimą, nes tai būtų ne tik keleri metai gaunant gerokai menkesnį atlyginimą, bet ir karjerai niekaip nepadedąs (ar netgi kenkiąs) nuklydimas. [caption id="attachment_1234632" align="alignleft" width="2560"]
Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka[/caption] Skaitytojas tesikeikia, bet įsivaizduokime dar vieną pavyzdį: įsivaizduokime kokį nors išskirtinį savosios srities profesionalą, gal net genijų, turintį neperspjaunamas kompetencijas ir revoliucinį planą, kaip patobulinti kokią nors valstybės gyvenimo sritį, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos. Ir šis žmogus nori į Seimą. Ką jis turi daryti? Pirmas kelias – stoti į kokią nors esamą partiją. Ar politikos naujoką ten pasitiks su fanfaromis ir „Napoleonais“? Vargu – greičiausiai partijos naujokui teks kurį laiką – gal net kelerius metus – važinėti po absurdiškus susitikimus su rinkėjais, apsivilkus idiotišku džemperiu dalinti lankstinukus praeiviams, o vasarą – partijos suvažiavimo metu – lietui pliaupiant statyti palapines, kuriose nakčia partijos pirmininkas galės jaunosioms partietėms pasakoti apie jų būsimąją karjerą. Trumpai sakant – liūdnas kelias profesionalui. Antrasis – ne ką geresnis: išsikelti pačiam ir viltis, kad kokios nors Užkampuvos apygardos čiabuviai patikės, jog tamsta esi tas mesijas, kuris išmirštančiame krašte už valstybinius piniondzus pastatys naują mokyklą, universitetinę kliniką ir du dangoraižius. Šio tikėjimo siekiant – susitikimai su rinkėjais, vaikščiojimas per butus, debiliški lankstinukai, skubiai migruojantys šiukšliadėžėn, ir taip toliau, ir pan. Esant tokiai situacijai, nestebina tai, kad brukimasis į įvairiausius politinio pasitikėjimo postus liko tik profesionalių partiečių ar kiekvieno apylinkės šuns neaplojamų vietos bendruomenininkų monopolis. Save gerbiančiam profesionalui velniop į politiką? Kad apsijuoktum ir neišrinktų? O jei išrinks, kelerius metus trintis gediminkėje už centus, pakliūti į „Kakadu“ ir būti viešos pajuokos objektu? Velniop. Mano kuklia nuomone, Seimo nario statusas seniai nebėra svajonių. Seimas beliko popierėlius kurpianti kontora, kurios nariai tėra šypseną keliantys renkami valdininkėliai, beje, menkai apmokami ir dėl to nevengiantys privačiais reisais paskraidyti šen bei ten. Nes nu ko žmogus iš vargo nepadarysi? Taip neturėtų būti.
Tiems kitiems – kurių esama padėtis netenkina – mintis pabaigai: jei sovietai būtų šturmavę Seimą 1991-ųjų sausį, savo gyvybes būtų paaukojusi ne viena šimtinė parlamento gynėjų. Šiandien tokio pasiaukojimo tikėtis, žinoma, neverta.
Sprendimą būtų galima siūlyti tuščiais lozungais: apeliuoti į esamų ir būsimų Seimo narių pilietinį sąmoningumą, raginti juos susitelkti ir būti didžiadvasiais, tikrais valstybininkais, aukotis vardan tos Lietuvos – tos, kuri ima skęsti geopolitikos šešėliuose NATO balanos liepsnai drebant Rytų ir Vakarų vėjuose. Bet lozungai neveikia. Veikia pinigai. Iš pradžių reikėtų banalios administracinės reformos – tiesiog momentaliai padidinti Seimo narių atlyginimus keliskart. Taip, kad Seimo nario atlyginimas taptų patrauklus net lyginant su privačiu sektoriumi. Ge-rai – bet seimūno kadencija viso labo ketveri metai, o kas toliau? O toliau – solidi renta, sakykim, vidutinio atlyginimo dydžio – iki gyvos galvos. Skaitytojas, tikiu, galvoja, kad tokius pasiūlymus galima parašyti tik iš Rokiškio ar Naujosios Vilnios. Na gal dar Marių. O bet tačiau – su tokiomis socialinėmis garantijomis (padorus atlyginimas ir aprūpinimas iki gyvenimo galo) į didžiąją politiką galimai (galimai) panorėtų pasukti tikri savų sričių profesionalai, o ne tik partiniai klapčiukai ar absurdiškais pažadais savas apygardas apdalinę vienmandatininkai. Nes jei žinosi, kad per tuos ketverius metus galėsi gauti padorų atlyginimą, o šiems metams pasibaigus, nepaisant visų padarytų reformų – gal net revoliucinių ir nepatogių, turėsi duonos kąsnį (jei kolegos profesionalai atgal nepriims ir boikotuos) – tai jau būtų gera pradžia. Gera pradžia yra pusė darbo, bet ne visas. Kita esminė reforma būtų daug sunkiau pasiekiama, nes ji – konstitucinė: esamą Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų sistemą reikėtų radikaliai pakeisti. Reikėtų leisti pavieniams („išsikėlė pats“) kandidatams būti renkamiems daugiamandatėje apygardoje. Paprasčiau kalbant, mums reikia nepriklausomų profesionalų Seimo. Tam reikia gerų atlyginimų Seimo nariams (kad nurungtų privatų sektorių), rentos iki gyvos galvos (kad nebijotų daryti aštrių reformų) ir galimybės būti išrinktiems be partijos ar vienmandatės apygardos (kad nereikėtų žemintis). O iš kur tiek pinigų paimti? Paskaičiuokim. Remiantis Seimo duomenimis, 2024–2028 m. kadencijos seimūno atlyginimas – 6248 eurai ant popieriaus (apie 3780 eurų į rankas). Nesismulkindami dėl daugiau gaunančių Seimo pareigūnų (pavyzdžiui, seniūnų, frakcijų vadovų, komitetų pirmininkų), dauginame iš 141 ir gauname apie 881 tūkst. eurų. Čia – per mėnesį. Dauginam iš dvylikos, gauname apie 10,5 mln. eurų per metus: maždaug toks dabartinis metinis Lietuvos Respublikos Seimo narių atlyginimų krepšelis. Dauginam jį, tarkim, iš keturių. 42 milijonai eurų. Ar tai daug valstybės mastu? Atsakymas kiekvienam savas. [caption id="attachment_977807" align="alignleft" width="2560"]
Pexels.com nuotrauka[/caption] Tikiu, kad aukščiau išrašytos mintys sulauks gan brutalių pašaipų. Juoksis skaitytojai ir šiaip politologai, juoksis seimūnai ir jų padėjėjai, juoksis Seimą gerbiantys ir jo nekenčiantys – na ir tegul. Jei esama ilgametė padėtis (kai Seimas yra menkiausiu visuomenės pasitikėjimu disponuojanti institucija, o į Seimo narius vis dažniau patenka atsitiktiniai ir abejotinų kompetencijų asmenys) tenkina – valio. Tebūnie taip ir toliau. Iki visiškos peklos. Tiems kitiems – kurių esama padėtis netenkina – mintis pabaigai: jei sovietai būtų šturmavę Seimą 1991-ųjų sausį, savo gyvybes būtų paaukojusi ne viena šimtinė parlamento gynėjų. Šiandien tokio pasiaukojimo tikėtis, žinoma, neverta. Gaila: Seimas visgi yra kertinis mūsų demokratijos – dar jaunos, bet jau pliktelėjusios – akmuo. Reikėtų sugrąžinti mūsų Seimui garbę. 
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]
Autorius: Darius Indrišionis
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
