Istorikas S. Jazavita: pastarieji metai paskatino susimąstyti, kaip šiandien išsaugoti laisvę

[intro_text content="„Pastarieji keleri metai labiau paskatino susimąstyti, kaip šiandien išsaugoti laisvę, ką galima dėl to padaryti“, – pasitikdamas Vasario 16-ąją sako Kauno miesto muziejaus istorikas dr. SIMONAS JAZAVITA."] Interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ istorikas pasakoja, kaip Lietuvos valstybės atkūrimo diena minėta sovietmečiu ir su kokiu signataru norėtų pabendrauti. O paklaustas, ar tiki, kad Vasario 16-osios Akto originalą dar galima rasti, S. Jazavita atsako: „Turbūt reikia labai laimingo atsitiktinumo.“ Svarstydamas, kaip viskas būtų susiklostę, jei 1918-ųjų vasario 16-ąją Lietuva Akto nebūtų pasirašiusi, istorikas pirmiausia akcentuoja tuo metu susidariusį labai gerą jėgų santykį tarp kaimyninių valstybių, geopolitinį išsidėstymą erdvėje tarp Vokietijos ir Rusijos. Ir atkreipia dėmesį – net jei Akto nebūtų pavykę pasirašyti tuomet, Lietuva jį vis tiek būtų pasirašiusi šiek tiek vėliau. Šiandien – 107-osios Vasario 16-osios metinės. Šią dieną minite ar švenčiate? Su kokiomis mintimis pasitinkate ją? Šią dieną švenčiu būdamas geros nuotaikos, tai šventė, jaučiu pakilumą. Visą laiką mąstai apie nueitą Lietuvos kelią. Vasario 16-oji yra gera proga palyginti dabartinę Lietuvą, pamatyti, kokį kelią nuėjome, ir būtent tuo ši data iš mūsų šventinių dienų yra išskirtinė. Turbūt pastaraisiais metais, matant, kaip greitai laisvės galima netekti, kaip sunku už ją kovoti, šios dienos reikšmė sustiprėjo? Ukrainiečiai, kurie lankėsi pas mus ir su kuriais teko bendrauti, dažnai kartojo pavydintys Lietuvai Vasario 16-osios dėl tos trumpos tarpukario epochos, nes Ukraina to neturėjo, nors dėjo pastangas įkurti savo tautinę valstybę. Po Pirmojo pasaulinio karo jai tai padaryti nepavyko, ir idealo, į kurį galėtų atsiremti, ukrainiečiai neturi. Tai jiems sukėlė sunkumų vėliau, kai žlugo Sovietų Sąjunga ir buvo kuriama Ukrainos valstybė. Mums buvo lengviau, nes turėjome į ką atsiremti, vaduodamiesi nuo Rusijos kultūrinės įtakos, aiškiau save priskirdami Europos, Vakarų civilizacijai bendrąja prasme. Tarpukaris mums labai padėjo, o ukrainiečiams buvo sunkiau. Jie sveikai mums pavydi ir dabar kovoja skaudžiu egzistenciniu būdu už tai, kad kartu su mumis būtų toje pačioje civilizacijos pusėje. [caption id="attachment_1232920" align="alignleft" width="2560"] Vasario 16-osios minėjimas prie Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų Vilniuje. Oresto Gurevičiaus / ELTA nuotrauka[/caption] Ar Ukrainos karo aplinkybėmis nepriklausomybę mes vertiname labiau? O gal tai jau tapo savaime švente? Sunku pasakyti. Dalis visuomenės šią dieną švenčia ar mini viešuose renginiuose ar savo šeimoje. Tai proga ir pabūti kartu, ir pasidalinti atsiminimais, galų gale tiesiog pabendrauti. Pastarieji keleri metai labiau paskatino susimąstyti, kaip šiandien išsaugoti laisvę, ką galima dėl to padaryti. O kaip šią dieną žmonės minėdavo sovietmečiu? Sovietmečiu žmonėms ši diena buvo gana svarbi. Uždraustas vaisius visada gardžiausias – kai jauti spaudimą, supranti, kokia yra tikroji šventės vertė. Gal ne visi sovietmečiu drįsdavo švęsti Vasario 16-ąją, gal vieni tą dieną minėdavo širdyje, kiti – gal drąsiau, mažuose rateliuose. Kadangi viešos akcijos tuo metu buvo uždraustos, tai ugdė tam tikrą partizaninį, dvasinio pasipriešinimo mentalitetą. [caption id="attachment_1216483" align="alignleft" width="1440"] Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų pagerbimas 2023 m. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka[/caption] Buvo ir tokių, kurie tą dieną eidavo tvarkyti žymių žmonių kapų, gal tik ne organizuotomis grupėmis, nes būtų sulaukę saugumo dėmesio. Tačiau būdavo atiduodama duoklė ir senajai epochai. Tie, kurie Vasario 16-ąją ar artimomis jai dienomis švęsdavo gimtadienį ar vardadienį, dažnai rengdavo susiėjimus. Ir prisidengdami asmenine proga, nesukeldami sovietinėms tarnyboms įtarimų, kartu paminėdavo Vasario 16-ąją. Ganėtinai daug kalbama apie Vasario 16-osios Akto originalą, gausu įvairių teorijų, kur jis galėtų būti. Turite vilties, kad jis kada nors bus surastas? Norėčiau būti optimistiškas. Galbūt Vasario 16-osios Akto originalas bus surastas netyčia, netikėtai. Kelios versijos, kur jis galėtų būti, buvo aprašytos spaudoje. Viena iš jų, įdomi ir populiari – kad galbūt Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos sekretorius kunigas Pijus Bielskus Aktą išvežė į savo tėviškę. Teorija kritikuota – kodėl išgabeno į tėviškę, o ne į Kauną? Akto ieškojo daug šviesuolių, bet kol kas niekam nepavyko jo rasti.

Turbūt reikia labai laimingo atsitiktinumo, Dievo apvaizdos pagalbos, kad kokiu nors būdu būtų galima Aktą surasti. Jeigu tai būtų lengva padaryti – ko gero, šis dokumentas jau būtų surastas.

Galbūt Vasario 16-osios Aktas gali būti Kaune, galbūt net ir Vilniuje. Tad visiškai atmesti, kad jo nėra išlikusio, negalime. Turbūt reikia labai laimingo atsitiktinumo, Dievo apvaizdos pagalbos, kad kokiu nors būdu būtų galima Aktą surasti. Jeigu tai būtų lengva padaryti – ko gero, šis dokumentas jau būtų surastas. Galbūt Aktas buvo pakliuvęs sovietinėms struktūroms į rankas, galbūt išvežtas kur nors į Maskvą. Bet tai tik spėjimai – sunku vertinti. [caption id="attachment_1232923" align="alignleft" width="2560"] Vasario 16-osios nutarimas, rastas Vokietijos archyve. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka[/caption] Pasvarstykime, kaip viskas būtų susiklostę, jei 1918-aisiais Lietuva Akto nebūtų pasirašiusi. Jeigu Akto Lietuva nebūtų pasirašiusi 1918 metų vasario 16-ąją, greičiausiai tai būtų padariusi vėliau. Šioje vietoje norėčiau išlikti optimistas. Tuo metu buvo labai geras jėgų santykis, geopolitinis išsidėstymas erdvėje tarp Vokietijos ir Rusijos. Tačiau jeigu būtume Aktą pasirašę vėliau, tai būtų sukėlę papildomų sunkumų.

Tuo metu šalyje šeimininkavo Vokietijos karinės pajėgos, bolševikams nevykdant Bresto taikos susitarimų jos sparčiai judėjo Rusijos link.

Tuo metu šalyje šeimininkavo Vokietijos karinės pajėgos, bolševikams nevykdant Bresto taikos susitarimų jos sparčiai judėjo Rusijos link. Tai sukūrė tam tikrą vakuumą, signatarai Aktą skubėjo pasirašyti bijodami vokiečių: kas būtų buvę, jeigu jiems būtų pavykę užimti Sankt Peterburgą, – jie būtų nesukalbami. Taigi signatarai turėjo galimybę varijuoti. Jeigu Akto nebūtų pasirašę tuomet, greičiausiai būtų laukę Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Pasižiūrėkime, juk kaimynių Lenkijos ir Latvijos nepriklausomybė paskelbta 1918-ųjų lapkritį. Kad ir vėliau, būtų vis tiek suktasi iš padėties, tačiau tokiu atveju starto pozicija būtų buvusi sunkesnė. [caption id="attachment_1232921" align="alignleft" width="2560"] Jono Basanavičiaus skulptūra. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka[/caption] Su kuriuo Vasario 16-osios Akto signataru norėtumėte pabendrauti ir ko jo paklaustumėte? Tarp signatarų buvo smagių asmenybių. Jomis teko domėtis, rašyti apie tai ilgesnius ar trumpesnius straipsnius. Galbūt ne vienas iš signatarų liko neįvertintas. Pačiam teko domėtis Jonu Vileišiu, kuris vėliau buvo ir Kauno burmistras. Jo veikla buvo plati ir įvairiapusė, tai viena tų asmenybių, kurios nebūna iš trejeto ar penketo ryškiausių. Vienas jauniausių signatarų vizionierių man yra Petras Klimas. Tai istorikams gerai žinoma asmenybė, tačiau plačiojoje visuomenėje jo svarbos mastas, be jaunystėje padarytų darbų, irgi nėra gerai įvertintas. Koks buvo moterų vaidmuo Vasario 16-osios kontekste? Kodėl apie jas mažai kalbame? Lietuva tuo metu priklausė vadinamosioms progresyvesnėms šalims, todėl matome, kad Steigiamajame Seime moterų vaidmuo pagal epochos galimybes buvo ryškus, joms buvo suteikta balsavimo teisė, apie moterų padėtį buvo kalbėta tarpukario spaudoje. Anuomet veikė gana daug aktyvių moterų. Politiniu aspektu moterims veikti buvo kiek sudėtingiau, bet tai lėmė ne Lietuvos užsispyrimas, o tuometė pasaulinė padėtis. Pavyzdžiui, buvo numatyta, kad Felicija Bortkevičienė – ryški visuomenės veikėja, politikė – galėtų būti viena iš ministrių pirmosiose vyriausybėse. Tačiau po diskusijų tas klausimas buvo numarintas netgi jos artimų žmonių, tokių kaip minėtas signataras Vileišis. Buvo nuspręsta, kad toks moters paskyrimas pasaulyje būtų suprastas gana neigiamai ir palaikytas bolševikine idėja, nes moterų ministrių tuo metu buvo tik Sovietų Sąjungoje. Pasauliui reikėjo dar nemažai palaukti, kol moterys politikoje tapo įprastu dalyku.

Nepamirškime – nepriklausomybę reikėjo įtvirtinti, aplinkui buvo gausu ne itin draugiškų kaimynų, reikėjo apeliuoti į didžiųjų valstybių garantijas, vadinasi, reikėjo būti pažangiam vidutiniokui.

Tad Lietuva, šiuo klausimu gana progresyvi, bet maža valstybė, stengėsi pernelyg neišsišokti, viskas buvo pasverta. Tikslai, tokie kaip nepriklausomybės skelbimas, buvo vienareikšmiškai ambicingi, bet nepamirškime – nepriklausomybę reikėjo įtvirtinti, aplinkui buvo gausu ne itin draugiškų kaimynų, reikėjo apeliuoti į didžiųjų valstybių garantijas, vadinasi, reikėjo būti pažangiam vidutiniokui. [caption id="attachment_1232918" align="alignleft" width="1707"] Kauno miesto muziejaus istorikas dr. Simonas Jazavita. Airimo Vasiliūno nuotrauka[/caption] Ar kaip istorikas galėtumėte teigti, kad esame pakankamai įsigilinę ir ištyrę šį vieną reikšmingiausių Lietuvai istorinių laikotarpių? O gal priešingai, trūksta filmų, monografijų? Tai buvo tam tikra sėkmės istorija. Sunkus nepriklausomybės karas, neišvengta tam tikrų pralaimėjimų, pavyzdžiui, Vilniaus pralaimėjimas buvo didelis, ryškus ir įtvirtinęs tą epochą. Kita vertus, viskas baigėsi pergale, gebėjimu išlaviruoti tarp galingesnių jėgų, savo valios parodymu. Apsigynėme karine jėga, mobilizavome patriotines jėgas, išsaugojome valstybės kūną ateinančioms kartoms. Tai vienareikšmiškai yra sėkmės istorija, kurią kaip tik įdomiau parodyti neidealizuojant, atskleidžiant vieną ar kitą problemą, su kuria tuo metu susidurdavo žmonės. Tikrai nebūtų per daug, jeigu šis laikotarpis sulauktų didesnio dėmesio – romanų rašytojų, teatro kūrėjų, nebūtinai turi būti tik filmai, kuriems reikia didelio biudžeto. Nes amžina istorinio kino problema – jeigu kas nors sukuriama, užplūsta kritika. Tas laikotarpis kartais užgožiamas Antrojo pasaulinio karo tragedijos, prasidėjusios okupacijos, represijos, Holokausto, didvyriško, bet skaudaus pasipriešinimo. Karo ir pokario siaubas užgožia gerąją patirtį, sukuria didesnį dramatinį foną, dėl to kūrėjai ir renkasi tokias temas. Tai neišvengiama, suprantu, kodėl ši epocha yra dėmesio centre, man ir pačiam tai jautru ir prasminga. Tačiau vis tiek nepamirškime Vasario 16-osios, tų pirmųjų Lietuvos metų, beprecedenčio jos augimo, stiebimosi į priekį, ryškaus pirmojo penkmečio ir dešimtmečio. Tuomet vyko didžiuliai pokyčiai visuomenėje, miestuose, kaimuose – visoje valstybėje. Kai kurie istorikai atkreipia dėmesį, kad dalį reikšmingų istorinių datų esame pavertę nuobodžiais minėjimais, o kaip yra su Vasario 16-ąja? Vasario 16-osios dvasia gyva: vyksta renginiai, žmonės išeina su trispalvėmis, lanko muziejus. Štai Kauno muziejus šia proga taip pat kviečia apsilankyti, susipažinti su ekspozicija, pabendrauti su kūrėjais. Tą daro ir kiti kolegos. Žmonėms įdomus istorinis turinys, todėl stengiamės apie jį giliau pakalbėti. Kas kaip nori – tas taip Vasario 16-ąją ir mini. Nematau jokių privalomų paradų, kaip kad sovietinės okupacijos laikais per šventes, kai reikėdavo atsižymėti, parodyti dirbtinį lojalumą. Laisvoje šalyje niekas nėra privaloma. Kiekvienas kūrybingai pagal save renkasi būdus, kaip švęsti, minėti progas, sau artimus renginius. Jų daug, tik galbūt ne visi sulaukia masinės medijos rampų šviesos. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Vakaris Vingilis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama