Kunigas V. Mockus: per Maskvos patriarchatui priklausančią Bažnyčią ateina V. Putino ir patriarcho Kirilo ideologija

Redakcijos pastaba:

Interneto dienraščiui „Bernardinai.lt“ paskelbus šį interviu, redakcija sulaukė kanoniškai su Maskvos patriarchatu susijusios Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios atstovės ryšiams su visuomene laiško, kuriame buvo reikalaujama suteikti „atsakymo teisę“, paskelbti jos parengtą tekstą kaip atsakymą į minėtą straipsnį ir paneigti kun. V. Mockaus išsakytas mintis.

Vadovaudamiesi LR Visuomenės informavimo įstatyme numatytais principais paneigimą ar atsakomąją nuomonę pateikti tokia pačia apimtimi ir forma, pasiūlėme Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios atstovams duoti interviu „Bernardinai.lt“ žurnalistui ar žurnalistei ir publikuoti tokios pačios apimties ir formos straipsnį, kuriame būtų galimybė ne tik atsakyti į kun. V. Mockaus interviu keliamus klausimus ir abejones, bet galbūt ir pateikti platesnius paaiškinimus bei išdėstyti kanoniškai su Maskvos patriarchatu susijusios Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios poziciją ir kitais aktualiais klausimais.

Tačiau šios Bažnyčios atstovai ir su tokiu pasiūlymu nesutiko ir primygtinai reikalavo paskelbti jų pačių parengtą tekstą. Atsižvelgdami į LR Visuomenės informavimo įstatymo normas ir principus, skaitytojams pateikiame kanoniškai su Maskvos patriarchatu susijusios Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios atstovės parengtą neredaguotą ir nekoreguotą tekstą „Lietuvai nereikia religinių karų“.

Kunigas Vitalijus kartu su ortodoksų kunigais Gintaru Jurgiu Sungaila, Vitaliu Dauparu, Vladimiru Seliavko, Georgijumi Ananjevu ir diakonu Viktoru Miniotu 2022-ųjų pradžioje pasmerkė Maskvos patriarcho Kirilo paramą Rusijos karui prieš Ukrainą, rusų pasaulio ideologiją, nesutiko liturgijoje minėti patriarcho Kirilo kaip „mūsų didžiojo pono ir tėvo“. Dėl tokios pozicijos šie dvasininkai buvo apkaltinti Bažnyčios skaldymu ir pašalinti iš kunigų luomo.

Pašalintieji dvasininkai pateikė apeliaciją Konstantinopolio patriarchui ir Sinodui, prašydami priimti juos į Konstantinopolio patriarchato jurisdikciją, jei apeliacija būtų patenkinta. Po septynių mėnesių, 2023 m. vasario 17 d., jie gavo žinią apie apeliacijos patenkinimą – konstatuota, kad teismo sprendimas pašalinti kunigus iš jų luomo neturi galios ir yra niekinis. Gautame dokumente aiškiai pabrėžta, kad teismo sprendimai buvo priimti ne dėl bažnytinių nusikaltimų, o dėl politinės dvasininkų pozicijos.

2023 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės, ir Konstantinopolio visuotinis patriarchatas, atstovaujamas Jo Šventenybės Baltramiejaus I, Konstantinopolio–Naujosios Romos arkivyskupo ir visuotinio patriarcho, pasirašė bendradarbiavimo susitarimą. Visuotinis patriarchatas išreiškė valią ir pasirengimą atkurti savo veiklą Lietuvoje, remdamasis tuo, kad jau nuo XIV a. Lietuvos stačiatikiai buvo Kyjivo ir visos Rusios metropolijos sudėtyje ir priklausė Konstantinopolio visuotinio patriarchato jurisdikcijai.

Tokiu būdu Lietuvoje buvo įkurtas Konstantinopolio patriarchato egzarchatas. Paskirtasis egzarchas šiuo metu yra vienuolis kunigas iš Estijos – Justinas Kiviloo.

Su tėvu Vitalijumi kalbamės apie dvi paraleliai egzistuojančias Ortodoksų Bažnyčias Lietuvoje.

Gerbiamas Vitalijau, kokiomis aplinkybėmis Jūs ir kiti kunigai buvote pašalinti iš Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupijos?

2022-ųjų vasario 24 dieną anksti rytą išgirdęs, kad Rusija užpuolė Ukrainą, o politikai ir bažnyčių atstovai smerkia invaziją, atėjęs į darbą (buvau arkivyskupijos kancleris) pasiūliau reaguoti ir mūsų arkivyskupijai. Tačiau metropolitas Inokentijus pareiškė, kad tai yra politika ir jokios reakcijos nebus, nors, mano požiūriu, Bažnyčia privalo viešai, iš moralės pozicijų vertinti tai, kas vyksta. Tik man buvo leista kalbėti ta tema su žurnalistais, gausiai skambinančiais tomis dienomis.

Galiausiai kovo antroje pusėje pribrendo būtinybė paskelbti viešą pareiškimą, pasirašytą vadovo. Toks kreipimasis, kuriuo buvo pasmerktas karas, neminint nei Rusijos, nei Ukrainos, buvo išdėstytas keliuose puslapiuose. Perskaitęs jį pasakiau, kad geriau nepublikuoti jokio kreipimosi nei tokį. Sutrumpinau parengtą tekstą, Inokentijus peržiūrėjęs dar kai ką pataisė ir pridėjo nuo savęs. Tekste pagaliau buvo formuluotė, kad nepritariame patriarcho Kirilo nuomonei ir smerkiame Rusijos karą prieš Ukrainą.

Vienas iš dabartinio Konstantinopolio egzarchato kunigų pasiūlė visiems pereiti į Konstantinopolio patriarchatą, o kitas pradėjo šaukti: „Jūs, lietuviai, eikit lauk, čia rusų bažnyčia!“

Kovo 17 dieną, dar prieš publikuojant pareiškimą, visi Lietuvos ortodoksų dvasininkai buvo sukviesti pasitarti. Pirmas klausimas buvo toks: ar per pamaldas reikėtų viešai minėti patriarcho Kirilo vardą, meldžiantis už jį kaip „poną ir tėvą“? Mano pozicija, kurią pareiškiau ne kartą, buvo tokia, kad mums jo nederėtų minėti. Nuomonę išsakė ir kiti kunigai. Vienas iš dabartinio Konstantinopolio egzarchato kunigų pasiūlė visiems pereiti į Konstantinopolio patriarchatą, o kitas pradėjo šaukti: „Jūs, lietuviai, eikit lauk, čia rusų bažnyčia!“ Blogiausia buvo tai, kad niekas jo nesustabdė. Po šio susirinkimo du kunigai nutarė atsistatydinti.

Metropolitas garsiai perskaitė tekstą ir pareiškė, kad ketina jį publikuoti. „Tikiuosi, mane suprasite, kad esu priverstas publikuoti tokius tekstus. To reikia tiems išoriniams veikėjams, politikams, kad jie netrukdytų mums gyventi“, – pridūrė perskaitęs.

Tekstą buvo nutarta publikuoti tik internete ir neskaityti per pamaldas. Atsisakyta jį ateityje komentuoti, dar ir dar kartą pasakant visuomenei, kad ir ši Putino ar patriarcho Kirilo kalba, ir ši idėja yra nepriimtina, nes juk Putinas ir Kirilas daug kalba, daug transliuoja įvairių idėjų. Visada tik pasakoma, kad mes jau išreiškėme savo poziciją tokiame rašte, skaitykite. Čia tam, kad kritikuoti jų daugiau nereikia, kad tik ko negero nepasakytų dar kartą. Patriarchui Kirilui nebuvo parašyta nė vieno rašto, nebuvo pareikšta jokio protesto dėl jo žodžių ir minčių, normaliam žmogui šiurpą keliančių jau mažiausiai trejus metus.

Paraskevės cerkvėje, kurioje vyksta lietuviškos pamaldos, dviem mūsų kunigams buvo leista patriarcho vardo neminėti, tačiau vėliau jų veiklą metropolitas Inokentijus suspendavo. Kartu su kunigais pasitraukė ir choras, tad pamaldos galėjo nutrūkti. Tuomet Inokentijus paprašė manęs paskambinti kunigams ir paraginti sugrįžti. „Jūs juos išspyrėte, jiems skauda…“ – atsakiau įsitikinęs, kad kunigai negrįš.

Netrukus, balandžio 14 dieną, ir pats buvau atleistas iš darbo – netekau kanclerio ir dekano pareigų, buvau paliktas tik katedros vikaru. Man buvo skirtos tik keturios valandos perduoti aštuonerių metų darbą į mano buvusias pareigas paskirtam vyskupui augziliarui Amvrosijui. Iš visur pasipylė klausimai, kas nutiko. Tuomet, dar nežinodamas, kuo viskas baigsis, aiškinau, kad tai įprasta procedūra, „valdininkų rotacija“, vyskupas skiria jam tinkamesnį kandidatą į kanclerio pareigas.

Išeinančius iš katedros mus pasitiko žurnalistai. Į jų klausimus atsakėme, jog kunigai buvo atleisti dėl to, kad nenori minėti patriarcho Kirilo, nenori dalyvauti procesuose skleidžiant Lietuvoje rusų pasaulį. Aš palaikiau tokią jų poziciją ir buvau atleistas iš visų pareigų. Jau kitą dieną man paskambino metropolitas ir trumpo susitikimo metu pakvietė sugrįžti. Atsakiau, kad tai būtų klaida, nes atrodytų, jog metropolitas išsigando skandalo, o aš, sutikęs grįžti į pareigas, pasirodyčiau kaip karjeristas, tad šito atsisakiau. Netrukus sulaukiau dar vieno kvietimo grįžti, šįkart į pasiūlytas metropolito asmeninio sekretoriaus pareigas.

Po antro susitikimo internete pasirodė tekstas apie penkis kunigus, stojusius į paklydimo kelią ir sukėlusius schizmą Bažnyčioje. Dėl Ukrainos jau nepavyko kaltinti, nes visuomenė palaikė Ukrainą, tad „pagrindžiant“ bažnytiniais kanonais reikėjo rasti tokių pažeidimų, apie kuriuos ne tik visuomenė, bet ir ortodoksų tikintieji nieko nenutuokė. Vienas svarbiausių mums skirtų kaltinimų buvo toks – mes šmeižiame ir skaldome motiną Bažnyčią.

O argi mes ją šmeižiame? Mes tik konstatuojame, kad joje yra rusų pasaulio adeptų. Atsimenu, kaip vienas kunigas priėjo prie manęs ir pasakė: „Dar pasigailėsi, kad palaikai Ukrainą. Kai viskas atsiskleis, dar bučiuosi rusų kareivio batus…“ Esu įsitikinęs, kad ne visi kunigai laikosi tokios pozicijos, tačiau apie 70–80 procentų tebelaukia „išvaduotojų“.

Mus padavė į Bažnytinį teismą. Kunigas Gintaras Jurgis Sungaila buvo nuteistas pirmasis. Paprašę leisti susipažinti su kaltinimais tokios galimybės negavome. Tuomet paprašėme pakeisti teismo pirmininką Amvrosijų, kuris teisme atliko ir teisėjo, ir prokuroro pareigas. Buvo atsakyta, kad teismas yra ne diskusijų, o nusikaltėlių atgailos vieta. Kai supratome, kad iš anksto esame paskirti būti kalti, kiekvienas priėmėme sprendimą tokiame cirke nedalyvauti. Kitą dieną po teismo jau gavome sprendimą, tačiau teismo procesas vyko su daugybe pažeidimų. Kai atkreipiau dėmesį, kad sprendimą metropolitas turėtų pasirašyti ne iš karto, o pagal teismo reglamente numatytą tvarką, manęs tada net paprašė grąžinti tą sprendimą… Žinoma, negrąžinau.

Kada nusprendėte kreiptis į Konstantinopolio patriarchą Baltramiejų I?

Svarstėme, ką daryti. Taksistais dirbsime? Į mūsų patriarchą negalėjome kreiptis, nes jis patvirtino vyskupijos teismo sprendimus, tad liko dar viena aukštesnė instancija – Konstantinopolio patriarchas. Kreipėmės į jį, prašydami patenkinti mūsų apeliaciją, motyvuodami tuo, kad teismo sprendimas buvo neteisingas. Taip pat paprašėme priimti mus po savo sparnu – į Konstantinopolio patriarchato jurisdikciją. Apie apeliacijos patenkinimą ir grąžinimą į luomą sužinojome 2023-iųjų vasario 16 dieną. Visi susirinkome, apsikabinome, meldėmės ir svarstėme, ką daryti toliau. Per pirmąją liturgiją meldėmės Tautinių bendrijų namuose, vėliau pradėjome tartis dėl galimybės melstis įvairiose bažnyčiose, taip pat Kaune, kuriame buvo daug ukrainiečių.

Kovo 20 dieną į Lietuvą atvyko Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I. Mums daug padėjo ir tuometinė Lietuvos Vyriausybė, pavyko gražiai bendradarbiauti šiuo klausimu. Patriarchas pasirašė bendradarbiavimo susitarimą su Vyriausybe: buvo sutarta kol kas registruoti Konstantinopolio patriarchato egzarchatą. Šiuo metu mūsų egzarchas yra kunigas vienuolis Justinas Kiviloo.

Kiek turite parapijų šiuo metu? Kas vyksta egzarchate?

Turime dešimt vidutinio dydžio parapijų (tai kone penktadalis Maskvos patriarchatui priklausančių 55-ių Lietuvos parapijų). Jis turi daugiau kaip 60 dvasininkų, mes – vienuolika. Mūsų parapijos yra Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje, Tauragėje, Anykščiuose, Panevėžyje, dabar tariuosi ir dėl galimybės steigti dar vieną parapiją Alytuje. Aš savo parapijose meldžiuosi lietuviškai ir ukrainietiškai, norime, kad karo pabėgėliai jaustųsi jaukiau Lietuvoje. Išmokau ukrainiečių kalbą, nes bent 90 procentų mano parapijiečių yra ukrainiečiai, esu kviečiamas į įvairius jų renginius. Kitose parapijose mano broliai kunigai meldžiasi ir bažnytine slavų kalba, ir ukrainiečių, ir lietuvių, ir baltarusių kalbomis. Dar vyksta formavimosi procesas, tad tikinčiųjų skaičius kol kas nėra tikslus.

Tradicinėse, atpažįstamose iš architektūros ortodoksų bažnyčiose visoje Lietuvoje meldžiasi Maskvos patriarchato tikintieji.

Dėkojame Dievui už Jo malones. Stengiamės organizuoti mūsų bažnytinį, liturginį gyvenimą. Po truputį remontuojamės būsimo egzarchato centro, kanceliarijos patalpas. Kunigai daug triūsia burdami bendruomenes. Reikėjo nuo nulio įsigyti visus reikmenis pamaldoms, sakramentams teikti, liturginius drabužius, rasti vietų pamaldoms.

Apie tai nuolat visur paminiu. Ir dabar, naudodamasis dar viena proga, noriu dar kartą padėkoti ir mūsų broliams katalikams, liuteronams, reformatams – visiems krikščionims, kurie apkabino mus ir globoja, palaiko, suteikia bažnyčias maldai (kviečia į savo bažnyčias laikyti Mišių). Taip pat valdžios atstovams, kurie ieško būdų ir galimybių mums padėti – valstybės vadovams, Vilniaus bei kitų miestų savivaldybėms, įvairioms institucijoms ir organizacijoms, žiniasklaidai, įvairioms tautinėms bendruomenėms, – visi šiltai ir širdingai stengiasi padėti, kad ir kur kreipiamės. Ačiū, mes meldžiamės už jus visus. Kaip sakoma, stojamės ant kojų ir, kiek jėgos leidžia, atliekame savo misiją.

Vienas iš didžiausių mūsų rūpesčių – ukrainiečiai pabėgėliai. Atvykę į Lietuvą jie ieško ir dvasinio palaikymo, prašo pakrikštyti vaikus, sutuokti, nori dalyvauti pamaldose. Neturime savo bažnyčių, todėl mus, deja, ne taip paprasta rasti – reikia ieškoti informacijos, klausinėti. Vietiniai taip pat dažniausiai būna kažką girdėję, bet… Lengviausia būtų, jei pamatęs bažnyčią sužinotum, kam ji priklauso, o ir vietiniai jau žinotų – va, čia jie meldžiasi.

Tačiau dabar kelias iki mūsų sunkesnis. Na, o tradicinėse, atpažįstamose iš architektūros ortodoksų bažnyčiose visoje Lietuvoje meldžiasi Maskvos patriarchato tikintieji. Tačiau bendraudamas su ukrainiečiais išgirstu įdomių dalykų. Kartais net prašymus perkrikštyti vaikus, bet to mes negalime padaryti. Tačiau kodėl taip būna? Pasirodo, Maskvos patriarchato bendruomenė Lietuvoje slepia priklausanti Maskvos patriarchatui. Ukrainiečiai, atėję į tą Bažnyčią, neretai klausia, ar ji priklauso Maskvos patriarchatui. Atsakymas būna toks: „Mes esame Lietuvos Ortodoksų Bažnyčia.“ Bet ten melsdamiesi ir išgirdę Kirilo minėjimą kai kurie išeina, o kiti lieka, nieko nesuprasdami.

Suklaidinti žmonės išsigąsta: „Ką man sakys Ukrainoje sužinoję, kad krikštijau vaiką Maskvos patriarchate? Kaip man ten gyventi?“ Tokių atvejų yra ne vienas.

Dėl kokių priežasčių žmonės klaidinami?

Maskvos patriarchatui priklausančios arkivyskupijos juridinis pavadinimas yra Lietuvos stačiatikių arkivyskupija, o skelbiama, kad ši Bažnyčia yra Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia. Ir tai daroma pabrėžtinai, ypač kai buvo įsteigtas Konstantinopolio patriarchato egzarchatas Lietuvoje, norint parodyti, kad jie yra tikrieji Lietuvos ortodoksai, o mes – ne Lietuvos, bet kiti, Konstantinopolio, svetimi. Tą mato ir ukrainiečiai, klaidingai rinkdamiesi priklausyti būtent „Lietuvos Stačiatikių Bažnyčiai“, o ne Maskvos patriarchatui.

Kol nebuvo Konstantinopolio egzarchato Lietuvoje, problemos lyg ir nebuvo – buvo vienintelė Maskvos patriarchato ortodoksų jurisdikcija, kitų nebuvo, tad ne tiek buvo svarbu, kaip pavadinsi. Dabar, manau, padėtis pasikeitė, dabar būtina save identifikuoti, nurodyti, kieno tu, nes yra ne viena jurisdikcija, ne viena bendrija. Kitaip – painiava.

Maskvos patriarchato atstovai Lietuvoje tikina esantys nepriklausomi, visiškai savarankiški. Ir paskelbė, kad net ir formaliai siekia nepriklausomybės: raštą į Maskvą parašė su prašymu suteikti savivaldos statusą. Atsiverskime Rusijos Ortodoksų Bažnyčios įstatus. 12-ajame skyriuje kalbama apie mažiausią savarankiškumo laipsnį, į kurį pretenduoja Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupija, prašanti suteikti jai tą savivaldos statusą. Tokio statuso artimiausiu metu ji negaus, nes, norint jį suteikti, reikėtų sušaukti rusų Bažnyčios vyskupų susirinkimą. Dabar nedalyvautų Maskvos patriarchato vyskupai iš Ukrainos (gal jau ir niekada nedalyvaus pagal tai, ką jie deklaruoja, nors visuomenės niekaip negali įtikinti), o tada Maskva lyg ir pripažintų de facto, kad jie, Ukrainos vyskupai, jau nebepriklauso Maskvos patriarchatui. Sunki dilema rusams…

Vadovaujantis tuo 12-uoju skyriumi, net jei ir būtų suteiktas tas savivaldos statusas, vyskupas būtų vadinamas ne Vilniaus ir Lietuvos, o Vilniaus ir visos Lietuvos vyskupu, tačiau vyskupai renkami tik iš Maskvos patriarcho patvirtintų kandidatų, o visi Maskvos patriarcho, Sinodo, Vyskupų susirinkimo sprendimai būtų vis tiek privalomi vykdyti. Vadinasi, keičiamas tik pavadinimas, ir tiek. Taip yra Estijoje. Turbūt iš žiniasklaidos girdėjome ir įdomią istoriją apie Estijos metropolitą. Juo išrinktas ne vienas iš ilgamečių Estijos vyskupų, o Maskvos patriarcho primygtinai pasiūlytas vyskupas iš Maskvos.

Beje, po kelerių metų dėl pavojaus šalies saugumui metropolitui nebuvo pratęstas leidimas laikinai gyventi, jis privalėjo išvykti iš Estijos, tačiau ir dabar vadovauja vyskupijai iš Maskvos per savo padėjėjus. Taigi, schema visur vienoda, naratyvai tie patys. Metropolitas Inokentijus, norėdamas apsidrausti, net viešai paskelbė, kad kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas pratęsti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Įsivaizduokime, jei tokio leidimo jis negautų… Tai toks subtilus spaudimas, tarp eilučių skaitomas „tik pabandykite neduoti“…

Beje, niekas nematė naujai parašytų Maskvos patriarchato vyskupijos Lietuvoje įstatų. Net kunigai, kurie turėtų jais vadovautis, jų nematė ir nė neįsivaizduoja apie jų egzistavimą. Net oficialaus tinklalapio skyriuje „Dokumentai“ nėra jokio pėdsako, tik įvairūs kreipimaisi, kalėdiniai ir velykiniai sveikinimai, taip pat patriarcho Kirilo. O įstatų nėra, tad gal nenorima, kad apie juos žinotų?

Jie nėra kankiniai už tikėjimą. Jie brangina ryšius su Rusija, skleidžia jos naratyvus ir tai daro net karo metu. O Lietuvoje teigiama, kad ten bloga valdžia persekioja gerus žmones, persekioja tuos, kurie „tik meldžiasi, nesikiša į politiką“.

Maskvos patriarchatas 2018 metais nutraukė santykius su Konstantinopolio patriarchu, pasiūlė ir kitoms ortodoksų Bažnyčioms pasekti jo pavyzdžiu, tačiau nė viena Bažnyčia nenutraukė santykių su Konstantinopolio patriarchu. Mes išėjome iš schizmos, kurią atliko Maskva, tačiau mus vadina schizmatikais, o tikintieji Lietuvoje  gąsdinami mumis kaip „raskolnikais“.

Mes visame pasaulyje meldžiamės, drauge su kitų ortodoksų Bažnyčių dvasininkais tarnaujame liturgijoje, per tą laikotarpį apvažiavome daug šalių, ir niekur nebuvo problemų. Maskvos patriarchato dvasininkija kartu netarnauja ten, kur yra Konstantinopolio, Aleksandrijos, Graikijos, Kipro vyskupai. Vienašališkas Maskvos patriarchato sprendimas nepaveikė kitų Bažnyčių, o štai Lietuvoje „nepriklausoma“, bet iš tiesų tiesiog eilinė Maskvos patriarchato vyskupija to laikosi, net ekumeninėse pamaldose (pavyzdžiui, Kaune) šiemet liepusi nedalyvauti, jei ten dalyvaujame mes.

Beje, Maskvos patriarchato Lietuvoje dvasininkija meldžiasi už „bedieviškos“ valdžios persekiojamą Ortodoksų Bažnyčią Ukrainoje. Ką reiškia „persekiojama“? Išeitų, kad autokefalinė Ukrainos Bažnyčia jiems yra niekinė, „netikra“, o Maskvos patriarchato kunigai ir vyskupai Ukrainoje persekiojami „dėl tikėjimo“. Niekas jų nepersekioja dėl tikėjimo – persekioja ir teisia dvasininkus (kaip ir visus kitus fizinius asmenis), kurie skleidžia dezinformaciją, slepia ginklus, platina prorusišką literatūrą, veikia prieš savo šalį užpuolikų ir okupantų naudai. Niekas nepersekioja dėl to, kad jie išpažįsta Jėzų Kristų, lanko bažnyčią, laikosi savo tradicijų. Jie nėra kankiniai už tikėjimą. Jie brangina ryšius su Rusija, skleidžia jos naratyvus ir tai daro net karo metu. O Lietuvoje teigiama, kad ten bloga valdžia persekioja gerus žmones, persekioja tuos, kurie „tik meldžiasi, nesikiša į politiką“.

Mano požiūriu, per Maskvos patriarchato vyskupiją Lietuvoje ateina Putino ir patriarcho Kirilo ideologija. Negalintis atvykti į Lietuvą Kirilas turi puikų ruporą ir per šią Bažnyčią garsina savo idėjas. Parapijose skaitomi patriarcho Kirilo kalėdiniai ir velykiniai kreipimaisi. Tos nesąmonės transliuojamos mūsų tikintiesiems, patriarchas Kirilas bažnyčiose pristatomas kaip teigiamas. Žmonės sako: „Mes už jį meldžiamės, jis, pasirodo, yra geras…“ Tad šis rusiškas pasaulis ateina ir per Bažnyčią.

Ar Maskvos patriarchato vyskupija Lietuvoje gauna finansavimą iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės?

Lietuvos Vyriausybė šią Bažnyčią finansuoja, vadovaudamasi įstatymu, kaip ir kitas tradicines religines bendruomenes Lietuvoje.

Ar visuomenė supranta, kad Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupija slepia savo pavaldumą Maskvos patriarchatui?

Manau, visuomenei reikėtų žinoti tokius dalykus. Mes, Konstantinopolio patriarchato egzarchatas, esame vietinė Lietuvos Ortodoksų Bažnyčia – lygiai kaip ir Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių arkivyskupija, priklausanti Maskvos patriarchatui ir slepianti savo identitetą.

Čia nėra karo, bet jei jis vyktų, „išvaduotojus“ su raudonais gvazdikais pasitiktų 70–80 procentų Maskvos patriarchato Vilniaus ir Lietuvos vyskupijos dvasininkų ir parapijiečių.

Dabar jie visur skelbiasi kaip Lietuvos Ortodoksų (Stačiatikių) Bažnyčia, o tai kanoniškai yra autokefalinės Bažnyčios pavadinimo forma. Mirus metropolitui Chrizostomui buvo paskelbta, kad mirė Lietuvos Ortodoksų Bažnyčios vadovas. Rašydami užuojautą metropolitui Inokentijui dėl metropolito Chrizostomo mirties, mes įvardijome jį kaip Maskvos patriarchato Vilniaus ir Lietuvos vyskupijos ganytoją metropolitą Inokentijų, beje, kaip ir metropolitą Chrizostomą. Gavome atsakymą. Jame pabrėžtinai Lietuvos Ortodoksų Bažnyčios vadovu paminėtas ir metropolitas Chrizostomas, ir pats Inokentijus. Išeitų, kad egzistuoja Lietuvos Ortodoksų Bažnyčia ir kažkoks iš kažkur Konstantinopolio egzarchatas.

Žiniasklaida ne visada suvokia tokias subtilybes. Mes, Konstantinopolio patriarchato egzarchato Lietuvoje atstovai, irgi esame Lietuvos Bažnyčia, tačiau neapgaudinėdami žmonių pabrėžiame, kokiam patriarchatui priklausome, kad mus teisingai identifikuotų. Na, o Maskvos patriarchatui priklausanti Vilniaus ir Lietuvos vyskupija nori pabrėžti, kad tik ji yra Lietuvos Bažnyčia ir kad niekas nežinotų, jog ji yra Maskvos patriarchato eilinė vyskupija.

Gal taip klaidinti ir siekia Maskvos patriarchatas?

Be abejo. Tas pats vyksta ir Ukrainoje, ir Lietuvoje, tik mažesniu mastu. Čia nėra karo, bet jei jis vyktų, „išvaduotojus“ su raudonais gvazdikais pasitiktų 70–80 procentų Maskvos patriarchato Vilniaus ir Lietuvos vyskupijos dvasininkų ir parapijiečių. Kaip buvęs kancleris tą žinau ir suprantu, kodėl į mūsų Bažnyčią beveik nėra pereinama.

***

Baigiant pokalbį kilo natūralus klausimas, kodėl Lietuva savo piliečių mokamais mokesčiais finansuoja Rusijos sukeltą karą Ukrainoje remiančio Maskvos patriarchato padalinį. Atsakymą į šį klausimą palikome Lietuvos Respublikos Vyriausybei. 

Estijos žvalgyba perspėja, kad tarp Rusijos įtakos Baltijos šalyse priemonių yra Rusijos Stačiatikių Bažnyčios šakos, vykdančios Maskvos ir specialiųjų tarnybų nurodymus. Pažymima, kad, siekdama sukurti spaudimą Baltijos šalims, Rusija jau skleidžia istorines falsifikacijas ir vykdo tarptautines juodinimo kampanijas dėl tariamo stačiatikių krikščionių persekiojimo, siekia suburti įtakingus Rusijos propagandos skleidėjus prisidengiant stačiatikybės ir tradicinių vertybių pretekstu.

Autorius: Rasa Baškienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama