Istorikas A. Streikus: „Cenzūra vienokia ar kitokia forma egzistuoja visose visuomenėse“

[intro_text content="Kūrybos laisvės ribojimai sovietmečiu buvo negailestingi, jie ne tik varžė meninę veiklą, bet ir deformavo tikėjimą, istorinę praeitį ir santykį su pasauliu."] Sovietinė kultūros cenzūra yra tarsi klaidus neapibrėžtų taisyklių rinkinys, teigia muzikologė dr. RŪTA STANEVIČIŪTĖ-KELMICKIENĖ. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veikia paroda „Stebimi: cenzūra Lietuvos mene XX–XXI a.“, kurioje pasakojamas kultūros cenzūros mechanizmas. „Cenzūra vienokia ar kitokia forma egzistuoja visose visuomenėse“, – sako istorikas, vienas iš parodos kuratorių dr. ARŪNAS STREIKUS. Anot jo, cenzūra pasireiškia visose epochose, politinėse formose, tai dalykas, kuris lydėjo ir tebelydi visuomenę. Ekspozicijoje žvelgiama ir analizuojama būtent XX–XXI a. cenzūra Lietuvos mene: teatre, muzikoje, dailėje, kine. „Parodoje nesiekiame atskleisti visos cenzūros, tai yra neįmanoma. Mus inspiravo kolegos Arūno Streikaus koncepcija, kurią jis išdėstė savo monografijoje. Ši koncepcija diktavo tam tikrą pasakojimą, sufleravo interpretacinį kelią, taip pat padėjo išlaikyti vieną kryptį“, – aiškina parodos kuratorė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikologijos katedros profesorė R. Stanevičiūtė-Kelmickienė. [caption id="attachment_1226842" align="alignleft" width="2560"] Muzikologė prof. dr. Rūta Stanevičiūtė-Kelmickienė. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka[/caption] Ji pritaria, kad meno kontrolės reiškinys istoriškai buvo būdingas visoms visuomenėms, kad meno cenzūra egzistavo ir seniausių civilizacijų mene. Tačiau stipriausiai jis buvo cenzūruojamas būtent sovietmečiu. Iki to laiko dar niekada nebuvo tokių ryškių kultūros kontrolės aparatų. „Sovietmetis ir kitos totalitarinės santvarkos išsiskiria kontrolės visuotinumu, meninės kūrybos kontrole, spausdinto žodžio cenzūra. Šioje parodoje siekiama parodyti ir bendrumus, ir sovietinės cenzūros išskirtinumą“, – teigia A. Streikus. Temiškai parodos eksponatai suskirstyti į tris lygmenis: antropologinį, visuomeninį, meninio erdvėlaikio ir vaizduotės. Eksponuojami cenzūros leidimai kūriniams, kūrėjų pasiaiškinimai, laiškai, teismų nuosprendžiai, scenarijai, kostiumų ir scenografijų eskizai, filmų ir muzikos ištraukos, gausi nuotraukų kolekcija. [caption id="attachment_1226845" align="alignleft" width="2560"] Istorikas dr. Arūnas Streikus. Karolinos Gudžiūnienės / ELTA nuotrauka[/caption] Aktyvi religijos cenzūra sovietmečiu Nors priešintis cenzūrai buvo sunku, Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiais mene ypač siekta apsaugoti Bažnyčią, jos simboliką ir interpretacijas mene. Tai labiausiai pastebima tarpukariu ir po 1990-ųjų. Tarpukariu buvo cenzūruojami filmai, kurie gali įžeisti religiją, Bažnyčią, tyčiojosi iš jos simbolikos. Parodoje pristatomas Vokietijoje sukurtas filmas „Robert Koch: mirties nugalėtojas“. Iš jo dingo frazė: „Viešpats Dievas blogai žiūri į Bažnyčią, kuri save vadina krikščioniška, bet garbina stabus.“ Meno cenzūra tarpukariu gynė Bažnyčios garbę ir šventumą, todėl filmai, dailės kūriniai, nusižengiantys šiai nuostatai, buvo draudžiami arba darkomi. Penkis dešimtmečius Lietuvoje buvo propaguojamas sovietinis ateizmas. Religinių siužetų, veikėjų ar simbolių naudojimas sovietmečiu buvo griežtai kontroliuojamas, buvo leidžiamos tik neigiamos jų interpretacijos. [caption id="attachment_1226838" align="alignleft" width="2560"] Paroda „Stebimi: cenzūra Lietuvos mene XX–XXI a.“ Zenono Nekrošiaus / Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotrauka[/caption] „Sovietiniu laikotarpiu daugiausia dėmesio buvo skiriama negatyviam dvasininkų įvaizdžiui palaikyti ir pažįstamai simbolikai: kryžiams, Kristaus, Dievo Motinos paveikslams, maskuoti. O tie menininkai, kurie vykdė Bažnyčios užsakymus, buvo baudžiami“, – pasakoja istorikas. Pasak muzikologės, vienas ryškiausių cenzūros atvejų sovietmečiu Lietuvoje buvo susijęs su kompozitoriaus Felikso Bajoro opera-baletu „Dievo avinėlis“ – šio kūrinio premjeros teko laukti net 40 metų. Kompozitorius savo patirtus išgyvenimus yra aprašęs, ir jie yra išlikę su visais įrodymais: draudimų dokumentais, laiškais, paaiškinimais. „Kūrėjai, rašę religinę muziką, pavyzdžiui, Česlovas Sasnauskas, Juozas Naujalis, buvo labai sunkiai pripažįstami kaip lietuvių muzikos klasikai. Jie ilgą laiką buvo neįtraukti į istorijos vadovėlius ar istoriografijos darbus“, – dėsto prof. R. Stanevičiūtė-Kelmickienė. Su religija susijusių cenzūros atvejų galime matyti ir šiuolaikiniame pasaulyje. Parodoje pristatoma Lietuvos dizainerio Roberto Kalinkino drabužių reklama, kuri pasirodė su užrašais „Jėzau, kokios tavo kelnės!“, „Jėzau Marija, koks stilius!“. 2012 m. Valstybinė ne maisto produktų inspekcija paskelbė, kad šioje reklamoje netinkamai naudojami religiniai simboliai, ir dėl to jos kūrėjams skyrė baudą. Vėliau Europos Žmogaus Teisių Teismas šį sprendimą paskelbė nepagrįstu.  „Šiandien cenzūros galimybės demokratinėse valstybėse yra daug mažesnės, visuomenę gali kontroliuoti bendri nuostatai, daug labiau palaikomas nuomonių pliuralizmas, kūrėjai turi daug daugiau laisvės. Visai kitaip nei anksčiau, dabar susidūrimas su cenzūra, suvaržymais tik dar labiau padidina menininko žinomumą, nes jis bando laužyti priimtas konservatyvias normas“, – teigia A. Streikus. [caption id="attachment_1226844" align="alignleft" width="2560"] Paroda „Stebimi: cenzūra Lietuvos mene XX–XXI a.“ Zenono Nekrošiaus / Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotrauka[/caption]  Kūniškumo ir seksualumo drausminimas Kūniškumas ir seksualumas Lietuvoje labiausiai prasiverždavo dailėje arba kine. Krikščioniškos kultūros suformuotas kūno nuvertinimas nuo pat XX a. laisvėjo. Seksualumo, LGBTQ tematikos, nepriimtino kūno demonstravimo normos anuomet mažai kuo skyrėsi nuo vakarietiškų analogų. Vakaruose prasidėjusi seksualinės revoliucijos banga, prislopinta, tačiau pasiekė ir Lietuvą. „Valdžia buvo labiau suinteresuota kontroliuoti tas meninės raiškos priemones, kurios pasiekdavo daugiau žiūrovų ir turėjo didesnį poveikį. Savikontrolė buvo būdinga tiems meniniams žanrams, kurie buvo netiražuojami, pavyzdžiui, vadinamoji molbertinė dailė, tačiau kinas, kuris pasiekdavo masę žmonių, kuriam buvo reikalingi didesni materialiniai ištekliai, buvo daug labiau cenzūruojamas“, – aiškina A. Streikus. Istorikas pasakoja, kad vienas ryškiausių nuogo kūno demonstravimo cenzūros atvejų sovietmečiu Lietuvoje buvo susijęs su režisieriaus Arūno Žebriūno filmu „Paskutinė atostogų diena“, kuriame pagrindinė veikėja pasirodo nuoga. Dėl skundų, esą tai netinkamas vaiko nuogumo rodymas, filmas buvo pašalintas. [caption id="attachment_1226837" align="alignleft" width="2560"] Paroda „Stebimi: cenzūra Lietuvos mene XX–XXI a.“ Zenono Nekrošiaus / Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotrauka[/caption] Vaizduotės ribojimas Cenzūros procese buvo stipriai ribojamas ir kūrybingumas. Sovietmečiu menininkams buvo aiškinama, kaip vaizduoti tikrovę ir kokia ji turi būti, buvo kuriama ideologinė tikrovė kaip etalonas. Taip buvo keičiamas santykis ne tik su kūryba, bet ir gyvenimu. „Sovietinės cenzūros išskirtinumas yra tas, kad ji ne tik draudė, darkė – rengti mokymai, kaip menininkas turėtų teisingai vaizduoti tikrovę, parodyti vieną ar kitą įvykį, reiškinį. Cenzūros kišimasis į kūrybą buvo ilgalaikis ir visuotinis procesas. Jame dalyvavo ne tik tiesioginiai cenzūros aparatai, bet ir tokios institucijos kaip meno, redakcinės tarybos, įvairūs žemesnio lygio institutai, į kuriuos buvo įtraukiami ir patys menininkai. Tad vyko kolegų stebėjimas ir savikontrolė“, – pasakoja istorikas A. Streikus. [caption id="attachment_1226839" align="alignleft" width="2059"] Paroda „Stebimi: cenzūra Lietuvos mene XX–XXI a.“ Zenono Nekrošiaus / Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotrauka[/caption] Iškraipoma istorinė praeitis Prof. R. Stanevičiūtės-Kelmickienės tikinimu, sovietinė kultūros cenzūra yra tarsi klaidus neapibrėžtų taisyklių rinkinys: veikė ir kontrolė, ir anarchija, todėl cenzūra yra daug aprėpianti. Tarp savęs ir kolegų ribojimų gimdavo ir noras kovoti su stagnacija ir griežta meno reguliacija. Cenzūra ne tik ribojo vaizduotę, bet ir skatino kurti tai, kas nebūtų draudžiama. Būtent ribojimų metu atsirado Ezopo kalba, leidžianti papasakoti tiesą, parodyti tikrovę tarp eilučių, neiškreipiant istorinės praeities. „Totalitarinėms sistemoms imant byrėti, draudimo sistema pradėjo stimuliuoti menininkų kūrybingumą, bandymus kalbėti tarp eilučių, tarp vaizdų, atsirado Ezopo kalba. Į ją žvelgiu kiek skeptiškai, nes nemažai to, ką buvo norima pasakyti perkeltine prasme, buvo suprantama ne plačiajai visuomenei, o tik kultūriniam elitui, išsilavinusiems. Kažin ar platesnė visuomenės dalis gebėjo identifikuoti tas žinutes“, – svarsto istorikas. A. Streikaus teigimu, vieni menininkai visiškai pakluso reikalavimams, vykdė užsakymus už tai gaudami atitinkamą atlygį ir privilegijų, kiti laikėsi padoresnės pozicijos ir bandė kiek įmanydami pasakyti tai, kas valdžiai ne visai patiktų, taip išsaugodami istorinę atmintį. [caption id="attachment_1226840" align="alignleft" width="2560"] Paroda „Stebimi: cenzūra Lietuvos mene XX–XXI a.“ Zenono Nekrošiaus / Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotrauka[/caption] Istorinę vaizduotę kuriantys praeities pasakojimai yra vienas pagrindinių tapatybės aspektų. Sovietai, norėdami panaikinti tautos pilietiškumą, siekė ištrinti istorinę praeitį. Prieš caro valdžią sukilę žmonės ar partizanai negalėjo būti vaizduojami teigiamai. Lietuvių literatūros, muzikos klasikai buvo slepiami, žeminami.  „Istorinė praeitis buvo stipriai iškraipoma. Vienas ryškus pavyzdys – 1985 metais vykęs iškilmingas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio jubiliejinis koncertas. Jo metu kitų kompozitorių kūrinių buvo įterpta daugiau nei Čiurlionio, taip siekiant sudaryti įspūdį, kad jis toks prastas kompozitorius, jog net neužtenka jo kūrinių užpildyti visą koncerto programą“, – primena muzikologė R. Stanevičiūtė-Kelmickienė. Vis dėlto demokratinėse valstybėse nebuvo ir nebus tokių cenzūros priemonių, kokios buvo taikomos autoritarinėse ir totalitarinėse XX a. diktatūrose. Būtent dėl to parodos dėmesio centre atsiduria Lietuvos meno ir menininkų situacijos sovietmečiu. Paroda „Stebimi: cenzūra Lietuvos mene XX–XXI a.“ Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veiks iki šių metų birželio 29 d. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama