Betliejaus seserų vienuolynas Paparčiuose – tarsi Mamos įsčios

[intro_text content="Vasario 2 d. Bažnyčia švenčia Kristaus Paaukojimo šventykloje šventę, minėdama biblinį įvykį, kai gimęs Jėzus keturiasdešimtą dieną buvo Juozapo ir Marijos nuneštas į šventyklą, vykdant Mozės Įstatymą. Tikinti ir džiūgaujanti tauta pasitinka Išganytoją – „šviesą pagonims apšviesti ir Izraelio tautos garbę“ (Lk 2, 32)."] Pašvęstojo gyvenimo diena Nuo 1997 metų Bažnyčioje kasmet vasario 2-ąją minima ir Pašvęstojo gyvenimo diena, skirta tiems, kurie specialiu būdu pašventė savo gyvenimus Dievui: vienuoliams ir vienuolėms, apaštalinėms kongregacijoms, pasišventusių pasauliečių institutams. Ši diena buvo įsteigta popiežiaus šv. Jono Pauliaus II iniciatyva. Žinioje pirmajai Pašvęstojo gyvenimo dienai šv. Jonas Paulius II rašė, kad „Pašvęstojo gyvenimo diena turi padėti visai Bažnyčiai įvertinti vis labiau liudijimą asmenų, kurie pasirinko sekti Kristų pagal evangelinius patarimus, tuo pat metu turi būti proga patiems pasišventusiems asmenims atnaujinti savo įsipareigojimus, atgaivinti savo jausmus, kurie įkvepia savęs dovanojimą Viešpačiui“. Pašvęstasis gyvenimas, anot šv. Jono Pauliaus II, svarbus ne tik tiems, kurie pasirinko šį kelią, bet ir visai krikščioniškai bendruomenei. Bažnyčioje ir viešojoje erdvėje dažniau matomi ir geriau pažįstami apaštališkosios charizmos vienuoliai ir vienuolės, o kontempliatyvieji triūsia atlikdami Dievo darbą vienuolynuose. Kontempliatyvieji vienuolynai atveria savo duris ieškantiems tylos, rimties, stabtelėjimo ir išmintingo patarimo dvasiniame gyvenime. Kontempliatyvieji Kontempliatyvieji vienuolynai dažnai būna gaubiami mistinio slėpinio – kažko ypatingo ir nepažinaus pasaulyje, nesuprantamo ir keisto. Stebimasi, kad šiais moderniais laikais yra vyrų ir moterų, pasirenkančių tokį senovinį gyvenimo būdą. Tie, kas pažįsta šio gyvenimo vienuolius ir vienuoles, tvirtai paliudytų, kad jie nėra kokie nors senoviniai ir atgyvenę – vienuolynuose yra modernių dalykų: elektra, centrinis šildymas, automobilis, internetas... Skiriasi jie tik tuo, kad viskuo čia naudojamasi labai taupiai, racionaliai, kad daiktiškumas ne užgožtų dvasinius dalykus – Dievą ir santykį su Juo, bet kad tam tarnautų. [caption id="attachment_1169020" align="alignleft" width="1536"] Betliejaus Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir šv. Brunono kontempliatyviųjų seserų vienuolijos Aušrinės Marijos vienuolyno Paparčiuose, Kaišiadorių r., įkūrimo 30-mečio minėjimo šv. Mišios 2024 m. rugpjūčio 24 d. Kosto Radlinsko nuotrauka[/caption] Paparčių Betliejaus sesės Vienas iš tokių vienuolynų įsikūręs Paparčiuose, Kaišiadorių rajone tarp Vilniaus ir Kauno, ant Neries kranto. Tai – Betliejaus Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir šv. Brunono kontempliatyviųjų seserų vienuolijos Marijos Aušrinės vienuolynas, vardą gavęs iš Aušros Vartų Marijos, Gailestingumo Motinos. Pernai vienuolynas minėjo 30 metų įsikūrimo sukaktį. 1994-aisiais tuometinis Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis pakvietė Betliejaus seseris įkurti vienuolyną jo vadovaujamoje vyskupijoje. Pirmųjų seserų atvykimas sutapo su Atgimimo metu ir su daugelio bažnyčių atidarymu po ilgo komunizmo laikotarpio. „Mūsų kontempliatyvus gyvenimas yra labai artimas tylioms ir kontempliatyvioms Lietuvos žmonių širdims“, – atkreipia dėmesį seserys. Pagrindinis seserų darbas yra malda už pasaulį – nuolatinis maldos budėjimas, kai mes miegame, dirbame, pramogaujame, sergame, mirštame... Sakysite, kad tai lengva – nepalyginsi su sunkiu fiziniu darbu statybose, ligoninėje, mokykloje ar verslo biure. Nepalyginsi, bet ir nereikia lyginti nelyginamų dalykų – kiekvienam savas pašaukimas ir profesija. [caption id="attachment_1169035" align="alignleft" width="1536"] Betliejaus Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir šv. Brunono kontempliatyviųjų seserų vienuolijos Aušrinės Marijos vienuolyno Paparčiuose, Kaišiadorių r., įkūrimo 30-mečio minėjimo šv. Mišios 2024 m. rugpjūčio 24 d. Kosto Radlinsko nuotrauka[/caption] Seserys meldžiasi ir dirba – rūpinasi savo buitimi: kiekviena kūrena savo krosnį ir valo celės grindis. Dirba ir šventesnius darbus – iš gintaro, medžio veria rožinius ir kitus rankdarbius maldai, tapo ir klijuoja ikonas, užsiima kaligrafija. Vienuolynas – svetingi namai, kuriuose priimami dykumos piligrimai, atvykstantys ieškoti Dievo vienumoje ir tyloje. Piligrimas apsigyvena panašiame namelyje kaip ir seserys – jame yra viskas, ko reikia poilsiui, maldai ir susitikimui su Dievu, – svečias bus pavalgydintas, telieka pasikūrenti krosnį, kad būtų šilta. Betliejaus pasauliečiai Daugybė piligrimų per trisdešimtį metų apsilankė Paparčiuose. Kai kuriems tas fizinis ir dvasinis užutėkis, priebėga pasidarė tokie brangūs ir mieli, kad jie tapo nuolatiniais vienuolyno svečiais – beveik namiškiais. Prie seserų vienuolyno susibūrė ir Betliejaus pasauliečių bendruomenė. [caption id="attachment_1227783" align="alignleft" width="826"] Betliejaus Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir šv. Brunono kontempliatyviųjų seserų vienuolijos Marijos Aušrinės vienuolyno Paparčiuose vienuolė Laimos Kryževičiūtės dukrą moko keramikos. L. Kryževičiūtės nuotrauka[/caption] Vienuolynai visada traukė pasauliečius vyrus ir moteris, trokštančius gyventi pagal Evangeliją jos radikalume. Kai kurie įgyja teisę sekti Kristumi, atsižvelgdami į konkrečius vienuolinio gyvenimo reikalavimus, likdami pasaulietiniame gyvenime. Sekdami vienuoliais ir vienuolėmis, Betliejaus pasauliečiai turi galimybę eiti savo dvasinės transformacijos keliu, atsižvelgdami į specifinę Betliejaus šeimos, Mergelės ėmimo į Dangų ir šventojo Brunono charizmą. Jie seka vienuolijos dvasiniu pavyzdžiu ir gyvena pagal jį savo kasdienybėje. Dykumos piligrimai Savo liudijimais apie patirtį Paparčių vienuolyno prieglobstyje dalijasi dvi šios dvasinės patirties gurmanės. [caption id="attachment_1227777" align="alignleft" width="869"] Dovilė Gudačiauskaitė Betliejaus Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir šv. Brunono kontempliatyviųjų seserų vienuolijos Marijos Aušrinės vienuolyno Paparčiuose Lurdo grotoje. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Dovilė Gudačiauskaitė, tekstilės menininkė: Paparčiai man yra Mamos įsčios, vieta, į kurią galiu atvažiuoti silpna, maža, pažeidžiama, pavargusi. Visuomet patiriu gydantį saugumą ir švelnumą, poilsį, rūpestį, Dievo meilę man – per visus pojūčius. Nepaprasta harmonija ir visa ko grožis – gamtos, aplinkos, liturgijos – pailsina sielą ir kūną. Laiminga ir turtinga, kad savo gyvenime turiu Paparčius. Kad galiu atvažiuoti ir atsigerti. Man jų reikia kaip tyro vandens gurkšnio. Kadaise teko ilgiau pagyventi šalia sesučių, ir ten sugalvojau parašyti tokią knygą, kurią pavadinau „Paparčių vanduo“. Joje nebuvo literatūros, tik vienõs pasikartojančios maldos žodžiai – maldos, kuri plauna sielą. Bet ir tiesiogine prasme ten labai skanus vanduo – minkštas, saldus! Nors žinau, kad Betliejaus vienuolynui nereikia reklamos, vis vien norisi pakviesti pranašo Izaijo žodžiais: „Nagi, „visi, kurie trokštate, ateikite prie vandens!“ (Iz 55, 1). [caption id="attachment_1227766" align="alignleft" width="320"] Laima Kryževičiūtė. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Laima Kryževičiūtė, muziejininkė, rašytoja, Betliejaus pasauliečių bendruomenės narė: Su Betliejaus sesėmis draugauju daugiau nei 20 metų. Pirmą kartą pas jas nuvažiavau būdama studentė. Nuo Paparčių miestelio iki vienuolyno tada dar driekėsi žvyrkelis, autobusas nekursavo, ėjau kelis kilometrus pėsčiomis, bridau per šlapią ir tamsų rudeninį mišką. Staiga išlindau į laukymę, kurioje stovėjo medinė koplyčia. Pravėrus jos duris į mane plūstelėjo žvakių šviesos, smilkalų ir giesmių pliūpsnis. Pagavo. Betliejaus seserų vienuolynas iki šiol man yra labai svarbi vieta pusiausvyrai atgauti. Netgi sakyčiau – antrieji namai, vidiniai namai. Nes ten – laukinė gamta, jaukios medinės trobelės, nes seserys – tylios, besišypsančios, nieko neprimetančios ir nereikalaujančios. Tiesiog esančios, jeigu nori, ir leidžiančios tau tiesiog būti. O ko daugiau reikia žmogui, ištrūkusiam iš miesto šurmulio? Erdvės, paprasto gyvenimo ir tylos. Kad girdėtųsi žolės šiurenimas, vėjo ūžimas kamine, kaip briedžiai nubilda pamiškėje. Kad nurimtų vidinis triukšmas, o galvoje nustotų suktis šiuolaikinis užkalbėjimas – greičiau, greičiau, greičiau... Kad kasdienybė įtrūktų ir įvyktų įkvepiantis susitikimas su Kitu. Metams bėgant po truputį seserys išmokė visą toje ypatingoje vietoje patiriamą gėrį parsivežti ir į namus, į savo buitį, darbą, santykius su artimaisiais. Į kunkuliuojantį triukšmo katilą įlieti lašelį tylos. Darbų maratone stabtelėti minutėlę ir nusileisti į savo vidinę širdį. Patirti mylintį Dievo žvilgsnį. [caption id="attachment_1227784" align="alignleft" width="826"] Betliejaus Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir šv. Brunono kontempliatyviųjų seserų vienuolijos Marijos Aušrinės vienuolyno Paparčiuose maldos stotelė. Laimos Kryževičiūtės nuotrauka[/caption] Tylus ir paprastas sesių buvimas man yra ženklas, kad palaimintas ir pripildytas gyvenimas gali skleistis ir ten, kur, atrodo, nieko reikšmingo nevyksta: kur nėra festivalių, savirealizacijos kursų, kur nieko nežinoma apie didelius išpardavimus ir kelionių į tolimas šalis akcijas. Kuo daugiau mūsų gyvenime įvykių, potyrių, daiktų ir galimybių, tuo tuštesni ir labiau pavargę jaučiamės. Viešėti pas seses, pabūti visiškoje tyloje – išorinėje ir vidinėje – yra grynas poilsis, tikroji šių dienų prabanga. Medijų rėmimo fondo logotipas Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]