Angela Merkel ir mąstymas apie save

[intro_text content="Žmogaus atsiminimai nėra patikimas šaltinis. Praeitis juose dažnai yra perkuriama, modifikuojama remiantis patirtimi, įgyta nuo įvykio, kuris prisimenamas, iki paties prisiminimų pasakojimo ar užrašymo momento. Atsiminimas nėra patikimas laidas."] Tačiau tai nereiškia, kad jie – šiuo atveju memuarai – negali būti įdomus šaltinis. Jie įdomūs visų pirma tuo, kad atskleidžia, ką žmogus nori prisiminti ir pabrėžti. Kartu ir nutylėjimai dažnai būna iškalbingi. Visa tai dar labiau pasakytina apie ryškių, žinomų asmenybių kruopščiai nušlifuotus memuarus, kurie rengiami itin atidžiai, redaguojami jautriai ir atsargiai. Buvusios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel memuarai, o gal tiksliau – politinė autobiografija, jau buvo plačiai aptarta ir analizuota, dažniau kritiškai ar ironiškai. Knyga didelė, pavadinta skambiai – vienu žodžiu: „Laisvė“ (Freiheit). Norėjosi pačiam pasižiūrėti, ką šiame stambiame tome kalba A. Merkel. Ji rašo apie daug ką: apie ankstyvą gyvenimą pilkoje socialistinės Rytų Vokietijos kasdienybėje, šalies suvienijimą, patekimą į Helmuto Köhlio aplinką, politiką Berlyne ir iškilimą į aukščiausias jos gretas. Knyga deskriptyvi – kupina detalių: ką valgė, kaip atrodė kambariai ir salės, ką sakė vienas ar kitas patarėjas, kaip su prezidentu George'u W. Bushu ragavo laukinio šerno mėsą. Daug dėmesio skiriama gerai žinomiems politiniams įvykiams. [caption id="attachment_1236343" align="alignleft" width="2560"] Buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel pristato savo knygą „Laisvė: 1954–2021 m. memuarai“. Ciurichas, Šveicarija, 2025 m. sausio 27 d. Ennio Leanzos / EPA-EFE nuotrauka[/caption] Natūraliai labiausiai domino, ką A. Merkel pasakoja apie mums svarbiausius klausimus – Rusiją ir Ukrainą. Su Putinu A. Merkel reguliariai susitikinėjo nuo 2006 m. Jis nuolat vėluodavo, kartodavo mantras apie JAV imperializmą, meluodavo, statydavo ją į nemalonias situacijas – antai, garsusis incidentas su šunimis. Kai Putinas eilinį kartą pasielgdavo netaktiškai ar net atvirai įžeidžiančiai, ji kartodavo, kad buvo priversta „praryti savo pyktį“. A. Merkel kaip savąjį triumfą pateikia 2008 m. NATO viršūnių susitikimą Bukarešte, kuriame Ukraina ir Sakartvelas negavo jokių įpareigojančių pažadų dėl narystės Aljanse. Ji pasakoja, kaip laikėsi savo pozicijos ir kartu su Nicolas Sarkozy laimėjo prieš Ameriką. Iliustratyvu, kaip A. Merkel vertina Lietuvos ir kitų mūsų regiono valstybių poziciją Rusijos atžvilgiu. Iškart po Bukarešto ji rašo, kad dauguma Rytų ir Vidurio Europos šalių neturėjo noro investuoti į santykius su Rusija. Dar daugiau – A. Merkel teigia, kad šios šalys tiesiog norėjo, jog „jų gigantiška kaimynė pradingtų iš žemėlapio, nustotų egzistuoti“. Tokį vertinimą sunku pavadinti kitaip nei absurdišku supaprastinimu ir netgi kiek žeminančiu. A. Merkel gana išsamiai aprašo dramatišką laikotarpį nuo 2013 m. pabaigos, kai Kyjive prasidėjo Maidano protestai, iki 2015 m. pradžios, kai buvo pasiekti antrieji Minsko susitarimai. Ji tarpininkavo Rusijos ir Ukrainos konflikte, tačiau tarpininkavimo tikslas buvo vienas – taika kone bet kokia kaina. Iš šiandienos perspektyvos beveik komiškai atrodo A. Merkel įsitikinimas, kad Ukrainai bet kokiu atveju neturėjo būti tiekiami ginklai. Ji prisimena, kaip prezidentui Barackui Obamai pasakius, jog, nepavykus deryboms Minske, JAV pradės tiekti gynybinius (sic!) ginklus Ukrainai, ji nuogąstavo, kad tai tik būtų sustiprinę Kyjive veikusias grupes, palaikančias karinį konflikto sprendimą. Visuose šiuose atsiminimuose A. Merkel akcentuoja, kad aiškiai matė Putino agresyvumą, paranoją Ukrainos atžvilgiu, jo nepasitikėjimą europiečiais ir amerikiečiais. Ji ypač pabrėžia nusivylimą, kai Putinas per Minsko derybas jai atvirai į akis melavo dėl Rusijos karinių pajėgų buvimo Ukrainoje. Ji visa tai sako, kaip ir knygos preambulėje, teigdama, kad prisiminimų pasakojime neįmanoma ignoruoti 2022 m. vasarį prasidėjusio karo. Tačiau būtent tai ji ir daro – ignoruoja realybę, kurioje dabar esame. [caption id="attachment_1236145" align="alignleft" width="2560"] Angela Merkel, Emmanuelis Macronas, Vladimiras Putinas Vokietijos kanclerė Angela Merkel, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas bendrojoje spaudos konferencijoje po Normandijos formato aukščiausiojo lygio susitikimo. Paryžius, Prancūzija, 2019 m. gruodžio 10 d. Charles'io Platiau / EPA-EFE nuotrauka[/caption] Ji atsisako pripažinti bet kokias Vokietijos, t. y. savo politikos, klaidas Rusijos atžvilgiu. Ji bando aiškinti, kodėl buvo priimti vieni ar kiti sprendimai, kodėl konkrečiose situacijose laikytasi vienos ar kitos pozicijos. Tačiau šiandien, aiškiai matant Vokietijos politikos Rusijos atžvilgiu kolapsą, toks tikrovės ignoravimas atrodo nerimtai. Kaip ji sugebėjo po visų girdėtų Putino melų, įžeidimų ir agresyvių veiksmų vis tiek ginti „Nord Stream 2“ projektą, kalbėti apie dialogo su Maskva reikšmę, tvirtinti, kad Rytų ir Vidurio Europa neturi noro „investuoti“ į santykius su Rusija. Angela Merkel neabejotinai buvo išmintinga politikė, per ilgus metus vadovaudama Vokietijai padariusi ne vieną klaidą – tai šiandien akivaizdu. Tačiau nuoširdaus kalbėjimo apie tas klaidas, jų pripažinimo ir apmąstymo jos memuaruose nėra. Ir būtent toks žingsnis būtų leidęs pažvelgti į ją kitaip – kaip į stiprų lyderį, gebantį ant popieriaus pateikti sąžiningą savo politinių sprendimų analizę. Žmonės nėra kvaili – jie mato realybę, mato, kas vyksta Vokietijoje, Europoje ir pasaulyje. Todėl apsimesti, kad viskas buvo taip, kaip turėjo būti, kad „padariau viską geriausiai, kaip galėjau“, galima. Bet tuomet galima, o ir reikia, į tokius rašymus žiūrėti tik su šypsena. Ir vis dėlto nebūtų profesionalu vertinti praeitį su arogancija ir tvirtinti, kad, jei A. Merkel būtų priėmusi kitus sprendimus – pavyzdžiui, dėl Rusijos ar migracijos, – šiandien tokių egzistencinių iššūkių neturėtume. Galbūt situacija būtų kiek geresnė, bet to žinoti negalime. Ką tikrai galime žinoti ir matyti – tai, kad A. Merkel preambulėje deklaruojama „nuoširdi savirefleksija“ nėra nuoširdi. Greičiau ji byloja apie universalią žmogišką drąsos stoką – drąsos ramiai, bet sąžiningai pažvelgti į save. Medijų rėmimo fondo logotipas Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]