Nesausink pelkės – išleisi džiną iš butelio

[intro_text content="Klampynės, rūkas ir mistinės būtybės – ne, pelkės yra kur kas daugiau. Jos – vienos vertingiausių ekosistemų, saugančių biologinę įvairovę, reguliuojančių drėgmę ir natūraliai kaupiančių anglies dioksidą. Kasmet vasario 2-ąją minima Pasaulinė pelkių diena, kurios šūkis „Apsaugokime pelkes dėl mūsų bendros ateities“ primena, kad turėtume saugoti šias unikalias teritorijas ir kad jos ypač svarbios mūsų žemei."] Apie tai, kaip šlapynės veikia mūsų kasdienybę, dienraščiui „Bernardinai.lt“ papasakojo trys pelkių apsauga besirūpinantys pašnekovai. Šlapynės valo pasaulį nuo taršos Pelkės, nors iš pažiūros gali atrodyti skurdžios augalija, yra naudingos ir reikalingos ekosistemos dalyvės. Pasak botaniko, gamtos mokslų daktaro MINDAUGO LAPELĖS, Europoje daugiausia natūralios gamtos išliko kalnuose, šiaurės kraštuose ir pelkėse. Visos kitos vietos buvo iškastos, sodintos ir kirstos. „Pačioje aukštapelkėje augalų rūšių nėra daug, ir atrodytų, kad tai gana skurdus kraštovaizdis. Bet didžiosios pelkės yra biologinės įvairovės taškai. Pavyzdžiui, Čepkeliai yra pelkynų kompleksas, kur yra aukštapelkių, plynaukščių, žemapelkių bei salų. Sujungę visą šį kompleksą gauname stebėtinai gražų kraštovaizdį, kur gyvena daugybė rūšių. Čepkelių pelkėje gyvena rūšys, išlikusios po ledynmečio“, – kalbėjo M. Lapelė ir priminė, kad Čepkelių gamtinis rezervatas šiemet švenčia 50-metį. Čepkelių pelkė dažnai vadinama raistu, bet kituose Lietuvos kraštuose galima išgirsti tariant žodžius „palios“ ar „tyras“, o kai kurie vartoja vertinį iš anglų kalbos „šlapžemė“ (angl. wetland). Šlapynės ne tik yra vertingos biologiškai, bet ir valo pasaulį nuo taršos. „Pelkės sukaupia daugiausia anglies dvideginio, kuris sukelia klimato kaitą. Daugiausia šios medžiagos mūsų platumose yra sukaupta pelkėse ir senuose miškuose. Tačiau, jeigu pelkė nusausinta ir nenaudojama, ten likusios durpės skyla, ir anglies dvideginis patenka atgal į atmosferą. Mūsų platumose pusė anglies dvideginio yra po mūsų senaisiais miškais – sukaupta paklotėje, dirvožemyje. Kai lengva ranka kertame senuosius medžius, išariame dirvožemį, vėl išleidžiame džiną iš butelio“, – aiškino M. Lapelė. Botaniko teigimu, pelkės padeda tolygiai paskirstyti gamtoje susidariusį vandens perteklių. Jos surenka sniego tirpsmo vandenį ir lėtai garina jį į atmosferą. Nusausinus pelkę, šis vanduo plūsta į upes, ir jos vėliau griauna tiltus bei tvindo krantus. [caption id="attachment_1228851" align="alignleft" width="2560"] Botanikas Mindaugas Lapelė. Ewos Wolkanowskos-Kolodzej nuotrauka[/caption] Pelkės – stebuklinga vieta, žadinanti vaizduotę Pelkių nauda retai kada pastebima plika akimi. Jau tautosakoje pelkė minima kaip mistinė vieta, kurioje laksto laumės ir kurią gaubia paslaptingas rūkas. „Politinėje retorikoje dažnai raginama sausinti pelkes (angl. drain the swamp). Net ir lietuvių kalboje pelkė dažnai siejama su nesėkme ar nelaime, pavyzdžiui, sakoma „įklimpome kaip į pelkę“. Ir tai pasikartoja daugelyje kalbų bei kultūrų. Pelkė