Švietimo ministrė kritiškai žiūri į sostinėje veikiančių A. Puškino ir V. Kačialovo gimnazijų pavadinimus: geriau, kad tokių nebūtų

Interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ ministrė patvirtino, kad taisyklė, jog vienuoliktą klasę mokykla gali formuoti, jei turi mažiausiai 21 būsimą vienuoliktoką, netrukus bus keičiama. „Mes siūlome, kad mažiausias skaičius būtų 12 mokinių“, – tikina R. Popovienė.

Kalbėdama apie idėją istorijos egzaminą paversti privalomu, pašnekovė pabrėžia – diskusijos visada gerai, tačiau „ministerija šiuo metu nepasirengusi ir neplanuoja daryti kokių nors reformų ar pokyčių šitoje srityje“.

Neseniai valstybinių brandos egzaminų išlaikymo kartelė buvo pakelta iki 40 iš 100 balų, tačiau ministrė neatmestų idėjos kartelę kilstelėti: „Galbūt tie pakeitimai ir bus.“ Vis dėlto šiuo metu reformų ir pokyčių neplanuoja, nes jos „kelia įtampas“.

R. Popovienė kritikuoja itin populiarias korepetitorių platformas, kuriose paslaugas dažnai siūlo asmenys, neturintys nei mokytojo kvalifikacijos, nei aukštojo mokslo diplomo: „Žinoma, blogai, jeigu žmonės, neturintys kvalifikacijos, dėsto moksleiviams.“ Anot jos, pagrindinis išsilavinimas ir žinios moksleiviams turi būti suteikti mokykloje.

Pašnekovė palankiai vertina idėją daktaro laipsnį turintiems mokytojams mokėti didesnį atlyginimą ar priedus prie jo. „Manau, tai yra neatmetama galimybė, juolab kad mokytojų trūkumą jaučiame, ypač regionuose“, – interviu sako ji.

Jau praėjo pusšimtis, tiksliau, 53 dienos, kai tapote ministre. Kokią ministeriją radote? Ar taip tą darbą ir įsivaizdavote?

Pradedant eiti naujas pareigas visada labai svarbu susipažinti su esamais sprendimais, su komanda, kuri dirba ministerijoje, su specialistais, kurie kuruoja vienas ar kitas sritis. Ir, žinoma, pačios komandos formavimas taip pat buvo labai svarbus ir vienas iš pirmųjų uždavinių.

Galiu pasidžiaugti, kad kaip tik startavo visa komanda, darbą jau pradėjo visų sričių viceministrai. Pirmadienį komandą papildė viceministras Jonas Petkevičius, kuruosiantis bendrąjį ugdymą, ir viceministras Giedrius Grybauskas, kuruosiantis sporto sritį.

Sausio pradžioje pradėjo dirbti profesorė Regina Valutytė, atsakinga už aukštąjį mokslą, taip pat viceministras Rolandas Zuoza, kuris kuruoja profesinį ugdymą ir vaikų bei suaugusiųjų neformalųjį švietimą. Labai svarbu, kad komanda taip pat kartu įsilietų į svarbiausius darbus švietimo srityje.

Pati pradėjusi eiti šias pareigas, kaip minėjau, akcentavau susipažinimą su pagrindinėmis sritimis ir, žinoma, susipažinau su darbais, kurie buvo pradėti praeitos Vyriausybės, bet sprendimai dar nepriimti.

Na, o pirmieji darbai, kurie šiuo metu aktualiausi, yra atliepti Vyriausybės programos nuostatus. Dabar komandoje formuojame Vyriausybės programos priemonių įgyvendinimo planą. Jame numatyti prioritetai, kuriais akcentuojame pagrindinius darbus. Vieni iš jų – tai jau dabar pradėjome daryti – yra mokyklų tinklo optimizavimo klausimai, taip pat vadovėlių leidimas, pasirengimas egzaminams, įtraukusis ugdymas, neformalusis vaikų švietimas ir kiti aktualūs darbai sporto, aukštojo mokslo srityje.

Sausio pradžioje pranešta, kad taisyklę, jog vienuoliktą klasę mokykla gali formuoti, jei turi mažiausiai 21 būsimą vienuoliktoką, keisite. Viską derinote su savivaldybių merais ir profesinėmis sąjungomis. Ką pavyko pasiekti ir, svarbiausia, kokia minimali kartelė numatyta – 12, o gal 15 mokinių?

Mokyklų tinklo optimizavimo klausimas yra labai svarbus, ypač regionuose, sprendžiant mažų mokyklų, gimnazijų išlikimo klausimus. Pagrindinis mūsų nuostatas, įtvirtintas Vyriausybės programoje, yra išlaikyti gimnazijas mažuose miestuose bei miesteliuose ir sudaryti lygias galimybes visiems moksleiviams gauti kokybišką ugdymą, nepriklausomai nuo to, kurioje vietoje jie gyvena.

Šiuo klausimu pirmieji darbai atlikti. Kalbėjomės su savivaldybių merais ir profesinėmis sąjungomis. Norėčiau akcentuoti, kad mokyklų tinklas yra savivaldybių prerogatyva, savivalda turėtų skirti daugiau dėmesio, o ir mes turėtume savivaldai suteikti daugiau galių sprendžiant šį klausimą, nes būtent savivaldoje dirbantys žmonės, švietimo specialistai, merai geriausiai mato, kokia padėtis yra jų regione.

Jie seka gimstamumą, seka, kiek moksleivių ateis iš žemesnės klasės į aukštesnę, ar susiformuos gimnazijose reikalinga 21 mokinio kartelė, kuri buvo nustatyta pastaruoju metu, ir šis skaičiaus nustatymas sukėlė daug problemų daugelyje mokyklų, beveik 50-yje savivaldybių.

Daugelyje mokyklų trūko dviejų trijų moksleivių. Kai kur yra 17, 16 ar 12 moksleivių, ir dėl to mokyklos negalėjo formuoti 11-os ar 12-os klasės. Tai didelis iššūkis ir visai bendruomenei. Jeigu vidurinio ugdymo programa akredituota, tai reiškia, kad yra tinkama vadyba, tinkamos kvalifikacijos pedagogai, tam tikros erdvės, kuriose moksleiviai gali ugdytis, bet norint įgyvendinti šį sprendimą tiesiog turėjo būti atlikti tam tikri biurokratiniai veiksmai, tarkim, tą mokyklą prijungiant prie kitos.

Šie sprendimai sukelia daug problemų savivaldai dėl mokinių pavėžėjimo, didelio pedagogų krūvio nubyrėjimo. Mokytojams, kurie yra kvalifikuoti ir pasirengę dirbti, negalint dirbti tose klasėse mažėja krūvis, atitinkamai mažėja krūviai ir žemesnėse klasėse.

Mes siūlome, kad mažiausias skaičius būtų 12 mokinių. Tačiau, kaip ir akcentavau, tą sprendimą turėtų priimti ir pati savivaldybė, todėl siūlysime ir finansinę naštą dalintis kartu su savivaldybėmis, finansuojant tų klasių krepšelius.

Kalbėdamiesi ir su savivaldybėmis, ir su švietimo bendruomene, siūlysime tą sprendimą, jis jau parengtas. Artimiausiu metu derinsime jį su suinteresuotomis grupėmis, švietimo profesinėmis sąjungomis, gimnazijų, mokyklų asociacijomis ir kitomis institucijomis.

Mes siūlome, kad mažiausias skaičius būtų 12 mokinių. Tačiau, kaip ir akcentavau, tą sprendimą turėtų priimti ir pati savivaldybė, todėl siūlysime ir finansinę naštą dalintis kartu su savivaldybėmis, finansuojant tų klasių krepšelius. Dabar tokie sprendimai priimti ir bus pradėti derinti su švietimo bendruomene.

Taisyklė, kurią naikinate, buvo nustatyta, nes mažos mokyklos negalėdavo užtikrinti pakankamo dalykų pasirinkimo, pavyzdžiui, fizikos ar chemijos pamokų. Esate sakiusi, kad tai galima spręsti vežant mokytojus iš kitos ugdymo įstaigos. Vežiojame vaikus, o dabar vežiosime ir mokytojus?

Yra įvairiausių sprendimų. Šiandien negalime sakyti, kad mokykla yra maža, jei joje yra daugiau negu 200–250 moksleivių. Tai mokyklos, kurios gali užtikrinti gerą, kokybišką ugdymą, patenkinti moksleivių pasirinkimą. Ugdymo planai šiandien leidžia koreguoti ir pasirinkti tiek individualų mokymą, tiek konsultacijų teikimą, tiek nuotolinį mokymą.

