J. Ohmanas apie visuomenės karo nuovargį: „Patriotu būti lengva, kai yra lengva“

[intro_text content="„Labai svarbu nepamiršti savo vidinio vaiko: aš moku žaisti, turiu krūvą meškiukų. Vyksta žiaurūs dalykai, bet jeigu būsi per rimtas, tave tai suvalgys“, – sako „Blue / Yellow“ įkūrėjas JONAS OHMANAS. Jis jau dešimtį metų nepailsdamas pildo karių prašymus, teikia būtiniausią humanitarinę pagalbą, o kartais į pozicijas veža mėsainius, kad primintų civilizacijos skonį. „Iš menininkų kolektyvo perėjome į korporaciją“, – šypteli jis."] Minint trečiąsias karo Ukrainoje metines, dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbasi su Lietuvos pilietybę gavusiu švedų vertėju, dokumentinių filmų režisieriumi ir pagalbą Ukrainai teikiančios nevyriausybinės organizacijos „Blue / Yellow“ įkūrėju J. Ohmanu. Kaip atrodo darbas surenkant milijoną eurų paramos per dieną, ko Vakarai nesupranta apie karą ir ar įmanoma pasiruošti dienai X nebuvus karo lauke? [caption id="attachment_1228485" align="alignleft" width="2560"] Organizacijos „Blue / Yellow“ įkūrėjas Jonas Ohmanas. Josvydo Elinsko / ELTA nuotrauka[/caption] Apžvelgiant trejus karo Ukrainoje metus, kokie jie buvo? Žmonės, kalbantys, kad prieš trejus metus prasidėjo karas, tai supranta klaidingai, nes Putino ir Rusijos agresija prasidėjo gerokai anksčiau. Ženklas, kad kažkas vyksta ne taip, man buvo 2008 metų invazija į Sakartvelą. Atsiranda kontūrai, kur visa tai gali eiti, bet tai toli gražu nėra pabaiga. Esu įsitikinęs, kad karas nesibaigs, nors norime manyti kitaip. Rusijos ketinimai Ukrainoje yra gana aiškūs – perimti, silpninti, luošinti, ir rusai nesustos, kol to nepadarys. Rusija manė, kad bus lengva, bet trys dienos trunka trejus metus, ir pabaigos vis dar nėra. Ji ėmė veikti taktiškai, karas tapo gana primityvus, brutalus, ilgalaikis ir turintis žiauriai didelę kainą, bet Rusijos ketinimai nuo to nė kiek nepakito.

Rusai vis dar naudoja mėsmalės principą ir žmones meta į ugnį, bet už viso to slypi gana rimti resursai, susiję su dronų karyba ir panašiomis priemonėmis.

Tuo pat metu Ukraina turi savų pliusų ir minusų. Ukrainiečiai moka kariauti, yra kur kas geriau pasirengę, bet nėra iki galo aišku, kokie jų resursai ir gaunama pagalba, dėl to gali kilti bėdų. Karas, kuris kadaise buvo greitas ir mobilus, dabar tapo ištvermės karu. Vis labiau matoma tendencija, kad anksčiau buvęs klasikinis karas su tankų kolonomis ima keistis į technologijų karą: su dronais, elektronika. Rusai vis dar naudoja mėsmalės principą ir žmones meta į ugnį, bet už viso to slypi gana rimti resursai, susiję su dronų karyba ir panašiomis priemonėmis. Ukrainiečiai tą daro geriau, bet rusai turi daugiau, todėl technologijų kovoje neaišku, kas turės persvarą. Organizacija „Blue / Yellow“ veikia dešimt metų, bet tokio masto darbo, su kokiu teko susidurti pastaruosius trejus metus, nebuvo. Ar 2022 metų vasario 24-ąją supratote, kas jūsų laukia? Žinojau, kad tai bus kitoks darbas, ir tikėjausi, kad bus daug aukų, bet kad iki tokio lygio – negalėjau įsivaizduoti. Pirmaisiais metais būdavo dienų, kai per parą surinkdavome milijoną. Labai malonu, bet truputį baugu. Buvome savanorių organizacija, ir staiga mūsų rankose atsirado labai rimtų resursų. Skamba gerai, bet dabar matau, kad administraciškai nebuvome tam pasirengę. Resursų daug, bet prašymų – kur kas daugiau. Reikia logistikos, licencijų, dokumentų, leidimų, o pradėjus vežti karinės paskirties dalykus viskas tapo dar sudėtingiau. Galima sakyti, kad iš menininkų kolektyvo perėjome į korporaciją. Šis procesas nėra baigtas, jis gana sudėtingas, kartais net skausmingas. Būna situacijų, kai nori padaryti, bet negali, nes neleidžia rėmai. Vis dar manau, kad darbas aukštesniu valstybiniu lygmeniu kartais būna gerokai per lėtas, bet kartu ir kodėl taip yra. Netikėta, bet viena didžiausių mūsų problemų yra Lenkija – reguliavimai, tranzitų draudimas ir procesai labai ilgai užtrunka. Draugiška valstybė, tie patys reikalai, bet kyla sunkumų. Ukrainoje sistema veikia, bet taip pat susiduriame su daug nereikalingų stabdžių. Jeigu iš savo patirties atrinkčiau du svarbiausius dalykus kare – tai būtų pasitikėjimas žmonėmis, kad jie atliks savo funkciją, ir laikas – spėti viską padaryti. Kartais laiko visiškai nebūna, o dirbdamas su naujais žmonėmis ne iki galo juos pažįsti. Esame procese, sekasi neblogai, bet nėra lengva. [caption id="attachment_1236215" align="alignleft" width="2560"] Organizacijos „Blue / Yellow“ įkūrėjas Jonas Ohmanas. Juliaus Kalinsko / ELTA nuotrauka[/caption] Keičiasi karo pobūdis, keičiasi ir renkamos paramos prioritetai. Iš pradžių reikėjo paprasčiausių kasdienių dalykų nuo batų iki higienos priemonių, o kas svarbiausia dabar? Labai paprasta, nes šiuo metu yra tik vienas žodis – dronai. Prie dronų dirbame nuo 2015 metų, ta tema mums žinoma įvairiomis prasmėmis, bet dronų karas vystosi taip sparčiai ir iki tokio lygio, kad be jų ukrainiečiams būtų be galo be krašto sudėtinga. Pavyzdžiui, Pokrovske dabar vyksta įnirtingi ukrainiečių gynybiniai veiksmai, ir dronai atlieka 60–70 procentų darbo. Atsiranda kita problema – Vakaruose, Lietuvoje mes nesuprantame dronų svarbos ir nenorime to priimti. Iš to, ką per dešimtį metų įsigijote ir perdavėte Ukrainai iš fondo surinktų pinigų, koks pirkinys buvo įsimintiniausias? Prieš praėjusią kelionę į Pokrovską klausiau žmonių, ko jiems reikia. Jie atsakė: „Dronų, bet jeigu galite, nupirkite dar mėsainį.“ Tai nėra sudėtinga ir tikrai nesunku nupirkti, bet kodėl? Kai kurie žmonės mėnesiais stovi pozicijose ir neišeina iš apkasų, kuriuose nėra civilizacijos skonio. Kai esi kare, tavo pasaulis keičiasi, viskas tampa „čia ir dabar“, o normalus pasaulis atrodo labai toli. Prašymą įvykdėme, į pozicijas atvežėme labai daug mėsainių, ir tai tapo vienu įsimintiniausių momentų.

Viena mūsų partnerė karė neseniai buvo Kurske. Važiavo su kariškiais mašina, į ją pataikė viela valdomas dronas – fiber optic. Visur kraujas, smarkiai sužeistas vairuotojas gulėjo ir mirė merginai ant kelių, laikydamas jos ranką. Ji, žinoma, patyrė milžinišką šoką, bet vos atsigavusi paprašė naujos mašinos kariams.

Tų momentų yra daug, vieni – geri, kiti – labai skaudūs. Viena mūsų partnerė karė neseniai buvo Kurske. Važiavo su kariškiais mašina, į ją pataikė viela valdomas dronas – fiber optic. Visur kraujas, smarkiai sužeistas vairuotojas gulėjo ir mirė merginai ant kelių, laikydamas jos ranką. Ji, žinoma, patyrė milžinišką šoką, bet vos atsigavusi paprašė naujos mašinos kariams. Žmogus patyrė gyvenimo traumą, tačiau iš karto galvoja, kaip padėti kitiems. Ar yra prašymų, kurių negalite įvykdyti? Visada ir dėl įvairių priežasčių. Prašymų yra žiauriai daug, apie mus Ukrainoje žino beveik visi, ir mes ten esame brendas. Bendraujame su gavėjais, kariškiais, partneriais, jie mus žino, prašo, ir mes stengiamės padėti. Per laiką supratome, kad prašymų yra gausu ir visko įvykdyti neturime galimybių. Pavyzdžiui, negalime aprūpinti brigados ar tiekti ginklų, nes nesame tam skirti. Atvirai kalbant, nebūčiau „prieš“ ir, jeigu galėčiau – padaryčiau, bet mes esame humanitarinės pagalbos teikėjai. Taip pat būna karių prašymų, kurių negalime įvykdyti dėl trūkstamo kokio nors dokumento. Tokiose situacijose ypač skaudu ir gaila, kad mus stabdo formalumai. Minėjau, kad Vakarų pasaulis nesupranta realybės. Šiuo metu vyksta debatai dėl pėstininkų minų, kalbama, kaip tai nežmoniška ir panašiai. O ukrainiečiai nuolatos prašo padėti rasti tų minų – jų mažai, rusus privalo stabdyti bet kokiais būdais, minos tam labai gera priemonė. Bet vienam kilometrui reikia iki 6000 minų, įprastai sektorius siekia apie 50 kilometrų, vadinasi, reikėtų iki 300 tūkstančių minų. Kokie skaičiai, beprotybė! Turime keisti savo mąstymą, nes patirtis rodo, kad be pėstininkų minų kariauti labai sudėtinga. [caption id="attachment_1236213" align="alignleft" width="2560"] Organizacijos „Blue / Yellow“ įkūrėjas Jonas Ohmanas. Žygimanto Gedvilos / ELTA nuotrauka[/caption] Mes matome visai kitokį karą. Ukrainoje dronai yra visur, o Lietuvoje, dalyvaudamas karinių pajėgų pratybose, nemačiau nė vieno, nes juk čia tik pratybos, viskas gerai... Disonansas, didelis atotrūkis tarp to, ką matau Ukrainoje, kur dronai skraido kaip bitės, ir to, kas yra Lietuvoje. Mūsų kariai Ukrainoje nebuvo, jie to nežino. Turime pajėgumų, bet mūsų yra mažai, ir ar tikrai manote, kad vokiečių brigada atbaidys rusus? Ne. Nesakau, kad viskas blogai ir nieko nesuprantame, bet mes labai lėtai reaguojame, ir dėl to kartais darosi baisu. Tad kyla natūralus klausimas – ar įmanoma pasirengti nebuvus realiame karo lauke? Labai sudėtinga. Viena didžiausių visų laikų problemų yra ta, kad kariuomenės kariauja praėjusį karą. Puikus pavyzdys yra 1939 metų Vokietijos puolimas Lenkijoje. Lenkijos kariuomenė buvo didelė, bet susidūrė su modernia Vokietijos kariuomene: tankais, kulkosvaidžiais, aviacija, – tai absoliučiai skirtingi dalykai. Mes kažkodėl manome, kad Rusija atvažiuos su tankais, bet kodėl? Scenarijų yra įvairių, o ar mes jiems pasiruošę – nežinau.

Kiekvieną dieną girdėti žinias, ką pasakė Trumpas ar Putinas, vargina psichologiškai. Žiaurus dalykas, bet patriotu būti lengva, kai yra lengva. Aš nemėgstu paradų, viešų pareiškimų, bet galiu labai daug ką padaryti dėl Lietuvos. Reikia veikti viešai, bet pirmiausia – viską apmąstyti savo galvose.

Kiek pastaraisiais mėnesiais visuomenėje jautėte karo nuovargį ir pripratimą prie blogų žinių? Kad ir kaip būtų, žmonių galvose karas artėja, ir stiprėja suvokimas, jog Rusija neketina sustoti. Rusai kitaip nemoka, toks jų charakteris ir gyvenimo būdas. Net jei ir būtų paskelbta pertrauka ar paliaubos, jie vis tiek eitų toliau – tai turime suvokti. Visą laiką bendrauju su žmonėmis ir pastebiu, kad jiems pradeda kilti naujų klausimų. Mes esame ne pavargę, o sunerimę, ir tada nuovargis eina į antrą planą. Be jokios abejonės, kiekvieną dieną girdėti žinias, ką pasakė Trumpas ar Putinas, vargina psichologiškai. Žiaurus dalykas, bet patriotu būti lengva, kai yra lengva. Aš nemėgstu paradų, viešų pareiškimų, bet galiu labai daug ką padaryti dėl Lietuvos. Reikia veikti viešai, bet pirmiausia – viską apmąstyti savo galvose. [caption id="attachment_1236212" align="alignleft" width="2560"] Organizacijos „Blue / Yellow“ įkūrėjas Jonas Ohmanas. Jono Balčiūno / ELTA nuotrauka[/caption] Kaip karas ir jūsų darbas pakeitė jus kaip žmogų? Tikiuosi, kad pasidariau rimtesnis, gilesnis, išmintingesnis, bet taip pat pastebėjau, kad nuo savo charakterio nepabėgsi ir esi toks, koks esi. Žinoma, visada turi tobulėti, daryti geriau, bet manyje nuolatos vyksta kova tarp to, ką galiu pakeisti, ir to, ko negaliu. Vertindamas save matau, kad kai kuriomis prasmėmis esu žiauriai stiprus, o kitomis – silpnesnis. Karo procese išryškėja abi pusės, tai yra nepalanku ir kartais varo į neviltį. Esu optimistas. Dirbdamas su labai negatyviais dalykais sugebu išlaikyti pozityvų požiūrį, kad ir kaip kartais būna sudėtinga. Matau, kad žmonės aplink mane tai jaučia. Optimistai turi kitą problemą – tampa naivūs, dėl to man kartais kliūna. Bet geriau tai, negu galvoti, kad viskas yra blogai. Labai svarbu nepamiršti savo vidinio vaiko: aš moku žaisti, turiu krūvą meškiukų. Vyksta žiaurūs dalykai, bet jeigu būsi per rimtas, tave tai suvalgys. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Austėja Zovytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama