Ambasadorė prie Šventojo Sosto S. Maslauskaitė-Mažylienė: „Džiugu pasakyti, kad lietuvių piligrimystė tęsiasi“

[intro_text content="„Jubiliejiniais metais piligrimų, vėliavų ir kalbų gausa Amžinajame mieste ritasi kaip bangos, todėl labai gražu, kad pagaliau nusirito ir Lietuvos nacionalinės piligrimystės banga“, – šypsosi ambasadorė prie Šventojo Sosto ir Maltos ordinui SIGITA MASLAUSKAITĖ-MAŽYLIENĖ, apibendrindama pasibaigusią Lietuvos nacionalinę piligrimystę."] Nuo vasario 28 iki kovo 4 d. amžinasis Romos miestas skambėjo kaip niekada lietuviškai. Savo dienas Jubiliejiniais metais turi visos šalys, o lietuvių piligrimystė buvo susieta su Lietuvos globėjo šv. Kazimiero diena. Atvykę pustrečio tūkstančio lietuvių piligrimų kiekvieną rytą rinkosi į Mišias vienoje iš keturių popiežiškųjų bazilikų, žengė pro Šventąsias duris kartu su vilties intencijomis ir meldė popiežiaus Pranciškaus sveikatos. Susitikimas su popiežiumi privačioje audiencijoje, turėjęs tapti svarbiausia piligrimystės dalimi, atšauktas dėl ligoninėje gydomo pontifiko sveikatos būklės. Dienraštis „Bernardinai.lt“, apžvelgdamas Lietuvos nacionalinės piligrimystės pabaigą, kalbasi su ambasadore prie Šventojo Sosto S. Maslauskaite-Mažyliene apie prezidento Gitano Nausėdos garsintas mintis dėl šalies saugumo, kardinolo Rolando Makricko pagarsėjusią kilmę ir piligrimystę apibūdinantį žodį – „nesitikėjau“. [caption id="attachment_1242853" align="alignleft" width="2048"] Ambasadorė prie Šventojo Sosto ir Maltos ordinui Sigita Maslauskaitė-Mažylienė Šv. Petro bazilikoje. Urtės Sedvilaitės / Vilniaus arkivyskupijos nuotrauka[/caption] Roma pastarąją savaitę buvo kaip niekada lietuviška. Galime teigti, kad išgyvenome istorinį įvykį, pradedant šv. Mišiomis pagrindinėje krikščionių šventovėje, baigiant aukščiausio šalies vadovo vizitu. Kas įsiminė Jums? Bendraudama su sutiktais ir įvykį išgyvenusiais žmonėmis dažniausiai girdėdavau žodį „nesitikėjau“. Nežinau, ar tai dėl mūsų šiaurietiškos melancholijos, ar dėl pasaulyje vykstančių drastiškų dalykų. Žinoma, žodis gerąja prasme įvardija nuostabą, kad viskas yra kitaip, negu buvo manoma prieš atvykstant į Romą, – neformalu, nevaldiška, masiška, rodo vienybę ir autentiką. Man pačiai nacionalinėje piligrimystėje teko įsijausti ir dalyvauti pirmąsias dvi dienas – penktadienį ir šeštadienį. Žmonės vos išlipę iš lėktuvų nuo pat pirmųjų Mišių Romos Švč. Jėzaus Vardo bažnyčioje penktadienio vakarą atvėrė neįtikėtiną langą – vienybės ir šviesaus buvimo. Teko rūpintis ir prezidento Gitano Nausėdos atvykimu, dalyvauti susitikime su Šventojo Sosto sekretoriumi. Kokius girdėjote aukščiausio šalies vadovo įspūdžius? Reikėtų klausti prezidento, bet aš manyčiau, kad vizitas labai pavyko. Nors dėl popiežiaus ligos iškrito pagrindinis dėmuo – nuo seno derinta ir tik Lietuvai skirta prezidento audiencija pas popiežių. Įprastai, nesant popiežiui, valstybės sekretoriatas prezidentui rekomenduoja nukelti kelionę, tačiau šiuo atveju dėl jubiliejinės piligrimystės aplinkybių ir suvokiant, kad prezidentas šiame istoriniame įvykyje taip pat tampa piligrimu, nuspręsta palikti antrąjį dėmenį – susitikti su valstybės sekretoriumi kardinolu Pietro Parolinu ir valstybės sekretoriumi santykiui su valstybėmis arkivyskupu Paulu Richardu Gallagheriu.

Buvo jaučiama, kad Lietuva traktuojama ne formaliai, paviršutiniškai, bet kalbant apie svarbias temas Šventajam Sostui.

Susitikimas visomis prasmėmis buvo turiningas ir darbingas. Šventojo Sosto valstybės vadovai užduodavo klausimus rūpimomis temomis, buvo jaučiamas noras išgirsti mūsų požiūrį ir poziciją. Pokalbis truko beveik valandą, prezidentas atsakė į visus klausimus – apie taiką Ukrainoje, paliaubas, matomą pavojų. Reikėjo dar kartą išreikšti Lietuvos poziciją apie tvarią tvarką – visi esame matę, patyrę ir žinome, kad Rusija nesilaiko jokių paliaubų ar sutarčių. Bet kuriam sveiko proto žmogui nėra suvokiama, kad šiais laikais mes, Baltijos šalys, realiai bijome aneksijos, tad sulaukėme klausimų ir šia tema – kaip matome realybę ir pavojų. Buvo jaučiama, kad Lietuva traktuojama ne formaliai, paviršutiniškai, bet kalbant apie svarbias Šventajam Sostui temas. Po susitikimo laukė privati prezidento ir pirmosios ponios kelionės tąsa – šv. Mišios Šv. Petro bazilikoje. Sėdėdama už prezidento nemačiau jo veido išraiškos, bet atkreipiau dėmesį, kad šalia esantys delegacijos nariai buvo sujaudinti ir nesitikėjo, jog Mišios vyks prie didžiojo altoriaus kartu su tiek daug lietuvių, dvasininkų, skambant jų pamokslams ir sveikinimams. [caption id="attachment_1242858" align="alignleft" width="1800"] Lietuvos Respublikos prezidento Gitano Nausėdos atvykimas į Romą. Eitvydo Kinaičio / LRP nuotrauka[/caption] Prezidentas taip pat dalyvavo lietuviško kryžiaus šventinimo ceremonijoje Vatikano soduose. Kuo šis įvykis svarbus Bažnyčiai? Kryžius pastatytas 1987 metais, minint Lietuvos krikščionybės 600 metų jubiliejų. Per tą laiką jis supuvo, todėl reikėjo jį atnaujinti. Vertinant vatikanišką kontekstą, kryžius yra gana kuklus, bet turi istorinę vertę. Vatikano soduose vykstančiuose renginiuose esu dalyvavusi ir anksčiau. Dažniausiai tokie renginiai būna kameriniai ir labiau patetiški negu konceptualūs, o šį kartą vėl galiu pavartoti žodį „nesitikėjau“. Prezidento lūpomis skambėjo pasakojimas, kas yra kryžius Lietuvos netolimosios istorijos aplinkybėmis, persekiojimo laikais, jis priminė Kryžių kalno istoriją. Paskui girdėjome nuostabų išeivijoje augusio arkivyskupo Gintaro Grušo liudijimą per asmeninę patirtį. Apie stebuklą, kai Šaltojo karo metais lietuviai, neegzistuojančios ir iš žemėlapio ištrintos valstybės žmonės, Vatikano grotose statė bažnyčią ir kryžių. Renginyje dalyvavo apie 35-is ambasadorius, kurie Lietuvai parodė pagarbą ir suvokimą, jog mes esame čia, kad ir kas nutiktų augalui ar Bažnyčiai – visa tai reikia puoselėti, o ne leisti išnykti. [caption id="attachment_1242857" align="alignleft" width="1800"] Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas šventinant lietuvišką kryžių Vatikano soduose. Eitvydo Kinaičio / LRP nuotrauka[/caption] Vienas įsimintiniausių įvykių – lietuvių kalba aukojamos šv. Mišios Švč. Mergelės Marijos Didžiojoje bazilikoje, vadovaujant kardinolui Rolandui Makrickui. Kokį Lietuvos įvaizdį kuria jo tarnystė Romoje?  Rolandas Makrickas yra ryškus ir kartu diskretiškas, kuklus žmogus. Jo asmenybė labai toli pažengusi išsilavinimo, suvokimo ir savistabos prasme. Jo autentiškumas siejasi su šiaurietiško charakterio ramybe, diskretiškumu, bet ne poza – tai padeda pasauliui įsivaizduoti, kas yra Šiaurės šalys. Nėra tiek daug garsių prelatų ar monsinjorų, kurie taip ryškiai pabrėžtų savo kilmę, dažniausiai tai lieka spėlioti iš jų pavardžių. Žinoma, bažnyčioje nereikėtų per daug sureikšminti kilmės, o ir pats kardinolas Makrickas kiekvienam sutiktajam nesako: „Laba diena, aš esu lietuvis.“ Ne toks jo vaidmuo. Vis dėlto savo kilmės jis neslepia, visi iš karto susieja, kad Rolandas Makrickas yra lietuvis.

Kardinolo Makricko buvimas seniausioje Marijos bazilikoje girdimas ir žinomas visų lietuvių – visi nori ten keliauti, dalyvauti Mišiose, susitikti su kardinolu.

Dalyvavau Mišiose ir girdėjau, kaip kardinolas išreiškė džiaugsmą pirmą kartą matydamas tiek daug lietuvių ir kaip jį tai pakylėjo. Kita vertus, galiu paliudyti, kad lietuvių grupės atvyksta bent kas savaitę, ir kardinolas visada randa laiko su jomis susitikti, kartais kartu aukoja šv. Mišias. Jo buvimas seniausioje Marijos bazilikoje girdimas ir žinomas visų lietuvių – visi nori ten keliauti, dalyvauti Mišiose, susitikti su kardinolu. Taigi jis mato lietuvius Romoje, tačiau tiek daug jų matė tikrai pirmą kartą. [caption id="attachment_1242856" align="alignleft" width="1800"] Kardinolas Rolandas Makrickas šventina lietuvišką kryžių Vatikano soduose. Eitvydo Kinaičio / LRP nuotrauka[/caption] Kaip tokia gausi lietuvių piligrimystė atrodo italų akimis? Vakar per vieną pokalbį žmogus pasakojo, kad girdėjo labai gražiai giedančius žmones, tik nesuprato, kokia kalba – gal lietuvių? Nors konkrečiai nežinojau, vis tiek atsakiau, kad taip, tai lietuviai! Juk mūsų šiomis dienomis buvo kaip niekada daug. Jubiliejiniais metais piligrimų, vėliavų ir kalbų gausa Amžinajame mieste ritasi kaip bangos, todėl labai gražu, kad pagaliau nusirito ir Lietuvos nacionalinės piligrimystės banga. Kita vertus, nesusireikšminkime ir prisiminkime, kad Lietuva yra labai mažas katalikiškas kraštas. Kai atšyla oras ir šeštadieniais vyksta šventi pasisveikinimai arba trečiadieniais bendrosios audiencijos, didžiųjų šalių vėliavų ir jų piligrimų būna gerokai daugiau. Šiaip lietuvišką trispalvę galima pamatyti retai, bet pamačius būna labai smagu. Džiugu pasakyti, kad lietuvių piligrimystė tęsiasi. Ne tokia didele banga, bet į Romą atvyksta vis naujų grupių, kovo pabaigoje sugrįš arkivyskupas Gintaras Grušas. Kiekvieną savaitgalį kas nors reprezentuoja Lietuvą tam tikra Jubiliejinių metų tema. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Austėja Zovytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama