Prof. E. Račius: D. Trumpo pasisakymą dėl Gazos Ruožo kontrolės reikėtų vertinti tik kaip vieną iš variantų, o ne sprendimą

[intro_text content="Nors JAV prezidento komanda bandė raminti kilusią audrą dėl Gazos Ruožo, sakydama, kad šios palestiniečių teritorijos perėmimas į JAV rankas tebuvo „dosnus“ pasiūlymas, Donaldas Trumpas laikosi savo. Jis pareiškė, kad pasibaigus kovoms Gazos Ruožą Jungtinėms Valstijoms perduotų Izraelis ir tam amerikiečių karių nereikėtų, o palestiniečiai būtų perkelti į kur kas „saugesnes ir gražesnes bendruomenes su naujais ir moderniais namais regione“."]

Dienraščiui „Bernardinai.lt“ šį nevienareikšmiškai vertinamą D. Trumpo siūlymą komentuoja politologas, islamo tyrinėtojas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius EGDŪNAS RAČIUS.

[youtube embed=HEqNwQ6fnTE]

Gerbiamas profesoriau, Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas šį antradienį po susitikimo su Izraelio ministru pirmininku Benjaminu Netanyahu bendroje konferencijoje, kaip skelbiama, apstulbino pasaulį ir sulaukė pasmerkimo, iškėlęs idėją, kad Jungtinės Valstijos perimtų Gazos Ruožo kontrolę. Pasak apžvalgininkų, tai toli siekiantis pareiškimas. Kaip jūs jį pakomentuotumėte?

Mes į dabartinio JAV prezidento kalbas turėtume žiūrėti kiek kitaip, nei esame įpratę vertinti politikų ar aukščiausius valstybės postus užimančių asmenų pasisakymus. Kaip pastebėjo daugelis ekspertų, komentatorių, apžvalgininkų, šiais savo pasisakymais Donaldas Trumpas galvoje turėjo kažką kita.

JAV prezidento žinia nebuvo tokia tiesmuka, kaip mes norėtume galvoti, arba tai, kas mus gąsdina. Šiuo atveju jis kelia labai aktualų klausimą, kaip toliau turėtų rutuliotis Gazos Ruožo gyventojų ateitis, pasibaigus karui, kai teritorijos galbūt nebevaldys „Hamas“. Šis klausimas labai aktualus, matant sugriovimus Gazos Ruože.

Mes kalbame apie dviejų milijonų žmonių išgyvenimą, išlikimą. Tam reikalingos milžiniškos investicijos, todėl natūraliai kyla klausimas: kas į tai investuos? Klausimas yra labai svarbus, ir tikėtina, kad būtent taip jį kelia JAV prezidentas, siūlydamas patį drastiškiausią sprendimą.

[caption id="attachment_1229542" align="alignleft" width="2560"] Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu ir JAV prezidentas Donaldas Trumpas Baltųjų rūmų Rytų salėje. Vašingtonas, JAV, 2025 m. vasario 4 d. Shawno Thew / EPA-EFE nuotrauka[/caption]

Viena diena vėliau, trečiadienį, Jungtinių Valstijų valstybės sekretorius Marco Rubio pareiškė, kad prezidentas Donaldas Trumpas nori, jog palestiniečiai tik laikinai išvyktų iš Gazos Ruožo, kol teritorija bus atstatyta. O kur garantijos, kad laikinai?

Dėl laikinumo, žinoma, galima visada diskutuoti. Gazos Ruožą dabartiniu metu kontroliuoja Izraelio kariuomenė. Visą laiką buvo nuogąstaujama, kaip bus elgiamasi su žmonėmis, kurie humanitariniais sumetimais bus išleisti, tarkime, į Egipto pusę, ar jie bus kada nors įleisti atgal.

Tokie nuogąstavimai nėra nauji. Dėl aiškumo reikėtų suvokti, kad Gazos Ruožo teritorija panaši į Vilniaus teritoriją, tačiau joje gyvena tris kartus daugiau žmonių. Jeigu tokią teritoriją reikėtų iš naujo perkurti, kur mes dėtume gyventojus, kad, tiesiai šviesiai tariant, jie netrukdytų atstatymo darbams?

Tai nėra beprotiška mintis. Klausimas – kokiomis sąlygomis, kas tais gyventojais rūpinsis ir, suprantama, kokios garantijos, kad jie bus įsileisti atgal?

