„Parašykite savo skaitytojams, kad neatsipalaiduojame ir nepasiduodame.“ Ką apie karo pabaigą kalba Ukrainos kariai?

[intro_text content="Kai visas, regis, iki šiol suprantamas buvęs pasaulis pradeda eiti iš proto, mane pasiekia bičiulio vaizdo žinutė iš Kyjivo: „Žiūrėk, gyvenimas Kyjive nesustoja, nepaisant skelbiamų oro pavojų kas naktį...“"] Žinau, kad jis svajoja nuvykti į Laplandiją su sūnumi ir pažvelgti į šiaurietišką sniegą. Žinau, kad nuvyks, nors prieš pusmetį atrodė, kad atsisveikino jau visiems mūsų žemiškiems laikams... Vakar su Sergejumi kalbėjomės per vaizdo skambutį. Buvo ką tik nustojusios kaukti oro pavojaus sirenos Kyjive, kur jis gydosi nuo sužeidimų. „Tai įvyko sausio 15-ąją. Ruošiausi eiti miegoti, ir nuo krentančių skeveldrų sprogo dujų balionas. Jau buvau nusivilkęs visas apsaugas, šalmą, apsauginius akinius. Nuo sprogimo užsidengiau kairiąja ranka, ji labiausiai ir nukentėjo“, – pasakoja bičiulis. Susipažinome prieš dvejus metus Seime vykusiame Sausio 13-osios minėjime, kuriame Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui buvo įteikta Laisvės premija. Ceremonijoje dalyvavo trys „Azovo“ brigados kariai, prieš kelis mėnesius išleisti iš rusų nelaisvės. Tiksliau, išmainyti „tarsi morkos“, kaip interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ tuomet sakė Sergejus. Jis nebuvo linkęs pasakoti, ką patyrė tais nelaisvės mėnesiais. 2022-ųjų gegužę Mariupolyje 2450 kariškių, kovojusių „Azovstalio“ gamykloje, pakluso įsakymui sudėti ginklus ir buvo paimti nelaisvėn. Beveik trejus metus joje dar vis kankinasi daugiau nei 600 „Azovo“ pulko kovotojų – apie juos savo feisbuke nuolat primena Denysas Prokopenka-Redis, „Azovo“ 12-osios Ukrainos nacionalinės gvardijos brigados vadas. [caption id="attachment_1174545" align="alignleft" width="1560"] „Azovo“ brigados karys Sergejus Judinas-Valteris. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] „Darome, ką galime, bet rusai nenori jų išleisti, nes laiko asmeniniais priešais, – sako Sergejus. – Tarp 150 karo belaisvių, išlaisvintų per pastaruosius mainus, nebuvo žmonių iš „Azovstalio“. Rusai juos keistų tik į tokius pačius tigrus. Nelaisvėje Ukrainoje šiuo metu yra du kartus daugiau rusų nei Rusijoje – ukrainiečių karo belaisvių. Bet tų rusų niekas nenori mainyti, jie niekam nereikalingi – nebent kaip patrankų mėsa. Beveik visi „Azovo“ kariai, grįžę iš nelaisvės, jei tik leidžia sveikata, vyksta kovoti, siekdami atkeršyti už draugus, už kančias, patirtas nelaisvėje, kur iš jų tyčiojosi ir kankino. „Azovo“ karius keičia tik į čečėnų kovotojus arba karo lakūnus, tad situacija labai sunki, nes tai yra asmeninis Putino kerštas.“ Ukrainoje mažai kas turi iliuzijų dėl paliaubų. Žmonės supranta – jei dėl jų bus sutarta už Ukrainos nugaros, Rusija po metų kitų puls vėl, ir gal ne tik Ukrainą. „Jie eina mūsų žudyti, pasirašę 20–25 tūkstančių dolerių vertės sutartis. Tai vyksta kasdien. Ir kasdien tūkstantis ar pusantro tūkstančio kacapų žūsta, – sako Sergejus. – Jie siunčia į frontą kalinius. Rusijoje dabar galima ką nors apvogti, išprievartauti ar nužudyti ir net nesulaukus teismo pasirašyti sutartį su Rusijos gynybos ministerija. Terminas – iki vadinamosios karinės spec. operacijos pabaigos, ir niekas nežino, kada ji baigsis. Anksčiau jie atakuodavo mūsų pozicijas tankais, vėliau BTRais, dabar – motociklais ir paspirtukais. Kroviniams vežti naudoja netgi asilus. Techniniai rusų resursai eina į pabaigą, manau, po metų kitų šita kacapija žlugs. Vytautas Landsbergis, kurį lankėme ligoninėje Lietuvoje prieš dvejus metus, labai teisingai pasakė – kad Rusija bus įveikta, kai skils į dešimt ar penkiolika nepriklausomų valstybių.“ [caption id="attachment_1236058" align="alignleft" width="1024"] „Azovo“ pulko kariai, paimti į Rusijos nelaisvę 2022-ųjų gegužės mėnesį, grįžta į Ukrainą. Denyso Prokopenkos-Redžio feisbuko paskyros nuotrauka[/caption] Iliuzijų nėra ir dėl JAV prezidento Donaldo Trumpo. Iki šiol JAV teikta karinė parama Ukrainai nebuvo labai gausi – ukrainiečių kariai puikiai supranta, kad jų rankomis siekiama išsekinti Rusiją. Tačiau lieka viltis, kad dar yra respublikonų, pasiryžusių užsmaugti Putino režimą. „Praėjusią savaitę Kremliaus atstovai prabilo, esą Rusija neprieštarautų, jei Ukraina prisijungtų prie Europos Sąjungos. Taip, ukrainiečiai nori tapti Europos Sąjungos dalimi, jie supranta, kad tada būtų daugiau tvarkos, mažiau korupcijos, gerėtų gyvenimo kokybė. „Manau, kad neįmanoma tapti ES dalimi netapus NATO nare. Reikia ruoštis blogiausiam. Jei ruošimės blogiausiam, o pavyks gerai, būsime laimingi likę gyvi“, – šypsosi bičiulis. O kas galėtų paneigti, kad besikeičianti Kremliaus retorika dėl galimos Ukrainos narystės ES nėra tam tikras taikstymasis prie D. Trumpo darbotvarkės? Taip, matyt, svajojama su tankais vėl grįžti, bet kartu tai byloja ir apie silpstančią režimo galią. [caption id="attachment_1236186" align="alignleft" width="960"] Sergejus Judinas-Valteris. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Su Odesoje likusiais keturiolikmečiu ir aštuonmečiu sūnumis Sergejus bendrauja telefonu. „Visiems nelengva, niekas nesako, kad esame laimingi, bet suprantame – jei grįšime namo, ryt poryt rusai ateis pas mus, – tvirtina jis. – Parašykite savo skaitytojams, kad neatsipalaiduojame ir nepasiduodame.“ Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Rasa Baškienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama