Sinodinė Bažnyčia: bendrystė, dalyvavimas, misija. Baigiamojo dokumento apžvalga – sinodiškumo šerdies link
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
[intro_text content="Pradedame pirmojo skyriaus „Sinodiškumo šerdies link. Šventosios Dvasios pašaukti atsiversti“ aptarimą."] Tokia būtų glausta formali skyriaus struktūra: Bažnyčia – Dievo tauta, vienybės sakramentas; sakramentinės Dievo tautos šaknys; sinodiškumo reikšmė ir aspektai; vienybė kaip harmonija; sinodinis dvasingumas; sinodiškumas kaip socialinė pranašystė. Evangelinis pagrindas Baigiamojo dokumento skyrius vėl pradedamas Prisikėlusiojo pasirodymo mokiniams fragmentu. „Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos. Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo“ (Jn 20, 1–2). Evangelijos pagal Joną skaitinys jau brėžia sinodiškumo pagrindo liniją Prisikėlimo pasakojimų kontekste. Taip sinodiškumas centruojamas pamatiniame krikščionybės įvykyje. Šiame kontekste tai santykis tarp Marijos Magdalietės, Petro ir mylimojo mokinio. Tryliktasis dokumento paragrafas teikia evangelinį sinodiškumo kaip mokinių santykio pagrindimą. Taip santykio tarp mokinių plotmė įgauna teologinį svorį ir yra vienas kertinių Sinodo aspektų. Svarbi ne tik tikėjimo tiesų tiesa, bet ir ryšys vieno su kitu Bažnyčioje: „Velykų rytą matome tris mokinius: Mariją Magdalietę, Simoną Petrą ir Jėzaus mylimąjį mokinį. Kiekvienas iš jų savaip ieško Viešpaties, kiekvienas atlieka savo vaidmenį vilties aušroje.“ [caption id="attachment_312479" align="alignleft" width="900"]
Aleksandras Ivanovas, „Jėzaus apsireiškimas Marijai Magdalietei“. Wikipedia.org nuotrauka[/caption] Ši tarpasmeninio mokinių santykio plotmė bus itin reikšminga antrojo Sinodo baigiamojo dokumento skyriaus tema. Misionieriškumas kaip mokinių ryšys vieno su kitu ir su Prisikėlusiuoju nėra kiekybinė ekspansija išorėn, tai kokybės per laiką plėtra istorijoje. Prisiminkime vieną žinomiausių Pranciškaus frazių, randamų jau Evangelii Gaudium: „Laikas pranoksta erdvę.“ Šių mokinių tarpusavio priklausomybė įkūnija sinodiškumo esmę. Tai žodžiai programa. Ryšio aspektas atsikartoja ir tolesniuose dokumento žodžiuose. Kertinis misionieriškas sinodinės Bažnyčios aspektas nėra tiesiog darbo kolektyvo susibūrimas. Reikalinga ir vidinė bendruomenės reforma. Krikšto trejybiškumas ir ekumeninis aspektas Grindžiamoji šio skyriaus dalis skirta ne sinodiškumui kaip tokiam, bet sakramentams. Tai svarbu. Sinodiškumas randasi ne tuščioje vietoje, bet Bažnyčios gyvenimo ir tradicijos kontekste. Krikščionių tikėjimas yra bažnytiškas. Kaip ir sinodiškumas. O sakramentai, tokie kaip Jėzaus Kristaus įsteigti regimi ženklai, sudaro kontekstą, pagrindą ir kryptį tiek sinodiškumui lokalizuoti, tiek Dievo tautos vienybės sąlygai pabrėžti. Kitu atveju sinodiškumas būtų tarsi pakibęs virš laiko, t. y. visiškai naujas dalykas, ir teisūs būtų konservatyvieji Sinodo apologetai, tvirtinantys, kad sinodalumas nereikalingas. Dokumente, žinoma, vystant ir kitų sakramentų, ypač Eucharistijos kaip regimos visų krikščionių vienybės sąlygos, svarbą, kertinis yra Krikšto sakramentas. Ne tik dėl ekumenizmo, bet ir dėl fundamentalaus teologinio dalyko, t. y. trejybinės Krikšto struktūros. Penkioliktajame paragrafe teigiama: „Dievo tautos tapatybė kyla iš Krikšto vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Ši tapatybė įgyvendinama kaip kvietimas į šventumą ir siuntimas į misiją kviesti visas tautas priimti išganymo dovaną (plg. Mt 28, 18–19). Todėl iš Krikšto, per kurį Kristus mus apvelka savimi (plg. Gal 3, 27) ir atgimdo iš Dvasios (plg. Jn 3, 5–6) kaip Dievo vaikus, gimsta sinodinė misionieriška Bažnyčia. Viso krikščioniško gyvenimo versmė ir perspektyva yra Trejybės slėpinys, žadinantis mumyse tikėjimo, vilties ir meilės dinamiką.“ Taigi Krikšto fundamentalus pagrindas yra ne subrendusio asmeninio tikėjimo sąlyga, kaip pabrėžiama evangelikų bendruomenėse, bet trejybinis ir iniciatyvios bei neužtarnautos Dievo malonės pirmaeiliškumas. Dokumentas dar stipriau plėtoja šią mintį, apibūdindamas Krikštą kaip kelionę ir mokinių vieno su kitu ryšį. Stipru. 24-ajame paragrafe rašoma: „Siekiant visapusiškai suvokti Krikštą, reikia į jį žvelgti per įkrikščioninimą, t. y. kelionę, kurioje Viešpats per Bažnyčios tarnystę ir Dvasios dovaną įveda mus į velykinį tikėjimą ir įtraukia į trejybinę ir bažnytinę bendrystę. Ši kelionė gali pasižymėti labai įvairiomis formomis, tai priklauso nuo amžiaus, kuriame ji pradedama, skirtingų Rytų ir Vakarų tradicijoms būdingų akcentų ir nuo kiekvienos vietinės Bažnyčios ypatumų. Įkrikščioninimo metu susipažįstama su įvairiais pašaukimais ir bažnytinėmis tarnystėmis. <…> Vykdydama šią pastoracinę veiklą, krikščionių bendruomenė, dažnai pati to iki galo nesuvokdama, pirmine forma išgyvena sinodiškumą.“ [caption id="attachment_1068636" align="alignleft" width="916"]
Pixabay.org nuotrauka[/caption] Krikštas yra ir bendra įvesdinimo į Trejybę patirtis, kuria visi krikščionys dalijasi, ir apskritai bendriausias teologinis (trejybinis) kontekstas, į kurį neatsispyręs sinodinis kelias tartum tampa kažkokiu visiškai kitonišku nauju dalyku. Be to, parodyta ir bendruomeninė Krikšto dimensija. Bažnyčia, lydėdama įkrikščioninimo kelyje, jau išgyvena sinodinį santykį. Bendruomeninė Krikšto kaip kelio dimensija yra ne mažiau svarbi. Ši patirtis yra ir mano asmeninis žinojimas, kai prieš maždaug dešimtį metų teko „Alfa“ kurse lydėti būsimuosius katechumenus. Bažnyčios patirtis Taigi matome, kad Sinodas įžvalgos aktu iškelia tai, kas visada buvo Bažnyčios patirtis, bet tai suprasti išgyvenimo nepakanka. Dalyvavimas kaip sinodinio kelio esminis aspektas vykdomas per bendrą ganytojų ir tikinčiųjų (sensus fidei) įžvalgų diferencijuotą darną. Ši darna yra ne statiška, o dinamiška tikrovė. Mat, kaip dokumente atkreipiamas dėmesys, naujas į Bažnyčią atėjęs žmogus praturtina savo unikalia (gyvenimo savo kultūrinėje erdvėje) patirtimi vietinį Kristaus kūną. Tai tarsi šviežio kraujo įtėkis į organizmą. Ši vienovės ir įvairovės Bažnyčioje dinamika yra viena labiausiai dokumente vyraujančių minčių. Ją itin gražiai parodo cituojama šv. Bazilijaus mintis. „Religijų ir kultūrų daugybė, dvasinių ir teologinių tradicijų daugialypumas, Dvasios dovanų ir bendruomenės užduočių įvairovė, taip pat Bažnyčioje egzistuojanti amžiaus, lyties ir socialinio statuso įvairovė yra kiekvienam žmogui skirtas kvietimas pripažinti ir priimti savo šališkumą, atsisakyti pretenzijos būti centre ir atsiverti galimybei priimti kitus požiūrius“ (plg. šv. Bazilijus, „Apie 29 psalmę, 1“; „Apie Šventąją Dvasią XVI“, 38). Sakramentinis – Krikšto ir Eucharistijos – pagrindas padeda pamatus svarstymams apie patį sinodiškumą. Pirma, Prisikėlusiojo ir mokinių susitikimo biblinis pagrindas. Tuomet sakramentinė – Biblijoje (Naujajame Testamente) centruota – sakramentų, visų pirma Krikšto ir Eucharistijos, struktūra. Taip sudedami pagrindai jau tinkamu būdu įžvalgos aktu nušviesti sinodiškumą. [caption id="attachment_1072004" align="alignleft" width="1920"]
Cathopic.com nuotrauka[/caption] Sinodo apibrėžtis ir dvasia Bažnyčios sinodiškumas apibrėžiamas keliose dokumento vietose. Apsiribokime pradiniais apibrėžimais. 28-ajame paragrafe rašoma: „Sąvokos „sinodiškumas“ ir „sinodinis“ kilusios iš senos ir nuolatinės bažnytinės praktikos susirinkti į sinodus. Rytų ir Vakarų Bažnyčių tradicijose žodis „sinodas“ apibūdina institucijas ir renginius, kurie laikui bėgant įgaudavo įvairias formas, apimančias daugybę subjektų. <…> Sinodinio proceso metu subrendo sutarimas dėl sinodiškumo, šio dokumento pagrindo, prasmės: sinodiškumas – tai krikščionių keliavimas kartu su Kristumi ir Dievo karalystės link vienybėje su visa žmonija. <…> Paprastai ir apibendrintai galima pasakyti, kad sinodiškumas yra dvasinio atsinaujinimo ir struktūrinės reformos kelias, kuriuo siekiama, kad Bažnyčia labiau įgalintų daugelio dalyvavimą ir taptų misionieriška.“ Kitaip tariant, reflektuotas Bažnyčios sinodiškumas – tai šaknų paieškos kelias. Ėjimas ad fontes. Bet kartu tai yra misionieriško Bažnyčios dėmens reforma. Iš tiesų šis konstatuotas reformos būtinybės faktas atskleidžia dalyvavimo krizę Bažnyčioje. Ši krizė kyla iš jau XX amžiuje pripažinto šventojo sąvokos siaurumo Bažnyčios praktikoje fakto. Šventieji ar pašaukti jais tapti yra ne tik kunigai ir vienuoliai, bet ir visa Dievo tauta. Kita vertus, šventumą priskyrus kunigystei, tikintieji turėjo dingstį pasitraukti iš Bažnyčios misijos centro. Apsiribota dalyvavimu Mišiose per didžiąsias šventes, geriausiu atveju kas sekmadienį. Ir tokia pozicija buvo „teisėta“. Tikintiesiems savo vaikų ugdymas būsimais kunigais buvo pakankamas evangelizavimas. Tai veikė, nebuvo problema tol, kol kunigystė visuomenėje buvo prestižinė. Gilinimasis į autentiškus tikėjimo šaltinius vienur buvo draustas, kitur – neskatintas. Pamenu pokalbį su vienu reformatų kunigu, kuris pasakojo vaikystėje gavęs per nagus bandydamas prisiliesti prie Biblijos savo vaikystės Bažnyčioje – Katalikų Bažnyčioje. Dar komiškesnis atvejis, kai tikintieji pradeda mokyti tikėjimo ir net tampa senosios kartos kunigų apologetais. Iš savo patirties žinau, kaip kreivai tradiciniai tikintieji žiūri į Biblija besiremiančius ir pagal ją argumentuojančius kalbėtojus Bažnyčios viduje ar mieste. Jie juk sektantai. O iš tiesų kas yra kas? Tai štai – Bažnyčia eina ištakų link ir vykdo esminę misijos reformą, kuriai reikalinga bendruomenių ryšio reforma. Kartu peržvelgdama ir šventojo reikšmę Bažnyčios gyvenime. Pranciškus šia tema yra parašęs vieną gražiausių, mano galva, raginimų moderniojoje Bažnyčios istorijoje – Gaudete et exultate. Svarbu dabartiniame etape reziumuoti – sinodiškumas nėra savitikslis. Tai gilioji Bažnyčios misijiškumo reforma. Bet ši reforma išjudina ir keičia skirtingus bažnytiškumo lygmenis. Ką reiškia vien faktas, kad dokumente raginama net homilijas koreguoti sinodinio kelio dinamikos kontekste. Kas yra Bažnyčios sinodiškumas kaip dvasinė nuostata? Kas yra ekumeniškumas kaip dvasinė nuostata? Kokiu pagrindu sinodiškumas gali būti pranašiškas? Apie tai – kitame straipsnyje. [caption id="attachment_1022885" align="alignleft" width="2560"]
Popiežius Pranciškus Vyskupų sinodo Generalinėje kongregacijoje Vatikane 2023 m. spalio 4 d. EPA-EFE nuotrauka[/caption] Pirmoji Sinodo Baigiamojo dokumento apžvalgos dalis: „Sinodinė Bažnyčia: bendrystė, dalyvavimas, misija. Baigiamojo dokumento apžvalga“. 
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]
Autorius: Gediminas Zelvaras
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