Pati esu bendravusi su tomis mokyklomis, administracija, kaip joms pavyksta užtikrinti mokinių pasirinkimą. Mane patikino, kad yra įvairių sprendimų. Šiandien galime kalbėti ir apie dideles mokyklas, kuriose yra galbūt net per 1000 moksleivių. Kartais tokiose moksleiviai irgi renkasi dalykus, kurių mokyklos negali suteikti – lotynų kalbą, kitus dalykus.

Mokyklos taip pat ieško galimybių patenkinti moksleivių poreikius. Iš kitos pusės, jeigu mokiniai neranda, ko siekia, arba mato, kad mokykloje nepatenkins savo poreikio, jie jos nesirinks. O jeigu ateina į tą mokyklą, vadinasi, ji yra gera.

Norėčiau plačiau pakalbėti apie egzaminus. Praėję metai buvo kupini iššūkių ministerijai pavaldžiai Nacionalinei švietimo agentūrai, kuri egzaminus ir organizuoja, – nuo klaidingų užduočių iki ne taip suskaičiuotų galutinių rezultatų. Birželį – nauja sesija. Kaip jai rengiamasi, ar jau kalbėjote su agentūros vadovu?

Prasideda moksleivių egzaminų ir patikrinimo laikotarpis. Kalbėdami apie valstybinius brandos egzaminus, akcentuojame, kad šiemet bus pirmieji metai, kai valstybiniai brandos egzaminai susidės iš dviejų dalių.

Labai daug klausimų sulaukėme ir iš pačių abiturientų, ir iš moksleivių apie tai, ką jūs paminėjote. Tačiau patys sprendimai buvo priimti iki gruodžio 1 dienos ir įteisinti švietimo įstatyme. To atėjusi į šias pareigas jau nebegaliu keisti. Kelis kartus buvau susitikusi su Nacionalinės švietimo agentūros direktoriumi Simonu Šabanovu ir domėjausi, kaip sekasi pasirengti pagrindinei brandos egzaminų sesijai, kaip sekasi rengti užduotis. Pagrindinis akcentas – kad pavyktų be trukdžių, klaidų pasirengti egzaminams.

Pagrindinis siekis ir uždavinys – kad šiandien būtume atsakingi, jog valstybinių brandos egzaminų organizavimas bus sklandus.

Kaip žinome, pernai buvo klaidų užduotyse, taip pat buvo daug vertinimo problemų. Pagrindinis siekis ir uždavinys – kad šiandien būtume atsakingi, jog valstybinių brandos egzaminų organizavimas bus sklandus. Moksleiviams labai aktualu, kaip pasiseks toliau įgyvendinti siekius įstoti studijuoti į aukštąsias mokyklas ar kolegijas.

Neseniai buvome susitikę Lietuvos universitetų rektorių konferencijoje ir kalbėjome apie aktualius dalykus – apie pasirengimą studijuoti aukštosiose mokyklose. Kalbėjome, kad universitetai turėtų atkreipti dėmesį į susiklosčiusią situaciją ir nustatant minimalų būtinąjį balą, kad visi motyvuoti, norintys studijuoti aukštosiose mokyklose moksleiviai galėtų tai daryti. Tai šiandien svarbiausia.

Šiuo metu, norint gauti brandos atestatą, reikia išlaikyti bent du egzaminus – lietuvių kalbos ir literatūros bei kitą pasirenkamą. Neseniai iškeltas siūlymas įvesti privalomą istorijos egzaminą, tačiau tam nepritaria švietimo bendruomenė, į šį klausimą ir Jūs žiūrite skeptiškai. Ar matytumėte prasmę toliau diskutuoti šiuo klausimu?

Diskusijos visada yra gerai, diskusijose kartais gimsta teisingi sprendimai. Tačiau, kaip ir minėjau prieš tai spaudoje, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija šiandien nediskutuoja apie privalomą istorijos egzaminą.

Kaip ir akcentavo tie, kurie siūlė šį egzaminą įvesti, mes manome, kad esant tokiai geopolitinei padėčiai mums svarbūs istoriniai dalykai turi būti išdėstomi pagrindinių dalykų programoje. Šiandien apie tai kalbame ir pilietiškumo pamokose, kartais ne tas papildomo egzamino įvedimas arba pasirengimas egzaminui užtikrina, kad moksleivis apie tai gali turėti daugiau žinių.

Kalbėdami apie privalomą istorijos egzaminą, turime kalbėti ir apie dalykų turinį, apie tai, kaipgi išsiteks tos valandos moksleivio pamokų tinklelyje. Tai labai plati diskusija, bet šiandien tai yra vieno ar kito žmogaus siūlymai. Žinoma, galime diskutuoti, bet ministerija šiuo metu šioje srityje nepasirengusi ir neplanuoja daryti kokių nors reformų, pokyčių.

Iki šiol minimali egzamino išlaikymo riba buvo 16 taškų iš 100 galimų, nuo šiemet bus 40 balų iš 100. Jau ir šis kartelės pakėlimas sulaukė daug bendruomenės pasipriešinimo, tačiau kai kuriose Europos Sąjungos šalyse kartelė yra ir 50, ir 60 iš 100 taškų. Ar matytumėte poreikį ateityje kelti minimalią egzaminų išlaikymo kartelę?

Šiandien moksleiviai ir abiturientai kalba, kad tai yra gana aukšta kartelė. Diskutuodami visada galime rasti teisingus sprendimus. Kaip minėjau, tam tikri sprendimai ir pakeitimai nustatyti įstatyme, pakeitimus mes galime daryti tik tada, kai juos gerai išdiskutuojame. Ką nors keisti kitiems ar dar kitiems metams nelabai galime, nes moksleiviai turi pasiruošti.

Kiekvieni pakeitimai ir svarstymai turi būti gerai apsvarstomi. Tariantis ir ieškant sprendimų, galbūt pakeitimų ir bus.

Reformų ir pokyčių tiek moksleiviams, tiek mokytojams per pastarąjį laikotarpį buvo labai daug, tai kelia įtampas. Tai girdime iš švietimo bendruomenės. Kiekvieni pakeitimai ir svarstymai turi būti gerai apsvarstomi. Tariantis ir ieškant sprendimų, galbūt pakeitimų ir bus.

Pastaraisiais metais išpopuliarėjo įvairios korepetitorių paslaugas siūlančios platformos, jos pardavimo pajamas skaičiuoja milijonais. Kartais girdime, kad gerų mokymosi rezultatų nepasieksi be korepetitoriaus. Jūs matote čia problemą?

Na, aš visada esu už tai, kad moksleiviai pirmiausia mokytųsi bendrojo lavinimo mokykloje, – pagrindinis išsilavinimas, žinios turi būti suteikti mokykloje. Tam galimybės ugdymo turinio planuose numatytos teikiant konsultacijas, savarankiškas valandas.

Visada galima kalbėtis ir ieškoti sprendimų, šiandien mes dažnai sakome, kad moksleiviams trūksta valandų, kurios būtų skirtos konsultacijoms. Jų metu gali būti per daug moksleivių, galbūt mokytojams neužtenka laiko prie kiekvieno prieiti.

Antradienį susitinku su Pedagogų asociacijų vadovų taryba, kur irgi kalbėsime, ką galėtume daryti, kad moksleiviai gautų kokybišką ugdymą bendrojo lavinimo mokykloje.

Nors tai privatus verslas, tačiau ar Jūsų negąsdina, kad korepetitoriais dirba vos mokyklas baigę, dažnai jokios kvalifikacijos neturintys žmonės?

Žinoma, blogai, jeigu žmonės neturėdami kvalifikacijos dėsto moksleiviams.

Mokytojai mokykloje – taip, jie gali neturėdami tam tikros pedagoginės kvalifikacijos kelerius metus dirbti, bet vis tiek vėliau turi baigti pedagogines studijas. Tai tikrai nėra tas kelias, kuriuo mes turėtume eiti.

Nuo rugsėjo mokytojų vidutinis darbo užmokestis po mokesčių bus beveik 1900 eurų. Tačiau dirbdami skirtinguose miestuose mokytojai už tą patį darbo krūvį gauna skirtingus atlyginimus. Esate minėjusi, kad reikia peržiūrėti mokėjimo už darbą tvarką. Kada galima tikėtis pokyčių? Ir ar rugsėjį didėjantys atlyginimai papildys mokytojų kišenes?

2025 metų biudžetas jau patvirtintas, pedagogų, dėstytojų bendruomenei ir žmonėms, kurie dirba pedagogikos srityje, numatytas darbo užmokesčio didėjimas. Jis toks, koks numatytas Nacionaliniame partijų susitarime. Nuo rugsėjo 1 dienos 8,2 proc. didėja darbo užmokestis, ketvirtąjį ketvirtį planuojame, kad numatytas susitarimas jau bus įgyvendintas.

Vyriausybės programoje, savo priemonių plane, taip pat esame numatę darbo užmokesčio didėjimą ketveriems metams, bet irgi atliepėme tai, kas suderinta ir sutarta švietimo profesinių sąjungų šakos kolektyvinėje sutartyje.

Ar pritartumėte idėjai didinti mokytojų, turinčių daktaro laipsnį, atlyginimą?

Taip, šitas klausimas svarstomas ir Švietimo komitete. Diskutavome ir su mokytojais, pati diskutavau su daugeliu žmonių. Manau, tai yra neatmetama galimybė, juolab kad mokytojų trūkumą jaučiame, ypač regionuose.

Manau, tai yra neatmetama galimybė, juolab kad mokytojų trūkumą jaučiame, ypač regionuose.

Kodėl docentai ar kitą mokslinį laipsnį turintys žmonės, išklausę tam tikrą pedagoginių valandų skaičių, negalėtų dėstyti mokykloje? Man atrodo, tokia galimybė padėtų tose srityse, kur pedagogų trūksta, ir ypač nutolusiose mokyklose. Šis klausimas tikrai svarstytinas.

Tik svarstytinas ar ketinate imtis konkrečių veiksmų?

Mes apie tai kalbėjome ir netgi savo metinių priemonių plane esame tai numatę.

Šiais mokslo metais rusų, kaip antrosios užsienio kalbos, mokosi 43 proc. mokinių, tai 12 proc. mažiau nei pernai. Nors skaičiai proporcingai mažėja, rusų vis dar išlieka populiariausia antroji užsienio kalba. Ar šį klausimą laikytumėte problema, o gal tai paliksite laiko tėkmei?

Antrąją užsienio kalbą moksleiviai renkasi nuo šeštos klasės, pasirinkimas yra įvairus. 2019 metais rusų kalbą rinkosi beveik 70 proc. moksleivių, pernai tokių buvo 54 proc., o šiais metais yra apie 42 proc. Mažėjimo tendenciją renkantis rusų kalbą tikrai matome. Kalbamės su švietimo specialistais, diskutuojame ir matome, kad esant tokiai geopolitinei situacijai rusų kalba palaipsniui turėtų nunykti.

Galbūt problema yra dar ir ta, kad ne visose mokyklose yra užtektinai to pasirinkimo. Patys tėvai kartais akcentuoja ir kreipiasi, kad norėtų rinktis kitą kalbą, bet mokykloje nėra tokių galimybių. Šiandien kalbantis su ugdymo įstaigų vadovais ir mokytojais pabrėžiama, kad vaikai norėtų rinktis ispanų ar dar kitą kalbą, bet kol kas ne visada užtenka specialistų.

Todėl kalbėjome, jog jau pradedami rengti ispanų kalbos specialistai, kad būtų didesnis pasirinkimas. Šiuo metu negalvojame apie kokius nors drastiškus sprendimus. Matome tendenciją, kad rusų kalbos pasirinkimas mažėja.

Rusų kalbos mokytojai dabar dalyvauja tam tikroje programoje ir gali persikvalifikuoti bei dėstyti kitas kalbas.

Vilniuje vis dar veikia rusų poeto Aleksandro Puškino ir Vilniuje gimusio rusų aktoriaus Vasilijaus Kačialovo vardais pavadintos gimnazijos. Nors pavadinimo keitimą turėtų inicijuoti pačios mokyklos, kaip manote, ar valstybės, kuri remia Ukrainą, sostinėje vieta tokiems pavadinimams?

Manau, geriau būtų, kad tokių pavadinimų nebūtų. Bet mokyklų pavadinimai suteikiami savivaldos tarybai pritariant ir bendradarbiaujant su pačia mokyklos bendruomene. Kaip jie sutaria, kokį pavadinimą skiria, tokį mokyklos steigėja ir tvirtina. Sakyčiau, tai yra savivaldos klausimas, tačiau pati manau, kad taip – geriau mokykloms rinktis neutralius pavadinimus.

Pavadinimų galima rasti tikrai gražių, tad manau, kad savivalda turėtų apie tai pagalvoti.

Šiandien pristatėte naująjį viceministrą Giedrių Grybauską, kuruosiantį sporto sritį. Ir anksčiau esate sakiusi, kad sportas nėra Jūsų stiprybė ir tie reikalai bus patikėti viceministrui. Kokius lūkesčius jam kelsite ir kokie, Jūsų nuomone, yra skauduliai šioje srityje?

Na, sportas man yra svarbus, kaip ir visos kitos švietimo sritys, nes Švietimo, mokslo ir sporto ministerija labai plačiai apima visas sritis – sportas yra lygiateisis su visomis.

Sprendimų sporto bendruomenei ieškosime pačių geriausių. Vyriausybės programoje didelį dėmesį skiriame fiziniam aktyvumui ir aukštam sportiniam meistriškumui. Tos sritys yra pagrindinės sporto srityje. Pirmadienį pradėjo dirbti viceministras, atsakingas už sporto sritį. Be jokios abejonės, sporto bendruomenėje, kaip ir bet kurioje kitoje, svarbiausia yra sutarimas, bendravimas, bendradarbiavimas ir geriausių sprendimų ieškojimas.

Norėčiau atkreipti dėmesį ir toliau stiprinti finansavimą sporto srityje. Šiais metais jis yra kur kas didesnis. Papildomi du milijonai eurų skiriami fiziniam aktyvumui federacijoms. Yra daug įvairių diskusijų dėl finansavimo skirstymo federacijoms. Nors nustatyti kriterijai, bet kiekvienais metais federacijos nėra labai patenkintos, jos rašo raštus, pretenzijas – į tai svarbu atkreipti dėmesį. Pirmadienį su viceministru kalbėjome, kad reikės peržiūrėti kriterijus, pagalvoti, kaip padaryti, kad būtų kuo mažiau federacijų nepasitenkinimo ir, žinoma, kad jos galėtų atliepti savo lūkesčius rengdamosi įvairioms varžyboms, olimpiadoms, siekdamos aukštų rezultatų.

Reikalingos įvairios programos, infrastruktūros bazės stiprinimas, sporto registro užbaigimas, kad matytume, kokią infrastruktūrą šalyje turime ir į ką turėtume orientuotis.

Sportas kiekvieno mūsų gyvenime, fizinis aktyvumas nuo paties mažiausio iki vyriausio žmogaus yra labai svarbus, mūsų programoje tai pažymėta. Tad reikalingos įvairios programos, infrastruktūros bazės stiprinimas, sporto registro užbaigimas, kad matytume, kokią infrastruktūrą šalyje turime ir į ką turėtume orientuotis.

Tam reikalingas sporto registras, jis turi būti pabaigtas. Taip pat šiandien kalbame apie sporto mediciną, mokslo svarbą sportui, tam dėmesio buvo labai mažai. Pasistengsime sukurti – tai numatome savo programoje – sporto medicinos ir mokslo tinklą, kad jis išties tarnautų tam, jog aukšto sportinio meistriškumo srityje rezultatai garsintų Lietuvą.

Jei tektų kalbėtis po metų, kuo tada norėtumėte pasidžiaugti, ką tikitės pasiekti per metus?

Atėjusi dirbti į šias pareigas pirmiausia akcentuoju bendradarbiavimą, bendravimą ir dialogą. Noriu išgirsti visas suinteresuotas puses ir kiek įmanoma atliepti švietimo bendruomenės lūkesčius, išspręsti problemas, kurios yra pačios svarbiausios.

Be jokios abejonės, taip pat tikslas yra užtikrinti lygias galimybes visiems gauti kokybišką ugdymą nepriklausomai nuo to, kokioje vietoje mokinys gyvena, kokia jo šeimos finansinė padėtis. Tai labai svarbu, ir džiaugčiausi, jeigu mums pavyktų kaimo vietovėse, regionuose išlaikyti gimnazijas, mokyklas, kad mokykla būtų kuo arčiau vaiko, kad moksleiviai galėtų kuo mažiau važiuoti autobusais iki artimiausių mokyklų, kad būtų stipri jų emocinė sveikata.

Autorius: Vakaris Vingilis, Kostas Kajėnas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama