Kun. L. Braukyla apie piligrimystę Romoje: „Didžiausias lobis, kurį jau turiu, yra jausti namus čia“

[intro_text content="„Man, kaip piligrimų grupės vadovui, daugiausia susirūpinimo kėlė, kad galiu nepateisinti žmonių lūkesčių, – tarsi būčiau buvęs turistinės grupės vadovas“, – apie ką tik pasibaigusią lietuvių piligrimystę Romoje pasakoja Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo parapijoje tarnaujantis kunigas LINAS BRAUKYLA."] Specialiai „Bernardinai.lt“ iš Romos. Interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ kunigas atskleidžia, kad didžiausia malonė piligrimystėje buvo pajusti namus Romoje. „Didžiausias lobis, kurį jau turiu, yra jausti namus čia“, – teigia kunigas L. Braukyla. Kaip įsivaizdavote piligrimystę ir kaip jaučiatės viską patyręs? Važiavau su savo parapijos grupe ir porą kitų kunigų. Didžiausia baimė buvo – kad nepatenkinsime į Romą važiuojančių žmonių lūkesčių. Viskam turi skirti savo laiko, pinigų – Romoje yra ir Vatikano muziejus, ir daug kitų dalykų, kurie žmonėms rūpi. Pagrindinė mano viltis buvo išgyventi šią kelionę kaip piligrimystę, todėl dar anksti ką nors sakyti, kalbėsiuosi su savo grupe, kaip jie viską patyrė. Manau, kad piligrimystė, kaip kadaise sakė vyskupas, yra kelionė ne dėl nuotraukų, bet dėl ryšio, santykio su Dievu, vienų su kitais. Neišvengiamai įvyksta netobulumų, bet piligrimiškas nusiteikimas padeda tai priimti. Turėtume ne trokšti pamatyti kuo daugiau vietų, patirti daug įspūdžių, bet kelti vienintelį lūkestį – kad kelionė duotų kažką brangaus.

Dalinsiuosi įspūdžiais, ne kokius pastatus mačiau, bet ką sutikau, kaip tai mane paveikė. Didžiausias lobis, kurį jau turiu, yra jausti namus čia.

Taigi, pats rankioju tuos perlus, kai ką užsirašau ir, kai žmonės klaus, kokia buvo kelionė į Romą, tuo dalinsiuosi. Dalinsiuosi įspūdžiais, ne kokius pastatus mačiau, bet ką sutikau, kaip tai mane paveikė. Didžiausias lobis, kurį jau turiu, yra jausti namus čia. Pirmadienį, kovo 3 dieną, buvau šv. Mišiose Šv. Petro bazilikoje. Esu buvęs ir kitose popiežiškosiose bazilikose, tačiau jose nebuvo jausmo, kad esu savo bazilikoje. Kai Šv. Petro bazilika prisipildė lietuvių, kurie pažįsta vienas kitą, kai visi ėmė giedoti, melstis, pajutome, kad tai yra mūsų bažnyčia. Šie namai yra ne tik Dievo – jie yra ir mūsų namai. Mūsų ir Dievo namai. Įspūdingiausia tai pajusti būtent Šv. Petro bazilikoje – ji tokia didinga, įspūdinga, bet ir kartu „kažkas ne mano“. Tačiau kai į ją susirinkome mes visi, ji tapo mūsų, ir kitomis aplinkybėmis šito jausmo niekaip nepatirtume. Lietuvių piligrimai Romoje patiria stiprių įspūdžių ir namo, į kasdienybę grįš pakylėta dvasia. Kaip jiems išsaugoti gautas dovanas ir malones? Užsirašyti jas. To pats esu išmokęs iš savo dvasios tėvo ir praktikavęs per keliones su jaunimu. Žmonės neilgai klauso, kaip tau kur nors sekėsi, jų dėmesys yra ribotas, ir jie arba būna pasiruošę tam susitikimui, arba ne. Jeigu nebūsi pasiruošęs, pasakosi apie įspūdžius, orą... O jeigu būsi pasiruošęs, tuomet pavyks pasidalinti vienu, kitu, trečiu atradimu apie Dievą, save ir kitus. Man atrodo, gyvenimas kai kuriems iš čia dabar esančių žmonių pasikeitė. Jie atsimins Romą kaip vietą, kur sutiko Dievą. Daugeliui ši kelionė bus reikšminga, jeigu jie atpažins, atsimins ir kitiems papasakos, ką čia sutiko, kas čia vyko. Manau, tai yra daugiausia, ką galime pasiimti iš piligrimystės. [caption id="attachment_1241902" align="alignleft" width="2560"] Šv. Mišios lietuvių kalba Šv. Petro bazilikoje Vatikane. Vakario Vingilio / Bernardinai.lt nuotrauka[/caption] Su mumis buvo prezidentas Gitanas Nausėda, taip pat arkivyskupas Gintaras Grušas, jis sakė: „Nuostabu, kokią vienybę mes čia išgyvename. Neškite ją į savo namus.“ Tokios emocijos visos negali išsinešti, negali gyvendamas savo mieste, savo bute, kaime jausti visą šventės pakilimą, bet gali parsinešti mažą jo gabalėlį, ir iš jo žmonės pažins, kad patyrei kai ką kitokio. Taip galima sužadinti alkį ir troškimą, juk bet koks gyvenimo pokytis prasideda nuo troškimo.

Mūsų grupė žengdama pro Šventąsias duris kiekvieną kartą išpažindavo tikėjimą. Eidamas pro duris, prisimindavau popiežių Pranciškų, pasimelsdavau.

Ką jutote eidamas pro Šventąsias duris? Durys yra tiesiog tuščia erdvė. Savaime niekas nenutinka einant pro jas. Kaip atrodo, kad niekas nenutinka priimant Komuniją arba užpilant kūdikiui ant galvos vandens per Krikštą. Man tai panašu į mūsų kasdienį krikščionių gyvenimą: šie veiksmai išoriškai niekuo neypatingi – juk praėjus pro duris nebūna fanfarų, veiksmai gali tapti reikšmingi mūsų viduje. Mūsų grupė žengdama pro Šventąsias duris kiekvieną kartą išpažindavo tikėjimą. Eidamas pro duris, prisimindavau popiežių Pranciškų, pasimelsdavau. Dar turiu pagalvoti, ką man reiškia eiti pro Šventąsias duris, bet jau dabar galiu pasakyti, kad ši piligrimystė pavyko – ji padėjo pasijusti čia kaip namie. Tai yra mano atradimas. Koks jausmas matyti tiek daug lietuvių Romos bazilikose? Ką piligrimystė reiškia Lietuvai? Pirmas įspūdis toks, kad mes esame stiprūs, puikūs, esame graži tauta, – pasigirsta tokių žavėjimosi šūksnių. Šeštadienį buvo aukojamos pirmosios Mišios vienoje iš keturių bazilikų – Laterano Šv. Jono bazilikoje – ir Dievo žodis buvo apie tai, kad žmonės vylėsi, jog Jonas Krikštytojas yra Mesijas. Bet Jonas sakė: ne aš esu išskirtinis, bet tai, ką mes čia patiriame, yra kažkas išskirtinio. Tai man buvo dar vienas atradimas. [caption id="attachment_1239618" align="alignleft" width="2560"] Lietuvių piligrimai eina pro Šventąsias duris. Vakario Vingilio / Bernardinai.lt nuotrauka[/caption] Būti šioje piligrimystėje man yra nuostabi, gal net dieviška patirtis. Tarsi dangaus gabalėlis. Vis dėlto šis įpūdis nėra lobis savaime – lobis yra atrasti Dievą ir Jį pasirinkti. Manau, šis susitikimas mums yra ženklas arba kvietimas tuo pasinaudoti. Kas buvo sunkiausia organizuojant Lietuvos piligrimystę Romoje? Man, kaip piligrimų grupės vadovui, daugiausia susirūpinimo kėlė, kad galiu nepateisinti žmonių lūkesčių, – tarsi būčiau buvęs turistinės grupės vadovas. Vėliau supratau nerimavęs todėl, kad dariau ne savo darbą. Kaip kunigas nesu nei kiečiausias grupės vadovas, nei gidas, nei istorijos ekspertas. Šioje kelionėje man nerimo buvo tiek, kiek dariau ne savo darbą. O ramybės buvo tiek, kiek dariau savo darbą. Mūsų grupėje viena moteris sugebėjo bent tris kartus mus labai praturtinti drąsiai patardama: „Man atrodo, mums reikia pabandyti kažką kita.“ Pirmą kartą ji tai pasakė, kai ėjome pro pirmąsias Šventąsias duris. Nežinojome, kaip pasiruošti žengti pro jas, nes išoriškai tai tiesiog ėjimas pro duris. Moteris pasiūlė pasimelsti, ir jeigu ne ji – būtume praradę svarbios patirties progą. Kelionėje supratau, kad man, kaip kunigui, labai svarbu atlikti savo darbą. Ir kad Dievas siunčia kitus žmones atlikti kitus svarbius darbus Bažnyčioje. Svarbu nepraleisti tų progų išgirsti, kaip Dievas kviečia praturtinti bendruomenę kaip visumą. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Vakaris Vingilis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama