Arkivysk. K. Kėvalas apie jubiliejines dovanas: „Visiška malonė, kad esu kunigas“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
[intro_text content="„Visiška malonė, kad esu kunigas, nes vaikystėje negalvojau juo būti“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasidžiaugė Kauno arkivyskupas metropolitas KĘSTUTIS KĖVALAS, paklaustas, kokių jubiliejinių malonių yra patyręs per 25-erius tarnystės metus."] Specialiai „Bernardinai.lt“ iš Romos. Su arkivyskupu kalbėjomės sekmadienį, kovo 2-ąją, įpusėjus Lietuvos piligrimystei Romoje. Jis neslėpė džiaugsmo, kad tiek daug lietuvių gali jausti bendrystę ir melstis kartu. „Atvyko skirtingais keliais, bet visi turėdami vieną tikslą“, – pabrėžė arkivysk. K. Kėvalas. Su kokiomis mintimis pasitikote lietuvių piligrimystę? Įspūdinga, kad pirmą kartą Lietuvos istorijoje į vieną baziliką susirinko tiek lietuvių kartu pasimelsti. Neatsekame įvykio, kada būtų buvę tiek daug žmonių iš Lietuvos, iš viso pasaulio. Sutinkame lietuvius, atvykusius į šią piligrimystę iš visų žemynų, tai tapo nacionaliniu maldos susitikimu.
Esame pradžiuginti ir įkvėpti, kad įvyko tokia graži šventė ir tiek daug žmonių atsiliepė į kvietimą, yra čia, nors galėjo sakyti „gal kitąkart“.
Pradžioje nemanėme, kad taip entuziastingai žmonės atsilieps į šią iniciatyvą. Esame pradžiuginti ir įkvėpti, kad įvyko tokia graži šventė ir tiek daug žmonių atsiliepė į kvietimą, yra čia, nors galėjo sakyti „gal kitąkart“. Tai labai gražus šeimos, bendrystės, lietuviškumo ir mūsų tėvynės buvimo jausmas. Ar 2000 metais dalyvavote Jubiliejuje? Pirmą kartą į Romą atvykau 2004 metais, kai vyko paskutinės popiežiaus Jono Pauliaus II liturginės Velykų ceremonijos, kurias jis dar celebravo. Atvykau su mintimi, kad noriu pamatyti Šventąjį Tėvą gyvą. 2000 metais neturėjau galimybės atvykti į Jubiliejų dėl studijų užsienyje, bet po ketverių metų atradau Romą, iki šiol ja žaviuosi ir vis čia grįžtu. Teko dalyvauti 2015–2016-ųjų Jubiliejuje, Romoje pasitikti Naujuosius metus ir švęsti Jubiliejinių metų iškilmes. Jubiliejaus jausmą nešiojuosi širdyje, o dabar vykstanti piligrimystė tiesiog pranoko lūkesčius. Kaip pavyko suorganizuoti į Romą atvykti 2500 žmonių? Pirmiausia vyskupijos buvo pasiskirsčiusios komandomis. Nacionalinė organizavimo komanda susitiko su visomis vyskupijomis, ir jos sprendė, kokiu būdu savo bendruomenes išlydėti į Romą. Buvo net samdomi privatūs lėktuvai. [caption id="attachment_1238355" align="alignleft" width="2048"]
Šv. Mišios Romos Švč. Jėzaus Vardo bažnyčioje. Urtės Šedvilaitės-Eidikės / Vilniaus arkivyskupijos nuotrauka[/caption] Kiti važiavo autobusais, kitomis priemonėmis, atvyko skirtingais keliais, bet visi turėdami vieną tikslą. Logistine prasme keliauti buvo daug lengviau negu, pavyzdžiui, 2000-aisiais, kai irgi buvo apie tūkstantį lietuvių. Bet šį kartą tikrovė pranoko lūkesčius, nors ir tikėjomės, kad daug žmonių atsilieps. Tai labai didelis, gražus, džiaugsmingas momentas. Ką patartumėte piligrimams, kurie Romoje patyrė daug neišdildomų įspūdžių ir į kasdienybę grįš pakylėta dvasia? Kaip išsaugoti šias gautas dovanas? Nuolat tai atsiminti, kaip ir apaštalas Paulius vis grįžta prie susitikimo su Kristumi ir iš to semiasi jėgos kasdienybėje. Atsidūrę joje vėl esame nešami rutinos srauto. Tad linkėčiau mintimis vis grįžti atgal ir taip maitinti širdį, nes būtent tokiu būdu palaikoma viltis ir tikėjimas – grįžtant prie šaltinių ir patirčių, prie susitikimų, kurie žmogų maitina kaip blyksniai – amžinybės pajauta laike.
Visiška malonė, kad esu kunigas, nes vaikystėje negalvojau juo būti. Planavau visai kitokį gyvenimą.
2000-ųjų birželį buvote įšventintas kunigu, tad tai yra ir Jūsų kunigystės jubiliejiniai metai. Kokių jubiliejinių malonių esate patyręs per tą laiką? Visiška malonė, kad esu kunigas, nes vaikystėje negalvojau juo būti. Planavau visai kitokį gyvenimą. Tai ir Radijo elektronikos fakulteto mokslai, ir mintys apie šeimą, savo namus, bet nutiko pašaukimas ir malonė. Ir ji eina per visus tuos metus skirtingais būdais stebindama, – daug ką mačiau, apie daug ką svajojau. Darbas seminarijoje, dėstymas universitete, buvimas Marijos radijo programų direktoriumi, taip pat vyskupystės pašaukimas. Viskas yra tiesiog siurprizai – galėčiau sakyti, netikėtas Dievo veikimas, kuris stebina mane patį. Ta viltis, apie kurią kalbame, turbūt kaip niekada aktuali dabar, kai tikintieji meldžiasi už Šventąjį Tėvą? Taip, šis laikas tikrai yra šiek tiek neramus dėl Šventojo Tėvo sveikatos. Kiekvieną dieną sekame žinias, meldžiamės, kad Viešpats jį laikytų. Aišku, fonas, kuris gaubia pasaulį dėl pokalbių apie karą Ukrainoje, taip pat kuria nerimo aplinką. [caption id="attachment_1238825" align="alignleft" width="2560"]
Vaikų piešiniai, žvakės, gėlės ir linkėjimai už popiežiaus Pranciškaus išgydymą prie šv. Jono Pauliaus II statulos prie Romos Agostino Gemelli ligoninės 2025 m. vasario 27 d. EPA-EFE nuotrauka[/caption] Būti Romoje ir stiprinti širdį viltimi yra didelė malonė ir, kad ir kaip būtų, dvasinė sveikata. Gali sutrikti, įsitempti, nusiminti, pagaliau prarasti gyvenimo vilties ir džiaugsmo nuotaiką, bet grįžimas į tokius susitikimus yra vykstantis perkeitimas, labai svarbus kasdienybėje. 
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]
Autorius: Vakaris Vingilis, Austėja Zovytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