Taip iškart šokti tolyn ir sakyti, kad dabar mes jau pradėsime atstatymą, dar negalime, dar turime išsiaiškinti, kas formaliai ar de facto toje teritorijoje yra viešpats. Kol kas neaišku, ar „Hamas“ atsisakys joje savo vaidmens būti vadovaujančia, dominuojančia politine ir karine ginkluota grupe.

Jeigu teisingai suprantu, tai ši idėja iškelta nepasitarus su kitomis šalimis – nei su Egiptu, nei su Jordanija, nei su pačia Palestina.

Kad nebuvo pasitarta, matyt, nėra didžioji bėda. Turime suvokti, kad kažkokio aiškaus plano, sprendimų nėra priimta, taip pat nėra jokių veiksmų. JAV prezidentas tiesiog iškėlė mintį, idėją, kuri gali atrodyti labai radikali, ir turbūt daugelis suvokia, kad ji tokia forma yra paprasčiausiai neįgyvendinama. Vis dėlto reikia ieškoti alternatyvų, reikia ieškoti planų.

Aišku viena – šiame procese turi dalyvauti ir Egiptas, ir Jordanija. Galima manyti, kad prasidėjo arba prasideda derybos, kaip visa tai išspręsti pasibaigus karui. Dabar tik paliaubos. „Hamas“ kaip organizacija nėra sutriuškinta. Mes matėme vaizdus, kurie leidžia suprasti, kad „Hamas“ realiai tebevaldo tą teritoriją.

Taip iškart šokti tolyn ir sakyti, kad dabar mes jau pradėsime atstatymą, dar negalime, dar turime išsiaiškinti, kas formaliai ar de facto toje teritorijoje yra viešpats. Kol kas neaišku, ar „Hamas“ atsisakys joje savo vaidmens būti vadovaujančia, dominuojančia politine ir karine ginkluota grupe.

Tai, ką siūlo JAV prezidentas, yra gana tolimos perspektyvos klausimas.

[caption id="attachment_1229541" align="alignleft" width="2560"] Palestiniečiai Gazos miesto gatvėje paliaubų tarp Izraelio ir „Hamas“ metu. Gazos Ruožas, 2025 m. vasario 6 d. Mohammedo Sabero / EPA-EFE nuotrauka[/caption]

Gerbiamas profesoriau, šie Artimųjų Rytų šalių sugyvenimo, tarpusavio santykių klausimai yra itin sudėtingi ir jautrūs. Žvelgiant į bendrą informacinį lauką, ar pasaulinė žiniasklaida parodo tikrą, įvairiapusį Palestinos gyvenimo paveikslą?

Didžioji bėda yra tai, kad mūsų laikais žiniasklaida tapo greitojo vartojimo įrankiu, objektu. Daugelis žmonių neturi nei noro, nei laiko gilintis į situaciją ar konfliktą. Jeigu šnekėsime konkrečiai apie Gazos Ruožą, žmonės tiesiog nori gauti greitai suprantamą, suvirškinamą informaciją: kas geriečiai, kas blogiečiai, vienokie skaičiai, kitokie skaičiai....

Iš kitos pusės, kai kurios žiniasklaidos priemonės yra tiesiogiai ar netiesiogiai priklausomos nuo vyriausybių ideologijos ar valios, tad konstruoja vaizdą, kuris skirtingoms auditorijoms nupiešia labai skirtingą vaizdavimą. Pavyzdžiui, nemažai tyrimų byloja, kad Izraelio žiniasklaida, rodydama Gazos Ruožą, renkasi tas vietoves, kuriose nematyti sugriovimų, tik kažkokie gamtos vaizdai, žinoma, Izraelio kariai. Tačiau palestiniečių kančių Izraelio žiniasklaida dažnai nerodo – bent jau videoreportažuose. Tai neabejotinai labai tendencinga.

Mes Lietuvoje negalėtume kaltinti savo žiniasklaidos, kad ji palaiko vieną ar kitą pusę, bet galime įžvelgti kitą problemą – kritinės gebos arba gelmės neturėjimą, nekritišką tam tikrų asmenų pozicijų pateikimą. Pavyzdžiui, kalbinamas eilinis Izraelio pilietis, o jo pozicija pateikiama kaip eksperto ar net vyriausybės atstovo. Tai, manyčiau, yra ydinga praktika.

Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Vytautas Markevičius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama