„Moteriškoji perspektyva turtina ir keičia pasaulio suvokimą“: pokalbis su rinkinio „Moterų istorijos eskizai“ sudarytojomis

Šį uždavinį kelia ir lietuvių mokslininkės, literatūros tyrinėtojos RAMUNĖ BLEIZGIENĖ ir BIRUTĖ AVIŽINIENĖ straipsnių rinkinyje „Moterų istorijos eskizai. XIX a. antra pusė–XX a. pirma pusė“. Jo įvade minima, kad, nors moterų indėlis kuriant modernią Lietuvą nebeginčijamas, vis dar lieka daugybė pildytinų spragų, kurias analizuoja sudarytojos ir bendraautoriai.

Humanitarinių mokslų daktarė B. Avižinienė dienraščiui „Bernardinai.lt“ tikina moterų literatūros tyrimais užsiimanti nuo mokslinės karjeros pradžios: „Ramunė Bleizgienė magistro darbą rašė apie Oną Pleirytę-Puidienę, anuomet labai mažai žinomą XX a. pirmosios pusės rašytoją. Aš savo magistro darbe tyrinėjau dviejų moterų – Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės-Žemaitės ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės – bendraautorystę. Vėliau pasirinktos disertacijų temos buvo jau pradėtų tyrimų tęsinys ir gilinimas.“

„Visą šį laiką aktyviai dalyvaudamos akademiniame gyvenime, gerai pažindamos mūsų tyrėjų lauką, jutome, kad randasi poreikis sutelkti Lietuvos moterų literatūros, istorijos tyrėjus į vieną vietą, kur galėtume dalintis atliktų tyrimų rezultatais, naujausiomis idėjomis, apsvarstytume bendrų darbų galimybes. Šio sumanymo įgyvendinimas – 2021 m. pabaigoje Lietuvių literatūros ir tautosakos institute surengta konferencija „Moterų savivokos slenksčiai: XIX amžius–XX amžiaus pirma pusė“, – pasakoja B. Avižinienė.

Į konferenciją susirinkę įvairių sričių mokslininkai ir mokslininkės svarstė, kaip įvairiapusiai XIX a. ir XX a. sąvartoje vykę pokyčiai, kintantys šeimos santykiai, didėjančios moterų lavinimosi ir kūrybos galimybės, moterų atėjimas į viešąjį gyvenimą, prasidėjusi politinė kova už savo teises veikė moterų savivoką.

„Buvo akivaizdu, kad konferencijos pranešimai papildo, pratęsia vienas kitą, diskutuoja tarpusavyje. Tad natūraliai kilo sumanymas skaitytų pranešimų pagrindu parengti straipsnius ir sutelkti juos viename leidinyje. Po kelerių metų gavus Lietuvos mokslo tarybos paramą ši idėja buvo realizuota“, – aiškina mokslininkė.

Pokalbis su humanitarinių mokslų daktarėmis R. Bleizgiene ir B. Avižiniene – apie vyriškąją ir moteriškąją istorijos puses.

History ir herstory: kiek nagrinėjant šias dvi istorijos požiūrių puses atrasta socialinių spragų?

Birutė Avižinienė: Moterų studijų pradžios turėtume ieškoti praeito šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje, ir jis, žinoma, susijęs su antrąja feminizmo banga, kėlusia lyčių lygybės, moterų teisių, kūno autonomijos, socialinės nelygybės klausimus. Ši studijų kryptis atsirado iš poreikio įtraukti moterišką perspektyvą į istoriją, literatūrą, sociologiją, politiką, taip pat į akademinę erdvę, kur tuo metu dominavo vyrų perspektyva, laikoma bendrąja, tinkančia visiems.

Savo straipsnių rinkinio įvade priminėme antrosios bangos feministės Robin Morgan pavartotą terminą herstory, taikliai nusakančią vyravusią vyrų perspektyvą istorijoje. Morgan atkreipė dėmesį, kad joks pasakojimas apie praeitį nėra neutralus, o iki tol egzistavusi istorijos samprata iš tiesų perteikia dominuojantį vyrišką požiūrį (jo istoriją – history). Feministės atėjo į akademinį pasaulį, turėdamos pamatinę nuostatą tokią perspektyvą keisti: pirmiausia siekė atrasti moteris istorijos pasakojime, taip pat įsipareigojo istoriją papasakoti iš moters perspektyvos.

Manytume, kad ši nuostata yra teisinga, o jai atsiradus apskritai ėmė kisti istorijos suvokimas. Dabar esame daug sąmoningesnės, atidesnės tam, kas iš kokios perspektyvos pasakoja apie praeitį. Be to, feministinė perspektyva apskritai susijusi su kintančiomis istorijos temomis: šalia didžiųjų pasakojimų imama domėtis asmens istorija, kasdienybe, privačia erdve – visu tuo, kas anksčiau buvo siejama su moteriška erdve ir todėl iš anksto nuvertinama. Todėl drįstume sakyti, kad moteriškoji perspektyva turtina ir keičia pasaulio suvokimą, ir tai yra didelis jos privalumas.

Leidinio pradžioje rašote, kad 2001-aisiais moterų studijos niekaip negali išsilaisvinti iš akademinio pasaulio pakraščio ir įveikti subkultūros statuso keliamus ribojimus. Kaip yra dabar?

Ramunė Bleizgienė: Nepalankų požiūrį į moterų istorijos tyrimus aš patyriau savo kailiu. Kai 2004 m. įstojau į jungtinę Vilniaus universiteto ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantūrą, buvau kritikuojama dėl feministinio savo tyrimo angažuotumo. Neabejoju, kad rašyti disertaciją moterų istorijos tema galėjau tik dėl savo disertacijos vadovės profesorės Viktorijos Daujotytės mokslinio autoriteto.

B. Avižinienė: Manau, situacija pasikeitusi į gera. Susidomėjimas moterų indėliu į kultūrą, jų gyvenimo istorijomis justi ir akademiniame pasaulyje, ir populiariojoje kultūroje. Pakanka paminėti bent kelias plačiajai skaitytojų bendruomenei skirtas knygas: Elenos Gasiulytės ir Miglės Anušauskaitės „Lietuvos vizionierės. 10 įspūdžiografijų“ (2019), Viktorijos Aprimaitės ir Viktorijos Urbonaitės „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms. 100 įkvepiančių istorijų apie Lietuvos moteris“ (2020) ar Rasos Baškienės „Moterys istorijos verpetuose: valdovės, menininkės, mokslininkės, mistikės, herojės, lėmusios miesto ir pasaulio istoriją“ (2022).

Tai vis knygos, populiariai vykdančios herstory pirmąją užduotį – atrandančios moteris istorijos užmarštyje. Tikime, kad impulsą šiam susidomėjimui teikia ir realiai gerėjanti moterų padėtis, ir mokslininkių (iki šiol šiomis temomis domisi daugiausia moterys) tyrinėjimai.

Svarbus faktas: nors lyčių centrų, nepriklausomybės pradžioje atlikusių labai svarbų vaidmenį, Lietuvoje nebeliko, neseniai mus pasiekė džiugi žinia, kad Lietuvos istorijos institute dr. Ievos Balčiūnės ir dr. Adreos Griffante iniciatyva buvo įkurtas Šeimos, moterų ir vaikystės istorijos tyrėjų tinklas, kuris, tikimės, pagyvins šios srities tyrėjų bendradarbiavimą.

Svarbu paminėti ir tai, kad šių metų spalį Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas drauge su kolegėmis iš kitų Baltijos šalių rengia konferenciją „Lokalūs feminizmai Baltijos regione: paralelės, skirtumai, įtakos (XIX a. pabaiga–XX a. pirma pusė)“. Su šia konferencija, skirta tirti moterų emancipaciją, sutampančią su pirmąja feminizmo banga, mes peržengiame lietuviško akademinio pasaulio ribas, nes kviečiame mokslininkus iš viso Baltijos regiono svarstyti, kuo kiekvienos šalies moterų judėjimai, kintanti visuomeninė situacija, savivokos pokyčiai buvo panašūs, kuo skyrėsi, ar galime matyti bendras tendencijas.

Labai tikimės, kad pradėtas bendras darbas su Latvijos, Estijos, Lenkijos mokslininkais nenutrūks ir peraugs į bendrus kolektyvinius tyrimus.

Sovietmečiu teigta, kad svarbiausiuose Žemaitės apsakymuose dominuoja pavergtos, išnaudojamos moters temos, aiškinta, kad šių kūrinių tikslas – patriarchalinės visuomenės kritika.

Moterų tyrimams impulsą suteikė įvairios 1991–1995 m. knygos. Kodėl taip vėlai?

B. Avižinienė: Dėl sovietmečio okupacijos Lietuva buvo atkirsta nuo Vakarų pasaulio tendencijų, ir tik antrosios nepriklausomybės priešaušriu ir jau ją atgavus mūsų visuomenė atsivėrė įvairiausioms idėjoms iš Vakarų, tarp jų ir feministinėms. Jūsų minimos knygos parengtos Lietuvos aukštosiose mokyklose skaitytų kursų pagrindu. 1991 m. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete kanadietė Karla Gruodis skaitė feminizmo istorijos ir teorijos kursą, panašiu metu apie moterų literatūrą šiame universitete pasakojo profesorė Daujotytė, o 1992 m. pavasarį čia skaitytas Vytauto Kavolio paskaitų kursas, skirtas moterų ir vyrų reprezentacijoms lietuvių kultūroje.

Jūsų minimos knygos – tai Kavolio „Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje“ (1992), Gruodis parengta feminizmo istorijai ir teorijai skirta verstinių tekstų rinktinė „Feminizmo ekskursai: moters samprata nuo antikos iki postmodernizmo“ (1995), Daujotytės „Moters dalis ir dalia: moteriškoji literatūros epistema“ (1992), davusi pradžią vėlesnei išsamiai monografijai, pristatančiai lietuvių moterų literatūros istoriją, – „Parašyta moterų“ (2001).

Šių knygų vertė milžiniška: jos padėjo Vakarų Europos feministinėms idėjoms prigyti lietuviškajame kontekste, jos kūrė moterų tyrimų autoritetą, darė juos legitimius.

Kiek mes kaip šalis prisidedame prie to, kad lyčių ar moterų studijos vis dar traktuojamos kaip nišinės?

R. Bleizgienė: Gana sunku vertinti šalies įtaką konkrečių studijų plėtrai. Manau, kad visi pokyčiai vyksta pamažu. Bet konkrečiai mes, rengdamos straipsnių rinkinį „Moterų istorijos eskizai: XIX a. antra pusė–XX a. antra pusė“, patyrėme, kad egzistuoja pamatinis moterų istoriją tiriančių mokslininkų solidarumas. Tai man, atliekančiai moterų istorijos tyrimus, yra labai svarbu. Jis ne mažiau reikšmingas nei per tris dešimtmečius pagaliau pasiektas šios tyrimų krypties prestižas.

Manau, dėl straipsnių autorių asmeninio įsipareigojimo rengti šią knygą mums buvo gana lengva, sulaukėme knygos recenzenčių palaikymo. Taip pat ieškodamos idėjų knygos viršeliui kreipėmės į Severiją Inčirauskaitę-Kriaunevičienę, dailininkę, unikaliai moterų rankdarbystę pritaikančią savo meno kūriniuose. Buvo didelis džiaugsmas sužinojus, kad dailininkė geranoriškai leido savo darbus panaudoti rinkinio viršelyje ir prie skyrių pavadinimų. Šį gestą priimame kaip to paties solidarumo ženklą.

Išėjus knygai taip pat sulaukėme didžiulio ne tik kolegų mokslininkų susidomėjimo – buvome kviečiamos į Lietuvos radiją, bibliotekas ir muziejus įvairiose Lietuvos vietose. Reikia pasakyti, kad dar nesulaukus Vilniaus knygų mugės, kur parduodama daugiausia knygų, buvome bebaigiančios išparduoti savo rinkinio tiražą. Toks dėmesys šiai knygai, mano galva, liudija, kad moterų istorija peržengė ne tik akademinio pasaulio ribas, ji įdomi įvairiems skirtingo amžiaus žmonėms, tiek moterims, tiek vyrams.

Ši tendencija labiausiai džiugina. Ir tai ne valstybinio reguliavimo išdava, bet natūralios visuomenės raidos pasiekimas.

Kaip ir buvo minėta per LRT, lietuvių autorė Žemaitė yra viena žinomiausių mūsų moterų rašytojų, ji buvo naudojama kaip moteriškas simbolis ir sovietmečiu. Tačiau, kiek pamenu tėvų ar senelių pasakotas istorijas, Žemaitės gyvenimą supo legendos, galbūt net buvo kritikuojamas jos būdas, elgesys kaip esą netradicinis moterims. Kaip vis dėlto vyriškoje istorijoje veikė moterų portretai, kurie buvo vertinami ne tiek dėl savo darbų, kiek dėl tradicinio ar netradicinio elgesio?

R. Bleizgienė: Taip, turiu su jumis sutikti, iš XIX a. pabaigos–XX a. pradžios moterų rašytojų Žemaitė yra sulaukusi daugiausia dėmesio. Tačiau dėmesio kaip rašytoja įvairiais istoriniais periodais ji sulaukė dėl skirtingų priežasčių.

Paradoksalu, kad bajoriškos kilmės moteris, tiesa, ištekėjusi už buvusio baudžiauninko, buvo tapusi valstiečių, kaip socialinės grupės, emancipacijos simboliu. Sovietmečiu, kaip rodo kolegių Viktorijos Šeinos ir Aistės Kučinskienės tyrimas, ji buvo tapusi politinės kovos įrankiu, siekiant sovietizuoti okupuotos Lietuvos visuomenę.

Sovietmečiu teigta, kad svarbiausiuose Žemaitės apsakymuose dominuoja pavergtos, išnaudojamos moters temos, aiškinta, kad šių kūrinių tikslas – patriarchalinės visuomenės kritika. Toks Žemaitės asmenybės ir kūrybos aiškinimas atitiko sovietinės valdžios oficialiai palaikomą ideologinę kryptį, mažai ką bendra turinčią su tuo metu gyvenusių moterų realybe. Gali būti, kad asmeniniuose žmonių pasakojimuose, jų atmintyje buvo išsaugotas savitas šios moters įvaizdis. Pati nesu susidūrusi su šiais pasakojimais, jie manęs per senelius ar tėvus nepasiekė.

Vis dėlto manau, kad tikrasis šios rašytojos renesansas prasidėjo jau nepriklausomoje Lietuvoje. Pamažu imti viešinti iki tol mažai kam žinomi šios rašytojos gyvenimo faktai. Pavyzdžiui, nors dar 1957-aisiais šeštajame jos „Raštų“ tome buvo paskelbti mylimajam Konstantinui Petrauskui rašyti laiškai, sovietmečiu niekas į juos rimtai nežiūrėjo, nemanė, kad jie verti didesnio ar atskiro dėmesio. Ir tik nepriklausomoje Lietuvoje Žemaitės meilės istorija daugiau nei 30 metų jaunesniam vyrui ir jos liudininkai – meilės laiškai – tapo pirmiausia tyrimų objektu, minėtini profesorės Daujotytės, Aistės Birgerės darbai. Ši istorija galiausiai pasiekė ir platesnį, ne tik akademinį, žmonių ratą.

Keičiantis visuomenei, iškeliami vis kiti moterų rašytojų biografijos faktai. Štai tarpukario Lietuvoje užsiplieskė didžiausia diskusija, kokio išsilavinimo buvo Žemaitė, ginčytasi, ar ji buvusi visiška bemokslė – tokios pozicijos laikėsi Juozas Tumas-Vaižgantas, ar vis dėlto gavo tam tikrus išsilavinimo pagrindus namuose, kaip ir daugelis to meto bajoriškos kilmės moterų. Taip pat pasakytina, kad rašant XIX a. pabaigos–XX a. pradžios moterų biografijas anksčiau ypač pabrėžta vyrų įtaka joms. Dabartiniuose moterų istorijos tyrinėjimuose daug daugiau dėmesio skiriama moterų savitarpio pagalbai, solidarumui, veikimui išvien. Tad galime sakyti, kad jų biografijos iš naujo perrašomos.

Autorius: Ugnė Tulaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama