Politologas A. Lašas: visiška Ukrainos pergalė yra sunkiai įsivaizduojama

[intro_text content="Vasario 14–16 dienomis Miunchene, Vokietijoje, vyko saugumo konferencija, kurioje šalių lyderiai diskutavo gynybos klausimais. JAV prezidentas Donaldas Trumpas teigia, kad jo administracija jau surengė labai rimtų diskusijų su Rusija dėl jos karo prieš Ukrainą. Tačiau neaišku, ar Ukraina dalyvaus derybose dėl taikos. Artėjant trečiosioms Rusijos atviro karo metinėms kalbama ne apie neišvengiamą Kremliaus pralaimėjimą, ukrainiečių pergalę, o tik apie taiką Ukrainai nepalankiomis sąlygomis."] Šiuos ir kitus aktualiausius užsienio politikos klausimus dienraščiui „Bernardinai.lt“ komentuoja Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas, politologas dr. AINIUS LAŠAS. Vasario 14–16 dienomis Miunchene, Vokietijoje, surengta saugumo konferencija – kasmetis svarbiausias Europoje aukščiausio lygio forumas, kuriame susirinkę gynybos srities lyderiai diskutuoja apie aktualiausius užsienio ir saugumo politikos iššūkius. Konferencijoje didelis dėmesys skirtas karui Ukrainoje – jos prezidentas Volodymyras Zelenskis susitiko su JAV viceprezidentu J. D. Vance’u. Buvo kalbama ir apie NATO flango stiprinimą, išlaidas gynybai. Kuo Miunchene vykstanti konferencija svarbi Lietuvai ir Europos Sąjungos šalims? Ar ji gali turėti kokią nors įtaką būsimoms deryboms dėl Rusijos karo prieš Ukrainą baigties? Miuncheno konferencijoje susirenka daug svarbių žmonių, čia galima išgirsti jų nuomonę vienu ar kitu klausimu, suderinti pozicijas. Tai proga politikams susitikti, pasikalbėti, išsakyti savo nuomones. Tačiau jos dėl pačios konferencijos nesikeičia, šia prasme ji išskirtinės reikšmės neturi. Nors visų pasisakymų šiemet atidžiai nesekiau, turbūt ryškiausia ir įsimintiniausia buvo Jungtinių Valstijų viceprezidento J. D. Vance’o kalba. Ir ne tik dėl to, kad jis kritikavo Europą, jos vykdomą politiką, demokratijos stoką. Man pasirodė keista, kad nebuvo kalbama apie esmę. Juk tai saugumo konferencija, saugumo klausimai čia dominuoja, o J. D. Vance’as kalbėjo apie vidaus politikos reikalus, visiškai ignoruodamas Europos realybę, sakydamas, kad grėsmė yra ne išorinė, o vidinė. Tai skamba keistai, tarsi nesuvokiamas Rusijos grėsmės rimtumas. Niekas nesako, kad Europa neturi vidinių problemų ar kad apie tai nereikia diskutuoti, tačiau laikas ir vieta buvo skirti kalbėti apie kitus dalykus. Taigi J. D. Vance’o pranešimas buvo keistas ir ignoruojantis mūsų regiono realybę. [caption id="attachment_1233193" align="alignleft" width="2560"] Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis Miuncheno saugumo konferencijoje. Miunchenas, Vokietija, 2025 m. vasario 15 d. Javado Parsos / EPA-EFE nuotrauka[/caption] JAV prezidentas Donaldas Trumpas teigia, kad jo administracija jau surengė labai rimtų diskusijų su Rusija apie karą prieš Ukrainą. Ukrainiečių nuotaikos ketvirtadienį buvo nerimastingos sužinojus apie JAV prezidento ir Rusijos vadovo Vladimiro Putino pokalbį, kuris paskatino nuogąstavimus, kad Kyjivas bus atribotas nuo taikos derybų. Kaip reikėtų vertinti tai, kad į būsimas derybas Ukraina galbūt nebus pakviesta? Šį klausima vertinti labai sunku, nes atrodo, kad Amerika neturi aiškios iš anksto suplanuotos pozicijos. Yra parengtas bendras planas, tačiau detalių žingsnių, derybos strategijos nėra sudėliota. Girdime skirtingus balsus ir skirtingus pasisakymus: vieni sako, kad taip, Ukraina į derybas dėl taikos nebus pakviesta, kiti – kad gal net Zelenskis ten bus, arba bent jau Ukrainos derybininkai dalyvaus Saudo Arabijoje. Tačiau ką jie spręs ir kokiu statusu – lieka neaišku. Yra labai daug naujienų triukšmo, ir jame sunku atrasti signalą, tikrumą, kas bus. Susidaro toks vaizdas, kad ir JAV administracijoje yra balsų kakofonija. Nėra vieno plano, tik atskiri žmonės išsako vienokias ar kitokias pozicijas, kurios nesusideda į vieną. Todėl įspūdis toks, kad JAV administracija neturi suderintos pozicijos, ką reikia daryti šiuo klausimu. Žinoma, iš prezidento Trumpo girdime postūmį, tačiau nuomonių derinimo nėra.

