Vyriškas taikos ir palaiminimo žodis Moters dienos proga. Su moterimi ir priešais moterį
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
[intro_text content="Šie žodžiai buvo tariami Šiluvoje prie laužo šaltą vasario vakarą. Kalbėjau vyrams, išėjusiems savaitgaliui į mišką gyventi bendryste, paprastumu ir malda. Norėjau jiems užduoti klausimą: kaip galima būti vyru moters akivaizdoje?"] Paprastai savo liudijimu dalinausi šia tema. Bet apie tai šiandien kalbu plačiau, tikėdamasis, kad bus tariamas palaiminimo žodis moteriai ir kad bus atliktas dar vienas žingsnis taikos link. Žinoma, mano patirtis ribota – esu vienuolis, priėmęs galutinį sprendimą dėl skaistumo įžado. Bet vis tiek kasdien susitinku moteris, juk jos ne tik sudaro pusę žmonijos, bet ir yra ištikimos gausios Bažnyčios narės. Galiu patvirtinti, kad išėjome į mišką vyriška kompanija ne iš neapykantos moterims, bet norėdami rasti naujų išteklių – sugrįžti dvasiškai sustiprėję ir atviresni, supratę, kaip su jomis darniau ir taikiau bendrauti. Draugai, broliai ir tėvai, su kuriais galime susitapatinti ir užmegzti ryšį, yra būtini, kad pasiektume savo seseris, motinas, drauges, žmonas ar dukras. Įsišaknijimas savyje atvirumą kitam padaro negrėsmingą, nepaisant jo kitoniškumo. [caption id="attachment_1241950" align="alignleft" width="2560"]
Prie laužo Šiluvoje. Leono Nekrašo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1241946" align="alignnone" width="2560"]
Prie laužo Šiluvoje. Leono Nekrašo nuotrauka[/caption] Atsivertimo akimirka Negalėdamas visko išsakyti, pradėsiu nuo nedidelio pasakojimo. Belgijoje Tiberiados bendruomenėje yra brolių ir seserų. Istorija lėmė, kad seserys tarsi išaugo iš brolių – yra jų jaunesnė, mažesnė atžala. Iš pradžių visi gyveno vienoje vietoje, vėliau seserys persikėlė į kitas vietoves. Šis persikraustymas – atsiskyrimas – buvo skausmingas ir šiandien dar nesibaigęs. Skausmingas, bet būtinas. Seserys turėjo labai daug ko išmokti. Brolių joms reikėjo, ir aš pavargdavau nuo dažno seserų pagalbos prašymo. Buvau susirūpinęs, kai jos prisiimdavo savo likimą, priimdavo iniciatyvas. Ne kartą pagavau save mąstant, kad būtų lengviau, jei jų nebūtų. Kol supratau, kad taip galvoti baisu. Tada širdyje kažkas suvirpėjo: „Mūsų daug, o seserų mažai. Su jomis turime elgtis kaip su mažuma ir joms suteikti papildomų teisių bei išteklių.“ Tikriausiai to nepakako, bet ši mintis man į širdį grąžino užuojautą. Tą akimirką moralinis autoritetas tvirtai patikino bendruomenei: „Seserys yra pilnametės moterys, jos gali pačios nuspręsti.“ Tuomet supratau, kokį atsivertimą turėjau išgyventi. [caption id="attachment_1241948" align="alignleft" width="1441"]
Brolis Ivanas Demeure. Leono Nekrašo nuotrauka[/caption] Naudingos problemos Kai išklausome, kai skiriame laiko, gauname grąžą. Gauname, ką duodame. Tarp brolių ir seserų visada bus problemų ir nesusipratimų, bet šiandien matau – tai geros problemos ir geri nesusipratimai. Nuo tada ne kartą teko sakyti žmogui, su kuriuo santykis buvo visiškai sutrikęs: „Mums kartu būti yra sunku, bet man geriau turėti problemų su tavimi, nei kad tavęs nebūtų.“ Paprastai žmogus pasijunta priimtas, ir gyvuojame toliau. Tai vienas iš mano atsivertimo aspektų. Šitaip žvelgdamas pastebiu, kad seserys į bendruomenę įneša kažką esminio, ko broliai niekada neįneštų; bet svarbiausia – jos atveria mums kitokią pasaulėžiūrą, kuri tokia pat tikra kaip ir mūsų. Vėliau buvau siunčiamas į Lietuvą, ir tai man buvo didelis išbandymas. Nenorėjau važiuoti. Tai buvo tarsi gimimas iš naujo. Tuo metu geriausiai mane išklausė ir padėjo rasti teisingą kelią moterys – vyresnės, brandaus amžiaus. Nežinau, ką būčiau daręs be jų. Kartą atvyko žurnalistė imti iš manęs interviu. Mano ribota lietuvių kalba leido manyti, kad ji priklauso nedidelei katalikių moterų, besidominčių vyrų problemomis, asociacijai. Tačiau interviu dieną paaiškėjo, kad ji yra iš žurnalo „Moteris“, apie kurio egzistavimą net nenutuokiau. Klausimai buvo pagarbūs, tad drąsiai papasakojau apie savo atsivertimą. Paskui galėjau suderinti visą tekstą ir buvau labai patenkintas. Tačiau straipsnis buvo išspausdintas su šmaikščia antrašte: „Brolis Ivanas, vienuolis, nustojęs žvelgti į moteris kaip į problemą.“ Ak, galiu pasakyti, įsižeidžiau. Kaip galėjau būti toks naivus, kad pamiršau derėtis dėl antraštės? Paskui nusiraminau ir tyliai sau nusijuokiau. Argi ne būtent tai buvau papasakojęs?
Vyras nerimauja dėl moters buvimo, o moteris – dėl vyro buvimo. Žmogus klausia priešais save stovinčio žmogaus: kodėl tu kitoks nei aš?
Mįslė vienų kitiems Taigi, aš galėjau visa širdimi „pasiaukoti“ dėl darnesnių vyro ir moters santykių. Ir vis dėlto žvelgdamas atgal nemanau, kad tas skambus pavadinimas buvo teisingas. Tiesą sakant, moterys man vis dar yra problema. Ir tikriausiai daugiau nei problema – mįslė. Pernai perskaičiau Karlo Bartho, didžio teologo ir nacių priešininko, tekstą. Jis mane pribloškė. Vedęs vyras nuostabiai kalba: „Tarp tiesioginių egzistencijos faktų nėra nė vieno, kuris vyrui keltų didesnę mįslę nei moterų egzistavimas: kas yra moterys, kokios jos yra? O vyras savo ruožtu yra tokia pat didelė mįslė moteriai. Tegul niekas nemano, kad gali būti žmogumi, nesusidūręs su šia mįsle ir neturėdamas su ja kovoti, o svarbiausia – tegul niekas neįsivaizduoja, kad ją jau išsprendė. Būti žmogumi reiškia niekada nenustoti stebėtis ir norėti išsiaiškinti kitą lytį. […] Mįslė, kurią reiškia kitas, nėra teorinė [...]; ji yra praktinė, privaloma, žmogiška. Tai didžioji mįslė, dėl kurios tiek vyras, tiek moteris tarpusavio konfrontacijoje tampa mįsle sau patiems. [...] Vyras nerimauja dėl moters buvimo, o moteris – dėl vyro buvimo. Žmogus klausia priešais save stovinčio žmogaus: kodėl tu kitoks nei aš? [...] Ar nori įrodinėti, kad tavo buvimo būdas, kuris mane glumina, taip pat yra žmogiškas? Ar gali man parodyti, idant galėčiau suprasti?“ Vyrai ir moterys – Dievo atvaizdas vienų kitiems Šis tekstas, kuriame ne teigiama, bet klausiama ir klausomasi, man patinka. Filosofas Emmanuelis Lévinas yra pasakęs: „Kelti klausimą – tai būti Dievuje.“ Šis tekstas padeda mums suprasti, kad vyro ir moters susitikimas yra nesibaigianti kelionė. Todėl svarbu leistis kelionėn, nepasiduoti ir judėti pirmyn. Jei eitume šiuo keliu, daugelis visuomenės problemų gal ir nebūtų išspręsta, tačiau tikrai nusiramintume. Šiame susitikime moterys taip pat turi savo vaidmenį. Štai nedidelis atgarsis apie tai. Baltriškėse gavome gražų laišką: „Brangūs broliai, kadangi nesu pernelyg demonstratyvi, tikiuosi, kad šis laiškas bus vietoj manęs. Dėkoju jums už viešnagę. Išvykau iš jos su nauju ramybės jausmu, labiau pasitikėdama Jėzumi. Jūs turite svetingumo meną, tokį, kuris atliekamas su didžiausiu natūralumu ir paprastumu. Vienintelis toks priėmimas, kuris viešnagės pabaigoje priverčia ištarti: jaučiuosi čia šiek tiek kaip namuose. […] Ačiū, kad man jį suteikėte. Kelioms dienoms atvėrėte man savo bendruomenės duris, ir aš pamačiau tiek daug perlų. Kur gyvena Viešpats, ten jų gausu. Vyrai, tokie skirtingi, vilkintys tais pačiais mėlynais drabužiais. Kiekvienas iš jūsų yra Kristaus veidas, kurį siūlote kitiems, kaip ir pati įsitikinau. Ir visi esate panašūs į Jį. Būti kurį laiką priimtai tarp tokių mokinių – tai daro stebuklus jaunos moters širdžiai, kuri yra šiek tiek vieniša ir surūgusi, ieškanti kažko, ką sunkiai gali apibrėžti. [...] Ačiū, ačiū, ačiū kiekvienam iš jūsų!“ [caption id="attachment_1242040" align="alignleft" width="2560"]
Pexels.com nuotrauka[/caption] Tapti Dievo apreiškimu Ši jauna moteris, pati to neįvardydama, sako, kad bendraudama su mumis, vargšais vyrais, prisilietė prie Dievo paslapties. Tai giliai jaudina ir, man regis, yra raktas suprasti, ką galime duoti vieni kitiems, tiek vyrai, tiek moterys. Iš pačios radikaliausio žmogiškosios egzistencijos skirtumo šerdies galime leisti vieni kitiems autentiškiau susitikti su gyvuoju Dievu: moteris gali apreikšti Dievą man, vyrui. Ji man atskleidžia kažką apie Dievą ir kartu apie mane patį, ko niekada negalėčiau rasti vienas, ir atvirkščiai. Sukurdamas vyrą ir moterį, kaip sakoma Pradžios knygoje, Dievas sukūrė juos pagal savo paveikslą – ne kaip visumą, bet kaip nevisuminę tikrovę. Gražiau, bet nepatogu. Vyras ir moteris yra apreiškimas vieno kitam, paaiškinimas, liudijimas, kad nė vienas iš jų nėra viskas šiame pasaulyje. Jie atveria vienas kitą pasauliui, esančiam kitapus jų pačių, nevisuminiam Dievui. Pavyzdžiui, Dievas yra vyriškos giminės žodis, tačiau, kitaip nei daugumoje kalbų, lietuvių, kaip ir hebrajų, kalboje Šventoji Dvasia yra moteriškos giminės. Pati kalba nuostabiai byloja apie Dievo slėpinį, kuriame yra ir moteriškumo. Dažnai sakoma, kad vyrai ir moterys papildo vienas kitą. Aš sakau, kad tai ir tiesa, ir netiesa. Pažvelkime į savo gyvenimą. Kada mes papildome vienas kitą? Labai retai, ir tai trunka neilgai, išskyrus atvejus, kai esame įsimylėję. Dažniau vyrui nusvyra rankos verkiančios ar besijuokiančios moters akivaizdoje. Bet nieko tokio: būti vyru nereiškia viską suprasti. Vyras yra tas, kuris ne viską supranta. Nuolankiai pripažinti savo ribotumą ir pažeidžiamumą, nesileidžiant į gynybą ar savęs teisinimą – tai jau taikos gestas moteriai, bylojantis: „Noriu tave suprasti, noriu atsiverti tavo kitoniškumui, bet man reikia tavo pagalbos, reikia, kad mane paimtum už rankos.“ [caption id="attachment_1242041" align="alignleft" width="2560"]
Pexels.com nuotrauka[/caption] Geri ir klaidingi konfliktų sprendimai Šiomis dienomis feminizmas – aktualus reiškinys. Yra ir labai agresyvaus feminizmo: vyrai kaltinami esantys visų žemės problemų priežastis. Man skaudu girdėti tokias kalbas. Tai mane žemina, nes galiu daug ką, bet negaliu atsisakyti būti vyru ar pasitraukti į pogrindį. Norėčiau, kad mane priimtų tokį, koks esu, kad turėčiau teisę egzistuoti. Tačiau reikia pripažinti, kad feminizmas egzistuoja, nes moterys kenčia ir pyksta. Patirtys labai skirtingos, priklausomai nuo to, kas esame – kančios priežastis ar auka. Ar aš, vyras, galiu išklausyti, išgirsti moterų kančią ir pyktį, nepriimdamas aukos vaidmens? Galiu prisiminti, kad teisę gyventi man suteikė ne moteris, bet Dievas, kuris vyrą ir moterį pasodino vieną šalia kito. Ši prizmė atskleidžia, kokie lygūs, kokie orūs esame sukurti – vyrai ir moterys. Tai suvokę galime išvengti žalingos konfrontacijos. Vyro ir moters santykiuose galiu, pavyzdžiui, tapti užkietėjęs, konkurencingas ir dominuojantis. Fizinės jėgos keliu buvo plačiai einama per visą žmonijos istoriją. Patriarchatas – dominavimas tiek vyrų, tiek moterų atžvilgiu, kai naudojamasi asmeniu jo negerbiant kaip kitokio ar lygiaverčio subjekto. Vyrai turi daugybę būdų dominuoti prieš moteris: fizinis smurtas (net iki išprievartavimo), panieka, tyčiojimasis ar išankstinė nuostata. Tam tikri stereotipai ir juokeliai skaudina vulgarumu. Ką mes žinome? Kam kitą suteršti? Yra tam tikros raudonos linijos, kurių niekada negalima peržengti. Tarp žmonių jos sėja mirtį. Susidūręs su šiuo lyčių skirtumu, taip pat galiu vengti moterų: tam yra daugybė būdų. Daugelis iš mūsų vaikystėje prisiekė niekada nesituokti. Kita lytis, žadindama smalsumą, taip pat įkvepia kuklumą. Pamažu kuklumas ir drovumas įgauna kitą pavidalą... ir užleidžia vietą abipusiam prisijaukinimui. Ar tai reiškia, kad viskas išspręsta? Deja, daugeliui porų būdingas ne dialogas, o tyla. Ypač vyras dažnai naršo telefone, žaidžia vaizdo žaidimus, slepiasi savo hightech automobilyje, pabėga su bičiuliais. Jis saugo save tyla, kuri, deja, greitai gali tapti mirtina. Kai kuriose šeimose pora tiesiog „tvarko vaikus“ ir pasiskirsto, kuris kokią sąskaitą apmokės, ir tiek. Ar kas nors tuokdamasis svajojo apie tokį gyvenimą? Tiesa, visada galima regresuoti. Vyro ir moters bendra kelionė nuolat prasideda – nuo pradžios eina į pradžią... Dorodamasis su lyčių skirtumu, galiu dar būti pavaldus moteriai. Tai turbūt pats subtiliausias vengimas, nes tai yra vengimas paties savęs. Visada sutiksiu, visada paklausiu žmonos. Klausti žmonos yra normalu, tačiau toks elgesys dažnai atspindi pavaldumą, o ne dialogą. Kur skirtumas tarp įsiklausymo ir pavaldumo, tarp pasiaukojimo ir pasidavimo? Turbūt pavaldus žmogus tas, kuris nebeklauso savęs, kad išvengtų nesusitarimų. Tas, kuris pasiaukoja ir kenčia, tiki nugalinčia meile ir galop ją patiria. Pastebėjau, kad vienu metu galima būti ir dominuojančiu, ir pavaldžiu: triumfuojančiu kavinėje ir pavaldžiu namuose. Pasikalbėti su moterimi, ją išklausyti, su ja sudaryti sąjungą. Sandora yra daug didesnis reikalavimas, nei būti pavaldžiam. Galiausiai galiu idealizuoti moteris ir kartu niekinti save: ta jauna mergina tokia tyra, ta motina tokia dosni, ir taip toliau. Kartais tam tikras idealizavimas, kurį galima supainioti su pagarba, iš tikrųjų neleidžia matyti tikrovės. Sakyčiau, tai atvirkštiniai stereotipai. Nes mane užburianti fėja taip pat yra vargšė Pelenė, o gaivi jauna mergina visada gali būti undinė, atsidavusi motina – tigrė, arba mergelė – ledi. Įsiklausymas yra kai kas gilesnio nei bet koks solipsizmas (1), kartais žeminantis, kartais idealizuojantis; tai yra susitikimas, pasikalbėjimas su gyvuoju žmogumi. Moteris yra žmogus iš kūno ir kraujo, toks pat gražus ir pažeidžiamas kaip ir aš. Savo ir kito pažeidžiamumo priėmimas ne tik leidžia susitikti su kitu, bet ir tampa kliūčių vyro ir moters santykiuose priešnuodžiu. [caption id="attachment_978979" align="alignleft" width="2560"]
Br. Ivanas Demeure. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Išvada. Jėzus, žmogus, kuris ištiesia ranką ir leidžia būti pasiekiamas Pabaigoje galime gręžtis į Jėzų. Jis turi daugybę titulų: Dievo Sūnus, Mesijas, Žmogaus Sūnus ir dar daug kitų. Vienas iš jų, kuriais Jis save įvardija, yra sutuoktinis. Jis buvo žmonijos ir Izraelio sutuoktinis, nors nevedęs. Kas gali būti vienas kitam artimesni už vyrą ir žmoną? „Vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip Kristus mylėjo Bažnyčią. Jis atidavė save už ją“ (Ef 5, 25). Štai koks Jis sutuoktinis – padaro save artimą, net iki to, kad guldo savo gyvybę. Jėzus stebėtinai pralenkė savo laiką, Jis visada pralenkia mūsų laiką. Pavyzdžiui, evangelistai, pasakodami apie duonos padauginimą, suskaičiuoja penkis tūkstančius vyrų, be moterų ir vaikų. Kodėl jie jų neskaičiuoja, jei Jėzaus akyse jie buvo tokie svarbūs? Vis dėlto Jėzus neleido apsiriboti viena stovykla. Dvylikos žmonių grupę sudarė vien vyrai. Kita vertus, kelios moterys lydėjo Jį misijoje ir rūpinosi Jo poreikiais. Prie kelių moterų Jis priartėjo ir prisilietė viešajame savo gyvenime. Evangelijose pateikiama daug pavyzdžių. Maža to, Jėzus pats leidosi liečiamas daugybės žmonių ir moterų – laisvai ir, galima sakyti, labai skaisčiai. Kai prie Jo prisilietė moteris, serganti kraujoplūdžiu, Jėzus paklausė, kas jį palietė. Tuomet ji išėjo iš minios, peržengė savo anonimiškumą, kad būtų pagirta už tikėjimą. Kita moteris Jį palietė dar įžūliau: vieša nusidėjėlė savo ašaromis apšlakstė Jam kojas, kvėpino ir šluostė Jį savo plaukais. Neįtikėtinai jausmingas ir šokiruojantis gestas, kuriam daugelis vyrų pritartų, nors ir dvejodami, nesvarbu, nevedę ar susituokę. Tačiau Jėzus šiame geste įžvelgia sužeistą meilę ir priima jį tokį, koks yra, juo nepiktnaudžiaudamas. Jis neparodo nei dominavimo, nei vengimo, nei pavaldumo moteriai. Taigi mes, vyrai, norintys leistis į kelionę, ištiesti taikingą ir laiminančią ranką šiai nuostabiai būčiai, kuri yra moteris, galime paimti Jėzų už rankos ir Jo artumoje eiti kito link. Tada Dievo atvaizdas šioje žemėje bus dar apčiuopiamesnis. (1) Solipsizmas – ontologinė ir epistemologinė pozicija, teigianti, kad neįmanoma žinoti nieko tikra apie už savo proto ribų esančią visatą, todėl gali būti, jog išorinis pasaulis ir neegzistuoja. Solipsizmą galima trumpai nusakyti filosofine fraze „mano protas yra vienintelis dalykas, kurį tikrai žinau egzistuojant“. 
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [related]
Autorius: Ivan Demeure
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
