Ukrainiečiams paramą teikiantis K. Sankauskas: „Man Ukraina yra šeima, ir jaučiu pareigą ja rūpintis“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
„Jaučiu asmeninę atsakomybę padėti karo siaubiamai Ukrainai. Džiaugiuosi, kad turiu tokią galimybę – platų pažinčių ratą, finansų, draugų, kurie prisideda, ir norą padėti. Tikiu, kad jeigu šiuo istorijos momentu nebūčiau šioje vietoje, gerojoje pusėje, ir nieko nedaryčiau, sau niekada neatleisčiau“, – mintimis dalijasi asociacijos „Šešios AM“ įkūrėjas, verslininkas KAROLIS SANKAUSKAS.
Dienraščiui „Bernardinai.lt“ K. Sankauskas pasakoja apie jaučiamą pareigą padėti ukrainiečiams, padėtį pafrontėje, nesenkantį altruizmą ir Ukrainos atstatymą.
Neseniai grįžote iš 78-osios misijos į Ukrainą. Iš kur semiatės jėgų kiekvieną dieną atsibusti ir galvoti apie karą, dėl jo kenčiančius žmones?
Karas tampa įprastos dienos dalimi. Nuo pat jo pradžios, suprasdamas, kad labai greitai mes galime būti ukrainiečių vietoje, nusprendžiau padėti Ukrainai viskuo, kuo tik galiu. Viliuosi, jeigu mus ištiktų toks likimas, kažkur kitoje šalyje pabudęs žmogus taip pat būtų pasiruošęs mums padėti.
Važiuodamas į Ukrainą, į pafrontę, kur skraido dronai, žūsta vyrai, gaudžia artilerijos pabūklai, ir po to grįžęs į Lietuvą suprantu, kaip gerai mes gyvename. Bet kažkodėl jau užmirštame, kad ten vyksta karas. Juk niekas Ukrainoje nesustojo ir nesibaigė, tiems žmonėms vis dar reikia pagalbos.
Jaučiu asmeninę atsakomybę padėti karo siaubiamai Ukrainai. Džiaugiuosi, kad turiu tokią galimybę – platų pažinčių ratą, finansų, draugų, kurie prisideda, ir norą padėti. Tikiu, kad jeigu šiuo istorijos momentu nebūčiau šioje vietoje, gerojoje pusėje, ir nieko nedaryčiau, sau niekada neatleisčiau.
Socialiniuose tinkluose dalinuosi savo misijų akimirkomis – tai kartu ir šviečiamoji misija, taip pat sulaukiu palaikymo. Pasidalintuose vaizduose – karo nusiaubti miestai, sužaloti žmonės, stebint misijas galima išvysti tikrą situaciją, karo realybę. Keliaudami fronto link matome, kad nuo Ukrainos ir Lenkijos sienos iki Kyjivo padėtis nėra labai bloga, žmonės gyvena gana įprastai: vaikai mokosi, suaugusieji dirba, lankosi parduotuvėse, bendrauja. Tačiau jų veiduose vis tiek galima įskaityti nerimą, baimę ir susirūpinimą.
Judant nuo sostinės fronto link situacija keičiasi, blogėja. Žmonių daug mažiau, nes kone visi keliasi ten, kur nėra fronto linijos, kur saugiau. Likusieji pafrontėje arba laukia rusų, kariauja, arba būna ten dėl to, kad negali išvykti.
Tad matydamas tą žiaurumą, karo paliestus žmonės, miestus negali prarasti jėgų ir sustoti. Matydamas neteisybę suprantu, kad reikia kuo daugiau padėti.
Kiekvieną kartą vykdami į Ukrainą vežame ne kelių tūkstančių, o keliasdešimties tūkstančių vertės paramą.
Kaip pasikeitė paramos teikimas, aukojimas Ukrainai nuo karo pradžios? Ar žmonės vis dar prisideda?
Parama smarkiai sumažėjo. Karo pradžioje jos kiekis ir vežančiųjų paramą į Ukrainą skaičius buvo įspūdingas, tačiau kasmet jis menksta. Mes kirsdami Lenkijos ir Ukrainos sieną ten jaučiamės vieniši, nes labai mažai vykstančiųjų į Ukrainą. Liūdna, kad žmonės jau pamiršta aukoti.
Džiaugiuosi bent tuo, kad turiu savo verslus, kurie leidžia man padėti Ukrainai. Tarp mano pažįstamų yra tokių, kurie neabejodami atsiliepia į pagalbos šauksmą. Gerai, kad visuomenė palaiko, paprašyta padeda surinkti paramą. Vis dėlto prašymas paaukoti žmones jau ima varginti, surinktos paramos rezultatas dažnai liūdina.
Kiekvieną kartą vykdami į Ukrainą vežame ne kelių tūkstančių, o keliasdešimties tūkstančių vertės paramą. Nuperkame mašiną ar kelias, jas sutvarkome, prikrauname įvairių reikalingų daiktų: termodrabužių, higienos priemonių, dronų, maisto paketų, visko labai daug. Prie viso to prisideda ir degalai, savanorių maitinimas bei apgyvendinimas.
Jūs įkūrėte asociaciją „Šešios AM“, kuri teikia paramą Ukrainai. Kodėl nesijungėte prie jau esamų organizacijų, kodėl kūrėte atskirą?
Asociacija kaip juridinis vienetas jau buvo įsteigta, tik jos paskirtis buvo kita, o prasidėjus karui asociacija šios paskirties neteko. Tuomet supratau, kad tai galima paversti juridiniu vienetu, per kurį keliaus parama.
Dar prieš karą dažnai vykdavau į Ukrainą, todėl turiu nemažai ukrainiečių draugų, pažįstamų. Dabar dalis jų yra fronte – kariauja. Tad sulaukęs jų pagalbos prašymo: „Karoli, mes norėtume, kad padėtumėte“ – atsisakyti niekaip negalėjau.
Asociacija „Šešios AM“ surengė daugiau kaip 160 misijų, į jas paramą vežė savanoriai. Mes, kaip ir organizacija „Blue / Yellow“, turime savo vietas, į kurias teikiame paramą. Tai daugiau kaip dvidešimt taškų visoje Ukrainoje. Mes pagalbą vežame į vienas vietas, „Blue / Yellow“ – į kitas, ir taip užpildomas visas brigadų miškas.
Pagrindinis mano tikslas ir nusistatymas yra paramą atiduoti kareiviams tiesiai į rankas, nuvežti ją į ligonines, mokyklas. Teko matyti atvejų, kai pagalbos siuntos pasiekia sandėlius Kyjive ar Lvive, tačiau ten ir lieka, nes nėra kam išvežioti ar paimti. Labdaros organizacijos nėra pajėgios pačios visą paramą išdalinti, nes per mažai rankų, todėl kartais ji užsistovi. Tad siekiu paramos gavėjams viską perduoti tiesiai į rankas.
Kaip organizuojamos misijos? Visada turite detalų planą ar daug kas vyksta netikėtai?
Kiekvienoje misijoje ekspromtu nutinka daug daugiau dalykų, nei būname suplanavę. Taip jau yra – jei susiplanuoji, būtinai taip ir neįvyks.
Iš pat pradžių žinau, į kurias konkrečias vietas vyksime ir ką reikės nuvežti, preliminariai susiplanuojame išvykimo laiką, kaip važiuosime. Sušaukiu savanorius, kurie norėtų vykti. Jie tampa vairuotojais, nešikais, padėjėjais. Ir tada susikrovę visą paramą išvažiuojame. Dažniausiai kelionė trunka apie dieną, nes būna įvairių problemų – tai sugenda mašina, tai mus kur nors sustabdo – daug šalutinių įvykių. Ukrainoje išdaliname paramą, susitinkame su kareiviais ir maždaug po savaitės grįžtame autobusiuku į Lietuvą.
Labai svarbu susiplanuoti bent dvi ar tris misijas į priekį, kur važiuosime ir ką vešime. Nes nupirktų mašinų, kurios bus paliekamos Ukrainos kariams, remontas gali užsitęsti kelis mėnesius. Užtrunka ir visą paramą supirkti, surinkti. Štai ir dabar garaže stovi aštuoni automobiliai, kurie keliaus į Ukrainą, tačiau iki to laiko juos dar reikia sutvarkyti.
Kokių sunkumų kyla vežant paramą?
Viską labai apsunkina laikas, žiemą trūksta šviesos, pavojinga važiuoti, navigacija ten taip pat ne visada veikia, vyksta šaudymai. Kartais nežinai, kur važiuoti, nes navigacijos rodomas kelias gali būti netinkamas, tiltas gali būti sugriuvęs, kelias – užminuotas. Naktį važiuoti pavojinga, ypač jei nežinai kelio, per laukus – taip pat pavojinga, galima pataikyti ant minos. Tad viską labai riboja laikas. Nuvažiuoti pas kareivius dėl savo ir jų saugumo stengiamės dienos metu.
Pafrontėje kyla iššūkis susisiekti su kareiviu, su kuriuo palaikai ryšį. Reikia susitarti, kada jis galės pasitraukti iš savo pozicijos ir mus pasitikti. Dažnai būna, kad pasakome, jog atvyksime tam tikrą dieną, tačiau dėl automobilių gedimo ar sustojimų atvažiuojame tik po poros dienų. O tas kareivis jau būna pasiėmęs sutartą laisvą dieną, ir nežinia, ar galės mus pasitikti vėliau. Tada gali pykti ir jo vadai, nes atrodo, kad jis bando išvengti tarnybos.
Tačiau didelių sunkumų kas kartą veždami paramą nepatiriame. Šviesos trūkumas ar gendanti technika nėra didelė problema – jeigu tik tokios būtų…
Užsiminėte apie savanorius, kurie kartu su jumis arba be jūsų keliauja į Ukrainą. Ar netrūksta norinčiųjų padėti ir vykti į karo zoną?
Kartais tenka kai kuriais savanoriais nusivilti, nes yra tokių, kurie nori padėti labiau sau nei Ukrainos žmonėms, kad pasijustų geriau: nuvažiavau, padėjau, pamačiau tą žiaurumą, tačiau prisidėti finansiškai ar nuolat važiuoti nenoriu.
Kartu su manimi į Ukrainą vyko jau daugiau kaip 400 skirtingų žmonių, taigi galiu atskirti, kurie siekia tik asmeninės naudos, o kurie yra nuoširdžiai susirūpinę ir iš tiesų nori padėti. Džiugu, kad pastarųjų yra daugiau.
Yra daug žmonių, kurie negali vykti į Ukrainą, tačiau prisideda rengiantis misijai. Pavyzdžiui, vienas savanoris pasiūlė sukurti logotipą, kitas dirba transporto srityje ir mums parūpina tepalo. Kaip juokauju, ruošiantis misijai būna suneštinis balius, surenkame viską, ko reikia – nuo transporto, medicininių priemonių iki dronų, kompiuterių.
Pačioje karo pradžioje buvo mintis – kas bus, jeigu pamatysiu lavoną? Pirmą mėnesį pamačiau, antrą mėnesį teko perkelti palaikus į kitą vietą, trečią mėnesį ir pats apšaudyme dalyvavau.
Tenka matyti daug siaubingų vaizdų iš Ukrainos, žuvusiuosius, sugriautus miestus. Kaip pakeliate tokį emocinį krūvį?
Pačioje karo pradžioje buvo mintis – kas bus, jeigu pamatysiu lavoną? Pirmą mėnesį pamačiau, antrą mėnesį teko perkelti palaikus į kitą vietą, trečią mėnesį ir pats apšaudyme dalyvavau. Taip ir pripranti prie realybės, kad važiavimas į Ukrainą nėra kelionė į kurortą degintis. Tuo metu, kai kažkas eina į kavinę, restoraną ar kino teatrą, aš važiuoju į Ukrainą padėti žmonėms. Priimu tai kaip savo realybę, darau, ką turiu daryti.
Praeitoje misijoje gelbėjome į avariją patekusį kareivį, kuris buvo prispaustas automobilyje. Stengėmės jį išvaduoti. Deja, gyvybės išsaugoti nepavyko. Gal net kiek absurdiška, kad didelių emocijų dėl tos mirties jau nėra. Iš kitos pusės, taip tampi užsigrūdinęs – jeigu šalia tavęs įvyktų nelaimė, žinotum, kaip šaltais nervais gelbėti aplinkinius, prisidėti prie pagalbos kitiems, o ne save raminti.
Tik po įvykio prabėgus laikui ateina realybės suvokimas. Keistas jausmas – mes padėjome ištraukti kūną, atvažiavo medicinos pagalba, visi padarė savo darbą ir išvažiavo, o žmogaus juk nebėra. Karo lauke – minus vienas. Esame pripratę, kad einame, darome, o čia netektis – kažkas prarado sūnų, draugą, vyrą, galbūt tėtį. Jis gimė, mokėsi, studijavo, o paskui – akimirka, ir jo nebėra…
Kartais į kokią nors situaciją tenka žiūrėti gana apatiškai. Blogai, kai tas smurtas, šaudymai, griuvėsiai tampa kasdienybe, normalia diena. Tačiau savanoriai, kurie pirmą kartą važiuoja į Ukrainą ir pamato tokius vaizdus, visada patiria šoką.
Tenka girdėti ir skaudžių ukrainiečių istorijų apie prarastus mylimuosius, vaikus, tėvus, namus. Kaip reaguojate į jas?
Iki karo ukrainiečių buvo daugiau kaip 40 milijonų, kiekvienas iš jų turi savo istoriją, kaip karas jį palietė, o palietė visus be išimties. Pamenu, kaip žmones veždavome iš Ukrainos į Lietuvą. Užsakydavome autobusą, suteikdavome reikiamą pagalbą ir padėdavome saugiai pasiekti Lietuvą. Tuomet pirmą kartą išgirdau, kaip ukrainiečiai detaliai pasakoja savo istorijas. Autobuse – per 50 žmonių, ir kiekvienas nori su tavimi pasidalinti savo skaudžia patirtimi. Kadangi nori jiems visiems padėti, stengiesi išklausyti kiekvieną. Išklausai, guodi, kad rytoj bus geriau. Tada judi toliau, stengiesi visų emocijų nelaikyti giliai širdyje, nes nepakelsi visos naštos, palūši – viso to pakelti neįmanoma.
Kiekvienoje kelionėje išgirsti keliasdešimt istorijų, ir jeigu kiekvieną išgyvensi – negalėsi kurti naujų istorijų, ukrainiečių skausmas įsismelks į tave ir užgoš viską aplinkui, pasiglemš galimybę daryti kitus žingsnius dėl geresnio rytojaus kūrimo kitiems. Nori nenori tampi klausytoju, patarėju, guodėju, bet pats turi ištverti ir nepalūžti.
Galų gale aš lieku vienas, savanoriai keičiasi: vieniems – darbai, kiti išvyksta į užsienį, dar kiti sukuria šeimą. Ir tu lieki vienas. Man tenka pareiga telkti tuos žmones, pritraukti jų daugiau.
Kaip vieni prisiima misiją kurti šeimą – taip man Ukraina yra šeima, ir jaučiu pareigą ja rūpintis. Nes žinau, kad kareivis fronte laukia pagalbos. Jo nuvilti nenoriu. Jeigu tikrai nori padėti, reikia mažiau kalbėti ir daugiau daryti.
Prisidedate prie Ukrainos atstatymo. Jūsų iniciatyva buvo atstatyta mokykla Borodiankoje. Papasakokite, kaip ten atsidūrėte ir kaip buvo atstatoma mokykla.
Borodiankoje atsidūriau per atsitiktinumą, iš smalsumo, o ta mokykla yra unikumas. Veždamas paramą Kyjive apsilankiau jau 2022-ųjų kovo mėnesį, tuo metu Buča, Borodianka jau buvo apgultos, Kyjivas ištuštėjęs. Kadangi bendravau su kareiviais, jie man leisdavo patekti ten, kur kitiems nebuvo leidžiama.
Kai Ukrainos kariai vyko į ką tik išlaisvintą Borodianką ir pasiūlė važiuoti kartu, žinoma, sutikau, nes man viskas buvo įdomu. Nuvažiavome. Mieste pilna tankų, visur sugriauti pastatai, netvarka, rūksta dūmai, žmonės kaip benamiai. Miestas atrodė apgailėtinai. Supratau, kad reikia ką nors daryti.
Tad kol kareiviai valė teritoriją, ieškojo užsilikusių rusų karių, aš sutikau šeimą, ir šie žmonės papasakojo, kad jų namas nesugriuvęs. Moteris buvo mokytoja, jos vyras – buvęs banko vadovas. Kadangi jų namas buvo vienas iš nedaugelio nesugriautų, pasiūliau čia įkurti štabuką. Paaiškinau, kad vešime paramą visam miesteliui į jų namus, paversime juos sandėliu, ir iš čia vietiniai žmonės padės išvežioti maistą, higienos priemones, drabužius, kitą reikalingą paramą. Žinoma, jie sutiko, nes miestas beveik pusantro mėnesio buvo apgultyje, vietiniams trūko visko. Taigi, parama vis keliavo į Borodianką, aš ir pats dažnai ten apsilankydavau.
Šia iniciatyva atkreipiau ne tik miestiečių dėmesį, susidomėjo ir valdžia. Miesto meras pakvietė susitikti, pasikalbėti. Pasidalino vargais, kad neturi nei prokuratūros, nei policijos, likusi tik viena mokykla. Man įstrigo mintis, kad mokiniai neturės kur mokytis. Paprašiau mero, kad aprodytų mokyklą. Ji buvo labai didelė – didžiausia mieste. Paklausiau: „Ar mėgstate svajoti?“ Žmogus, aišku, atsakė teigiamai, todėl pasiūliau, kad aš su savo architektais sukursiu mokyklos atstatymo viziją.
Sukūrėme viziją, parodėme ukrainiečiams, jie buvo apstulbę, bet į idėją žiūrėjo abejingai, nes suprato, kad projektui reikės labai daug lėšų, o jų nėra. Pasakiau jiems, kad dabar kalbame ne apie pinigus, o apie tai, kad mokyklą reikia atstatyti.
Tuo metu Lietuvoje visi buvo įsitraukę į paramos teikimą Ukrainai, buvo pasiruošę padėti viskuo. Tad ėjau visur – nuo ministerijų, ambasadų, valdininkų iki įvairių asociacijų vadovų – ir rodžiau Borodiankos mokyklos viziją. Greitai šią idėją pasigavo ir Ukrainos, ir Lietuvos medijų darbuotojai, sulaukėme daug dėmesio. Tuo metu buvo palankus ir politinis fonas, kiekviena partija norėjo kuo daugiau prisidėti prie pagalbos Ukrainai.
Taigi ėmėme rinkti paramą, ir prasidėjo darbai. Projektavimo konkursą laimėjo vietinė bendrovė, mokyklos atstatymo konkursą – vietinė statybų kompanija. Kad viskas nebūtų vienose rankose ir būtų išvengta korupcijos, buvo pasamdyta dar viena bendrovė įrengti slėptuvę nuo bombų, dar kita – pastatyti stadioną prie mokyklos, sutvarkyti aplinką. Taip naujoji Borodiankos mokykla tapo bendru Ukrainos ir Lietuvos projektu.
Aš vis joje apsilankydavau, dalyvaudavau susirinkimuose, žiūrėdavau, kaip vyksta darbai. Nors nebuvau etatinis darbuotojas, vis tikrindavau ir pirštu rodydavau į klaidas. Smagu buvo stebėti, kaip tavo projektas įgauna fizinį kūną.
Labai džiaugiuosi, jog ir mūsų Vyriausybė į tai atkreipė dėmesį, prisidėjo, kad ta mokykla iškiltų. Žinoma, visi politikai važiuoja ir fotografuojasi prie Borodiankos mokyklos, nors turbūt net nežino, kur yra įėjimas…
Praeitais metais į rugsėjo pirmosios šventę Borodiankoje buvau pakviestas ir aš, teko garbė sakyti kalbą. Tą akimirką nuriedėjo ne viena ašara.
Šiandien Borodiankos mokykla atstatyta. Ar ten jau mokosi, sportuoja ir žaidžia vaikai?
Taip, mokykla, pavadinta Lietuvių ir ukrainiečių licėjumi Nr. 1, atidaryta ir veikia. Vos atvėrus duris čia mokėsi beveik 500 mokinių, šiandien – pusšimčiu daugiau, ir mokinių vis daugėja, mokykloje jų gali tilpti daugiau kaip 700. Jei nori čia patekti mokytis, turi būti Borodiankos gyventojas. Tad žmonės atvyksta gyventi į miestą, kad jų vaikai galėtų mokytis kone moderniausioje mokykloje Ukrainoje.
Praeitais metais į rugsėjo pirmosios šventę Borodiankoje buvau pakviestas ir aš, teko garbė sakyti kalbą. Tą akimirką nuriedėjo ne viena ašara. Visi dėkojo, norėjo kartu įsiamžinti. Sulaukiau tiek daug apkabinimų ir gražių žodžių iš visiškai nepažįstamų žmonių. Tuomet supratau, kad vienas žmogus gali labai daug. Svarbu nuoširdus noras, iniciatyva, pastangos ir visuomenės palaikymas.
Liūdna tik tai, kad Lietuvoje kartais esu kaltinamas, jog visa tai – melas. Esą mokykla neveikia, uždaryta, neįmanoma į ją patekti ar ten nėra vaikų. Tačiau niekas tiems kaltintojams nedraudžia patiems nuvažiuoti į Ukrainą ir įsitikinti. Prieš savaitę čia užsukome neįspėję nei direktorės, nei mero. Pamatėme, kaip vyksta pamokos, kiek daug mokinių, apžiūrėjome patalpas, naujas technologijas, paskanavome valgyklos maisto. Džiaugiuosi, kad mokiniai ir mokytojai laimingi, viskas labai gerai. Mokyklai duočiau dvylika balų iš dešimties.
Išgirdus tokią istoriją galima manyti, kad artėja šviesus rytojus, tačiau įvairių politinių veikėjų kalbos neleidžia kurti daug vilčių. Kokios emocijos šiuo metu vyrauja Ukrainoje?
Ukrainoje yra gili depresija. Rusai atėjo atsiimti, kas, anot jų, priklauso Rusijai, bet visi žinome, kad taip nėra, tai yra Ukrainos teritorija. Ši neteisybė, kad ir kaip gaila, užtruko per ilgai, ir visa tai sustabdyti labai sunku. Šiuo metu sunki padėtis ir dėl JAV paramos Ukrainai klausimo, gąsdinimų. Kelia nerimą ir Europos šalių stuburo nebuvimas – šalių vadovai tik diskutuoja, tačiau nesiima konkrečių veiksmų. Po didelių diskusijų vos viena kulka būna iššaunama…
Vis dėlto Ukrainoje vilties visada yra. Liūdna tik dėl paramos kiekio – nuo šios vasaros ji labai sumenko. Didelė nežinia ir dėl okupuotų teritorijų. Tačiau reikia turėti omenyje, kad karas netrunka amžinai, jis yra laikinas dalykas ir praeina. Karas yra laikinas, ir jis baigsis.
Autorius: Inga Bartulevičiūtė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
