Kaip susiklostė grafo C. von Stauffenbergo, vadovavusio nepavykusiam pasikėsinimui į A. Hitlerį, šeimos likimas?

Pulkininkas Clausas Schenkas grafas von Stauffenbergas vadovavo nepavykusiam mėginimui nužudyti A. Hitlerį 1944 m. liepos 20-ąją, po pasitarimo stalu padėdamas bombą. Per sprogimą žuvo keturi žmonės, bet atsitiktinai perstumtas portfelis A. Hitlerį tik nesunkiai sužeidė.

C. Stauffenbergui iki sėkmės trūko nedaug. Tvyrant būsimai Trečiojo Reicho žlugimo nuojautai, fiurerio sprendimai darėsi vis labiau abejotini. Ir jo nužudymas turėjo tapti pirmuoju kruopščiai suplanuoto perversmo žingsniu.

Nepavykęs pasikėsinimas

Į A. Hitlerį, įvairiais duomenimis, buvo pasikėsinta ne mažiau kaip 40 kartų. Bet kas kartą šie pasikėsinimai dėl įvairiausių priežasčių žlugdavo: vienišiai perversmininkai neturėdavo konkretaus plano, kartais tai lemdavo paties A. Hitlerio apsidraudimas, o kartais – paprasčiausias atsitiktinumas.

1944 m. liepos 20-ąją surengtas bene drąsiausias mėginimas nuversti fiurerį. Tada Antrojo pasaulinio karo likimą nulėmė pati paprasčiausia stalo koja. Operacija „Valkirija“, žinoma ir kaip Liepos 20-osios generolų sąmokslas (vok. Attentat vom 20. Juli 1944) – vokiečių pasipriešinimo, pirmiausia – aukštų Vermachto karininkų, mėginimas nužudyti A. Hitlerį ir nuversti nacių vyriausybę.

Vienu pagrindinių šio sąmokslo organizatorių ir dalyvių tapo Vermachto pulkininkas, vienos seniausių Pietų Vokietijos aristokratų šeimų, grafų Stauffenbergų, atstovas Clausas von Stauffenbergas.

Kaip rašo „Vikipedija“, grupė vokiečių generolų ir karininkų nutarė fiziškai pašalinti A. Hitlerį, sudaryti taikos sutartį ir tokiu būdu išvengti galutinio Vokietijos žlugimo.

Unikali sąmokslo sėkmės galimybė buvo beveik garantuota, kadangi naujoje tarnybos vietoje – sausumos dalinių rezervo štabe Berlyne – C. von Stauffenbergas rengė vadinamąjį „Valkirijos“ planą. Šis planas, suderintas su pačiu A. Hitleriu, numatė vidaus neramumų atveju, jeigu nutrūktų ryšys su vyriausiąja Vermachto vadovybe, šalies valdymą perleisti sausumos dalinių rezervui.

Būtent C. von Stauffenbergui buvo patikėta po A. Hitlerio likvidavimo užmegzti ryšį su Vokietijos reguliariosios kariuomenės dalinių vadais ir duoti nurodymus areštuoti vietos nacistinių organizacijų bei gestapo karininkus. Kartu C. von Stauffenbergas buvo vienintelis iš sąmokslininkų, turėjęs nuolatinį leidimą patekti pas A. Hitlerį, todėl galų gale jis ir sutiko organizuoti patį pasikėsinimą.

Po dviejų nepasisekusių mėginimų 1944 m. liepos 20-ąją A. Hitlerio štabe Rastenburge pulkininkas užbaigė darbą, kurio finalo taip laukė tūkstančiai. Likus penkioms minutėms iki sprogimo, C. von Stauffenbergui pavyko padėti portfelį greta A. Hitlerio ir, pasiteisinus rimta priežastimi, išeiti iš barako. Tačiau keletą sekundžių iki sprogimo pulkininkas Heinzas Brandtas perstūmė portfelį, ir masyvus ąžuolinis stalas išgelbėjo fiurerį nuo sprogimo bangos.

Sušaudytas be tardymo ir teismo

Po keleto valandų krauju pasruvusiomis akimis A. Hitleris rėkė: „Aš sumalsiu ir sunaikinsiu nusikaltėlius, išdrįsusius priešpriešinti save Apvaizdai ir man. Tie savo tautos išdavikai nusipelno gėdingos mirties, ir visa tai jie gaus. Šį kartą visą kainą sumokės visi dalyviai, jų šeimos ir tie, kas jiems padėjo. Šitas gyvačių, mėginusių pakirsti mano Vokietijos didybę, lizdas bus sunaikintas visiems laikams.“

A. Hitleris savo žodį tęsėjo. Buvo suimta apie 7 tūkst. ir nubausta apie 5 tūkst. žmonių. Tos pat dienos vakare C. von Stauffenbergas vadovybės, skubančios naikinti savo pačios dalyvavimo atentate įrodymus, įsakymu sušaudytas be tardymo ir teismo.

Vyresniojo jo brolio Bertholdo laukė ypač žiauri bausmė. Jį suėmė liepos 20-osios vakare. Teisė liūdnai pagarsėjusio isteriko, į hieną panašaus sadisto, mylimiausio A. Hitlerio teisėjo Karlo Rolando Freislerio liaudies teismas. B. von Stauffenbergas buvo nuteistas mirties bausme. Jį ne vieną kartą korė ir neįsivaizduojamoje agonijoje gaivino. Šiurpus reginys buvo nufilmuotas, kad jį asmeniškai galėtų pasižiūrėti A. Hitleris.

„Stauffenbergų šeima bus sunaikinta iki paskutiniojo jos nario“, – 1944 m. rugpjūčio 3-iąją įspėjo Heinrichas Himleris, SS reichsfiureris.

Vienuolika laimės metų

Šis pasakojimas apie unikalaus likimo moterį – pasikėsinimo į A. Hitlerį organizatoriaus žmoną. Ji patyrė didžiulę meilę ir perėjo visus pragaro ratus. Amžininkai liudijo, kad Clausas ir Nina buvo labai graži jaunų įsimylėjėlių pora. Jie buvo aristokratai. Jie buvo patriotai, ištikimai tarnavę savo tautai.

O įdomiausia, kad grafienė Magdalena Elisabeth Vera Lydia Herta von Lerchenfeld gimė 1913 m. rugpjūčio 27-ąją Kaune. Ji buvo labiau žinoma Ninos pravarde, kuri po keleto metų tapo tikruoju jos vardu. Augo Bamberge, vėliau lankė mergaičių mokyklą-internatą Viblingene, kuriai vadovavo Elisabeth von Thadden, 1944 m. nužudyta Plötzensee kalėjime už žydų gelbėjimą.

Ninos tėvas Gustavas freiheras von Lerchenfeldas buvo Bavarijos dvarininkas ir politikas, Prūsijos generalinis konsulas Kaune; motina Anna Elfriede Louise Freiin von Stackelberg – Baltijos vokiečių dvarininkė, 1830 m. Lenkijos Karalystės karo ministro pavaduotojo generolo majoro Jano Maurycy von Hauke proanūkė. O tai leido Ninai tapti Edinburgo hercogo, princo Filipo antrosios eilės pussesere.

C. von Stauffenbergas susipažino su Nina Bamberge 1930-aisiais. Po vestuvių 1933-iaisiais Nina tapo grafiene von Stauffenberg. Nors jų abiejų motinos buvo liuteronės, pora vaikus auklėjo katalikybės dvasia, kaip to pageidavo Clauso tėvas.

Juodu kartu nugyveno beveik vienuolika metų, susilaukė penkių vaikų – trijų sūnų ir dviejų dukrų: Bertholdo Marios, Heimerano, Franzo Ludwigo, Valerie Idos Karolinos Annos Marios ir Konstanze. Pastaroji taip ir nepamatė savo herojaus tėvo. Kai jį sušaudė, motina dukros tik laukėsi.

Dukra aprašė tėvų istoriją savo akimis

Po daugelio metų Konstanze Schenk grafienė von Stauffenberg-Schulthess tapo rašytoja, 2008 m. išleido savo motinos biografiją „Nina Schenk grafienė von Stauffenberg: portretas“ (Nina Schenk Gräfin von Stauffenberg: Ein Porträt). Knygos pasirodymą ji aiškino taip: „Tuo laiku, kai mano tėvą šlovino, motina daugelį metų buvo vaizduojama neigiamoje šviesoje, todėl aš ryžausi parašyti savo nuosavą versiją.“

Šeima gyveno Bamberge, ir Clausas trejus metus atvažiuodavo čia kiekvieną savaitgalį. Konstanze savo knygoje rašo: „Tai tiesa, kad 1933 metais mano tėvas palaikė Hitlerio atėjimą į valdžią. Veimaro respublika degradavo, o Versalio sutartis šalį varžė. Ir dar, atsiminkite, mano tėvas tada buvo labai jaunas. Bet po 1938 metų Krištolinės nakties (lapkričio 9–10 d. nacių Vokietijoje surengtas žydų puolimas, jų turto naikinimas ir grobimas; ironiškas pavadinimas prigijo dėl rytą po pogromo gatvėse likusių stiklo šukių) jis ėmė vis kritiškiau vertinti režimą. 1942 metais jam galutinai subrendo mintis, kad Hitlerį būtina nuversti.“

Dar 1939 m. Nina tarsi nujausdama paklausė vyro: „Tu dalyvauji sąmoksle?“ Ir jis atsakė jai teigiamai. Jai neliko nieko kita, kaip tik pripažinti Clauso pasirinktą kelią ir tai, kad nuo 1943 m. rudens jis pradėjo aktyviai dalyvauti pasipriešinimo judėjime. Grafas išvyko į Berlyną ir ėmėsi rengti, kaip atrodė, nepriekaištingai sumanytą pasikėsinimą.

Kartą parsinešė slaptus dokumentus, kuriuos reikėjo sudeginti, o Berlyno bute to padaryti nebuvo įmanoma.

Konstanze savo knygoje rašo: „Mano motina prieš sunaikindama tuos popierius pavartė… Bet ji prisimena, kad tarp dokumentų buvo Nacionalinio laisvosios Vokietijos komiteto atsišaukimų. Sutuoktiniai daug kalbėjo apie pavojingus Clauso planus. Nina žinojo ne tik bendrininkų vardus, bet ir kai kurias paties pasikėsinimo detales. Viena, ko ji nežinojo – tai, jog tai įvykdys jos vyras. 1944 metų liepos dvidešimt pirmąją Nina pasikvietė du vyresniuosius sūnus ir pranešė jiems, jog jų tėvas „padarė klaidą“, todėl naktį buvo nužudytas.

„Apvaizda apsaugojo mūsų mylimą fiurerį“, – pridūrė, kartu ne tik pranešdama žinią apie tėvo mirtį, bet ir sugriaudama vaikų susikurtą jo įvaizdį – tėvas jau buvo ne narsus karininkas, bet išdavikas. Iki pat karo pabaigos berniukai nesužinojo, kad jų tėvas iš tikrųjų buvo didvyris, o motina pamelavo, norėdama juos apsaugoti.“

2007 m. viename interviu vyriausiasis Stauffenbergų sūnus Bertholdas Maria prisipažino: „Tai niekaip netilpo mūsų sąmonėje. Mes nuolatos klausėme savęs, kaip tėvas išdrįso taip pasielgti prieš fiurerį. Tada motina pasakė, kad jis turėjo taip padaryti vardan Vokietijos. Tuo metu aš ne visai supratau, ką ji turėjo galvoje. Prireikė laiko tai suvokti. Ir tai visai nereiškia, kad buvome auklėjami kaip naciai, bet aplinka buvo tokia. Mūsų tėvams reikėjo būti labai atsargiems. Prie vaikų jie jokiomis tomis temomis nekalbėjo, fiurerį nei kritikavo, nei šlovino.“

Po daugelio metų Pietų Afrikos Respublikos prezidentas Nelsonas Mandela, vienas garsiausių apartheido laikotarpio kovos už žmogaus teises aktyvistų, už tai 27 metus atbuvęs už grotų, sakė: „Aš dažnai klausiau savęs – ar turi žmogus teisę aukoti šeimą už galimybę gyventi laisvai kitiems?“

Netikėti likimo vingiai padarė grafą Clausą von Stauffenbergą istorine figūra, naujos Vokietijos simboliu. Jo vardas simbolizuoja visus, nors kiek prisidėjusius prie žiauraus nacių režimo nuvertimo. Pats seras Winstonas Churchillis kartą ištarė frazę, kurios niekas negalės ištrinti: „Clausas von Stauffenbergas buvo drąsiausias iš geriausiųjų.“

Be kaltės kalti

Iš vokiečių viduramžių teisės pasisavintas Sippenhaft principas numatė kolektyvinę atsakomybę – visi šeimos nariai privalėjo atsakyti už vieno šeimos nario išdavystę ar nusikaltimą. Tai reiškė, kad Ninos, jos vaikų ir daugumos kitų šios plačios šeimos narių laukė areštai, tardymai ir galgi bausmės.

Po dviejų dienų Ninos namuose pasirodė gestapininkai, ir prasidėjo beveik metus trukęs kalinimas vienutėse kamerose – pirmiausia gestape, paskui Ravensbriuko konclageryje. Į tą patį lagerį pateko ir Ninos motina. Per tardymus grafienė nepasakė nieko, ko gestapas nežinotų, laikėsi ištvermingai.

Vyras buvo jai prisakęs: „Tu privalai vaizduoti kvailą namų šeimininkę su vaikais, vystyklais ir nešvariais skalbiniais.“ Po karo būtent toks elgesys iškraipys istorinę tiesą ir Ninos – žmonos ir motinos – poelgį. Ji pati taip aprašė savo situaciją tuo metu: „Aš pasakiau sau, kad dėl vaiko turiu bet kokiomis aplinkybėmis išlikti sveiko proto ir rami. Gal be vaiko būtų buvę sunkiau todėl, kad turėjau įsipareigojimą Clausui.“ Kaip pati pripažino, ji studijavo literatūrą, domėjosi muzika, skaitė eilėraščius, dėliojo pasjansą ir dėkojo už bet kokį gautą darbą.

1945 m. sausio mėnesį nacių gimdymo namuose Frankfurte prie Oderio Nina pagimdė dukrą Konstanze. Ninos ir Clauso von Stauffenbergų vaikai buvo išsiųsti į liūdnai pagarsėjusį Buchenvaldą, ten juos išgelbėjo tik pasirodę amerikiečių kariai. Vaikai išgalvotais vardais ir Meister pavarde atsidūrė Bad Zachsos vaikų namuose. Tų pačių metų vasario mėnesį Ninos motina mirė nuo šiltinės lageryje netoli Gdansko.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje N. von Stauffenberg buvo perkelta į Italijos Pietų Tirolio provinciją. Ten ji buvo laikyta kaip įkaitė, tikintis moterį iškeisti į nacių turtą. Po karo ji susitiko su šeima Stauffenbergų namuose. Kaip ir kitos pasipriešinimo kovotojų našlės, daugiau neištekėjo.

Stauffenbergų vaikų likimai

Sukurta keletas filmų, kuriuose vienaip ar kitaip atspindėti „Valkirijos“ operacijos įvykiai. 1990 m. TV filme „Sąmokslas siekiant nužudyti Hitlerį“ (The Plot to Kill Hitler, rež. Lawrence’as Schilleris) Ninos von Stauffenberg vaidmenį atliko amerikietė Madolyn Smith, 2004 m. filme „Štaufenbergas“ (Stauffenberg, rež. Jo Baieris) – vokietė Nina Kunzendorf, o filme „Valkirija“ (Valkyrie, rež. Bryanas Singeris), kuris pasirodė 2008-aisiais – Nyderlandų aktorė Carice van Houten.

Vyriausiasis Clauso ir Ninos sūnus Bertholdas Maria Schenkas von Stauffenbergas tapo inžinieriumi ir 1956 m. susikūrusios naujosios Vakarų Vokietijos armijos karininku. 1972–1974 m. vadovavo šarvuočių žvalgybos batalionui stambiausioje Vokietijos karinėje bazėje Miunsteryje. Po keleto metų tapo vyriausiuoju Pietų teritorinės apygardos vadu, o į atsargą išėjo 1994 m., atitarnavęs 38 metus ir turėdamas generolo majoro laipsnį. 2006 m. kartu su buvusiu Vokietijos Federacinės Respublikos federaliniu prezidentu Richardu von Weizsäckeriu ir kitais dalyvavo atidengiant Clauso von Stauffenbergo memorialą Štutgarte.

2007 m. B. von Stauffenbergas pareiškė viešą susirūpinimą dėl filmo „Valkirija“, kadangi jo tėvą vaidinęs altorius Tomas Cruise’as priklausė Scientologijos Bažnyčiai. Jis bijojo, kad filmas gali tapti „žiauriu kiču“.

Heimeranas Schenkas von Stauffenbergas mirė sulaukęs 84-erių. Jis nebuvo vedęs.

Franzas Ludwigas Schenkas von Stauffenbergas gyvenimą paskyrė politikai. Nuo 1976 iki 1987 m. atstovavo Bavarijos krikščionių socialistų sąjungai Bundestage, o 1984–1992 m. buvo Europos Parlamento deputatas.

Valerie Ida Huberta Karoline Anna Maria Schenk grafaitė von Stauffenberg mirė nuo kraujo vėžio būdama 25-erių.

Jau po tėvo sušaudymo gimusi Konstanze von Schulthess-Rechberg, kaip jau minėta, tapo rašytoja. Nuo 1965 m. ji gyvena Šveicarijoje, baigė akušerijos mokslus, turi keturis vaikus.

Sūnus Philippas von Schulthesas – aktorius, atliko antraeilį vaidmenį 2008 m. filme „Valkirija“.

Grafienės testamentas

Nina von Stauffenberg gyveno Bambergo miško rajone, savo šeimos namuose. Tik pradėjus šlubuoti sveikatai, persikėlė į sūnaus pilį Kirchlautere. Ten ir mirė 2006 m. balandžio 1-ąją, sulaukusi 92-ejų.

Antkapyje įamžintas ir jos vyras, kurio tikrojo kapo neliko. Naciai išbarstė grafo pelenus Berlyne.

Kokia vidine jėga pasižymėjo ši moteris, kaip neabejodama ėjo greta savo vyro, galima suprasti iš eilėraščio, kurį grafienė N. von Stauffenberg parašė kaip testamentą sunkiausiu gyvenimo periodu Ravensbriuko konclageryje:

Net jeigu tavo kūnas žuvo,
Visada tarytum
Tavo ranka apkabina mane.
Tavo akys šviečia man
Tikrovėje ir sapne.
Tavo lūpos artėja prie manęs,
Tavo šnabždesys nuaidi erdvėje.
Brangus vaike, būk stiprus,
Būk mano palikuonimi.
Kad ir kur tu būtum…
Tu turi mane…

Autorius: Alvidas Jancevičius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama