Z. Vitkus: jei egzistuoja anapusinis pasaulis, kokį įsivaizdavo vikingai, daug ukrainiečių jau yra Valhaloje arba kitoje Amžinybės menėje
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
[intro_text content="„Jei egzistuoja anapusinis pasaulis, kokį įsivaizdavo vikingai, daug ukrainiečių, tokių kaip poetas ir karys Maksymas Kryvcovas, jau yra Valhaloje arba kokioje nors kitoje Amžinybės menėje“, – svarstydamas apie trečiąsias Rusijos karo Ukrainoje metines dienraščiui „Bernardinai.lt“ sako istorikas dr. ZIGMAS VITKUS."] Jis pabrėžia – karo metines pasitinka nusivylęs, nes valstybėms kaip visada trūksta valios veikti. Paklaustas, ar Europos Sąjunga šiandien gali būti lyderė, Z. Vitkus tikina – ES yra didelė ir įvairi. „Kartais atrodo, kad mes iš šios organizacijos per daug reikalaujame“, – svarsto jis. Dabar vykstančias derybas dėl taikos Ukrainoje kai kurie vadina naujosiomis jaltomis. Istorija kartojasi? Ateityje istorikai tikrai turės darbo. O kol kas šių derybų užkulisiai mums lieka nežinomi. Ką iš tikrųjų susitarė ar susitars dėdės iš Rusijos ir JAV, pajusime laikui bėgant – kaip mūsų proseneliai pajuto Jaltos ir Potsdamo susitarimų pasekmes. Paralelių neįžvelgti tiesiog negali. Autoritarinių tendencijų stiprėjimas, Jungtinių Tautų bejėgystė, primenanti Tautų Lygos bejėgystę, staigus iškilimas barbariško principo, kad tarptautinė teisė kyla ne iš normų, o iš galios, ir mažesnių valstybių nerimas suvokus, kad jų gali būti nepaisoma. Panašiai kaip prieš 80, 200 ar 1000 metų – kai irgi susėsdavo dėdės, turintys didžiausią kariauną, ginklų ir daugiausia įžūlumo, ir nuspręsdavo, kaip kas bus. Tai, kad derybos vyko Saudo Arabijoje, šiam paveikslui suteikia purvinų atspalvių. Turiu galvoje disidento ir žurnalisto Jamalio Khashoggi nužudymą 2018 metais, kurį organizavo Saudo Arabijos valdžia. Primenu: jis buvo įviliotas į Saudo Arabijos konsulatą Stambule, nužudytas, sukapotas į gabalus ir pragaišintas. Kraupi istorija, bet ją visad prisimenu pamatęs gražiai žalią Saudų vėliavą ir baltus šeichų drabužius. Pirmadienį minėjome trečiąsias Rusijos karo Ukrainoje metines, Krymas aneksuotas jau 11 metų. Kokiomis mintimis pasitikote vasario 24-ąją? Kaip ir visi – su nerimu, skausmu, nusivylimu, negalėjimu patikėti, taip pat melancholija ir smalsumu. Su nerimu, nes nežinia, kas mūsų laukia, ir nesu tikras, ar sąjungininkų įsipareigojimai yra rimti. Su skausmu, nes baisiai gaila niokojamos Ukrainos. Su nusivylimu, nes valstybėms kaip visada trūksta valios veikti prevenciškai – net ir po dviejų XX a. pasaulinių karų baisybių. Mūsų proseneliai 1939-aisiais dar neturėjo patirties, kad galima taip ciniškai ir staigiai nudaigoti ištisas valstybes, išžudyti milijonus žmonių. Bet mes juk turime! Su melancholija – nes viskas vėl kartojasi, o su smalsumu, nes įdomu, kaip toliau klostysis įvykiai.
Labiausiai stulbina, kaip greitai naujoji JAV valdžia ardo demokratiją savo šalyje ir už jos ribų – jau nekalbant apie neįtikėtinai chamišką retoriką.
Labiausiai stulbina, kaip greitai naujoji JAV valdžia ardo demokratiją savo šalyje ir už jos ribų – jau nekalbant apie neįtikėtinai chamišką retoriką. Ką jau kalbėti apie Donaldo Trumpo įvestas sankcijas Tarptautiniam Baudžiamajam Teismui. Tai crazy. Kai vienos šalies vadovas sankcionuoja teismą, kuris pagal apibrėžimą ir sutarimą yra virš visų valstybių. Tai pasikėsinimas į tarptautinę baudžiamojo teisingumo sistemą... Kaip manote, ar dar verta tikėtis teisingos taikos, kai viena pagrindinių Ukrainos sąjungininkių JAV, atrodo, nusisuka ir atkuria santykius su Rusija? Apie tai net kalbos negali būti. Neteisybė užkoduota jau pačioje mintyje tokias derybas rengti. Pasigėrėtina, kad Ukraina be baimės teigia nepripažįstanti nei tokių derybų, nei jų rezultatų. Be to, apie kokią taiką galime kalbėti, jei agresorė nenori jokios taikos, ji nori eiti pirmyn su 1,5 milijono armija? Bandymas ją sulaikyti derybomis primena desperatišką Vakarų Europos valstybių mėginimą sulaikyti Adolfą Hitlerį 1938 metais Miunchene – užuot parėmus Čekoslovakiją politiškai, moraliai ir ginklais. [caption id="attachment_1236074" align="alignleft" width="2560"]
Prancūzijos solidarumo su Ukraina sąjungos surengtas mitingas. Paryžius, Prancūzija, 2025 m. vasario 23 d. Mohammedo Badros / EPA-EFE nuotrauka[/caption] Kaip ir Ukraina šiandien, ji turėjo puikią kariuomenę, puikius įtvirtinimus ir valią gintis, bet jos tiesiog nepalaikė. Situacija, žinoma, nėra analogiška, Europa ir JAV ligi šiol rėmė Ukrainą, bet rezervuotai, o dabartinei JAV valdžiai Ukraina, atrodo, nerūpi. Tai rodo daug ženklų. Vienas iš jų – įžūlus, kolonizatorių laikus primenantis bandymas perimti pusę Ukrainos naudingųjų iškasenų „už tai, kad...“. Užuot pareikalavus, pavyzdžiui, paimti 300 įšaldytų Rusijos milijardų. Tokį spaudimą Europai suprasčiau, ir keista, kad ligi šiol to nepadaryta. Kaip istorijoje atrodys, o gal jau atrodo Ukraina? Ar istorijos vadovėliuose Europa bus apibūdinama kaip ranką tiesianti, o gal tik daug kalbanti? Dažnai pagalvoju, kaip atrodys tie vadovėliai. Bet jei pasaulyje išliks senamadiška garbės samprata, ukrainiečių pavyzdys atsidurs greta Rolando, Hektoro, Leonido spartiečių, Mannerheimo suomių ir kitų. Jei egzistuoja anapusinis pasaulis, kokį įsivaizdavo vikingai, daug ukrainiečių, tokių kaip poetas ir karys Maksymas Kryvcovas, jau yra Valhaloje arba kokioje nors kitoje Amžinybės menėje. [caption id="attachment_1236073" align="alignleft" width="2560"]
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Kyjivas, Ukraina, 2025 m. vasario 23 d. Sergejaus Dolženkos / EPA-EFE nuotrauka[/caption] Man didelį įspūdį padarė Volodymyro Zelenskio pozicija – jis paprastai ir aiškiai pasakė, kad Ukraina nepripažins tokių derybų, kokios vyksta Saudo Arabijoje, kad savo žemės ir to, kas joje, šantažuojama nepardavinės, o tiesiog kausis, kol galės. Paprasta, aišku, garbinga. Tai ir mums pavyzdys – niekam per daug neįsiteikti, nelįsti, kur tamsu, ir vis pagalvoti, kaip atrodysime istorijoje priimdami vieną ar kitą sprendimą. Kad ateityje nebūtų gėda. Ukrainiečiams nebus. O jei juos visgi palauš – neduokdie, bet ko tik istorijoje nėra buvę, – vis tiek tai bus garbinga ir neįtikėtinai sėkminga kova. Kokia bus istorijoje Europa? Ji bus ir kaip kalbanti, ir kaip ranką tiesianti. Be to, kas toji Europa? Yra Lietuva, Latvija, Estija, Suomija, Lenkija, yra ir Slovakija bei Vengrija, taip pat Portugalija ar Prancūzija – jų kalbos skirtingos, ir ranka tiesiama ar sulaikoma skirtingai. Bet dalis Europos valstybių tikrai įeis į istoriją kaip tos, kurios dėl godumo ir aplaidumo lyg niekur nieko šoko su Rusijos lyderiais intymų šokį, nors jie jau buvo organizavę keletą invazijų, žudė politinius oponentus. Ar Europos Sąjunga sugeba būti lydere? Europos Sąjunga tokia didelė ir įvairi... Kartais atrodo, kad mes per daug reikalaujame iš šios organizacijos. Juk ji buvo sukurta taikaus meto realijoms – palaikyti politinius, ekonominius ir kultūrinius ryšius tarp šalių, panašių politiškai, ekonomiškai ir kultūriškai, kad nekiltų karų. Šią užduotį ir įvykdė. Susiformavo didelė taiki tautų bendrija. [caption id="attachment_1113105" align="alignleft" width="2560"]
EPA-EFE nuotrauka[/caption] Tačiau dabar – milžiniškas iššūkis, atsidūrus prieš branduolinę neapykantą pasauliui liejančią Rusiją, kurią vienaip ar kitaip remia Kinija, už nugaros esant ir tyčiojantis (ir tiesiogine žodžio prasme) naujajai Amerikos valdžiai. Kaip Europa atsakys kaip visuma ar kaip pavienės valstybės... Nežinau. Žiūrėsime. Bet iššūkis yra beprecedentis. Istorija nesibaigė, kaip buvo manoma, kokiais 2004-aisiais. 2005-aisiais Putinas prabilo apie SSRS žlugimą kaip apie „didžiausią geopolitinę katastrofą“, dar po poros metų ėmė kritikuoti NATO plėtrą, dar po metų užpuolė Sakartvelą, paskui išbandė urbicidą Sirijoje. Šarvuotas traukinys pajudėjo, bet tai nebuvo priimta rimtai.
Karas gali stabtelėti, bet nėra jokių ženklų, kad Rusija norėtų nutraukti agresiją. Jai to visiškai nereikia, priešingai – ji nori tęsti, nes jos neapykanta pasauliui (mirozlobije) neišsemiama.
Jei tektų kalbėtis po metų, turite vilties, kad kalbėtume apie jau pasibaigusį karą? Nelabai. Karas gali stabtelėti, bet nėra jokių ženklų, kad Rusija norėtų nutraukti agresiją. Jai to visiškai nereikia, priešingai – ji nori tęsti, nes jos neapykanta pasauliui (mirozlobije) neišsemiama. Vartoju čia filosofo Michailo Epšteino sąvoką, kurią jis pavartojo savo puikioje esė „Nuo Savoko iki Baboko“. Joje, be kita ko, jis atkreipia dėmesį, kad dabartinės Rusijos valdžia neturi jokios ideologijos, išskyrus neapykantą pasauliui, „kad viskas eitų po velnių ir kad taip mums vėl pagal savo kvailą valią pagyventi!“ Politologams jis siūlo labai nevargti ieškant atsakymų, kodėl vienaip, kodėl anaip. Tiesiog. Gali būti ir tiesiog. Pasiautėti ir patirti malonumą. Informacinis fonas karo aplinkybėmis kelia nerimą. Kaip jūs kaip istorikas skaitote naujienas? Tokiomis sąlygomis būtina psichinė higiena. Skaitau vieną, du, daugiausia tris informacijos šaltinius, taip pat seku keleto žmonių – karybos specialistų, filosofų ir politologų, kuriais pasitikiu, – komentarus. Paklausau radijo, bet irgi saikingai. Ir kalbuosi su žmona. Šalia to skaitau knygas, kurios padeda suvokti, kad visko gyvenime nenumatysi ir gali būti visaip. Atsiverčiu kai kurias Biblijos knygas, Mikos Waltario „Sinuhę Egiptietį“. Prieš keletą dienų atsiverčiau nacių nužudyto teologo Dietricho Bonhoefferio „Pasipriešinimą ir nuolankumą“, ir šiurpai nuėjo, kaip šiandien aktualiai skamba jo mintys. Seniau šią knygą skaitydavau kaip kanoninį Vakarų kultūros tekstą, tarsi paminklą, o dabar – kaip absoliučiai aktualų. Kas iš šios knygos įstrigo, gal galite pasidalinti? Na, pavyzdžiui, padarė įspūdį šis pasakymas: „Kvailumas yra pavojingesnis priešas negu blogybė. Prieš blogį galima protestuoti, jį galima demaskuoti, būtinu atveju jam galima užkirsti kelią, blogyje visada slypi saviardos užuomazgų. Prieš kvailumą esame bejėgiai <...>. Kvailys, skirtingai nuo blogio, būna absoliučiai savimi patenkintas ir netgi tampa pavojingas, kai lengvai suerzintas pereina į puolimą.“ Man atrodo, kad ši ištrauka labai tinka kalbant apie dabartinį JAV vadovą. [caption id="attachment_1234423" align="alignleft" width="2560"]
JAV prezidentas Donaldas Trumpas. Vašingtonas, JAV, 2025 m. vasario 13 d. Francio Chungo / EPA-EFE nuotrauka[/caption] Arba kitas – apie laikyseną istorinių kataklizmų akivaizdoje: „Mums belieka tik labai siauras kelias, kurį kartais apskritai sunku aptikti, – kiekvieną dieną priimti taip, lyg ji būtų paskutinė, bet vis dėlto gyventi vadovaujantis tikėjimu ir atsakomybe taip, lyg mūsų dar lauktų didelė ateitis. Dar reikia pirkti šios žemės namus, laukus ir vynuogynus.“ Turiu pripažinti, tokia laikysena nėra lengvai išlaikoma. 
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]
Autorius: Vakaris Vingilis
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
