Ekonomistė E. Leontjeva: kaupti senatvei derėtų pradėti kartu su gautu pirmuoju nuolatiniu atlyginimu

[intro_text content="Pasak Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentės, žinomos ekonomistės ELENOS LEONTJEVOS, kaupti senatvei derėtų pradėti kartu su gautu pirmuoju nuolatiniu atlyginimu. Deja, anot jos, šiandien dar daug žmonių galvoja tik apie dabartį ir nelabai linkę investuoti į ateitį."]

„Kai baigę mokyklą ar universitetą pradedame dirbti ir kiekvieną mėnesį gauname nuolatines pajamas, ateina laikas pradėti kaupti senatvei. Kodėl? Kai atidedame dalį pajamų, kad ir nedidelę, kapitalo rinkoje tos lėšos yra investuojamos, ir kiekvieną dieną, kiekvieną mėnesį, kiekvienais metais jos auga“, – sako E. Leontjeva.

[youtube embed=zCQcGL8zwJg]

Mūsų pokalbį norėčiau pradėti nuo klausimo, kuris kyla dažnam: kada žmogui reikia pradėti kaupti pensijai, kad senatvėje galėtų gyventi oriai?

Pradėti galvoti apie pensiją kiekvienam žmogui reikėtų tada, kai jis ima gauti nuolatines pajamas. Taigi, kai baigę mokyklą ar universitetą pradedame dirbti ir kiekvieną mėnesį gauname nuolatines pajamas, ateina laikas pradėti kaupti senatvei. Kodėl? Kai atidedame dalį pajamų, kad ir nedidelę, kapitalo rinkoje tos lėšos yra investuojamos, ir kiekvieną dieną, kiekvieną mėnesį, kiekvienais metais jos auga.

Čia suveikia vadinamasis sniego gniūžtės efektas, nes būsima pensija priauga ne tik su tomis lėšomis, kurias pats atidėjau, bet ir su investiciniu priedu. Būtent dėl to žmonės, išeinantys į pensiją (tarkime, Vakarų šalyse, kur pensijų sistemos yra gerai išplėtotos), kaupę bent 40 metų ir gaudami pakankamas pajamas, gali turėti apie 80 proc. pakeitimo normą. Vadinasi, jeigu atlyginimas buvo 2000 eurų į rankas, atitinkamai žmogus gaus 80 proc. jo, tai yra 1600 eurų.

Mes Lietuvoje taip pat turime tokią galimybę. Nuo 2004-ųjų yra įgyvendinta pensijų reforma, papildomai prie „Sodros“ pensijos atsirado vadinamoji pirmoji pakopa, arba pirmoji atrama. Taip pat – antroji ir trečioji pensijų atramos. Į antrąją atramą šiandien žmogus moka 3 proc. savo atlyginimo, o valstybė primoka dar 1,5 proc. jo vidutinio atlyginimo. Tai turi socialinę reikšmę, nes mažiau uždirbantys žmonės dėl šios subsidijos gauna tam tikrą išlyginimą, ir jiems toks kaupimas yra naudingesnis.

Yra ir trečioji pakopa, į kurią galima laisvai įmokėti savo pasirinktą įmoką. Taip pat į trečiąją pakopą gali mokėti ir darbdaviai, jiems yra taikomos gana geros mokestinės sąlygos.

[caption id="attachment_1234679" align="alignleft" width="2560"] Andriaus Ufarto / ELTA nuotrauka[/caption]

Iki šių metų pradžios žmonės, mokantys į trečiąją pakopą, galėjo susimažinti savo apmokestinamąsias pajamas iki 1500 eurų ir užpildę deklaraciją kitais metais susigrąžinti iki 300 eurų. Tai nebuvo labai didelė paskata, bet kai pernai priėmus įstatymą sužinota, kad ji nebegalios, įvyko tam tikras bumas.

Žmonės suskubo sudaryti sutartis su pensijų fondais, nes pagal pataisas dar dešimt metų jie visgi galės naudotis tokia paskata. Ir čia verta paaiškinti, kodėl tokia paskata reikalinga, – nes žmogus yra labiau linkęs vartoti šiandien. Jį visada spaudžia šios dienos poreikiai. Pradėti galvoti apie senatvę, kai tau 24 ar 30 metų, – natūralu ir įprasta. Ir būtent tam, kad žmogus galvotų apie ateitį, turi būti sudarytos sąlygos atidėti pajamas pensijai kuo geresnėmis sąlygomis.

Tarkime, į antrąją pakopą žmogus įmoka taip pat, kaip ir į „Sodrą“, tai yra nuo tos pačios bazės skaičiuojami 3 procentai – kaip ir nuo „Sodros“ įmokos ir gyventojų pajamų mokesčio. Į trečiąją pakopą žmogus jau moka iš savo grynųjų pajamų, tai yra po to, kai visi mokesčiai jau būna atskaityti. Taigi, kuo geresnės yra sąlygos atidėti dalį savo bruto, tai yra bendrųjų pajamų dar iki mokesčių, į pensijų kaupimą, tuo daugiau žmogus gali atidėti ir sukaupti.

Kodėl tai svarbu? Nes yra subsidiari atsakomybė tarp žmogaus ir valstybės. Kartais mėgstama tai vadinti mokesčių lengvata, bet tai nėra lengvata, nes, jeigu žmogus sąmoningai prisiima dalį atsakomybės už savo būsimą pensiją ir pats moka įmokas, tai, žinoma, nereikia imti jokių mokesčių viršaus. Valstybė suinteresuota, kad žmogus senatvėje turėtų kitą pajamų šaltinį, ne vien tik „Sodrą“.

Mes, būdami sąmoningi, suvokiame, kad tada, kai nebegalėsime dirbti, nenorėsime būti labai priklausomi nuo valstybės, kurios galimybės mokėti pensiją mažės dėl demografinės duobės, arba būti našta savo artimiesiems.

Ponia Elena, paaiškinkite paprastais žodžiais, kodėl per visus nepriklausomybės metus kalbama apie pensijų reformą, o ne apie stabilią sistemą. Kokios yra pagrindinės pensijų sistemos reformos Lietuvoje priežastys?

Reformuoti pensijų sistemą po sovietmečio tikrai reikėjo, ir to pirmojo dešimtmečio pokyčiai yra visiškai suprantami. Tačiau po 2004 metų, kai jau atsirado privatūs kaupimo fondai, manyčiau, tų pokyčių turėjo būti kuo mažiau, nes žmonėms labai svarbu stabilumas.

Mūsų tyrimai rodo, kad labiausiai žmones erzina nestabilumas, kai kiekviena nauja valdžia stengiasi sistemą pakeisti. Iš pradžių buvo numatyta, kad įmokos į privačius fondus laipsniškai didės, o įmoka į „Sodrą“ galbūt net ir mažės, žmogus didesnę dalį savo pensinio aprūpinimo jau sukaups privačiai. O vėliau sistemą pradėta keisti, atsirado kitokie modeliai. Žmonės dar atsimena „2 + 2 + 2“, ir, užuot pasiekę įmokos dydį, kuris buvo numatytas bent 5,5 proc. darbo užmokesčio pajamų, šiandien mes turime tik 3 proc. ir 1,5 proc. subsidiją.

Vakarų šalių patirtis rodo, kad senatvei reikia atidėti bent 10 proc., nes gyvenimo trukmė ilgėja, ir mes, būdami sąmoningi, suvokiame, kad tada, kai nebegalėsime dirbti, nenorėsime būti labai priklausomi nuo valstybės, kurios galimybės mokėti pensiją mažės dėl demografinės duobės, arba būti našta savo artimiesiems. Tai, aišku, galima vertinti skirtingai. Gerai, kai vaikai padeda, bet jeigu žmogus dalį savo pajamų gali atidėti nuolatos ir kapitalo rinka padeda jam užauginti pensiją, – visiems tai tik į naudą.

[caption id="attachment_1234680" align="alignleft" width="2560"] Žygimanto Gedvilos / ELTA nuotrauka[/caption]

Grįžtant prie jūsų klausimo. Įgyvendintas automatinis įtraukimas į pensijų sistemą turbūt labiausiai viską sujaukė. Pati idėja yra gera, bet ji nebuvo tinkamai įgyvendinta, nes žmonėms atrodo, kad kaupimo fondai yra privalomi, tačiau jie yra savanoriški. Ir kai žmogui atsiranda galimybė kaupti, apie ją primenama tris kartus, tam tikrais terminais. Mes matome, kad toks pokytis visuomenėje sukėlė susierzinimą, – laimėjusieji rinkimus pažadėjo, kad pirmiausia bus atsisakoma automatinio įsitraukimo į kaupimo fondus.

Taip pat žinome, kad Konstitucinis Teismas pernai priėmė nutarimą žmonėms, kuriems nebetikslinga kaupti, kurie labai sunkiai serga arba kuriems kitos aplinkybės daro kaupimą beprasmišką, sudaryti galimybę lėšas atsiimti anksčiau pensijos laiko.

Šiandien, kadangi valdžia jau kalba apie tai, kad nori atimti subsidiją, mokamą į antrąją pakopą, mes siūlome modelį, kai žmogus savanoriškai – pabrėžiu, savanoriškai – gali įmokėti bent 10 proc. savo pajamų ir jam taikoma adekvati mokesčių atskaita.

Jūsų vadovaujamame Lietuvos laisvosios rinkos institute dirba nemažai mokslininkų, ekspertų. Kokius pensijų sistemos reformos scenarijus ar modelius jie siūlo?

Geriausia, žinoma, būtų laikytis pirmųjų modelių. Tačiau šiandien, kadangi valdžia jau kalba apie tai, kad nori atimti subsidiją, mokamą į antrąją pakopą, mes siūlome modelį, kai žmogus savanoriškai – pabrėžiu, savanoriškai – gali įmokėti bent 10 proc. savo pajamų ir jam taikoma adekvati mokesčių atskaita. Taigi arba tos lėšos būtų įmokamos iki GPM ir „Sodros“ mokesčio, arba ta mokestinė paskata turi būti gerokai didesnė, negu dabar yra, nes dėl infliacijos tas absoliutus skaičius 1500 eurų, kurį galima naudoti ne tik trečiojoje, bet ir antrojoje pakopoje, yra praktiškai nuvertėjęs.

Laisvosios rinkos instituto žinia yra tokia, kad vis tiek kaupti vienokiu ar kitokiu būdu yra būtina. Būtų optimalu, jeigu žmonės galėtų kaupti ir kitais būdais ar pirkti kokį nors turtą, vis dėlto manau, kad mūsų sąlygomis tai nelabai realu įgyvendinti. O pensijų fondai visgi yra patrauklūs tuo, kad žmogus, kuris dirba savo darbą ir neturi laiko gilintis į kapitalo rinkos peripetijas, kursų svyravimus, ką pirkti, kokiame depozitoriume laikyti, – turi profesionalią pagalbą ir gali ja pasinaudoti už simbolinį mokestį, nes antrosios pakopos mokėjimas pensijų fondui yra stipriai reguliuojamas ir nėra toks didelis, kaip kartais kalbama.

Taigi, žmogus turi galimybę kaupti gana patraukliomis sąlygomis ir nesukti sau galvos.

[caption id="attachment_1131203" align="alignleft" width="2560"] Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė, ekonomistė Elena Leontjeva. Kotrynos Tamkutės / LLRI nuotrauka[/caption]

Ponia Elena, o kaip pensijų sistemą veikia demografiniai pokyčiai? Ir kiek pensijų sistemai pagelbėtų pensinio amžiaus prailginimas?

Demografinė situacija Lietuvoje nėra gera. Lietuvos banko skaičiavimais, kasmet mums reikia reikšmingo gyventojų skaičiaus didėjimo. 2050-aisiais jau būsime antra seniausia tauta Europos Sąjungoje po Italijos. O tai reiškia, kad vienas dirbantysis turės išlaikyti vis didesnį skaičių pensininkų. Sistemoje, finansuojamoje einamosiomis įmokomis, iš žmonių, tuo metu esančių darbo rinkoje, pensinių įmokų turės būti finansuojamos visų tuo metu jau tapusių pensininkais pajamos.

Taigi toks modelis yra netvarus, todėl beveik visos Europos šalys, visos tvarios demokratijos turi papildomą kaupimą, turi ir antrąją, ir trečiąją pakopas, kai kuriose šalyse yra ir profesiniai arba profsąjungų valdomi pensijų fondai. Bet kuriuo atveju valstybinei sistemai, kuri remiasi grynųjų perskirstymu, yra būtinas papildymas. Amžiaus prailginimas yra pagunda, kad išspręsime problemas, bet negalima atidėti pensinio amžiaus iki 90 ar 100 metų. Trumpuoju laikotarpiu tas pridėjimas gal kažkiek ir padėtų, bet tik trumpam.

Prisiminkime, kiek Prancūzijoje buvo streikų, kai norėta padidinti pensinį amžių. Mes iki šiol jį vis didiname, kiekvienais metais pridėdami po du mėnesius, ir laukiantieji pensijos jos sulaukia vis vėliau. Nemanau, kad tai yra tvarus problemos sprendimo būdas, tai yra skylių lopymas.

Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Vytautas Markevičius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama