L. Vėželienė-Dirmotė: į psichologinių paslaugų vartojimo madą žiūriu kritiniu žvilgsniu

„Dėl vartojamų vaistų ir galimo šalutinio jų poveikio visada galite pasitarti su gydytoju ar vaistininku.“ Šį dažnai greitakalbe išberiamą iki gyvo kaulo įgrisusį patarimą, šmėžuojantį visose vaistų reklamose, esame išmokę mintinai ir, net neabejoju, juo ir vadovaujamės. Tačiau ar girdėjome apie šalutinį poveikį, kurį gali sukelti kitokios rūšies gydymo paslaugos? Turiu mintyje psichologines konsultacijas, jau tampančias mada ir naudojamas kaip higienos priemonė.

Ne vienas populiarus guru, akcentuojantis sveikos gyvensenos svarbą, ragina turėti ir asmeninį psichoterapeutą, tačiau psichologė-psichoterapeutė, knygų autorė LINA VĖŽELIENĖ-DIRMOTĖ atkreipia dėmesį, kad pernelyg didelis kapstymasis savyje gresia perdozavimu ir ryšio su pasauliu praradimu.

„Žmogus pats sau tampa objektu, tyrinėjančiu kiekvieną savo virptelėjimą, potyrį, emociją per mikroskopą. Jis bando atsekti kažkokias logines sekas, kodėl pasielgė taip ar kitaip, ir pritrūkęs žinių bėga pas specialistą sužinoti, kodėl taip pasielgė“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ sako psichologė.

Palankęs metus ar dvejus trunkančius psichologijos kursus, paskaitęs knygų dažnas jau įsivaizduoja esąs kietas ekspertas, galintis diagnozuoti ir patarti. L. Vėželienė-Dirmotė tai vertina kaip didelę bėdą. „Paskaitęs „Delfyje“ apie Lietuvos politiką ar krepšinį jau esi specialistas? Per mėnesį baigęs politikos būrelį jau gali jaustis superspecialistu, kuriančiu savo tinklalapį ir skelbiančiu savo nuomonę? Sporte ar politikoje bent nepridarysi žalos sveikatai, o psichologinės žinios krenta žmogui į širdį“, – pabrėžia psichologė. Su ja kalbamės apie psichologinių paslaugų perteklinio naudojimo pavojus.

Esi minėjusi, kad psichologines paslaugas ir jų naudojimą prilyginus vaistams, kuriais siekiama pagydyti žmogaus negalavimus, tampa svarbu aprašyti ir galimą tų vaistų šalutinį poveikį. Psichologinis gydymasis, kaip ir bet kurių kitų vaistų vartojimas, taip pat turi ne tik teigiamą poveikį sveikatai, ypač jei naudojamas nekritiškai. Ką turi omenyje?

Turiu omenyje neatsakingą naudojimą. Netgi pirkdami vitaminą B esame įspėjami jo nepadauginti, nes galime būti išberti ar kitaip nukentėti. Tad ir kalbant apie psichologines paslaugas galima pastebėti jų perdozavimą, kai žmonės persianalizuoja ar taip įpranta save analizuoti, kad kiekvienas vidinis virptelėjimas tampa svarbus.

Esu surašiusi net devynis to šalutinio poveikio punktus. Vienas iš jų – per didelis gilinimasis į save, užsikapstymas, dėl to pametamas ryšys su pasauliu. Žmogus pats sau tampa objektu, tyrinėjančiu kiekvieną savo virptelėjimą, potyrį, emociją per mikroskopą. Jis bando atsekti kažkokias logines sekas, kodėl pasielgė taip ar kitaip, ir pritrūkęs žinių bėga pas specialistą sužinoti, kodėl taip pasielgė.

Kaip vertini pastaruoju metu išaugusį psichologinių paslaugų populiarumą, jau virstantį mada? Ar visada to reikia?

Aišku, ne visada. Į psichologinių paslaugų madą žiūriu kritiniu žvilgsniu. Vienas korėjiečių filosofas tą sveikatinimosi madą yra pavadinęs sveikatinimosi isterija. Vadovaujantis šia mada, visi privalo sportuoti, sveikai maitintis ir turėti psichoterapeutą, padedantį dirbti su savimi. Esu kategoriškai nusistačiusi prieš šią teoriją, man tai panašu į raginimą privalomai gerti antibiotikus, nes aplink apstu bakterijų.

