E. Jakilaitis: „Mažiausia, ką mes galime padaryti Ukrainai, – pervesti vienokią ar kitokią pinigų sumą“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Taip trumpai žinomas žurnalistas, įvairiapusės pagalbos Ukrainai organizatorius EDMUNDAS JAKILAITIS atsako į klausimą, kuo dar galime padėti šiandien jau trečius metus su Rusijos okupantais kovojančiai Ukrainai.
Gerbiamas Edmundai, Ukrainos tikrovė pačiam buvo gerai žinoma iki Rusijos pradėto karo prieš Ukrainą. Kokios mintys lydėjo tuomet ir kokios jos lydi šiandien, skaičiuojant jau trečius brutalaus karo metus?
Prisimenu tą naktį, kai prasidėjo karas. Apie penktą valandą ryto, gal šiek tiek po penkių, sužinojome, kad prasidėjo karas. Tuomet feisbuke parašiau žodžius: „Dieve, saugok Ukrainą.“ Atrodė, kad tai yra vienintelis dalykas, ką gali pasakyti, matydamas tą masyvų puolimą iš visų pusių.
Maniau, Ukraina tikrai ilgai neatsilaikys. Tačiau su kiekviena diena tos vilties buvo vis daugiau. Ir jos atsirado dar daugiau, kai pamatėme, kaip Kyjivo žmonės masiškai eina statyti barikadų, pati kariuomenė sprogdina savo tiltus, kad rusai neįeitų į Kyjivą.
Man atrodo, per trejus metus, nepaisant nemažų teritorijos praradimų, Ukrainos valstybingumas egzistuoja. Nepaisant intensyvaus puolimo, Ukraina yra laisva, nepriklausoma, demokratinė valstybė. Tai yra tam tikras stebuklas. Dabartiniu metu, matydamas įvairiausias rizikas, susijusias net su galimu Jungtinių Valstijų ginkluotės tiekimo nutraukimu, nebūčiau labai pesimistiškas dėl Ukrainos ateities. Manau, Europos parama jai anksčiau ar vėliau išaugs.
Situacija yra gana optimistiška. Ukrainos kariuomenė yra stipri – kiek žinau, apsirūpinusi ginkluote ir amunicija keleriems mėnesiams į priekį. Tad artimiausiu laikotarpiu neturėtų įvykti kažkokių baisybių, nėra viskas taip blogai, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
Mitingas „Azovstalio“ gynėjams paremti. Vilnius, 2024 m. gegužės 20 d. Josvydo Elinsko / ELTA nuotrauka
Kokia buvo Lietuvos žmonių reakcija Rusijai užpuolus mums brolišką tautą? Kokios pagalbos ji sulaukė iš karto ir kokios sulaukia šiandien?
Norėčiau priminti kelios savaitės iki karo įvykusį susitikimą su ministre pirmininke Ingrida Šimonyte. Ji pasakė, kad, jos nuomone, karas tikrai bus ir būtų gerai pagalvoti apie pabėgėlius. Tai mus paskatino rimtai apie tai susimąstyti – ką mes darysime su į Lietuvą atvyksiančiais karo pabėgėliais, jeigu karas bus. Dar iki jo tam pradėjome ruoštis ir sukūrėme duomenų valdymo sistemą, pasigaminome visas priemones, kuriomis kreipsimės į visuomenę, turiu galvoje televizijos ir radijo klipus, interneto „banerius“ ir daugelį kitų dalykų. Ir laukėme.
Penktą ryto prasidėjo karas, o apie aštuntą jau buvome eteryje. Pamenu, vidurdienį jau turėjome pusantro tūkstančio būstų pabėgėliams ir dar nė vieno pabėgėlio. Kai mes, visuomenininkai, prisijungėme prie Vyriausybės posėdžio, buvo itin įdomus momentas, sakėme: „Nesijaudinkite, viskas gerai, situacija kontroliuojama. Kol kas dar neturime pabėgėlių, o jau turime, kur juos apgyvendinti.“
Svarbiausias dalykas, mano galva, buvo tai, kad mes patys sukūrėme santykį su pabėgėliais, kad žiūrime į juos ne kaip į kažkokią stichinę nelaimę, o kaip į brolius ir seseris, patekusius į bėdą. Šiuo santykiu mes grindėme visą kampaniją „Stiprūs kartu“ ir per ją priėmėme daugiau nei 40 tūkst. karo pabėgėlių.
Lietuviai geriau nei bet kas supranta, ką atneša rusų kareivio batai į tavo šalį. Nieko gero jie Lietuvos istorijoje nėra atnešę. Tai mums aiškiai suvokiama, niekam nieko nereikia aiškinti.
Gerbiamas Edmundai, Lietuvoje trečius metus vyksta Ukrainos paramos akcija „Radarom!“. Tai analogų pasaulyje neturinti iniciatyva. Ką ji sako apie mūsų žmonių nusiteikimą ir ryžtą padėti kovojančiai Ukrainai?
Akcija „Radarom!“ sako, kad laikas bėga, o žmonių, norinčių padėti Ukrainai, yra tūkstančiai. Tai byloja, kad lietuviai geriau nei bet kas supranta, ką atneša rusų kareivio batai į tavo šalį. Nieko gero jie Lietuvos istorijoje nėra atnešę. Tai mums aiškiai suvokiama, niekam nieko nereikia aiškinti. Mažiausia, ką mes galime padaryti Ukrainai, – pervesti vienokią ar kitokią pinigų sumą. Aišku, tai neprilygsta valstybių paramai, vis dėlto, man atrodo, tai yra labai stiprus solidarumo ženklas.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Vytautas Markevičius
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