lyginama su nelaime, kurią įveikti galima tik pelkę sutvarkius ar nusausinus, ir tai padarius ima žydėti sodas. Visuomenėje sklandantis neigiamas pelkės vertinimas buvo sukurtas dirbtinai, kai buvo pradėta žemdirbystė ir prireikė supriešinimo. Tai vyko prieš dešimt tūkstančių metų“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ tikino tarpdisciplininio meno kūrėjas, meninės laboratorijos „Pelkių mokykla“ bendraautoris GEDIMINAS URBONAS. Pelkės yra įdomus gamtos reiškinys, kurį analizuoja tiek gamtininkai, tiek menininkai. Menininkų Nomedos ir Gedimino Urbonų eksperimentinė laboratorija „Pelkių mokykla“ siekia tyrinėti pelkes ne tik kaip unikalią ekosistemą, bet ir kaip metaforą, skatinančią permąstyti mūsų santykį su gamta ir technologijomis. „Atidarę „Pelkių mokyklą“ pakvietėme daug architektūros studentų ir dėstytojų turėdami mintį, kad žmonėms iš aplinkos reikia mokytis prisitaikymo, nes gamtoje viskas nuolat keičiasi – tai sausra, tai potvynis. Iš pelkės galime mokytis adaptuoti žmonių aplinką ir architektūrą, pavyzdžiui, potvynių ar didžiulių liūčių atveju apgalvoti, kur galėtume padėti didelį kiekį vandens ir jį išsaugoti. Galbūt iš naujo persvarstyti moderniąją vandentiekio sistemą. Stebėdami gamtą galime pritaikyti jos praktiką sau. Pelkės yra stebuklinga vieta, kuri žadina vaizduotę, ir taip galime keisti žmonių mąstymo perspektyvą – kaip vieną arba kitą iššūkį spręsti iš augalo perspektyvos“, – apie savo meninį projektą pasakojo G. Urbonas. [gallery ids="1228863,1228862,1228858,1228849,1228864,1228855"] Industrinės plėtros laikotarpiu prarastos svarbios žinios Gamta yra tobulas chaosas. Tačiau kartais mums klaidingai atrodo, kad ten turi būti tvarkinga kaip mūsų namuose. „Žmonės sausina pelkes, šaudo vilkus, mėgina ištiesinti upes, nes jiems atrodo, kad tai, kas yra nesuvaldoma, reikia sureguliuoti. Esą mes gamtą sutvarkysime, padarysime pagal save. Ir pelkės į tą tvarkos kontekstą neįeina, nes yra kažkas paslaptingo, kažkas kitokio. Tik nedidelė dalis žmonių supranta, kad gamta turi teisę būti tokia, kokia ji yra. Vis dėlto džiugu, kad tokių žmonių daugėja“, – apie polinkį kontroliuoti gamtą kalbėjo M. Lapelė. Bandydami pažaboti nenugalimus gamtos procesus kenčiame patys. „Šiandieniai miestai, iškilę modernybės šviesoje, yra pastatyti turint siekį užvaldyti gamtą, tarsi mes galėtume ją nugalėti. Vis dėlto pamačius, kaip 2011 metais Niujorkas, Bostonas ir kiti Amerikos miestai buvo užtvindyti, tapo akivaizdu, kad tą modernybės paradigmą reikėtų persvarstyti. Daug miestų buvo statomi ant vandens ar pelkėse. Tada buvo tam tikrų žinių, kaip sugyventi su gamta, bet jos buvo nustumtos į šalį, palaikytos nevertingomis arba ištrintos industrinės plėtros laikotarpiu. Matydami, kaip gamta grįžta atgal į savo vietą ir stichijomis bando atsiimti miestus, suprantame, kokios tos žinios vis dėlto svarbios“, – svarstė G. Urbonas.

Mūsų didžiosios pelkės išliko todėl, kad nebuvo tokios technikos, kuri galėtų efektyviai dirbti jose. O paskui žmonėms ėmė rūpėti gamtosauga, ir jie pradėjo tas pelkes saugoti.

