Šv. Valentino diena gali padėti žmogui atrasti tikėjimo perlus

[intro_text content="Kelis šimtmečius skaičiuojanti šventojo Valentino istorija, apipinta legendomis, įvairiais pasakojimais, gyva ir mūsų dienomis. Ypač susidomėjimas šventuoju ir jo gyvenimu suaktyvėja artėjant vasario 14-ajai, šv. Valentino dienai. Vieniems ji daugiau siejasi su krikščionišku tikėjimu, kitiems – su pačiais gražiausiais meilės elementais."] Bažnytinio paveldo muziejaus edukacinių programų vadovė, istorikė INGA CIRONKAITĖ-BENDŽIENĖ dienraščiui „Bernardinai.lt“ sako – nereikia kratytis šv. Valentino šventės ar kaip nors įtariai į ją žiūrėti, nes neretai ji gali padėti atrasti tikėjimo perlus. [youtube embed=nFzlmeMwScU] Gerbiamoji Inga, kas šiandien žinoma apie šventojo Valentino gyvenimą? Istorinių žinių apie šventąjį Valentiną yra labai nedaug, o ir dauguma jų nėra tvirtos bei patikimos. Jeigu pažvelgtume į Bažnyčios liturginį kalendorių, pastebėtume, kad po Vatikano II susirinkimo Bažnyčia šv. Valentino dienos vasario 14-ąją nebešvenčia. Istoriniai šaltiniai byloja, kad šv. Valentinas gyveno tuo laikotarpiu, kai Romos imperijoje krikščionybė dar nebuvo vyraujanti religija, kai krikščionys buvo persekiojami ir baudžiami už savo tikėjimo išpažinimą. Manoma, kad šv. Valentinas buvo kunigas, vėliau vyskupas ir tuometinio imperatoriaus Klaudijaus bičiulis. Klaudijus gerbė, vertino Valentino išmintį, tačiau jam nepatiko jo uolumas propaguojant krikščionybę. Imperatorius nenorėjo iš karto liepti nukirsdinti Valentiną, todėl davė savo bičiuliui progą pasitaisyti. Ir Valentinas buvo pavestas perauklėti vieno kilmingo pagonio šeimai. Tačiau įvykiai pakrypo į priešingą pusę – Valentinas šią pagonių šeimą atvertė į krikščionybę. Tuomet imperatorius Klaudijus nebeturėjo kito pasirinkimo, ir teko Valentinui skirti mirties bausmę nukirsdinant. Įdomus dar vienas žinomas dalykas: prieš mirtį Valentinas sugebėjo net kalėjimo prižiūrėtojo šeimą atversti į krikščionybę. Nesutariama, ar Valentinas buvo vienas asmuo, ar jų buvo keletas. Veikiausiai buvo keletas istorinių asmenų, gyvenusių tuo laikotarpiu. Dabar pagrindinės žinomiausios šv. Valentino relikvijos yra saugomos Italijos Ternio mieste. Čia vasario 14-ąją rengiama iškilminga šventė. Jos metu jauni įsimylėjėliai vaikinai ir merginos susirenka prie šv. Valentino relikvijų ir prisiekia vienas kitam meilę bei ištikimybę. Romoje taip pat yra tikriausiai jau kito Valentino relikvijų, kurios taip pat prisimenamos šv. Valentino dieną, vasario 14-ąją. Beje, Romoje prie bažnyčios, kur ilsisi šventojo Valentino palaikai, yra labai garsus paminklas, vadinamas „Tiesos burna“. Jį išpopuliarino Holivudas. Čia gyvuoja paprotys kišti ranką į statulos burnos ertmę ir sakyti tiesą. Tikima, jeigu pameluosi, tai burna nukąs tau ranką. Žodžiu, ar myli mane, ar nemyli – įkišus ranką bus patikrinta. O kaip atsitiko, kad šv. Valentinas siejamas su meile ir įsimylėjėliais? Legenda, kad Valentinas slapta tuokė įsimylėjėlius, ypač išplito Prancūzijoje ir Anglijoje. Pasakojama, neva imperatorius Klaudijus, besirūpindamas savo kariuomenės tvirtumu, buvo uždraudęs kariams vesti. Valentinas, suprasdamas tų karių kančią ir norėdamas pagelbėti įsimylėjusiems, slapta sutuokdavo karius su jų mylimosiomis. Pasak šios legendos, Valentinas ir tapo įsimylėjėlių globėju. [caption id="attachment_1232153" align="alignleft" width="2048"] Bažnytinio paveldo muziejaus edukacinių programų vadovė, istorikė Inga Cironkaitė-Bendžienė. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Lietuva turi gana gilias tikėjimo tradicijas, tačiau šv. Valentino vardas mūsų tradicijoje iškilo palyginti neseniai. Gal galite paaiškinti, kodėl? Masinėje kultūroje Valentinas, kaip įsimylėjėlių, mylimųjų globėjas, išplito gana vėlai, XIX amžiuje, kartu su tam tikrais komerciniais dalykais. Bet kad Valentinas mūsų kraštuose buvo nežinomas – norėčiau paprieštarauti. Bažnytinio paveldo muziejuje saugomas XVIII amžiaus relikvijorius, tikrai puikus meistrų darbas, lietas iš alavo, kuriame kažkada buvo šv. Valentino relikvija. Yra išlikęs lapelis su šventojo vardu, deja, pati relikvija yra pradingusi. Valentinas kaip asmuo Lietuvoje tikrai buvo žinomas. Jo gyvenimo istorija aprašoma „Aukso legendoje“ – kultiniame šventųjų gyvenimo aprašyme, kituose kūriniuose. Skirtumas galbūt tik toks, kad mūsų krašte Valentinas nebuvo taip glaudžiai siejamas su meile, įsimylėjėliais. Jo vardo relikvijos įvairiais keliais atkeliaudavo iki mūsų: jas atsigabendavo piligrimai, iš Romos parsiveždavo vyskupai. Turime iš Mikalojaus bažnyčios pas mus atkeliavusį nedidelį, veikiausiai XIX amžiaus pabaigos ar XX amžiaus pradžios relikvijorių, kuriame sukomponuotos penkios nedidelės šventųjų relikvijos, ir viena jų yra būtent šventojo Valentino. [caption id="attachment_935074" align="alignleft" width="981"] Leonardas Beckas, „Šv. Valentinas“ (plokštė, aliejus, apie 1510 m.). Koburgo pilies (Vokietija) vertybė. „Wikimedia Commons“ nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1232154" align="alignleft" width="1707"] Šv. Valentino relikvijorius. Bažnytinio paveldo muziejaus archyvo nuotrauka[/caption] Šv. Valentino relikvijos saugomos ne tik Bažnytinio paveldo muziejuje. Kiek man žinoma, ir Druskininkų bažnyčioje taip pat saugomos ir garbinamos šv. Valentino relikvijos. Tiesa? Gal būtų tiksliau sakyti „gerbiamos“. Taip. Tenykštis klebonas tikrai siekia įvairiausiais būdais pritraukti tikinčiuosius į bažnyčią. Jeigu kažkas atostogauja Druskininkų sanatorijoje ar vieši šiame gražiame Lietuvos mieste, kodėl kartu su pora nenueiti į bažnyčią, kodėl nedalyvauti Mišiose? Ta pačia proga galima aplankyti šv. Valentino relikviją, galbūt ją paliesti ar kažkaip maldingai prisiglausti. O kaip paprastai relikvijos atkeliauja į bažnyčias? Relikvijų keliai yra ilgi, sudėtingi, komplikuoti, dėl jų vykdavo ir karai, ir ginčai, net vagystės. Relikvijos būdavo slepiamos. Jų keliai yra patys įvairiausi, kiekviena relikvija turi savo atskirą istoriją. Šiais laikais, tikėkimės, dažniausiai viskas vyksta civilizuotai, pagarbiai susitarus, paprašius relikvijų. Jūsų manymu, ar nemenkina šv. Valentino gerbimo, atminimo jo komercializavimas? Sutikite, daugelio žmonių žinios apie šį šventąjį gana miglotos, negilios. Ar neatrodo, kad tas širdies simbolis savotiškai nuvertinamas, nupiginamas? Turbūt daugeliui šventojo Valentino diena siejasi ne su pačiu šventuoju ir jo gyvenimo istorija, bet su širdelių formos lipdukais, šokoladu, rožėmis, galbūt pasimatymais, susitikimais su mylimuoju, mylimąja. Nemanau, kad Bažnyčia turėtų to kratytis ar kritikuoti, labai peikti mylimųjų norą būti kartu, vienaip ar kitaip pradžiuginti vienam kitą. Dovanos, kaip meilės kalba, yra bendražmogiškas dalykas. Jeigu šv. Valentino vardas prilipo tai dienai, gal kas nors kada nors pasidomės, kas buvo tas šventasis Valentinas. Nereikia taip stengtis nusikratyti tos šventės, šio šventojo vardo. Atvirkščiai, gal kas nors kaip tik norės nukeliauti iki jo relikvijų, pasidomės ta senąja krikščionybės tradicija. Gal paims į rankas „Aukso legendą“ ir paskaitys, kas buvo šventasis Valentinas. Neretai ir tokiais keliais galima atrasti tikėjimo perlus. Medijų rėmimo fondo logotipas Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]