Maskvos patriarchatas kaip geopolitinis įrankis: Europos reakcija ir ribojimo strategijos

Per pastaruosius metus Maskvos patriarchato veikla Europoje buvo vis atidžiau stebima. Augo supratimas, kad Rusijos Stačiatikių Bažnyčia, pasitelkusi savo tinklą, gali tapti Kremliaus minkštosios galios mechanizmu, padedančiu skleisti politines idėjas, formuoti nuotaikas ir netgi daryti įtaką rinkimams. Tai ypač akivaizdu tokiose šalyse kaip Moldova, Sakartvelas, Ukraina ir Baltijos valstybės, kurios jaučia tiesioginę Kremliaus įtaką per religinius kanalus.

Kaip konkrečiai ši rezoliucija keis situaciją regione? Kokių veiksmų imasi Europos valstybės, siekdamos apsisaugoti nuo religijos instrumentalizavimo geopolitiniais tikslais? Kurios priemonės pasiteisina, o kurios susiduria su iššūkiais?

Atsakymų ieškome kartu su ekspertais – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) mokslininku dr. NERIJUMI MALIUKEVIČIUMI, kuris gilinasi į informacinius karus ir propagandą, bei Konstantinopolio visuotinio patriarchato kunigu dr. GINTARU SUNGAILA. Jų įžvalgos padeda suprasti, kaip Maskvos patriarchatas veikia ne tik dvasinėje, bet ir politinėje plotmėje.

Europos Sąjungos sprendimas ir jo reikšmė

Maskvos patriarchatas jau seniai peržengė tradicinės religinės institucijos ribas ir tapo vienu pagrindinių Kremliaus minkštosios galios įrankių. Stačiatikių Bažnyčia ne tik atlieka dvasines funkcijas, bet ir aktyviai prisideda prie Rusijos geopolitinių siekių įgyvendinimo, formuodama ideologinius ir kultūrinius naratyvus, kurie sustiprina Kremliaus įtaką.

Kun. G. Sungaila pabrėžia, kad ši situacija nėra atsitiktinė – tai dalis platesnės, istoriškai susiformavusios imperinės kultūros, kuri nesibaigia vien patriarchu Kirilu: „Kaip rašoma pačioje rezoliucijoje, yra platesnė imperinė kultūra, kuri neprasidėjo patriarchu Kirilu ir neapsiriboja vien šiuo asmeniu. Įvairiose buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse galime matyti pavyzdžius, kaip Bažnyčia instrumentalizuojama tam, kad išlaikytų buvusių sovietinių respublikų vienybę su buvusiu centru Maskvoje.

Patriarchas Kirilas irgi apie tai atvirai kalba, sakydamas, kad Maskvos patriarchatui neegzistuoja šiuolaikinės Bažnyčių sienos. Kaip jis sako, buvusios Sovietų Sąjungos respublikų sostinės yra Šventosios Rusios dvasiniai centrai…“

Tokie teiginiai rodo, kad Maskvos patriarchatas nėra tik religinė institucija – jis atvirai veikia kaip ideologinis Kremliaus įrankis. Šis glaudus religinės ir politinės kontrolės santykis kelia didelį susirūpinimą ne tik Rytų Europoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje.

N. Maliukevičius atkreipia dėmesį į tai, kad Rusijos informacinėje erdvėje Maskvos patriarchato vadovas Kirilas dažnai atlieka propagandos legitimizavimo funkciją: „Aš kartais ironizuodamas sakau, kad po Putino tezių valstybinėse televizijose pasirodo Kirilas ir patvirtina šių tezių šventumą arba suteikia joms tikėjimo dimensiją. Didžioji dalis propagandinės retorikos įtvirtinama Kirilo, kaip Bažnyčios vadovo, lūpomis.“

Žlugus Sovietų Sąjungai Rusija prarado tiesioginę politinę kontrolę buvusių respublikų atžvilgiu, tačiau išlaikė ir toliau plėtojo savo įtaką per kultūrinius ir religinius tinklus. Stačiatikių bendruomenės šiame procese tapo strategiškai svarbus elementas – religinė tapatybė dažnai persipina su nacionaline savimone, o per Bažnyčią skleidžiami naratyvai gali daryti ilgalaikę įtaką visuomenės politinėms nuostatoms.

Europos Sąjungos rezoliucija aiškiai parodo, kad Europa supranta šią problemą ir pradeda imtis priemonių riboti Maskvos patriarchato veiklą. Tai ne tik religinis klausimas – tai vienas iš įrankių, padedančių užkirsti kelią Rusijos įtakos stiprinimui per minkštąją galią.

Moldova ir Sakartvelas: religinės įtakos laukas

Maskvos patriarchato įtaka Moldovoje ir Sakartvele neapsiriboja vien tik religine sfera – šiose šalyse Stačiatikių Bažnyčia dažnai tampa geopolitinių kovų įrankiu. Religinės institucijos čia ne kartą buvo pasitelktos kaip Rusijos minkštosios galios priemonė, siekiant stiprinti prorusiškas nuotaikas ir skatinti visuomenės susiskaldymą.

Sakartvelo atotrūkis nuo europietiškos integracijos daugeliu atvejų yra tiesiogiai susijęs su glaudžiais šalies Stačiatikių Bažnyčios ryšiais su Maskva.

Informacinių karų ir propagandos specialistas N. Maliukevičius pabrėžia: „Deja, Sakartvelo atkritimas nuo europietiško kelio, nuo vakarietiškų prioritetų didžiąja dalimi buvo nulemtas ir toliau yra lemiamas tikėjimo tinklo, bendradarbiavimo su Stačiatikių Bažnyčia Rusijoje. Šalia Rusijos pasaulio, kuris Putino ir Kirilo pristatomas kaip rojus, į kurį turėtų patekti visi tėvynainiai šiame gyvenime…

Tada turi būti pateikiamas ir pragaras, jo vaizdinys. O tas pragaras ir Putino, ir Kirilo retorikoje yra išsigimstantys Vakarai, kur tradicinės vertybės nieko vertos. Suprask, kad tik bažnytinė erdvė, priklausymas stačiatikių tinklui gali tave išgelbėti. Tai nieko naujo. Visada propagandinėse strategijose yra dualistinė sistema, ir ji tinkama Kirilo retorikai. Aš sakyčiau, kad tai propagandinė Kremliaus strategija.“

Tai rodo, kad religiniai institutai gali būti naudojami kaip Kremliaus įtakos kanalas, skleidžiant naratyvą, jog vakarietiškos vertybės kelia grėsmę tradicinei kultūrai.

Moldovoje Maskvos patriarchatas išlieka viena svarbiausių institucijų, darančių tiesioginę įtaką politinei situacijai. Kun. G. Sungaila atkreipia dėmesį į istorinį kontekstą: „Tokios aistros verda ir Moldovoje, kur žlugus sovietų režimui atkurta Rumunijos Bažnyčios Besarabijos metropolija. Maskvos patriarchato Moldovos Ortodoksų Bažnyčia, arba Kišiniovo metropolija, irgi turi ilgą istoriją. Ir liūdną rusifikacijos per tą metropoliją istoriją.

Dar XIX a. per tą metropoliją buvo išstumiama rumunų kalba. Nors rumunai patys tradiciškai yra ortodoksai ir turi šimtmečių ortodoksų rumunišką kultūrą, bet XIX a. patyrė didelę rusifikaciją. O dabar, kai šalis renkasi savo likimą, savo kelią globaliame pasaulyje, taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad per vieną iš Ortodoksų Bažnyčių šalyje, Kišiniovo metropoliją arba Moldovos Ortodoksų Bažnyčią, pavaldžią Maskvai, vykdoma politinė veikla.“

Stačiatikių Bažnyčios patriarchas Kirilas dalyvauja kone kiekviename Rusijos pasaulio forume. 2009 m. forume jis išskyrė Rusijos pasaulio vienybę, pagrįstą ne tik kalbos vartojimu, ne tik kultūros ar istorijos supratimo vienove, bet ir tikėjimo pagrindu.

Ši įtaka pasireiškia ne tik retorika, bet ir konkrečiais veiksmais. N. Maliukevičius pabrėžia: „Turbūt kiekvienoje šalyje, kur veikia Maskvos patriarchato vyskupijos, posovietinėje erdvėje galėtume rasti įvairių incidentų – ir diplomatinių, ir politinių. Moldovoje neseniai vyko prezidento rinkimai. Žiniasklaidoje mirgėjo antraštės apie tai, kad įvairūs kunigai buvo pastebėti keliaujantys į Rusiją, grįžtantys su daug grynųjų pinigų. Tai buvo siejama su rinkimais, bandymais paveikti jų rezultatus.“

Tai leidžia manyti, kad Bažnyčia gali būti naudojama kaip finansinių srautų kanalas, skirtas rinkimų kampanijoms remti ir politinei situacijai paveikti.

N. Maliukevičius taip pat atkreipia dėmesį, kad Maskvos patriarchas Kirilas aktyviai dalyvauja geopolitiniuose renginiuose, stiprindamas Rusijos pasaulio idėją: „Stačiatikių Bažnyčios patriarchas Kirilas dalyvauja kone kiekviename Rusijos pasaulio forume. 2009 m. forume jis išskyrė Rusijos pasaulio vienybę, pagrįstą ne tik kalbos vartojimu, ne tik kultūros ar istorijos supratimo vienove, bet ir tikėjimo pagrindu. Ir tada jis akcentavo, kad yra Rusijos pasaulio, paremto tikėjimu, šerdis.

Ta šerdis yra „šventoji“ trejybė: Rusija, Baltarusija ir Ukraina, kuri dabar eižėja dėl Putino veiksmų. Bet šalia to yra plati tikėjimo erdvė, į kurią patenka ir Sakartvelas, ir Moldova, ir kitų šalių tikėjimo broliai bei sesės. Tada šis tinklas pasitelkiamas politiniams tikslams. Jis taip išnaudojamas.“

Tokiu būdu religiniai naratyvai tampa sudėtine geopolitinės kovos dalimi – per religiją Maskva siekia išlaikyti įtaką ir Serbijoje, kuri išlieka strategiškai svarbi Kremliaus sąjungininkė Balkanuose.

Maskvos patriarchato veikla šiose šalyse aiškiai parodo, kad Bažnyčia nėra tik dvasinė institucija – ji tampa politiniu įrankiu, padedančiu įgyvendinti Kremliaus geopolitinius tikslus. Religiniai tinklai veikia kaip strateginė įtakos priemonė, kuri ne tik formuoja viešąją nuomonę, bet ir tiesiogiai dalyvauja politiniuose procesuose.

Ukraina: kova dėl religinės nepriklausomybės

Ukraina jau daugelį metų siekia atskirti savo religines institucijas nuo Maskvos patriarchato įtakos. Net po 2014 m. Maidano įvykių ir Krymo aneksijos Maskvos patriarchato bažnyčios Ukrainoje išlaikė didelę įtaką, o jų dvasininkai dažnai buvo kaltinami prorusiškais naratyvais ir kolaboravimu su okupacine valdžia.

Tačiau po 2022 m. plataus masto Rusijos invazijos Ukrainos valdžia ėmėsi dar ryžtingesnių veiksmų, siekdama sumažinti šios institucijos įtaką šalies religinėje ir visuomeninėje erdvėje.

Vienas iš pagrindinių visuomenės reikalavimų atsiskirti nuo Maskvos patriarchato kyla dėl tiesioginio kai kurių dvasininkų dalyvavimo kare prieš Ukrainą.

Informacinių karų ir propagandos specialistas N. Maliukevičius pateikia konkretų pavyzdį: „Kai Igoris Girkinas-Strelkovas įėjo į regioną, Sviatohirsko lauroje buvo priglaudžiami separatistai ir jų amunicija, vykdant konkrečius karinius veiksmus. Tai rodo, kaip ši infrastruktūra buvo panaudota kovai prieš Ukrainą.“

Be to, kai kurie dvasininkai ne tik suteikė prieglobstį prorusiškiems kovotojams, bet ir aktyviai talkino Rusijos kariuomenei. Kun. G. Sungaila teigia: „Kai kurie dvasininkai Ukrainoje tiesiogiai dalyvavo karo veiksmuose. Buvo incidentas, kai Rytų Ukrainoje, kur yra Šventojo Kalno laura, tos lauros vyresnysis per pamokslą išdavė Ukrainos kariuomenės dislokacijos vietas.“

Tokios situacijos dar labiau sustiprino visuomenės nepasitikėjimą Maskvos patriarchato veikla ir paskatino valdžios sprendimus riboti jo įtaką šalyje.

Ukrainos religiniame gyvenime ilgą laiką vyravo neapibrėžtumas – kilo diskusijos, ar Bažnyčia turėtų būti visiškai nepriklausoma, ar išlaikyti vienybę su Maskvos patriarchatu. Tačiau sociologinės apklausos rodo, kad prasidėjus plataus masto agresijai dauguma ukrainiečių palaiko Bažnyčios atsiskyrimą nuo Maskvos. Net ir tie, kurie liko Maskvos patriarchato jurisdikcijoje, dabar laikosi atokiai nuo Kremliaus kontroliuojamos institucijos.

Svarbus posūkis šiame procese įvyko 2018 m., kai Konstantinopolio patriarchatas suteikė autokefaliją Ukrainos Stačiatikių Bažnyčiai. Tai reiškė oficialų religinį atsiskyrimą nuo Maskvos patriarchato. Nors Rusijos Stačiatikių Bažnyčia griežtai prieštaravo šiam sprendimui ir laiko jį neteisėtu, procesas jau tapo negrįžtamas – Ukrainos Stačiatikių Bažnyčia įsitvirtina kaip nepriklausoma institucija, o Maskvos patriarchato įtaka šalyje sparčiai mažėja.

Prieš karą Maskvos patriarchato bažnyčios Ukrainoje aktyviai skleidė prorusiškus naratyvus, menkindamos ukrainiečių kalbos ir kultūros reikšmę. Kun. G. Sungaila dalinasi asmenine patirtimi: „Ten lankydavausi Maskvos patriarchato parapijose. Turiu knygų iš tų laikų, kai dvasininkai mokė tikinčiuosius, kad ukrainiečių kalba ne tokia tinkama religijai, maldai ir kultūrai kaip bažnytinė slavų ar rusų kalba. Ji vadinama „chocholų“ kalba. Taip pat gausu literatūros, kurioje aiškinama, kad Vakarai kelia grėsmę Ukrainai, o turi būti išlaikyta vienybė su Rusija. Netgi maldynuose yra maldų už Rusijos išgelbėjimą, už tai, kad Rusijoje vėl būtų caras. Net tokių maldų yra.“

Tokie naratyvai ilgą laiką padėjo Maskvos patriarchatui išlaikyti Rusijos pasaulio idėją Rytų Ukrainoje. N. Maliukevičius atkreipia dėmesį: „Ukrainoje skilimas, atsitraukimas nuo Stačiatikių Bažnyčios vyksta net dar skausmingiau, nes ukrainiečiai mato, kaip tikėjimas naudojamas pateisinant agresiją. Tačiau iš dalies Rusijos pasaulio vaizdinys iki 2014 m. ir net vėliau Rytų Ukrainoje buvo įtvirtintas per tikėjimo tinklus, per tikėjimo bendruomenę.“

Tai rodo, kad Bažnyčia buvo vienas svarbiausių minkštosios galios įrankių, naudojamų Rusijos geopolitinėje strategijoje.

Ukrainos kova dėl religinės nepriklausomybės yra neatsiejama nuo platesnio geopolitinio konflikto su Rusija. Bažnyčios infrastruktūra ne kartą buvo naudojama ne tik kaip ideologijos, bet ir kaip karinės paramos tinklas prorusiškiems kovotojams. Autokefalijos suteikimas Ukrainos Stačiatikių Bažnyčiai buvo esminis žingsnis siekiant atsikratyti Maskvos įtakos, tačiau Rusija ir toliau ieško būdų išlaikyti savo dvasinius kanalus.

Šis procesas vyksta ne be pasipriešinimo – Maskvos patriarchatas aktyviai skatina opoziciją autokefalijai, o prorusiški religiniai veikėjai Ukrainoje vis dar turi tam tikrą palaikymą. Tačiau akivaizdu, kad Ukrainos visuomenė ir valdžia sąmoningai juda visiško religinio savarankiškumo link, siekdamos atskirti tikėjimą nuo politinės manipuliacijos ir agresijos pateisinimo.

Latvijos ir Estijos Stačiatikių Bažnyčios autokefalija – tikra nepriklausomybė ar formalumas?

2022 m. Latvija priėmė įstatymą, kuriuo oficialiai paskelbė savo Stačiatikių Bažnyčios atsiskyrimą nuo Maskvos patriarchato. Prezidento Egilo Levito iniciatyva buvo užtikrinta visiška nepriklausomybė, o metropolitas Aleksandras Kudriašovas viešai pasmerkė Rusijos invaziją į Ukrainą.

Tačiau ši nepriklausomybė kelia klausimų. Kun. G. Sungaila pažymi: „Latvijoje bažnytiniu požiūriu dar keistesnė situacija. Ten valdžia išleido pasaulietinį įstatymą, kuriuo paskelbė, kad Latvijos Bažnyčia nebepriklauso nuo Maskvos, yra autokefalinė. Susiklostė keista situacija – pagal kanonų teisę ji nėra nepriklausoma nuo Maskvos, bet pagal Latvijos įstatymus, pasaulietinius įstatymus, ji yra nepriklausoma nuo Maskvos.

Vietinis metropolitas Aleksandras viešai pozicionuoja, kad sutinka su pasaulietiniais Latvijos įstatymais ir pagal juos gyvena. Tai situacijos, kai valdžia bando apriboti politinę veiklą per Bažnyčią, atspindys.“

Priėmus įstatymą Latvijos Stačiatikių Bažnyčia vis dar išlaikė ryšius su Maskva – 2022 m. spalį, nepaisant oficialaus autokefalijos paskelbimo, ji kreipėsi į patriarchą Kirilą dėl statuso patvirtinimo. Tai rodo, kad šis procesas yra labiau politinis nei realus bažnytinės priklausomybės pokytis.

Estijoje procesas buvo dar dinamiškesnis. 2024 m. vasarį šalies valdžia atsisakė pratęsti metropolito Eugenijaus leidimą gyventi šalyje, taip signalizuodama, kad Maskvos patriarchato įtaka nepageidaujama. Balandį Vidaus reikalų ministerija pradėjo konsultacijas su vietinėmis stačiatikių bendruomenėmis dėl atsiskyrimo nuo Maskvos.

Kun. G. Sungaila pažymi, kad Estijoje situacija sudėtingesnė dėl gausios rusakalbių bendruomenės: „Tvyro nerimas, nes rusakalbiai sudaro didelę gyventojų dalį, daugelis jų priklauso Maskvos patriarchatui. Estijos valdžia girdi, ką patriarchas Kirilas skelbia, mato, kokios idėjos propaguojamos, ir ieško kelių, kaip nutraukti šią politinę veiklą per Bažnyčią. Maskvos patriarchatas Estijoje parlamento pripažintas karą teisinančia organizacija. Reikalaujama vietinės Maskvos patriarchato Bažnyčios nutraukti ryšius su centru Maskvoje.“

Rugpjūčio mėnesį religinė bendrija nusprendė pakeisti savo pavadinimą iš „Estijos Ortodoksų Bažnyčia (Maskvos patriarchatas)“ į „Estijos Ortodoksų Bažnyčia“, tačiau Vidaus reikalų ministerija pareiškė, kad tai neatspindi realių pokyčių.

Nors oficialiai deklaruojamas nepriklausomybės siekis, realūs pokyčiai juda lėtai. N. Maliukevičius pabrėžia: „Tie procesai institucionalizuojami. Estijoje ar Latvijoje, kur yra didesnis Stačiatikių Bažnyčios įsišaknijimas ir tikinčiųjų tinklas, toks procesas sudėtingesnis. Bet manau, kad tų žmonių galvose tai sukelia disonansą matant, kaip Bažnyčios retorika panaudojama Kremliaus agresijai.“

Tai dar vienas pavyzdys, kaip Maskvos patriarchatas, net ir susidūręs su politiniu spaudimu, išlieka įsitvirtinęs Baltijos šalyse, o jo įtaka mažinama tik palaipsniui.

Kol Maskva nesutinka net formaliai suteikti autonomijos, Vilniaus-Lietuvos vyskupija lieka Maskvos patriarchato struktūrinė dalis, o jos skelbiama nepriklausomybė tėra viešųjų ryšių kampanija.

Lietuva: dvi stačiatikių bendruomenės ir ateities iššūkiai

Lietuvoje stačiatikybė yra oficialiai pripažinta tradicine religine organizacija, kaip tai įtvirtinta įstatyme „Dėl religinių bendruomenių ir bendrijų“. Tai suteikia Vilniaus-Lietuvos vyskupijai teisines privilegijas, įskaitant teisę mokyti religijos mokyklose, administruoti sakralinius pastatus ir dalyvauti valstybės bei Bažnyčios dialoge. Tačiau po 2022 m. Rusijos invazijos į Ukrainą priklausomybė Maskvos patriarchatui tapo politiškai jautriu klausimu.

Kun. G. Sungaila pažymi: „Lietuvai ta rezoliucija aktuali dėl to, kad čia šiuo metu veikia dvi ortodoksų religinės bendruomenės: Visuotinio Konstantinopolio patriarchato egzarchatas ir Maskvos patriarchato Vilniaus-Lietuvos vyskupija. Iššūkis Lietuvos visuomenei yra tai, kad institucija, instrumentalizuojama Rusijos valdžios, tebeveikia Lietuvoje. Tai nereiškia, kad kiekvienas žmogus, kuris ten meldžiasi, ateina pas Dievą, yra įtakos agentas. Žvelgiame į instituciją ir jos veiklą, žinią, kultūrą ir ideologiją, kuri propaguojama per tą instituciją. Tai aktualus iššūkis Lietuvai.“

2023 m. dalis dvasininkų, pasmerkusių Rusijos agresiją, sulaukė Vilniaus-Lietuvos vyskupijos sankcijų – jie buvo pašalinti iš dvasininkijos, o jų rangai panaikinti bažnytinio teismo sprendimu. Vėliau jie kreipėsi į Konstantinopolio patriarchatą, ir jis juos priėmė, atkūrė jų dvasinį statusą ir įsteigė egzarchatą Lietuvoje.

Galiausiai Lietuvos valdžia oficialiai pripažino naują religinę bendruomenę, suteikdama jai teisinį statusą. Tai buvo realūs iššūkiai vyskupijos monopolijai. Atsakydama į tai, vyskupija kreipėsi į Maskvos patriarchatą, prašydama suteikti savarankiškos Bažnyčios statusą – ne autokefaliją, o tik simbolinę teisę vadintis ne vyskupija, o Bažnyčia. Tačiau tai rodo siekį reformuotis patriarchato viduje, o ne realiai atsiskirti. Maskva iki šiol nesuteikė net ir simbolinės autonomijos, taip siekdama neleisti, kad ši situacija taptų precedentu kitoms stačiatikių bendruomenėms regione.

Dar svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Vilniaus-Lietuvos vyskupija po 2022 m. kilusios krizės aktyviai siekia sukurti nepriklausomybės iliuziją. Nors jos oficialus kanoninis pavadinimas, nurodomas Maskvos patriarchato interneto svetainėje, išlieka „Maskvos patriarchato Vilniaus-Lietuvos vyskupija“, pati institucija viešojoje erdvėje ir oficialiuose pranešimuose nuosekliai vartoja kitą terminą – „Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia“. Tokia pavadinimų manipuliacija ne tik sudaro klaidingą įspūdį apie tariamą autonomiją, bet ir sąmoningai kuria diskursą, leidžiantį vyskupijai pretenduoti į stačiatikybės monopoliją Lietuvoje.

Tuo pat metu Vilniaus-Lietuvos vyskupija ėmėsi viešųjų ryšių kampanijos, siekdama sumažinti kritiką ir išsaugoti savo įtaką Lietuvoje. Nuo karo pradžios Vilniaus-Lietuvos vyskupijos komunikacija pasikeitė – pradėtas akcentuoti vyskupijos „lietuviškumas“, o viešieji pranešimai imti aktyviau versti į lietuvių kalbą. Taip pat intensyviau plėtojamos komunikacijos priemonės: veikiama socialiniuose tinkluose, pradėtas leisti dvikalbis laikraštis „Stačiatikių Lietuva“, o „YouTube“ platformoje sukurta naujienų laida, skirta vyskupijos veiklai pristatyti.

Lietuvos politikai laikosi skeptiškos pozicijos Vilniaus-Lietuvos vyskupijos atžvilgiu. Pavyzdžiui, prezidentas Gitanas Nausėda demonstratyviai atsisakė kviesti vyskupijos atstovus į oficialius renginius, o Vyriausybė palaikė tikinčiųjų perėjimą į Konstantinopolio patriarchato jurisdikciją. Taip pat buvo uždrausta patriarchui Kirilui atvykti į Lietuvą dėl jo paramos Rusijos veiksmams Ukrainoje. Seime buvo svarstomos įstatymo pataisos, leidžiančios teismo sprendimu likviduoti religines bendruomenes, jei jos kelia grėsmę valstybės saugumui, tačiau šis teisės aktas nebuvo priimtas.

N. Maliukevičius, kalbėdamas apie tai, kokios priemonės galėtų padėti mažinti Rusijos įtaką per Stačiatikių Bažnyčią, pabrėžia, kad reikia aktyviai stebėti jos veiksmus ir bendradarbiavimą su Kremliaus institucijomis: „Taip pat, kaip mes kovojame su propaganda ir dezinformacija viešojoje erdvėje – žiniasklaidos raštingumo iniciatyvomis, bandymais aiškiai parodyti, kaip kuriamos manipuliacijos, įtakos strategijos. Šiuo atveju pagrindinis kelias yra viešai tirti, analizuoti, kaip Stačiatikių Bažnyčia, Kirilo vadovaujamas tinklas pasitelkiami politikai ir Kremliaus agresyviems tikslams. Lietuvos valstybė turėtų aktyviai stebėti tuos veiksmus, potencialų bendradarbiavimą, kolaboravimą su Putino institucijomis ir atitinkamai veikti.“

Kalbėdamas apie naujojo patriarchato įkūrimą Lietuvoje, N. Maliukevičius tvirtina, kad tai natūralus tikinčiųjų atsakas į Stačiatikių Bažnyčios susiliejimą su Kremliaus politika: „Manau, kad tas procesas yra natūralus tikinčiųjų supratimo, į ką išsigimė Stačiatikių Bažnyčios susiliejimas su Putino politika, su Kremliaus politika, atoveiksmis. Noras atsiriboti nuo to yra natūralus.“

Nepaisant komunikacijos, kyla klausimas, ar vyskupijos pastangos pabrėžti vietiškumą yra realus bandymas atsiriboti nuo Maskvos, ar tik strateginis žingsnis, siekiant išlaikyti savo padėtį Lietuvoje. Kol Maskva nesutinka net formaliai suteikti autonomijos, Vilniaus-Lietuvos vyskupija lieka Maskvos patriarchato struktūrinė dalis, o jos skelbiama nepriklausomybė tėra viešųjų ryšių kampanija.

Išvados

Europos Parlamento rezoliucija tapo svarbiu signalu apie didėjantį ES dėmesį religijos instrumentalizavimui geopolitikoje. Šis sprendimas rodo, kad religinės institucijos nėra izoliuotos nuo politinių procesų, o Maskvos patriarchato veikla vertinama kaip dalis platesnės Rusijos įtakos strategijos. Religiniai ryšiai, anksčiau buvę dvasinio gyvenimo dalis, šiandien tampa ir geopolitinės įtampos šaltiniu.

Baltijos šalys, Moldova, Sakartvelas, Serbija, Ukraina ir kitos šalys, imdamosi aktyvių veiksmų riboti Maskvos patriarchato įtaką, susiduria su sunkumais. Latvijos ir Estijos sprendimai atsiskirti nuo Maskvos patriarchato bei Ukrainos Stačiatikių Bažnyčios autokefalijos suteikimas rodo aiškią tendenciją – regioninės valstybės siekia religijos autonomijos, kad išvengtų Kremliaus poveikio.

Tuo tarpu Lietuva, nors ir imasi teisinių priemonių kontroliuoti su Maskva susijusias religines organizacijas, vis dar susiduria su iššūkiais sprendžiant Vilniaus-Lietuvos vyskupijos statusą. Tai parodo, kad religinės nepriklausomybės procesas yra sudėtingas ir ilgas, reikalaujantis ne tik politinės valios, bet ir aiškios strategijos, kaip užtikrinti tikinčiųjų bendruomenių interesus, nepaverčiant religijos politinės kovos įrankiu.

Ateityje galima tikėtis, kad Rusijos stačiatikių bažnyčios vaidmuo geopolitikoje tik stiprės. Europa ir toliau turės spręsti, kaip derinti religijos laisvę su nacionalinio saugumo interesais ir kaip apsaugoti savo tikinčiuosius nuo išorinių politinių manipuliacijų. Maskvos patriarchato įtaka mažėja, tačiau ši institucija vis dar išlieka svarbi geopolitinio žaidimo figūra, todėl sprendimai dėl jos veiklos ribojimo turės ilgalaikes pasekmes tiek regiono stabilumui, tiek religiniam gyvenimui pačiose šalyse.

Šalys, kurios siekia atsiriboti nuo Maskvos patriarchato, susiduria su dideliais iššūkiais, tačiau jų sprendimai rodo ryžtą apsaugoti savo suverenitetą.

Deividas Zaicevas yra LRT PLIUS laidos „Tikėjimas ir gyvenimas“ autorius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) politikos mokslų srities magistras.

Ši straipsnis parengtas remiantis 2025 m. kovo 9 d. LRT PLIUS laidos „Tikėjimas ir gyvenimas“ interviu, kuriame dalyvavo dr. Nerijus Maliukevičius ir kun. dr. Gintaras Sungaila. Visą interviu galima pažiūrėti LRT mediatekoje čia.

Autorius: Deividas Zaicevas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama