Šiaulių vyskupas emeritas E. Bartulis apie Džiaugsmo etiketę: manęs niekas nematė nuliūdusio

Jis – pirmasis 1997 metais įkurtos Šiaulių vyskupijos vadovas, neretai vadinamas ir šio miesto simboliu. Gruodį, sulaukęs 75-erių ir popiežiui leidus, vyskupas E. Bartulis atsistatydino, vyskupijos vairą perleisdamas tuometiniam vyskupui koadjutoriui Dariui Trijoniui.

Kalbėdamas su dienraščiu „Bernardinai.lt“ vyskupas E. Bartulis prisimena vyskupijos kūrimosi pradžią, svarbiausius etapus, pasakoja apie pirmąją savo kelionę į Šiaulius ir atskleidžia paslaptį, kodėl daugelio yra vadinamas Džiaugsmu.

Jūsų Ekscelencija, prieš mėnesį atšventėte garbingą 75 metų sukaktį ir vyskupijos vairą perdavėte vyskupui Dariui Trijoniui. Šiai vyskupijai vadovavote nuo pat jos įkūrimo iki šių dienų – tai yra net 27 metus. Negaila palikti pareigų ir tiesiog išeiti į ramesnį gyvenimą?

Viešpats pakvietė, leido darbuotis, ir šiandien dėkoju už dovaną tai daryti šioje vyskupijoje net 27 metus. Tai ilgas laikotarpis, tačiau jis praėjo labai greitai – kaip viena diena.

Šiaulių vyskupija įsteigta 1997 metais, nuo tada ir buvote pirmasis vyskupas ordinaras. Kaip prisimenate pradžią? Kokius pirmuosius darbus reikėjo nuveikti?

Įspūdingiausia buvo kelionė iš Kauno atvykstant į Šiaulius. 1997-ųjų liepos 13 diena – mano vardadienis! Viskas gražiai sutapo, ir Dievas leido atkeliauti iš Kauno. Mane lydėjo artimiausi žmonės. Tarsi vestuvinė palyda į šią naują vyskupiją. Įspūdingas momentas, kai Skėmiuose (ties vyskupijos riba) atsiklaupiau prie kryžiaus ir pabučiavau žemę. Tiesiog visus pasveikinau, trokšdamas, kad Evangelija sklistų visoje Šiaulių vyskupijoje. O paskui lydėjo susitikimai kiekviename miestelyje: Baisogaloje, Radviliškyje, Šeduvoje sutiko įspūdingai su arkliais, duona ir druska.

Vis dėlto įspūdingiausia buvo Šiauliuose. Į Povilo Višinskio aikštę susirinko daug žmonių. Viskas vyko nepaprastai šiltai, jautriai. Tiesiog Šiauliuose dar nebuvo vyskupo. Buvau pirmasis vyskupas šioje vyskupijoje – tai žmonės pasitiko nepaprastai entuziastingai. Iki šios dienos esu dėkingas visiems.

Minite, kad pasitikdavo su duona ir druska. Tai jums, dvasininkui, galima sakyti, buvo tokios savotiškos vestuvės?

Iš tiesų taip. Labai nuotaikingas sutikimas. Esu dėkingas Dievui ir žmonėms, kurie su džiugesiu priėmė mane.

O žmonių reakcijos? Kai kurie sutikdavo džiaugsmingai, entuziastingai, o būdavo tokių, kurie pasitikdavo priešiškai, esą nereikia mums Šiaulių vyskupijos ir juo labiau vyskupo Eugenijaus Bartulio?

Nemačiau tokių žmonių. Galiu pasakyti, kad per 27 metus nesutikau labai piktų žmonių ir nesu susipykęs nė su vienu. Visiems rodžiau meilę ir gerumą, o Dievas žino, kaip jie atsilygina. Visur troškau žmonėms paskleisti tikrąją Evangelijos dvasią – meilę, tiesą ir gerumą.

Vyskupe, kokius įvykius per šį laiką išskirtumėte? Kas įsiminė labiausiai?

Žvelgiant į visą pastoracijos laikotarpį, renginius, žinoma, ne vieną kartą keliaudamas iš Paryžiaus Dievo Motinos katedros į Šartro katedrą užsikrėčiau piligriminių kelionių gerąja bacila, nes pamačiau, kaip nepaprastai entuziastingai ir giedodami keliautojai skleidžia džiugiąją Evangelijos naujieną. Aš tiesiog tuo užsikrėčiau ir pasakiau, kad mūsų vyskupijoje taip pat turi prasidėti žygiai.

Mes iš Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedros keliavome į Kryžių kalną. Vėliau sugalvojome, kad reikia organizuoti galingesnius žygius – iš mūsų katedros į Šiluvą. Žinoma, tai buvo valstybės atgimimo laikotarpis. Jauni žmonės entuziastingai įsitraukdavo į įvairius žygius. Daugiausia yra buvę per 3000 jaunų žmonių. Dabar susirenka mažiau – galbūt entuziazmas išblėso. Tačiau šie žygiai uždega jaunas širdis ir priartina prie Dievo.

Kitas masinis renginys – vyskupijos Šeimų šventė, kuri prasiplėtė į visą Lietuvą: dabar žmonės susirenka iš visų vyskupijų. Ypač šiais metais šventėje skambėjo nepaprastai jaudinantis miuziklas „Juozapo sapnas“. Tai buvo tarsi mano atsisveikinimo renginys.

Džiaugiamės, kad šeimos gali susiburti kartu, atnaujinti Santuokos sakramento pažadus. Jaudinama akimirka, kai žmonės po daugelio gyvenimo metų kartu paduoda vienas kitam ranką ir gali pajusti dvasią, kad gyventi ištikimybėje ir meilėje yra jųdviejų pareiga. Žmonės gali pamatyti, kad ne jie vieni eina šiuo keliu. Yra daug gražių šeimų, kurios augina ne vieną vaikutį.

Šiandien kai kurie jauni nenori kurti šeimos. Tokių pasitaikančių klaidų gyvenime neturėtų būti. Mūsų tauta turi vėl žydėti gausiomis šeimomis. Man teko gyventi „nedidelėje“ šeimoje – tik šeši broliai ir keturios sesutės. Buvo miela, ir norėčiau visiems palinkėti, kad žmonės suprastų šeimos gyvenimo džiaugsmą. Vieni kitus apšlifuojame tarsi jūros akmenėliai. Ugdome charakterius ir brandiname savyje naują gyvenimo požiūrį.

Neseniai vyko jubiliejinė Šeimų šventė – susirinko tūkstančiai žmonių, giedojo choras, šv. Mišias aukojo daugybė kunigų, jūs ir pats sugiedojote solo partiją. Per šį renginį buvo oficialiai paskelbta, kad popiežius priėmė jūsų atsistatydinimą. Jaudinanti akimirka, tiesa?

Kai praėjo 27 metai ir visa tai reikia perduoti – tai jaudinantis dalykas. Tačiau tokia Dievo valia. Taip popiežiaus nuspręsta, o mes esame tik Dievo valios vykdytojai – viską, ką mums skiria aukščiausieji Bažnyčios ganytojai, džiaugsmingai priimame ir toliau einame į gyvenimą vykdyti Dievo valios.

Šią Šeimų šventę sugalvojote bandydamas prie Dievo pakviesti kuo daugiau jaunų šeimų. Ar pavyko?

Rezultatus paprastai mes paliekame Dievui. Viešpats sakė, kad turime sėti sėklą, o augimas – Jo rankose. Gyvenimo tikrovėje kartais nelengva matyti rezultatus, tad galbūt to ir neturėtume trokšti, nes jie yra Viešpaties rankose. Turime dalinti meilę, gerumą, berti Evangelijos sėklas į visas dirvas, nesvarbu, kokios jos būtų. Matome: vienoje vietoje pranyksta, kitoje – išdygsta. Gyvenimas toks yra, tačiau neturime nuliūsti.

Dar vienas istorinis šios vyskupijos įvykis yra popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymas Kryžių kalne. Kaip prisimenate pasirengimą?

Tada dar nebuvau gavęs skyrimo į Šiaulius. Buvau paprastas kunigas. Žinoma, visus įvykius prisimenu, juose teko dalyvauti. Džiaugiausi nepaprastu žmonių entuziazmu. Manau, tai buvo įvykis, kurį prisimenant sunku įsivaizduoti, kad ateinančios kartos galėtų su tokiu užsidegimu priimti popiežių. Tiesiog sovietmečiu žmonių širdys buvo sužeistos, ir visi buvo išsiilgę paprasto bendravimo su vyriausiuoju Bažnyčios ganytoju. Neįsivaizduojama.

Kai buvau kardinolo Vincento Sladkevičiaus kancleris, įvyko nepaprastai įdomus dalykas: išgirdome, kad Vatikane vyksta Pasaulio kunigų rekolekcijos. Tada kardinolas Sladkevičius pasakė, kad važiuotume ir mes. Per trumpą laiką turėjau organizuoti 27 kunigus iš visos Lietuvos. Sėdome į autobusą ir išvykome į Vatikaną. Tai buvo 1990-ieji. Kai reikėdavo kirsti valstybės sieną, muitininkai įeidavo ir sakydavo: „Tokių dalykų dar nematę – vien kunigai!“ Kartais mūsų net netikrindavo: „Važiuokit, čia šventi žmonės.“ Kelionė buvo autobusu – tik čia valgėme, miegojome, bendravome.

Vatikane susitikome su 9000 kunigų ir Motina Terese (šv. Terese iš Kalkutos). Koks įspūdis! Motinai Teresei baigus kalbėti, kunigai ima ploti, o ji paima rožantėlį, kurį laikė saujoje, jį bučiuoja ir nemato tų plojimų, tarsi tai ne jai. Koks kuklumas ir paprastumas.

Kunigų seminariją baigėte prieš beveik penkiasdešimt metų. Daugelis žino, kad kursiokai jus vadino Džiaugsmu. Kaip prigijo šis vardas?

Nežinau, turbūt savaime. Visada buvau nuotaikingas, seminarijoje manęs niekas nematė nuliūdusio. Tai buvo patys gražiausi gyvenimo metai. Vėliau tapau rektoriumi. Į kiekvieną alumną žvelgdavau su nepaprastu meilės žvilgsniu: juk ateina žmonės, kurie pašvenčia gyvenimą Kristui ir kaip tie žvejai atsisako visko – palieka tinklus ir seka paskui Kristų.

Seminarijos gyvenimas nuostabus, pilnas džiaugsmo, ir mes turime juo spinduliuoti. Motina Teresė sakė: jeigu sesuo nuliūdusi, tai ji negali išeiti į gatvę. Turime spinduliuoti tikėjimo džiaugsmą, kitaip neuždegsime žmonių širdžių. Žodžiai ne visada pasiekia tikslą – mūsų gyvenimas turi rodyti, kad esame Linksmosios ir Gerosios Evangelijos liudytojai žemėje.

Sakote, kad spinduliavote džiaugsmą, tačiau tai nereiškia, kad neturėjote liūdnų dienų, nevilties momentų. Juos slėpdavote ar jūsų gerumas ir džiaugsmas buvo tokie dideli, kad į šoną nustumdavo visus nevilties jausmus?

Kas gali būti bloga? Viešpats sako, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera. Jeigu esame taip nusiteikę, kasdien vykdome ne savo, bet Dievo valią ir suprantame, kad tie darbai, kuriuos atliekame, nėra mūsų – Viešpats nori, kad per mus būtų atlikti vieni ar kiti dalykai.

Kai pagalvoji apie Šiaulių vyskupiją ir atliktus darbus… Tai ne mano nuopelnas, o Viešpaties meilės darbai, kuriuos stengiausi įvykdyti. Žinoma, gyvenimo kasdienybė yra tokia, kad rūpesčių niekada neišvengsime. Jų bus visada, tačiau su didele meile ir gerumu galime juos išspręsti. Jeigu Dievas laimina mūsų gyvenimo kelionę, mes negalime nuliūsti.

Šiandien dažnai žmonės kreipiasi į jus ne „Vyskupe“ ar vardu, bet „Džiaugsme“?

Ne, taip nesikreipia. Šiaulių vyskupijoje šis dalykas nėra įprastas, tačiau subtilesnėje aplinkoje mes dažnai pajuokaujame. Oficialiai žmonės taip nesikreipia.

Dar viena jūsų vizitinė kortelė – kalendoriai su jūsų darytomis fotografijomis. Kaip gimė ši mintis ir ar tai tęsite?

Šiais metais kalendoriaus pavadinimas yra „Kūrėjas ir kūrinija“. Įdomu, kad šiemet keliaudamas su draugu Italijos Alpėse pirmą kartą pamačiau Rūpintojėlį. Paprastai kalnų viršūnėse ar perėjose yra kryžiai. Tai buvo nuostabu, ir man kilo mintis šį dalyką – kad Rūpintojėlis yra ir kalnuose – įprasminti ir tuo pasidalinti su žmonėmis. Jis rūpinasi ne tik kalnų gyventojais, bet ir visais žmonėmis.

Man kalnai yra nepaprastai brangi vieta. Čia tam tikra prasme žvelgdamas į popiežių Joną Paulių II prisimenu, kaip jis keliavo po kalnus, taip ir aš noriu pajusti tą gamtos žodį. Viešpats visur melstis pakildavo į kalną nuošalyje ir susitelkdavo maldai su dangiškuoju Tėvu. Kalnai – ne tik grožis. Jie mus pakelia Viešpaties link.

Ši keliavimo tradicija atsirado sovietmečiu. Jeigu pažvelgtume į mano kelionių pradžią, tarybiniais laikais septynerius metus dirbau Kauno arkikatedroje bazilikoje, labai privargdavau. Tada buvo visiškai kas kita. Pavyzdžiui, Kauno arkikatedros bazilikos šv. Mišių grafikas: 7.00, 7.30, 8.00, 8.30, 9.00, 9.30, 10.00 val. ir vakare 19.00 val. Kiekvienas kunigas atskirai aukodavome šv. Mišias, nes nebuvo koncelebracijos (kai su vadovaujančiu šv. Mišioms kunigu kartu jas aukoja ir kiti kunigai – aut. past.).

Taip septynerius metus – iš ryto prieš septynias ateini, išdalini Komuniją ir eini į klausyklą, o ten laukia daug žmonių. Ir taip kartojosi kasdien. Dabar tiesiog akyse stovi Kauno arkikatedros bazilikos dešinėje pusėje esanti koplyčia, kur dalijant Komuniją būdavo pilna žmonių. Neįsivaizduojama. Krūvis buvo toks didelis, kad dalindavau Komuniją ir iš nuovargio svyruodavau. Galvodavau: „Kaip pabaigsiu šv. Mišias?“ Buvo didelė įtampa.

Viena gydytoja mane pamatė ir pakvietė keliauti į kalnus. Iš pradžių tariau, kad nepajėgsiu, tačiau ji pasakė: „Einam!“ Kartu sėdome į lėktuvą – 25 rubliai, ir mes jau Mineraliniuose Vandenyse (miestas Rusijoje, Stavropolio krašto pietuose, Kaukazo Mineralinių Vandenų kurortinėje srityje – aut. past.). Iš ten ieškodavome transporto ir važiuodavome į Kaukazo kalnus. Taip kiekvienais metais ir su jaunimu. Išeini ir dvi savaites nieko nematai – tik kuprinė, laužas, palapinė, gamtos pasaulis. Tai buvo tikri žygiai. Su jaunimu skaitydavome Šventąjį Raštą. Kaip būdavo gera atsigaivinti dvasine prasme, jaunimas sustiprėdavo tikėjime.

Dabar, žinoma, po kalnus kelionės kitokios. Su tokiomis didelėmis kuprinėmis ir ilgą laikotarpį neiname. Viską darome pagal galimybes. Visa tai be galo brangu ir susisieja su mūsų kasdienybe, tai mus atgaivina, suteikia jėgų. Visą gyvenimą nerūkiau, nevartojau alkoholio ir gyvenau sveikai. Tai – Dievo dovana. Ir kasdien po truputį mankštinuosi, sportuoju, kad galėčiau palaikyti formą. Jeigu durys nedarinėjamos – užrūdija vyriai (juokiasi).

Tai ir šiandien mankštinatės, kad nesurūdytumėte?

Kad sąnariai nesurūdytų. Jeigu žmogus nejudės, viskas užrūdys. (Juokiasi.)

Vyskupe, kartais buvote kritikuojamas už neryžtingumą, sprendžiant kai kurių kunigų padarytas skriaudas. Šiandien, žvelgdamas į praeitį, priimate tą kritiką?

Nepriimu, nes niekada nedangsčiau ir nenorėjau, kad visi tie dalykai būtų slepiami. Kol visiškai neįsitikini, negali žmogaus kaltinti, jį pasmerkti. Dėl to reikalingi tyrimai, veiksmai, kurie atskleidžia vieną ar kitą žmogaus elgesio netikslumą, klaidas, ir tada galime daryti išvadas. Šitie dalykai yra jautrūs, žmogaus negalime pasmerkti iš anksto. Turime visa ištirti, aš visada tiems dalykams buvau atviras, toks esu ir šiandien.

O kaip atrodė paskutinė jūsų darbo diena kurijoje? Turbūt visos palangės ir vazos buvo užpildytos gėlėmis?

Taip gal nebuvo… (Juokiasi.) Griežtos linijos, kad šiandien dar dirbu, o rytoj jau ne, nebuvo. Viskas perėjo palaipsniui, švelniai, paprastai. Viskas praėjo labai ramiai.

Dabar turėsite gana daug laiko. Ką veiksite? Galima tikėtis, kad 2026 metais taip pat galėsime vartyti jūsų kalendorius?

Turime viltį neapvilti (juokiasi). Noriu, kad visa tai skleistųsi. Man kūrybinis darbas yra mielas. Važiuodamas į parapijas ir kartu pristatydamas kalendorių jaučiu, kad dalyvauju Dievo žodžio skleidimo misijoje. Bendravimas – nuostabus dalykas. Be jo gyventi negalima. Turime žmones sušildyti savo bendravimu, nuoširdumu, visa veikla. Ne tik šie kalendoriai, bet ir mūsų išleista knygelė „Evangelija kasdien“ turėtų plisti po visą Lietuvą, kad žmonės galėtų užsidegti tikėjimo šviesa.

Vyskupijos vairą perima Darius Trijonis. Ko jam palinkėtumėte?

Kai per Šeimų šventę buvau Šiaulių arenoje ir perdaviau pastoralą (ganytojo lazda – aut. past.), palinkėjau vienintelio dalyko – kad kiekvienas žmogus, susitikęs su tavimi, nueitų geresnis. To paties linkėčiau ir šiandien, nes labai svarbu, kad žmonės pajustų vyskupą kaip ganytoją, kuris myli ir be galo brangina kiekvieną sutiktą žmogų, trokšdamas jį priartinti prie Dievo, Dangaus ir amžinybės.

Autorius: Tomas Kemzūra, Kostas Kajėnas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama