R. Juknevičienė: „Mes neturime kitos išeities, tik ginti tai, ką Lietuva iškovojo Kovo 11-ąją“

[intro_text content="Mintimis apie prieš 35-erius metus pasirašytą Kovo 11-osios Aktą su dienraščiu „Bernardinai.lt“ dalijasi Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarė, dabar Europos Parlamento narė RASA JUKNEVIČIENĖ."] „Dabar mes netenkame Jungtinių Amerikos Valstijų kaip patikimo sąjungininko – bent jau kuriam laikui. Tad akivaizdu, kad mūsų iššūkiai yra egzistenciniai, ir šiandien aš negaliu pasakyti, kuo viskas baigsis. Žinau, kad mes neturime kitos išeities, tik bandyti ginti tai, ką Lietuva iškovojo Kovo 11-ąją, – kartu su Europa, kartu su kitomis Europos valstybėmis. Ir ne tik su Europos Sąjungos valstybėmis, tokiomis kaip Didžioji Britanija, Norvegija, Kanada, bet ir su Azijos demokratinėmis valstybėmis, kurioms taip pat kyla didžiulė grėsmė“, – tikina europarlamentarė. [youtube embed=a6NHScJuEwo] Turbūt ir šiandien nelengva patikėti, kad nuo tos istorinės Kovo 11-osios prabėgo jau 35 metai? Taip, be abejo. Man atrodo, tarsi nebuvo tų 35 metų. Dabar pradėjome suprasti, kad gyvename visai kitoje realybėje, kuri, beje, gali greitai tapti panaši į tą, kurioje buvome iki 1990-ųjų. Tada suvoki, kad tie 35 metai jau yra kur kas daugiau negu nepriklausoma Lietuva, egzistavusi iki karo, – mūsų pasiekimai didžiuliai, gyvename tikrai patį geriausią Lietuvos laikotarpį. Deja, situacija tokia, kad šiandien, laukiant Kovo 11-osios, nerimo visiems širdyje yra turbūt daugiau negu bet kada anksčiau. Pone Rasa, kaip tuo metu atrodė toks Lietuvos žingsnis – atkurti Nepriklausomybę? Sutikite, juk buvo nemažai žmonių, manančių, kad tai faktiškai neįmanoma, kad dar neatėjo laikas, reikia palaukti, nereikia kai ko rūstinti... Tie, kurie tuomet gyvendami buvo dėl to skeptiški, priešinosi, – šie žmonės pasistengė suformuoti tokį įvaizdį, įspūdį, kad čia viskas beveik vienu pirštų trakštelėjimu įvyko. Susirinko Aukščiausioji Taryba, pakėlė rankas, pabalsavo – ir kas čia tokio ypatingo? Dabar gražiai vėliavomis mosuojame, labai gražiai švenčiame, vaikučiai gražius piešinius piešia... Kartais sakoma: „Va, žiūrėkit, dabar jau niekas nebegintų Lietuvos, dabar jau būtų kitaip...“ Nieko panašaus. Tuomet buvo be galo sunku. Buvo didelis pasipriešinimas – pasipriešinimas ne tik tų, kurie paskui atvedė į Sausio 13-ąją, bet ir tų, kurie norėjo eiti kitaip, kurie pyko, – turiu galvoje komunistų partiją. Tai ypač jautėsi regionuose. Aš pati buvau išrinkta Pasvalyje, tad puikiai žinau, koks buvo žmonių piktumas, griežimas dantimis. Labai gerai atsimenu tai, kai pirmą kartą grįžau į Pasvalį iš Vilniaus, kur gal porą savaičių praleidome priimdami įvairius sprendimus.

Tuometinės kompartijos atstovų veiduose nebuvo labai didelio džiaugsmo. Vienas iš jų, pasiėmęs į rankas knygą, paklausė: „Ponia Rasa, o ar jūs žinote, koks šiame žodyne kitas žodis po „nepriklausomybės“? Visi sukluso, nutilo. Aš irgi galvoju, koks gi tas žodis. Ir jis perskaitė labai arogantiškai: „nepriteklius“.

Kai grįžau, į susitikimą kultūros namuose suėjo tikrai nemažai žmonių, dauguma džiaugėsi. Tačiau tuometinės kompartijos atstovų veiduose nebuvo labai didelio džiaugsmo. Vienas iš jų, pasiėmęs į rankas knygą, paklausė: „Ponia Rasa, o ar jūs žinote, koks šiame žodyne kitas žodis po „nepriklausomybės“? Visi sukluso, nutilo. Aš irgi galvoju, koks gi tas žodis. Ir jis perskaitė labai arogantiškai: „nepriteklius“. Pasakoju jums tikrą pavyzdį, kuris iliustruoja atsakymą į jūsų klausimą. Tai tik vienas iš pavyzdžių, o kas darėsi kolūkiuose, koks buvo didelis žmonių klaidinimas, bauginimas, kokios prasidėjo kai kurių – nesakau, kad visų, – kolūkių pirmininkų (ir ne tik jų) vagystės. Taigi pasipriešinimas buvo ne tik atviras – kad nepritariu ir panašiai, – jis buvo tiesiog piktybinis. Ir į Baltijos kelią dar prieš Kovo 11-ąją – būkim biedni, bet teisingi – toli gražu ne visi ėjo, ir ne visi pritarė tam Nepriklausomybės žingsniui. Aišku, natūralu, dalis žmonių jautė baimę, dalis gyveno, kaip jiems atrodė, neblogai pagal tarybinius standartus. [caption id="attachment_1220994" align="alignnone" width="2560"] Minint Sausio 13-ąją. Vilnius, 2025 m. sausio 13 d. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka[/caption] Tegul tai lieka jau istorijai, ką padarysi. Gerbiamoji Rasa, kokias pamokas Lietuva išmoko šiuo Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu, kokių – ne, kokias dar mokosi? Apie jus turbūt galima pasakyti, kad visą sąmoningą savo gyvenimą, nuo pat Sąjūdžio laikų iki šios dienos, paskyrėte politikai. Viena maža pastaba. Bičiuliai Vakaruose, sužinoję, kad aš iki 1990-ųjų buvau gydytoja, manęs dažnai klausia, – kadangi daug reiškiuosi tarptautinėje politikoje, ne tik dirbu Europos Parlamente, bet ir anksčiau teko darbuotis NATO parlamentinėje asamblėjoje, būti ministre, – tai jie manęs dažnai klausia: kodėl jūs gydytojos profesiją iškeitėte į politiką? Tai mano atsakymas toks: žinokite, aš neiškeičiau profesijos į politiką, nes tuomet žodžio „politika“ nebuvo, kad būčiau galvojusi, jog vietoj gydytojos renkuosi politikės kelią. Tokios minties galvoje nebuvo. Mano mintis buvo labai paprasta – Sąjūdis, jo banga mane įtraukė Pasvalyje, tada kūrėme Sąjūdį, tapau jo pirmininke, net neprisimenu, kodėl ja tapau, – žmonės mane kėlė į Aukščiausiąją Tarybą, išrinko, ir mano vienintelis noras buvo balsuoti už Nepriklausomybę. Bet pirmiausia, aišku, nugalėti tuos komunistus, nes jie rungėsi rinkimuose kartu su Sąjūdžiu, o tada – kad tų, kurie balsuotų už Nepriklausomybę, būtų dauguma. Aš šventai tikėjau, kad grįšiu atgal į savo darbą. Bet štai kaip būna gyvenime: žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Dabar mane kalbinate kaip Europos Parlamento narę, o aš žiūriu pro kabineto langą ir matau tuos didelius mūsų parlamento pastatus...

Akivaizdu, kad ši Kovo 11-oji mums bus visiška kitokia vien todėl, kad nubudome – tikėkimės – ar bandome nubusti visiškai naujoje realybėje. O realybė tokia, kad Amerika, tokia, kokia buvo iki šiol, išeina iš Europos.

Pone Rasa, o ką jūs manote apie demokratijos ir laisvės svarbą šiuo sudėtingu geopolitiniu laikotarpiu, kai sprendžiamas ne tik atskiros tautos, bet galbūt ir pasaulio likimas? Na, Europos – tai tikrai. Europos Sąjungos – tai tikrai. Akivaizdu, kad ši Kovo 11-oji mums bus visiška kitokia vien todėl, kad nubudome – tikėkimės – ar bandome nubusti visiškai naujoje realybėje. O realybė tokia, kad Amerika, tokia, kokia buvo iki šiol, išeina iš Europos, ir aš manau, kad tie santykiai jau niekada nebebus tokie, kokie buvo. Galbūt ateityje. Visgi tikiu, kad Amerikos demokratija sugebės apsiginti, bet tai dar didelis klausimas, dar sunku tai įžiūrėti. Todėl šiandien kaip niekada mes esame vėl supriešinti, ypač Baltijos valstybės, išgyvename realią grėsmę. Nebe tokią, apie kurią nuolat bandėme žmonėms sakyti, – jie nelabai klausydavo ir kaltindavo mus, tokius politikus kaip aš: „Rusai ateina, rusai ateina...“ – tyčiodavosi. Ištisus dešimtmečius teko įtikinėti ir Vakarus, ir Lietuvos žmones, kad mūsų Nepriklausomybė yra ne amžina, netgi narystė Europos Sąjungoje ir NATO nėra į akmenį įkalti dalykai, kurie niekada nepasikeis. Dabar atsistojome prieš kitokią realybę, ir demokratijos laukas gali labai susiaurėti. Ar demokratijos apskritai sugeba apsiginti prieš autokratijas? Man atrodo, tai yra esminis klausimas. Viena priežasčių, kodėl Putinas pradėjo šį plataus masto karą, – jis mano, kad demokratijos iš principo negali apsiginti, kad jos nemoka kariauti. Dabar mes netenkame Jungtinių Amerikos Valstijų kaip patikimo sąjungininko – bent jau kuriam laikui. Tad akivaizdu, kad mūsų iššūkiai yra egzistenciniai, ir šiandien aš negaliu pasakyti, kuo viskas baigsis. Žinau, kad mes neturime kitos išeities, tik bandyti ginti tai, ką Lietuva iškovojo Kovo 11-ąją, – kartu su Europa, kartu su kitomis Europos valstybėmis. Ir ne tik su Europos Sąjungos valstybėmis, tokiomis kaip Didžioji Britanija, Norvegija, Kanada, bet ir su Azijos demokratinėmis valstybėmis, kurioms taip pat kyla didžiulė grėsmė. Tai nebus paprasta, ir nebūtinai tai gali būti tiktai sėkmingas kelias. Mes turime pasiruošti patiems blogiausiems scenarijams. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Vytautas Markevičius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama