Seimo vicepirmininkė V. Čmilytė-Nielsen: „Europa pati turi imti į rankas savo saugumo klausimą“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
[intro_text content="„Taip, esame tokioje situacijoje, kuri yra labai neapibrėžta. Europa pati turi imti į rankas savo saugumo klausimą. Tiesiog pasikeitė laikai, senosios tvarkos griūna. Mes neturime teisės tiems jausmams, emocijoms pasiduoti“, – taip politikė, Seimo vicepirmininkė VIKTORIJA ČMILYTĖ-NIELSEN trumpai atsako į dienraščio „Bernardinai.lt“ klausimą – kokių priemonių turi imtis Europos šalių, pasaulio lyderiai reaguodami į JAV administracijos nerimastingus pranešimus?"]
V. Čmilytė-Nielsen mano, kad dabar turi būti dvigubinamos, trigubinamos diplomatinės pastangos, kad, keičiantis JAV požiūriui į Europos saugumą, mes būtume aktyvūs lipdydami, burdami šalių sąjungas, grupes, kurios yra vienmintės ir maksimaliai skiria dėmesio bei lėšų savo gynybai.
[youtube embed=zl2FB-3Z4ws]
Rusijos pradėto karo prieš Ukrainą metu jūs buvote mūsų Seimo pirmininkė ir pirmoji iš mūsų valstybės vadovų nuvykote į Kyjivą. Kokią žinią tuomet nuvežėte į Ukrainą?
2022-ųjų kovo 24-ąją aš drauge su Latvijos ir Estijos parlamentų pirmininkais buvau Kyjive ir dalyvavau Aukščiausiosios Rados – Ukrainos parlamento – posėdyje. Sakiau kalbą ir susitikau su visais aukščiausiais Ukrainos pareigūnais bei su prezidentu Volodymyru Zelenskiu ir Aukščiausiosios Rados pirmininku Ruslanu Stefančuku. Tuomet žinia buvo paprasta – kad ukrainiečiai nėra vieni, kad mes juos palaikome, suprantame, kas vyksta. O vyksta brutali agresija.
Jau tada buvo aišku, kad tai yra žiaurus karas, žiauriausias nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.
Tuo metu kontekstas buvo toks: pirmąją savaitę, ypač po vasario 24-osios, šokas buvo apėmęs daugelį, galima sakyti, visą pasaulį. Šis šokas buvo šiek tiek paralyžiuojantis, buvo laukiama, kas gi įvyks. Tada ukrainiečiai parodė stebuklus, didvyriškumą, sugebėjo sulaikyti besiveržiančias Rusijos pajėgas. Pasipylė vis daugiau palaikymo, nors jis nebuvo greitas.
Šis mūsų vizitas tame kontekste, manau, buvo svarbus, nes jis pralaužė ledus nesuskaičiuojamiems kitiems vizitams į Kyjivą. Tuo metu Aukščiausiojoje Radoje, nepaisant to, kad Rusijos pajėgos buvo už dešimties kilometrų nuo Kyjivo, vyko darbas. Solidarumas buvo labai svarbus ir vertingas.
Mums buvo svarbu parodyti pasauliui, kad Ukrainos Aukščiausioji Rada funkcionuoja, dirba, priima įstatymus net ir karo sąlygomis, kad valstybė nėra nustojusi veikti, kad dirba institucijos. Ta žinia buvo labai svarbi ir patiems Ukrainos žmonėms – kad posėdžiai vyksta, kad politikai, lyderiai niekur nebėga, jie lieka, jie dirba savo darbą, nebijo susitikti parlamente, net žinodami, jog parlamentas yra vienas iš Rusijos pajėgų taikinių.
Tų žinučių buvo daug, bet esminė, žinoma – kad Lietuva yra su Ukraina ir mes nebijome atvažiavę fiziškai, būdami ten su užpultaisiais, su užpulta suverenia šalimi, jos žmonėmis, tai pasakyti.
[caption id="attachment_1236341" align="alignleft" width="2048"]
Solidarumo su Ukraina eisena. Vilnius, 2025 m. vasario 23 d. ELTA nuotrauka[/caption]
Lietuva teikė, teikia ir teiks, be jokios abejonės, visokeriopą pagalbą Ukrainai. Šiandien juk mažai bekalbama, kad Lietuva priglaudė keliasdešimt tūkstančių karo pabėgėlių iš Ukrainos, bet tai atrodo taip natūralu.
Taip, mes buvome vieni pirmųjų, kurie dar iki vasario 24-osios, likus porai savaičių iki karo, Ukrainai teikė kai kurias priemones, taip pat karines, ginklus, kurie vėliau, suprantama, buvo naudojami jau prasidėjus plataus masto įsiveržimui. Kalbant apie humanitarinę pagalbą – buvo akivaizdu, kad reikia priimti ukrainiečius, o jų buvo per 70 tūkstančių. Humanitarinė pagalba į Ukrainą keliavo įvairiausiais kanalais, jos net apskaičiuoti negali, nes tai buvo daroma ne tik ministerijų, Vyriausybės, bet ir savivaldos lygmeniu.
Suprantama, šiandien, žvelgdami į bendrą pasaulinį kontekstą, turime priežasčių dideliam nerimui dėl to, o kas gi bus toliau. Čia ir sau norisi užduoti klausimą – ką dar galėtume padaryti papildomai? Manau, turi būti dvigubinamos, trigubinamos diplomatinės pastangos, kad, keičiantis Jungtinių Amerikos Valstijų požiūriui į Europos saugumą, mes būtume aktyvūs lipdydami, burdami šalių sąjungas, grupes, kurios yra vienmintės ir maksimaliai skiria dėmesio bei lėšų savo gynybai. Dabar mūsų uždavinys ir yra šis – tuo padėsime ne tik sau, bet ir Ukrainai.
Sklando įvairios nerimastingos, neužtikrintumą sėjančios žinios dėl Rusijos karo prieš Ukrainą baigties. Ką jūs jaučiate?
Taip, esame tokioje situacijoje, kuri yra labai neapibrėžta. Europa pati turi imti į rankas savo saugumo klausimą. Tiesiog pasikeitė laikai, senosios tvarkos griūna. Mes neturime teisės tiems jausmams, emocijoms pasiduoti.
Mūsų darbas yra aiškus: maksimaliai telkti visuomenę, stiprinti savo gynybą ir burti bendraminčius, kurie yra pasirengę padėti Ukrainai ir toliau, kurie yra pasirengę rūpintis savo jėgomis Europos saugumu. Štai tam dabar politikai, politikos lyderiai ir privalo skirti didžiausią dėmesį. Pulti į paniką nėra prasmės, tiesiog reikia jaučiant tą nerimą veikti.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]
Autorius: Vytautas Markevičius
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