Pelkių apsaugos priešistorė Dažnai žmogus nesusimąstydamas apie pasekmes mėgina iš gamtos išgauti tik naudą. Ir kartais jį sustabdyti gali tik specialių įrankių nebuvimas. „Mūsų didžiosios pelkės išliko todėl, kad nebuvo tokios technikos, kuri galėtų efektyviai dirbti jose. O paskui žmonėms ėmė rūpėti gamtosauga, ir jie pradėjo tas pelkes saugoti. Tarsi jos būtų paliktos sutvarkyti tada, kai technika patobulės, nes dėl dydžio jose dirbti buvo problemiška. Paskui Lietuvoje ėmė kurtis rezervatai. Miškininkai nenorėjo atiduoti miškų, todėl atiduodavo pelkes. Iš jų pasiimti naudos jiems buvo sudėtinga, todėl pelkės atrodė ne tokios svarbios“, – apie pelkių apsaugos priešistorę pasakojo M. Lapelė. Gamtininko teigimu, iš pelkių salų išvežti medieną būdavo sunku, todėl ten išliko senos pušys ir kiti medžiai. Būtent todėl pelkės tampa maitinimosi ar atokvėpio vietomis briedžiams ar vilkams. Ereliai savo lizdus suka taip pat šlapynėse, nes tai rami vieta, retai lankoma žmogaus, tačiau maitintis skrenda jau į kitus plotus. [caption id="attachment_1228867" align="alignleft" width="2560"] Čepkelių raistas Čepkelių raisto platybės. Gintauto Kibirkščio nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1228859" align="alignleft" width="2560"] Pelkė Vaido Vyšniausko nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1228856" align="alignleft" width="2560"] Pelkė, varlė Mindaugo Lapelės nuotrauka[/caption] Vienam vaikščioti rizikinga „Žygiuodamas po pelkę keturkojį gyvūną sutiksi retai, bet galima pamatyti pro šlapžemę praskrendantį jūrinį erelį. Su savanoriais esame dirbę Buktos miške, ir jie čia matė tris elnius. Bežygiuodami pelkėmis dažnai randame pamestą elniabriedžio ar stirnos ragą“, – apie Pasaulinės pelkių dienos proga organizuojamų žygių šlapynėse metu sutiktus gyvūnus ar jų veiklos pėdsakus dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakojo Žuvinto biosferos rezervato grupės patarėjas TOMAS PIKŪNAS. Minint Pasaulinę pelkių dieną įprasta organizuoti žygius, gamtosauginius renginius ir edukacijas. Žygiai po pelkes žmones supažindina su gamta ir leidžia geriau suprasti, kodėl šlapynės yra tokios reikalingos tiek gamtai, tiek žmonėms. „Žygiuodami stengiamės kuo mažiau pažeisti pelkinę augaliją. Ten, kur yra natūralios zonos, jas ir stengiamės palikti natūralias. Žiemos periodu vaikščiojimas pelkėse nedaro smarkios žalos, kadangi nėra didelio augalų aktyvumo ir vandens lygis būna aukštesnis, o vasarą, kai viskas išdžiūvę, praėjus didesniam žygeivių skaičiui matosi, kad kiminai ima geltonuoti ir vėliau nunyksta“, – atsakingą elgesį pelkėse akcentavo T. Pikūnas ir pridūrė, kad žygeiviai čia dažnai eina viena linija ir dėl saugumo, ir dėl mažesnės žalos gamtai. Einant į pelkę svarbu avėti guminius batus. Geriausia, jei jie būtų iki kelių arba dar aukštesni. „Žuvinto pelkėje būna toks dumblo sluoksnis, kad batus gali pamesti dar neįžengęs į pelkę. Žmonėms, avintiems trumpesnius batus, yra tekę prisisemti vandens ir išsipylus jį iš batų eiti toliau. Vaikščioti po pelkes vienam yra šiek tiek rizikinga. Pačiam yra tekę žygiuoti pelkėje ir įklimpti iki kirkšnies. Aišku, viskas baigėsi gerai, koją ištraukiau. Tokiais atvejais pačiam išsigelbėti sunku, bet einant dviese paprasčiau. Žinoma, tokie nutikimai reti. Šlapesnių vietų, į kurias galima įsmegti, daugiau yra prie ežerų“, – apie poreikį pelkėse būti atsargiems kalbėjo T. Pikūnas. [gallery ids="1228866,1228850,1228854,1228857,1228860"] Medijų rėmimo fondo logotipas Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]