Tampa mada lankytis pas psichoterapeutą, jeigu draugė eina pas terapeutą, nes bus ne lygis, jei neisiu. Ir pas mane ateina žmonės, sakantys: „Visos mano draugės lanko, o aš dar neturiu savo psichoterapeuto. Man būtinai jo reikia, nes jau su draugėmis neberandu bendrų temų, visos kalba apie vidines savo analizes.“ Arba jei šeimoje moteris lankosi pas psichoterapeutą, o vyras – ne, jam leidžiama suprasti, kad jis atsilikęs, apsileidęs, lyg būtų nesiprausęs. Bet tai nėra nei higienos, nei saviugdos klausimas – tai yra vaistai.

Ar galėtum išskirti, kada tikrai reikia gydymo žodžiu, o kada – nebūtina?

Mano praktikos pagrindinis kriterijus – kai žmogus priima tą pagalbą, tai reiškia, kad kartu ieškome sprendimų, negalavimo priežasčių, kartu išgyvename tą skaudulį, situaciją, nes kartu dirbame su tuo žmogumi, kad jam būtų geriau. O tų psichologinių paslaugų nebūtinai reikia, kai žmogus ateina ką nors papasakoti, pasitvirtinti, praleisti laiką ne vienas.

Gal jis neturi draugų?

Taip, tai irgi problema, nes žmonės dažnai sako, kad neturi draugų. Jei jų turėtų, nereikėtų dėl problemos kreiptis į psichologą. Kai nelabai reikia tos psichologinės pagalbos, žmogus ir nepriima psichologo kvietimo pažvelgti į savo paties atsakomybę dėl situacijos. Toks žmogus nesiduoda vedamas, ateina praleisti laiką. Jis priešinasi gydymui. Mano įsitikinimu, jei psichologui reikia dirbti su atėjusiojo pasipriešinimu, šis atėjo ne ten. Gal jam reikia lankyti jogos užsiėmimus, medituoti, vaistus gerti ar kitais būdais siekti norimo rezultato.

Lankymasis pas psichologą dažnai traktuojamas kaip darbas su savimi: lankausi pas psichologą, darau viską, ką galiu. Tačiau esmė – ne lankymas ir kalbėjimas, kaip jautiesi, o ketinimas keistis. Jei žmonės ateidami kalbėtis vengia pokyčių, niekas ir nesikeičia.

Kokių dar yra vidinės darnos atkūrimo būdų?

Jų yra visokių: artimi santykiai, pokalbiai su draugu, tėvu, mama, taip pat pasivaikščiojimai gamtoje. Savo knygoje „Gyvenimas be streso“ esu surašiusi 105 variantus. Bet kuris iš jų gali tapti pirmuoju žingsniu atkuriant psichinę sveikatą.

Ko tikimasi iš psichoterapeuto? Ar gydymas žodžiu tampa dar viena piliule, kurią nurijus sveikata stebuklingai pasitaiso be paties paciento pastangų?

Lankymasis pas psichologą dažnai traktuojamas kaip darbas su savimi: lankausi pas psichologą, darau viską, ką galiu. Tačiau esmė – ne lankymas ir kalbėjimas, kaip jautiesi, o ketinimas keistis. Jei žmonės ateidami kalbėtis vengia pokyčių, niekas ir nesikeičia. O reikia daryti sprendimus: keisti darbą, gyvenimo būdą, galbūt ryžtis skyryboms.

Jei prisigyvenai iki kokių nors simptomų, vadinasi, kažką darei ne taip, toje grandinėje buvo tokių veiksmų, kuriuos reikėtų keisti. Penkerius ar septynerius metus trunkančius pokalbius, kodėl darei tokius veiksmus, kokią įtaką jiems turėjo tavo vaikystės traumos, kaip dabar dėl to jautiesi ir kas dėl to kaltas, gali tęsti iki begalybės. Kai kas netgi viską susieja su praėjusiais gyvenimais, bet manau, čia jau ne į psichologą reikia kreiptis.

Gali bent porą metų lankyti psichologą ir aiškinti, kad nori išdrįsti išsikraustyti iš tėvų namų sulaukęs trisdešimt aštuonerių, tačiau, užuot išsikraustęs, kalbi, kodėl to negali padaryti, ir pasakoji, kokie žalingi tavo santykiai su tėvais. Kalbu apie atvejus, kai žmonės be reikalo lankosi pas psichologus.

Kokio rezultato siekia gydytojas žodžiu?

Tai priklauso nuo to, kokią mokyklą psichoterapeutas baigęs. Kiekviena mokykla uždeda tam tikrą teorinį šabloną, kokio rezultato galima būtų siekti su klientu. Esu baigusi dvi mokyklas – egzistencinės ir psichodinaminės psichoterapijos, tačiau, kalbant iš esmės, svarbu, kad psichoterapeutas padarytų pokytį, kuris jo klientui sumažintų simptomą.

Tarkime, kalbant apie panikos priepuolius, labai svarbu, kad po psichoterapinės pagalbos jų nebeliktų žmogaus gyvenime. Nerimas ir įtampa mažėja, kai žmogus kalbasi, kai bendraudamas su psichoterapeutu gauna santykį, kokio neturi savo aplinkoje: „Aš tave girdžiu, suprantu, atjaučiu, noriu pažinti.“ Tai girdėdamas žmogus jaučiasi ne toks vienišas ir nesuprastas, įtampai sumažėjus panikos priepuoliai atsitraukia, jo būsena normalizuojama, jis atgauna savikontrolę. Bendraudami su gyvu žmogumi jaučiame gyvą meilę. Psichoterapeutas veda geresnio savęs pažinimo, simptomų mažėjimo, sprendimų link – tai lemia kliento užklausa.

Paskaitęs „Delfyje“ apie Lietuvos politiką ar krepšinį jau esi specialistas? Per mėnesį baigęs kokį nors politikos būrelį jau gali jaustis superspecialistu, kuriančiu savo tinklalapį ir skelbiančiu savo nuomonę? Sporte ar politikoje bent nepridarysi žalos sveikatai, o psichologinės žinios krenta žmogui į širdį.

Esu pastebėjusi, kad kai kurie žmonės taip įsitraukia į savianalizę, jog nebegali sustoti. Daro „atradimus“, kad dėl ne taip susiklosčiusio gyvenimo kalti tėvai, mamos, kiti asmenys ar aplinkybės. Kiek prie tokių „atradimų“ prisideda patys psichologai-psichoterapeutai, konsultuojantys klientus?

Tai dvi medalio pusės. Rasti priežastį yra įdomus suteikiantis katarsį užsiėmimas. Pavyzdžiui, aš žinau, kad vaikystėje su manimi elgėsi taip ar kitaip, dabar dėl to turiu tokią traumą ir atitinkamai elgiuosi. Išgyvenu pykčio priepuolius dėl to, kad tėvas su manimi blogai elgėsi. Tačiau yra ir kita medalio pusė – esi jau suaugęs žmogus, ir dabar esi pats, o ne tavo tėvas, atsakingas už savo pykčio priepuolius, ir nieko nekeičia tavo atradimas, kad aštuoniasdešimt procentų kaltas tėvas. Tas atradimas teikia emocinį ar mentalinį palengvėjimą, tačiau iš esmės nieko nekeičia.

Žmonės sako: man labai padėjo terapija, dabar viską suprantu… Ir kas? Tave ir toliau kamuoja pykčio priepuoliai, esi vienišas, tavęs bijo žmonės. Man nepatinka toks užstrigimas, nori klausti: ką dabar darysi, kad būtų kitaip? Ką darysi tu, o ne tėvas? Žmonėms nelabai patinka toks posūkis „tai kažką darom…“, daug maloniau grįžti ir analizuoti.

Žmonės kartais persivartoja psichologijos kursų, knygų ir pasiklysta pseudoišmanymo labirintuose, visus pradeda diagnozuoti. Tai didelė bėda, nes informacijos apstu. Per metus ar dvejus galima baigti kursus gyvai ar nuotoliniu būdu. Kartais žmonės mano viską jau žinantys ir pradeda vertinti, duoti patarimus ar „gydyti“ kitus.

Paskaitęs „Delfyje“ apie Lietuvos politiką ar krepšinį jau esi specialistas? Per mėnesį baigęs kokį nors politikos būrelį jau gali jaustis superspecialistu, kuriančiu savo tinklalapį ir skelbiančiu savo nuomonę? Sporte ar politikoje bent nepridarysi žalos sveikatai, o psichologinės žinios krenta žmogui į širdį. Staiga pradėjome matyti vienas kitame narcizus, jau slūgstant šiai madai visi pasidarė toksiški. Tai žalingai veikia – kaip jaustis, jei draugė ar bendradarbis pradeda mane vadinti toksiška?

Ar galime kalbėti apie tam tikro iškreipto santykio grėsmę tarp psichoterapeuto ir jo kliento, kai klientas tikisi atsakymo į problemą, užuot atsakymo ieškojęs pats? 

Tai neišvengiama. Galime kalbėti apie psichodinaminę mokyklą, besidievagojančią, kad to nedaro. Bet šie specialistai yra žmonės, veikiami savo nuotaikų, įsitikinimų, vertybių. Mus mokė, kad viskas, kas asmeniška, turi būti suskliausta ir palikta už durų – klientą reikia pasitikti atvira širdimi ir protu. Bet tai graži pasaka, o ne reali galimybė.

Būtų idealu, jei galėčiau sėdėti kaip balta lenta ir atspindėti viską, ką žmogus man duoda, nieko nuo savęs nepridėdama. Tai yra utopija. Nepažįstu nė vieno dieviškos šviesos nušviesto kolegos, su kuriais dalyvavau konferencijose, supervizijose, bendruose darbuose. Tokių paprasčiausiai nėra – visi yra subjektyvūs, vadovaujasi savo vertybėmis. Klientas jaučia, už ką galėtum jį pasmerkti, o už ką paploti per petį. Žmonės tai perskaito tarp eilučių.

Ką daro klientas, jei nepatinka jam pagalbą teikiantis psichoterapeutas?

Būna, kad taip nutinka, bet žmonės dažnai nedrįsta to pasakyti. Yra lyg ir tam tikros taisyklės apie savo pasipriešinimo nugalėjimą einant į psichoterapijos seansą: neva turi perlipti per save ir vis vien eiti į psichoterapiją, kur dabar analizuosime, kodėl nenori pas mane eiti. Kai kurios mokyklos akcentuoja, jog nedera nutraukti terapijos dėl to, kad tau nepatinka, nes terapinis santykis galėjo tavyje iškelti kokį nors kompleksą ar baimę, – tai yra svarbu, tad su tuo turime dirbti.

Kartais žmonės net ketverius metus lanko psichoterapeutą ir negauna naudos, nedrįsdami prabilti, kad nepatinka, nes jiems bus pasakyta „čia tavo projekcijos“. Tokius psichoterapijos seansus reikėtų nutraukti.

Pakalbėkime apie prievartą. Ar psichoterapijoje gali būti prievartos elementų? 

Matau gal ne prievartą, bet daug manipuliacijų, kurios man nepatinka. Tarkime, klientas sako, kad kažkas jam nepatinka, aš jam į tai: „Čia tavo pasipriešinimas? Tavo kompleksai, kurių neatpažįsti?“ Tas manipuliavimas teorijomis su visokiais neaiškiais terminais, kai žmogus jaučiasi mažiau išmanantis, man labai nepatinka.

Nemeilę gali išgydyti tik meilė. Žmogus pats geriau žino, kas jam tinka, o geros terapijos tikslas yra atskleisti, kad tu gali, kad esi pats geriausias specialistas.

Yra daug mokslinių tyrimų apie žmogaus traumavimą, sukeliantį netgi psichinį susirgimą. Tai sukelia nemeilės forma: prievarta, atstūmimas, apleistumas, izoliacija. Ir tą nemeilės traumą gydome manipuliacijomis? Nemeilę gali išgydyti tik meilė. Žmogus pats geriau žino, kas jam tinka, o geros terapijos tikslas yra atskleisti, kad tu gali, kad esi pats geriausias specialistas.

Būna atvejų, kad ir klientui, ir psichoterapeutui aišku, jog nebeverta tęsti psichoterapijos seansų, bet abu apie tai tyli. Klientui tas vaikščiojimas pasipasakoti jau tapęs įpročiu, o psichoterapeutas irgi yra žmogus, nutinka, kad jis irgi prisiriša prie kliento, priima į savo širdį, jam gaila, kad jis nebeateis, – ir nebūtinai tik dėl pinigų.

Ryšys užsimezga, gydo, bet reikia žmogų paleisti. Vis dėlto santykis, nors ir labai artimas, neatstoja draugystės, tad psichoterapeutui kyla dilema dėl išsiskyrimo su tuo žmogumi. Man dažniausiai tai būna trauma, ir pati turiu ją suvirškinti. Nežinau, kaip kiti kolegos su tuo tvarkosi, nes niekas apie tai nekalba. Koks turėtum būti abejingas, kad nejaustum tos išsiskyrimo traumos… Jei tau tas pat, kas atėjo ar išėjo, tai kuo padedi tam žmogui? Kokį santykį sukuri ir ką duodi, neįsileisdamas jo į širdį? Tai yra mūsų profesijos dilema, atsakymo į ją nėra. 

Autorius: Rasa Baškienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama