Hibridinio Rusijos karo Lietuvoje grėsmės. Pokalbis su Krašto apsaugos ministerijos atstovu
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
[intro_text content="Mažai kas ginčytųsi, kad Rusijos ir Kinijos hibridinis karas prieš Europos Sąjungos valstybes ir NATO jau yra prasidėjęs. Šiame kare naudojamos ekonominės, informacinės, kibernetinės ir diplomatinės priemonės, nevengiant pasitelkti ir vadinamąją penktąją koloną."] Demokratinės valstybės, reaguodamos į kylančias grėsmes, ėmėsi atgrasymo – stiprina gynybos pramonę ir karines pajėgas, tačiau šis atgrasymas neatbaidė blogio ašies valstybių nuo žalojančių veiksmų – jos rado naujų būdų, sričių ir strategijų daryti tokius pat pažeidimus kaip ir karo metu. „Rusija Vakarų šalių visuomenėms jau iki 2022-ųjų kėlė didelę grėsmę kultūros, religijos, mokslo, informacinės erdvės, ekonomikos, energetikos srityse. Apie grėsmes ekonomikai ir energetikai dar buvo įmanoma kalbėti, tačiau prabilus apie kultūrą būdavo sakoma: „Baikit, kur jau čia pavojus?“ Dabar Rusija jau išstumta iš Vakarų techninio vystymosi, ekonominio ir politinio bendradarbiavimo, tad situacija daug geresnė“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ sako Krašto apsaugos ministerijos Atsparumo hibridinėms grėsmėms grupės specialistas TOMAS ČEPONIS. Su juo kalbamės apie Rusijos hibridinio karo veiksmus Lietuvoje. [caption id="attachment_1232033" align="alignleft" width="2560"]
Krašto apsaugos ministerijos Atsparumo hibridinėms grėsmėms grupės specialistas Tomas Čeponis. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Kokias grėsmes Lietuvai kelia Rusijos hibridinio karo veiksmai? Atviras kinetinis karas Rusijai nėra pirmasis pasirinkimas – siekiant tikslų jai naudinga hibridinė karyba. Tam ypač stipriai pasitelkiama dezinformacija ir propaganda, kelianti iššūkių demokratinėms šalims. Dar viena grėsmė – žvalgyba ir šnipinėjimas, įtraukiant diplomatus, verslininkus, kultūros veikėjus, o dažnai ir vietinius gyventojus, prijaučiančius Kremliui. Ryškus to pavyzdys – karinių automobilių ir komisariatų deginimas Ukrainoje, atliekamas Rusijos specialiųjų tarnybų užverbuotų vietinių gyventojų rankomis. Netgi žinodami, kad už to yra Rusija, negalime galutinai jos įveikti dėl plataus techninių priemonių naudojimo – atsiskaitymo kriptovaliutomis ar per internetinę bankininkystę, taip pat dirbtinio intelekto naudojimo, balso, vaizdo, nuotraukų, dokumentų padirbinėjimo technologijų ir pan. Kita grėsmė – kibernetinės atakos, su kuriomis kovojama keliant kibernetinio saugumo lygį, siekiant atgrasyti priešą nuo tokių išpuolių dėl itin didelių laiko ir resursų reikalaujančių pastangų. Didelę grėsmę kelia „Zapad“ stiliaus pratybos, nes Rusijos ir Baltarusijos poligonai yra visai prie mūsų sienos. Sumaištį kelia įvairūs sabotažai ir diversijos, skambučiai į mokymo įstaigas apie galimus užminavimus, savaime užsidegančios siuntos ir kabelių nutraukimai. Vien gynyba laimėti neįmanoma, reikia ir atsakomųjų veiksmų, tad būtina stiprinti visuomenės ir atsakingų institucijų supratimą apie šias grėsmes.
Atviros visuomenės pranašumai – laisvas žodis, laisvi rinkimai – tampa itin pažeidžiami nedraugiškų valstybių veikimo atvejais. Žmonėms gali būti daroma įtaka per socialinius tinklus, per skirtingas politines jėgas ir panašiai. Stebima apie 20 sričių, kuriose veikia Rusijos Federacija.
2015 m., atlikus Europos Sąjungos tyrimą apie hibridines grėsmes ir dorojimąsi su jomis, pastebėta, kad to supratimo trūksta. Nemažai Europos Sąjungos ir Lietuvos valstybės pareigūnų yra pareiškę, kad mes jau negyvename taikos metu, tačiau prekyba su Rusija vyksta, energetinių resursų importas iš Rusijos tęsiasi. Atviros visuomenės pranašumai – laisvas žodis, laisvi rinkimai – tampa itin pažeidžiami nedraugiškų valstybių veikimo atvejais. Žmonėms gali būti daroma įtaka per socialinius tinklus, per skirtingas politines jėgas ir panašiai. Stebima apie 20 sričių, kuriose veikia Rusijos Federacija. Atsparumo stiprinimą galime suskirstyti į kelias dalis: kibernetinį bei informacinį saugumą; kritinio mąstymo ir medijų raštingumo vystymą; supaprastintą karinį parengimą; įsitraukimą į sukarintas organizacijas; medicininės pagalbos pagrindų žinojimą; išgyvenimo kuprinės susikūrimą; apgalvojimą, ką daryti atėjus dienai X. Lietuva vasario 8 dieną atsijungė nuo posovietinės elektros tinklų sistemos ir vasario 9-ąją sinchronizavosi su žemyninės Europos elektros tinklais. Kodėl atsijungėme tik po 35 metų nuo nepriklausomybės paskelbimo? Gal galėtumėte įvardyti, kas trukdė tai padaryti anksčiau? Tai, be abejo, yra brangus ir inžineriškai sudėtingas projektas, tačiau tam tikru metu buvo sukuriama atmosfera siekiant įrodyti, kad tai itin sudėtingas veiksmas. Kiek suprantu, kai kuriems žmonėms, dirbantiems toje sistemoje, buvo naudinga išlaikyti tą status quo. Be abejo, atsijungimą apsunkino ir aplinkybė, kad mes ne vieni turėjome tai padaryti, nes kartu atsijungė ir Latvija bei Estija. O ten irgi buvo tam tikrų aplinkybių, trukdančių greičiau sinchronizuotis su Europos elektros tinklais. [caption id="attachment_328206" align="alignleft" width="900"]
EPA nuotrauka[/caption] Su europiniais tinklais jau sinchronizavomės, o kada Lietuvos geležinkelių sistema bus priartinta prie Europos? Turiu mintyje iki šiol vykstantį duomenų keitimąsi ir sąsajas su rusiškomis Geležinkelių transporto tarybos (GTT) sistemomis. Tai būtų dar vienas žingsnis Europos link, ypač svarbus saugumo prasme. Kritiniu momentu NATO karinės pajėgos galėtų greičiau atvykti, išvengdamos nereikalingų sustojimų, jei reikėtų keisti geležinkelio sąstatus ar riedmenis. Dabar apie tai jau diskutuojama socialiniuose tinkluose, nors ir iki šiol būdavo užsimenama viešai, bet neužtektinai garsiai. Atgavus nepriklausomybę reikėjo daug namų darbų atlikti, tačiau buvo daug torpedavimo, trikdžių, ir niekas nesitikėjo, kad visi procesai (ryšių nutraukimas su Rusija – aut. past.) taip ilgai užtruks. Baigiantis tretiesiems Rusijos sukelto karo Ukrainoje metams ES importuoja suskystintąsias gamtines dujas iš Rusijos. Leidinys „Politico“ rašo, kad per penkiolika sausio dienų 27 Europos šalys iš Rusijos importavo 837 tūkst. tonų suskystintųjų gamtinių dujų. Šis skaičius buvo rekordinis, palyginti su 2024 metais, kai per tą patį laikotarpį buvo nupirkta 760,1 tūkst. tonų SGD. Kodėl? Per pastarąjį laikotarpį ES importuoja itin daug dujų, palyginti su praėjusiu laikotarpiu. Šį klausimą reikėtų skirti energetikams, tačiau, matyt, nelabai yra kitų alternatyvų.
Tam tikra žmonių grupė tiki įvairiais patikimais valstybiniais informacijos šaltiniais, tačiau dalis juos automatiškai atmeta. Šie žmonės labiau tiki jonais, agnieškomis, ivanais, esančiais artimoje jų aplinkoje, nei Seimo nariais. Socialinių tinklų atsiradimas padarė milžinišką pokytį.
Hibridiniame kare neišvengiamai dalyvauja internetiniai „troliai“ – asmenys, kurie prisijungia prie įvairių grupių ir skelbia kurstančias, įžeidžiančias žinutes. Pasitelkiami ir „botai“, automatizuotai atliekantys žmonių, dirbančių prie kompiuterio programos, paskirtas užduotis. Baltijos šalyse jų apstu, ypač tinkluose „X“ ir „Vkontakte“. Kokią grėsmę „botai“ kelia mūsų visuomenei? Tam tikra žmonių grupė tiki įvairiais patikimais valstybiniais informacijos šaltiniais, tačiau dalis juos automatiškai atmeta. Šie žmonės labiau tiki jonais, agnieškomis, ivanais, esančiais artimoje jų aplinkoje, nei Seimo nariais. Socialinių tinklų atsiradimas padarė milžinišką pokytį. Tradicinės medijos laikais informacija buvo tikrinama, apdorojama, ir tikrai ne kiekvienas galėjo patekti į televiziją. O atsiradus socialiniams tinklams kiekvienas tapo matomas ir gali reikštis. Žmonės gali jungtis į tinklus, burbulus – jungiasi ir „botai“, randasi melagienų paskyros, juk ne kiekvienas tai tikrina, nors yra daugybė priemonių, leidžiančių tai padaryti. Ryškus to pavyzdys, galiausiai davęs įrankį susitelkti milijonams žmonių, yra Plokščiažemininkų bendruomenė, kurioje žmonės vienas kitą pastiprindami kartu sugalvoja sunkiai paneigiamų teiginių, kad Žemė yra plokščia. Lietuvai nelojalūs žmonės, susijungę į panašią bendruomenę, jau kelia grėsmę. Ar juos stebi Valstybės saugumo departamentas? Manau, juos stebi policija, taip pat aktyvi visuomenės dalis, vadinamoji „elfų“ bendruomenė, blokuojanti ir dažnai ištraukianti netikrus profilius į dienos šviesą. Regioninėje spaudoje paminėtas faktas apie 300 baudų, skirtų dėl netinkamos, įstatymus pažeidžiančios informacijos bei neapykantos kurstymo, rodo, kad tokie veikėjai nepaliekami be priežiūros. Kenkimo sistema veikia, ir ją pašalinti sudėtinga, ypač jei žmogus veikia iš kokios Baltarusijos. Beje, bendradarbiaujant su socialiniais tinklais tokius asmenis galima atjungti. [caption id="attachment_1012892" align="alignleft" width="2560"]
Etienne'o Laurent'o / EPA-EFE nuotrauka[/caption] Kaip vertinate naujausią skandalą dėl Rusijos Federacijos piliečio, įsidarbinusio Santarų klinikose, galimo šnipinėjimo Rusijos naudai? Apie įtartiną šio gydytojo veiklą pranešė kolegos. Gal turėtų būti numatytos gairės, kuriomis privalėtų vadovautis įmonės, priimančios į darbą Rusijos ir Baltarusijos piliečius? Supratimas, kad gyvename ne taikos, o savotiško karo metu, turėtų padidinti mūsų budrumą. Čia galiu pateikti pavyzdį apie ukrainietę, kuri, pamačiusi skrendantį priešišką droną, numušė jį trilitriu stiklainiu. Jei žmonės pastebi, kad neseniai įsidarbinęs kolega ima domėtis Santaros gydytojų veiksmais galimo karo metu, jie kreipiasi į atitinkamas tarnybas. Viskas prasideda nuo supratimo, kur ir kokiomis sąlygomis gyvenu ir koks mano vaidmuo valstybės gynyboje. Įprastai galvodami apie karą visi atsisuka į kariuomenę, nes esame įpratę, kad profesionalai sprendžia savo srities problemas. Santaros klinikų atvejis atskleidžia esminį mūsų pilietinės visuomenės lūžį. Gal esame praradę gebėjimą reaguoti, norime, kad visas grėsmes pašalintų valstybė? Gal Vakarų piliečių savisaugos instinkto jau nebeliko? Manau, kad šis instinktas jau šiek tiek silpsta – turiu omenyje Anderso Breiviko išpuolį Norvegijoje. 1990-ųjų Lietuvoje Breivikas, manau, būtų gavęs į galvą, tačiau vaikai Vakarų visuomenėse jau nuo darželio auklėjami kitaip: jei tave pastūmė, eik aiškintis pas auklėtoją, nes tai ne tavo problema, ir tai tęsiasi vėliau mokykloje, gatvėje ir kitur. Apklausos, atliktos Lietuvoje ir ES valstybėse, atskleidžia, kad dalis piliečių krizės atveju atsisuktų prieš savo valstybę. Kokias išvadas galime iš to daryti? Žmogaus smegenys veikia įdomiai: kartais, net ir žinodami informaciją, elgiamės visai kitaip. Prieš plataus masto puolimą Ukrainoje žmonės irgi netikėjo, kad tai gali nutikti. Pastebėta, kad žmogus yra vienintelė būtybė pasaulyje, žinanti, jog tikrai mirs, tačiau gyvenanti nemirtingumo iliuzijoje. Kita iliuzija, kurią atskleidžia Ukrainos pavyzdys, yra apie vienybę. Ne visi yra vieningi, nes dalis kolaboruoja, dalis pabėga. Visada atsiras tokių, kurie priešui nurodys, kur gyvena kariškis, šaulys, labdarą renkantis asmuo. O tas pamokas jau turėjome išmokti iš partizaninio pasipriešinimo laikų: buvo ne tik partizanų, bet ir stribų rėmėjų, kai išduodavo ir kaimynai, ir giminės.
Šalia klausimų „Ar eitumėte ginti tėvynę?“ buvo pateikti klausimai, ar respondentai kenktų savo šaliai. Apie šešis procentus minėtos apklausos dalyvių atsakė, kad kenktų.
Jūsų minimą tyrimą atlikusi komanda sugalvojo užduoti klausimą, į kurį atsakymas gali būti ir neigiamas. Pavyzdžiui, į klausimą „Ar pažeidžiate kelių eismo taisykles? Jei taip, tai kodėl?“ atsakymas galėtų būti: „Vėluoju į darbą...“ Bet jei suformuluotume klausimą „Ar pažeidžiate eismo taisykles tyčia?“, atsakymą galėtume gauti ir tokį: „Pažeidžiu, nes smagu, nes visų nekenčiu...“ Panašūs klausimai buvo sugalvoti ir apklausose saugumo tema: šalia klausimų „Ar eitumėte ginti tėvynę?“ buvo pateikti klausimai, ar respondentai sąmoningai kenktų savo šaliai. Apie šešis procentus minėtos apklausos dalyvių atsakė, kad kenktų. Tokie dalykai vyko ir Bučoje – buvo tokių, kurie skundė okupantams savo kaimynus. [caption id="attachment_942200" align="alignleft" width="2560"]
Buča, 2022 m. balandžio 6 d. Romano Pilipėjaus / EPA-EFE nuotrauka[/caption] Ar teisingai Lietuva elgiasi, iki šiol išlaikydama mokesčių mokėtojų mokamais mokesčiais rusakalbių mokyklas? Mano tvirtu įsitikinimu, neįvedę pokyčių nepriklausomybės pradžioje sudarėme sąlygas užaugti vadinamosios penktosios kolonos daliai, bet tai yra viena nepopuliariausių temų kalbantis su Švietimo, mokslo ir sporto bei Kultūros ministerijomis. Galiu paminėti gerą Ukrainos kolegų patarimą, kurį gavome 2014-aisiais, nuvykę į Ukrainą domėtis apie Krymo okupaciją ir aneksiją. Dezinformacijos ir propagandos specialistų paklausęs, ką jie būtų darę kitaip, norėdami to išvengti, gavau atsakymą, kad pirmiausia jie būtų dėję didžiules pastangas, siekdami atsikovoti žmones iš to rusiškojo pasaulio.
Būtina maksimaliai daug sielų atsikovoti iš rusiškojo pasaulio. Tie, kurie nuo jo atsitraukė, kovoja fronte, savanoriauja, stiprina gynybą miestuose, informuoja apie sabotažą ir diversijas.
Tą patį jie pasakė ir praėjusiais metais vykusiame susitikime: būtina maksimaliai daug sielų atsikovoti iš rusiškojo pasaulio. Tie, kurie nuo jo atsitraukė, kovoja fronte, savanoriauja, stiprina gynybą miestuose, informuoja apie sabotažą ir diversijas. O gyvenantieji tame informaciniame rusiškojo pasaulio lauke – nors ir niekada nesilankę pačioje Rusijoje – visą dezinformaciją sugeria kaip kempinė, tad dažnai užverbuojami Rusijos specialiųjų tarnybų atlikti diversijas. ES atliktas tyrimas atskleidė, kad Europos valstybėse nėra nė vienos bendruomenės, kuriai būtų pavykę visiškai integruotis į naujos gyvenamos valstybės visuomenės gyvenimą. Pavyzdys – turkų bendruomenė Vokietijoje, kur dauguma turkų gyvena savo kultūrinį gyvenimą. Man teko nemažai laiko praleisti apkasuose, savanoriaujant kartu su lenkakalbiais ar rusakalbiais žmonėmis. Jie sakydavo: „Kažkoks nesusipratimas – kalbu bent trimis kalbomis, bet nė viena gerai nemoku šnekėti. Baigęs mokyklą įžengiu pro kitas duris ir matau, kad žmonės gyvena visai kitaip nei mano mokykloje – visi nori, kad geriau kalbėčiau ar rašyčiau lietuviškai, o aš to nemoku.“ Kaip vertinate vieną iš valdančiosios koalicijos atstovų, savo vartojama retorika iš esmės kenkiantį Lietuvai? Kiek galime toleruoti tokias demokratijos, šaunančios sau pačiai į koją, spragas? Demokratija yra pažeidžiama dėl žodžio laisvės ir rinkimų, o išrinktieji politikai gauna kitokį teisinį statusą. Turime stiprinti žvalgybos bendruomenę, žiniasklaidą, svarbu stiprinti pilietinę visuomenę, kad nenutiktų kaip Vengrijoje. Gruzija yra pavyzdys, kas įvyksta, kai visos grėsmės jungiasi į visumą. Ši šalis 2008 metais kovojo kare su Rusija, o 2024-aisiais, kai niekas jos nepuolė kinetiniais ginklais, nuėjo į kitą pusę, tolyn nuo Europos. Tokią laikyseną lėmė informacinės, politinės, finansinės priežastys, pakeista rinkimų sistema, didžiuliai pabėgėlių iš Rusijos srautai. Ir turime rezultatą net be karinio įsikišimo. O Rusija nuolat kartoja, kad norėtų Lietuvą susigrąžinti į savo įtakos sferą. 
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]
Autorius: Rasa Baškienė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