Mes neturime vidinės informacijos iš Trumpo administracijos, kad galėtume pasakyti, jog situacija, susijusi su derybomis dėl taikos, yra vienokia ar kitokia. Vienintelis dalykas – suvokimas, kas vyksta, ateina su laiku.

Kaip reikėtų vertinti informacinį triukšmą, įvairius skirtingo svorio ir patikimumo pranešimus, sklandančius viešojoje erdvėje, dar tik ruošiantis deryboms dėl taikos Ukrainoje tarp Rusijos ir JAV? Mes neturime vidinės informacijos iš Trumpo administracijos, kad galėtume pasakyti, jog situacija, susijusi su derybomis dėl taikos, yra vienokia ar kitokia. Vienintelis dalykas – suvokimas, kas vyksta, ateina su laiku. Vadinasi, mes stebime, kas realiai vyksta. Pavyzdžiui, jeigu bus surengtas susitikimas Saudo Arabijoje, matysime, kokio pobūdžio bus derybos, kas į jas susirinks ir ką bandys spręsti. Galbūt pats Trumpas ir žino, ko jis nori ir siekia, tačiau žiūrint iš šono susidaro lengvo chaoso įspūdis. Šiuo metu Amerika iš Ukrainos reikalauja susimokėti savo gamtiniais resursais. Ukrainai buvo pasiūlyta sutartis atiduoti JAV 50 procentų visų resursų arba iš jų gautas pajamas. Tai situacija, kuri primena XX amžiaus pirmąją pusę, kai kolonijinės valstybės dar turėjo daug galios ir reikalaudavo iš silpnesnių šalių visko, ką jos turi. Šiuo atveju suprantamas Amerikos noras prieiti prie visų resursų, ir aš manau, kad Ukraina tuo būtų suinteresuota taip pat, bet tiesmukas Jungtinių Valstijų reikalavimas duoti visko pusę atrodo keistai. Juk ne viena Amerika rėmė ir remia Ukrainą, yra ir Europa. Ukraina taip pat turi viziją ir norą kažką daryti. Galbūt rėmimas prie sienos atrodo keistai, bet būtent tai ir yra daroma. [caption id="attachment_1233224" align="alignleft" width="2560"] JAV prezidentas Donaldas Trumpas. Vest Palm Bičas, Florida, JAV, 2025 m. vasario 14 d. Cristobalo Herreros-Ulashkevich / EPA-EFE nuotrauka[/caption] Jungtinės Valstijos Rusijai įves naujų sankcijų ir pasiųs amerikiečių karių į Ukrainą, jeigu Vladimiras Putinas nesutiks nutraukti karo ir sužlugdys taikos derybas, pareiškė JAV viceprezidentas J. D. Vance’as. Ar toks JAV spaudimas gali padėti sustabdyti karą Ukrainoje? Yra sakoma – talk is cheap. Kalba yra pigus dalykas, nes galima kalbėti ką nori – kaip JAV administracija ir kalba labai daug ir įvairiai – bet reikia laukti veiksmų, ką ir kaip ji darys. Nežinome, ar tokiai viceprezidento nuomonei pritaria ir Trumpas. Nors jis yra pareiškęs, kad, jeigu Rusija nesutiks ir priešinsis deryboms, Amerika pritaikys papildomus tarifus ir rems Ukrainą. Tačiau kartu matome, kad daromi su prekyba susiję sprendimai. Nemanau, kad Rusija neatkreips į tai dėmesio, ji dalyvaus žaidime, kuris kol kas jai yra naudingas. Rusija ir JAV tampa lygiaverčiais derybų partneriais. Rusija yra nusikaltėlis, kuris įsiveržė į Ukrainą ir išžudė tūkstančius žmonių, sunaikino daugybę miestų. Rusija įvykdė begalę nusikaltimų. O dabar Trumpas sako: mums nesvarbu visi nusikaltimai, kas čia kaltas ar nekaltas – mes deramės su Rusija. Tokia strategija yra galima, tačiau tokiu atveju ji suteikia Rusijai aukštą statusą ir sąlygiškai daug galių kažko reikalauti. Mes jau dabar žinome, kad JAV prezidento komanda teigia, jog Ukraina negalės susigrąžinti visų žemių, o derybos dar net neprasidėjusios. Pozicijos nuėjusios toli, bet dar neaišku, ką bus galima pasiūlyti, kad Rusija atsitrauktų. Kai visos kortos yra atvertos – tuomet netenkama tam tikrų svertų. Kol kas susidaro chaotiškas vaizdas – atrodo, kad Amerika nesuvokia Rusijos mentaliteto, padarytų nusikaltimų ir traktuoja jos veiksmus tik iš pragmatinės perspektyvos. Galbūt yra sprendimai, kurių mes nežinome, strategija, kurios neįskaitome, bet kol kas neatrodo, kad ši derybinė nuostata būtų naudinga Ukrainai, kai ji dar ir spaudžiama dėl minėtų resursų, rinkimų, teritorinių ar kompensacinių lūkesčių iš Rusijos. Kyla daug klausimų, ir triukšmas jų nepaaiškina. [caption id="attachment_1215627" align="alignleft" width="2560"] Karas, Ukraina, atakos, bombardavimas, gelbėtojai Ukrainos gelbėtojai dirba oro antskrydžio vietoje prie privataus pastato. Charkivas, Šiaurės Rytų Ukraina, 2024 m. gruodžio 25 d. Sergejaus Kozlovo / EPA-EFE nuotrauka[/caption] Simboliška, kad artėjant trečiosioms Rusijos atviro karo metinėms kalbama ne apie neišvengiamą Kremliaus pralaimėjimą, ukrainiečių pergalę, o tik apie taiką Ukrainai nepalankiomis sąlygomis. Simboliška, kad apie tai pirmiausia kalbasi JAV ir Rusija, taip, kaip buvo prieš pat invaziją. Trumpo gynybos sekretorius leido suprasti, kad Ukrainai nerealistiška susigrąžinti prarastas teritorijas arba įstoti į NATO ir kad šis klausimas derybose nefigūruos. Kokios ukrainiečių pergalės sąlygos būtų įmanomos? Ką Europos šalys gali padaryti dėl Ukrainos pergalės? Amerika siekia taikos, nesvarbu, kaip ji ilgai tęstųsi, bet bus įgyvendintas su tuo susijęs planas. Kokia taikos kaina ir koks jos tvarumas – tai lieka užribiuose. Visiška pergalė, galima sutikti, dabar sunkiai įsivaizduojama. Aišku, Amerika galėtų to siekti, tačiau to nebuvo ir valdant Joe Bidenui. Suteikiamos paramos lygis iki Trumpo atėjimo Ukrainai neleido galvoti apie pergalės perspektyvas, tokias, kaip jas supranta pati šalis. Dabar situacija yra dar liūdnesnė. Ukraina turi aukoti dar kažką derėdamasi ne tik su Rusija, nors šiame kare ir taip jau daug paaukota. Neužmirškime, kad Budapešto susitarimai, pasirašyti Rusijos, Amerikos, Didžiosios Britanijos, labai aiškiai įpareigojo, Ukrainai atidavus branduolinius ginklus, prisiimti atsakomybę už šios šalies saugumą. Pažadas nebuvo išpildytas, taigi galima traktuoti, kad Ukraina buvo apgauta. Europiečiai neturi tokių karinių raumenų, kad paremtų Ukrainą tokiu mastu, kokiu ją remia JAV. Galima tikėtis, kad Europa atsibudo ir bus imtasi papildomų veiksmų. Kalbama, kad visi Mastrichto kriterijai bus keičiami, bus galima leisti pinigus investuoti į gynybą ir tai neįsiskaičiuos į Mastrichto kriterijus. Ir tai puiku. Tačiau užsukti karinę pramonę ir pagalbą tokiu mastu, kokio reikia Ukrainai, užimtų turbūt dešimt metų. Vadinasi, ir Ukraina turi dešimt metų laukti tokios paramos. O ji, manau, negali tiek laukti, dėl to situacija yra tokia sudėtinga. Taip pat Europa nėra vienas veikėjas, šalys susitaria dėl tam tikrų pozicijų, tačiau tai nėra veikimas išvien. Todėl yra toks aiškus skirtumas tarp Europos ir Amerikos. Kaip pavyzdį galime paimti Italiją ir kiek ji remia Ukrainą; Prancūzijoje Macronas kalba gražiai ir principingai, tačiau pasižiūrėję į skaičius matome, kad Prancūzijos parama Ukrainai nėra didelė, tik dabar situacija yra šiek tiek pagerėjusi. Nesakau, kad paramos nėra, bet padėtis nėra suvokiama kaip labai rimta, reikalaujanti ekstremalių veiksmų ir radikalių sprendimų. Tai matome ir NATO formatu, kalbant apie 2 procentus BVP gynybai. Iki šiol yra šalių, kurios tų procentų nėra pasiekusios, o ką jau kalbėti apie 3–4 procentus. Visas šis kontekstas liudija, kad Europoje situacija yra sudėtinga. Galbūt atskiros šalys: Danija, Švedija, Norvegija – veikia principingiau, bet kitos prisideda daug kukliau. Trumpuoju laikotarpiu Europa negali atstoti JAV šiame kare. O dar matome kylančias principines įtampas tarp Europos ir Amerikos, kurios nepadės veikti išvien. Medijų rėmimo fondo logotipas Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]