Kaip tapti vienuoliu? Išbandyk, niekas pirmą dieną abito neuždės

[intro_text content="Ar kada susimąstėte, kas vienuolius ir vienuoles skatina rinktis tokią gyvenimo kryptį? Pašaukimas – tarsi švelnus, bet nepaprastai stiprus širdies balsas, kviečiantis atrasti savo vietą pasaulyje ir pasitarnauti Dievui. Tai nėra paprastas apsisprendimas – tai meilės istorija tarp žmogaus ir jo likimo."] Kiekviena pašvęstojo gyvenimo organizacija turi savo gaires, kaip atsiliepti į Dievo kvietimą, tačiau šiame straipsnyje pateikiama glausta informacija, ko reikia norint tapti vienuoliu ar vienuole ir kaip pasirinkti tinkamą kongregaciją. Savo asmenine patirtimi apie pašaukimą vienuoliškam gyvenimui su dienraščiu „Bernardinai.lt“ pasidalijo trys pašauktieji. [caption id="attachment_996788" align="alignleft" width="2560"] Cathopic.com nuotrauka[/caption] Iš kur atsiranda pašaukimas? Pašaukimas yra gyvenimo kryptis, kuria Dievas kviečia eiti. Gyvenimo kelias, kuriam žmogus šaukiamas, gali būti tiek vienuoliškas, tiek šeimyniškas. „Pašaukimas yra paties Dievo malonė – Jis tave kviečia. Dievas visuomet duoda laisvą valią pasirinkti atliepti šaukimą arba ne. O žmogaus pasirinkimas dažnai priklauso nuo gyvenimo būdo, mąstysenos ir patirties. Nieko apie vienuolystę nežinantis asmuo retai renkasi pašvęstojo gyvenimo kelią. Dažniau vienuolystei pašaukto žmogaus patirtys būna susijusios su krikščionišku auklėjimu, tačiau būna ir tokių pašauktųjų, kurie iki ateidami į vienuolyną apie krikščionybę nieko nežinojo. Tai tarsi antgamtinis stebuklas, kai žmogus jaučia, kad kažkas aukštesnio kviečia jį priimti tokį gyvenimo būdą“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ apibūdino vienuolis pranciškonas, Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos ministras kun. EVALDAS DARULIS OFM. Jis pridūrė, kad pašauktasis nori būti laimingas vienuoliškame kelyje panašiai kaip ir žmogus, kuriantis šeimą. Dievas kviečia subtiliai ir visuomet palieka laisvą valią žmogui atsiliepti į šaukimą arba ne. „Savo pašaukimą į kunigystę pradėjau suvokti būdamas septynerių. Kai buvau studentas, susikaupimo akimirką Kristus palietė mano širdį, ir tada supratau, kad Jėzus man sako „ateik“. Kad išgirstum tą kvietimą, turi būti susikaupęs, nes per išsiblaškymą gali tiesiog praklausyti. Pašauktasis turi jausti, kad Jėzus traukia, nes pašaukimas yra meilės istorija“, – savo pašvęstojo kelio pradžią prisiminė vienuolis joanitas, Šv. Jono brolių bendruomenės generalinio prioro patarėjas, vienuolyno Vilniuje prioras br. Reno-Marija (RENAUD-MARIE DESPLANKUES CSJ). Kaip suprasti, kad pašaukimas yra tikras? Panašiai, kaip ir kiekvienas gyvenimo apsisprendimas – viena vertus, jį užtikrintai priimi, kita vertus, niekada nežinai, kokį rezultatą jis atneš. „Kiekvienam keliui reikia pasiryžimo. Visiško žinojimo nėra. Tu tiesiog tiki pašaukimu ir priimi sprendimą. Toliau nuolat vyksta darbas, kuris padeda pašaukimą išsaugoti. Panašiai kaip šeimoje – jeigu ignoruosi savo antrąja pusę ar nesirūpinsi vaikais ir į savo pasirinktą kelią žiūrėsi lengvabūdiškai, šeima iširs. Eidamas gyvenimo keliu žmogus turi jį išsaugoti sveiką ir teisingą. Juk atsitinka taip, kad žmonės tampa priklausomi, suvaržyti, ir nuo to niekas nėra apsaugotas jokiame pašaukimo kelyje, todėl norint išlaikyti teisingą kelią reikia pastangų“, – apie ryžtą priimti sprendimus pasakojo brolis Evaldas. Jis užsiminė, kad ši filosofija gali būti pritaikoma ne tik pašaukimui, bet ir svajonei ar tikėjimui. [caption id="attachment_896724" align="alignleft" width="2560"] Kunigas Evaldas Darulis OFM. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka[/caption] Dievas visuomet randa kelią į žmogaus širdį Pašaukimas ateina įvairiais keliais. Kartais jie būna neįtikėtinai sunkūs ir skausmingi. Gilesnės mintys apie tikėjimą Švč. Širdies seserį pranciškonę misionierę DANUTĘ ANČERYTĘ OFM aplankė per atleidimo dovaną. Netekties akivaizdoje Dievas jai padovanojo ir brangiausią turtą. „Mano brolis nusižudė. Tuo metu visa šeima buvo namuose, įskaitant ir brolio tris vaikus. Visą rytą jis kaltino savo žmoną neištikimybe. Mano mama telefonu patvirtino: „Tai tiesa. Tavo brolienė buvo neištikima.“ Tuomet galvoje sukosi tik viena mintis – kaip aš jos nekenčiu ir kaip noriu ją prakeikti. Iš to streso nebeprisimenu, kaip grįžau į savo bendrabučio kambarį. Prisimenu tik tai, kad nepažįstamos merginos sumokėjo už autobuso bilietą, įdavė man į delną rožančių, neklausdamos, ar aš moku jį melstis, ir pasakė: „Nepulk nieko prakeikti. Kol parvažiuosi, melskis, ir Dievas tau duos atsakymą.“ Aš žinojau tik tiek, kad močiutės labai daug „Sveika, Marija“ kalba su tais karoliukais rankose. Visą kelią kalbėjau šią maldą. Kai atvažiavome pas mano brolį į namus, kur viskas ir įvyko, vis dar be galo pykau ant savo brolienės. Bet po viso šoko buvau pavargusi. Atsisėdau ant sofos ir kaip įprastai ramiai žiūrėjau televizorių. Mano brolienė, paprasta trijų vaikų mama, virtuvėje džiaustė drabužius. Supratau, kad dabar gera proga su ja pasikalbėti. Norėjau ją pasmerkti, bet tikiu, kad tąsyk mano ištarti žodžiai buvo Dievo valia: „Žinai, man niekas nesvarbu. Kad ir koks pyktis būtų, aš tave labai myliu ir visada mylėsiu.“ Ir tuo metu mano širdį apėmė tokia ramybė. Tai buvo pati didžiausia Dievo malonė, kokią gali turėti žmogus, – gauti atleidimo dovaną.

Dievas nepadaro taip, kad užmirštum skriaudas, bet jis nepalieka to kartėlio, kai kaskart pažiūrėjęs į žmogų jauti skausmą. Tą akimirką Jis tarsi ranka nuėmė visą neapykantą ir vidinį siautulį, ir tai buvo Dievo dvasios dovana.

Dievas nepadaro taip, kad užmirštum skriaudas, bet jis nepalieka to kartėlio, kai kaskart pažiūrėjęs į žmogų jauti skausmą. Tą akimirką Jis tarsi ranka nuėmė visą neapykantą ir vidinį siautulį, ir tai buvo Dievo dvasios dovana“, – apie savo kelią į tikėjimą dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakojo sesuo Danutė. Anot jos, po šio įvykio ji pradėjo ieškoti atsakymų į gyvenimo klausimus. Vieniems Dievas kalba per gamtos grožį, kitiems – per knygas, tretiems – per ženklus, ketvirtiems – per žmones ir santykius su jais. Jis visuomet randa kelią į žmogaus širdį. Sesers D. Ančerytės OFM teigimu, jai pradėjus ieškoti tikėjimo, Dievas kalbėjo per Šventąjį Raštą ir geležine kantrybe apsišarvavusius žmones. Besigilindama į tikėjimą pašnekovė dalyvavo ir įvairiuose katalikiškuose renginiuose, kur iš arčiau pamatė vienuoliškam gyvenimui pasišventusius žmones. Ir vieną kartą, norėdama išvengti nejaukios tylos, ji paklausė: „Kaip tapti vienuole?“ [caption id="attachment_1226331" align="alignleft" width="2032"] Sesuo Danutė Ančerytė OFM. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Kaip tapti vienuoliu ar vienuole? Nors vienuolė, kuri sulaukė tokio Danutės klausimo, suprato, kad ji šia tema pradėjo šnekėti tik tam, kad pratęstų pokalbį, su visa meile papasakojo: „Pirmiausia tu turi turėti pašaukimą iš Dievo, ne tik savo asmeninį norą. Atėjusi į vienuolyną tu atsiliepi į Dievo kvietimą. Norėdama išbandyti tokį gyvenimo būdą, turi būti baigusi bent 12 klasių ir turėti 18 metų. Reikia informuoti tėvus, kad ketini stoti į vienuolyną. Be to, turi turėti klebono rekomendaciją ir sveikatos pažymą, kad esi psichiškai sveika. Nes kitaip  tai gali daryti įtaką tavo gyvenimui bendruomenėje ir pačiai vienuolijai. Tada gali ateiti išbandyti tokį gyvenimo būdą“, – gautą vienuolės atsakymą atpasakojo sesuo Danutė ir pridūrė, kad būtent uždavusi klausimą „Kaip tapti vienuole?“ ėmė galvoti apie vienuolystę. Vienuolė pasidalijo įžvalgomis, kaip peržengti vienuolyno slenkstį, tačiau po šio žingsnio laukia dar ne viena pakopa. Kelias iki tapimo pranciškonų vienuoliu ar vienuole gali trukti nuo šešerių iki devynerių metų.

Tą pačią dieną atėjus į vienuolyną žmogui niekas neužvelka abito, ir jis netampa vienuoliu. Pirmi treji metai yra kandidatavimas, postulantatas ir noviciatas.

„Tą pačią dieną atėjus į vienuolyną žmogui niekas neužvelka abito, ir jis netampa vienuoliu. Pirmi treji metai yra kandidatavimas, postulantatas ir noviciatas. Kandidatas susipažįsta su pašvęstuoju gyvenimu ir vienuolyne dažniausiai dar negyvena. Postulantatas – tai bandomasis laikotarpis, kai pašauktasis dar neturėdamas įžadų ir abito gyvena vienuolyne. Noviciato, dar vadinamo naujokynu, laikotarpiu žmogus metus gyvena apsivilkęs vienuolinį abitą, mokosi dvasinių pratybų ir gyvena pagal taisykles, kad suprastų, kas yra vienuolystė ir ar tai yra jo kelias. Po šių trejų metų duodami laikinieji įžadai, kurie iš pradžių trunka vienus metus, o paskui yra atnaujinami. Yra treji privalomi metai, kai pašauktasis turi atnaujinti laikinuosius įžadus. Jei po šių šešerių metų kelio žmogus vis dar yra neapsisprendęs, laikinuosius įžadus galima pratęsti dar trejiems metams. Tuomet po šio devynerių metų sprendimo laikotarpio jis turi arba duoti amžinuosius įžadus, arba pradėti gyventi kitą gyvenimą jau ne vienuolijoje“, – tapimo vienuoliu pranciškonu etapus dienraščiui „Bernardinai.lt“ išvardijo br. Evaldas. Viso proceso metu žmogus gali rinktis – tęsti savo pašaukimo kelią ar iš jo išeiti. Visuomenėje pilna pagundų, nuodėmių ir šaltumo, todėl prieš atvykstant į vienuolyną svarbu akis į akį kovoti su šiais sunkumais. „Studijuodamas Paryžiuje pirmą kartą gyvenau vienas. Labai svarbu pajausti savarankiškumą, nes taip gali geriau pažinti save. Dažnai rekomenduojama, kad jaunuolis, kuris jaučia pašaukimą, ne iš šeimos namų stotų į vienuolyną, bet kurį laiką prieš tai pagyventų savarankiškai. Jis turi išmokti eiti savo keliu nepaisydamas sunkumų ir gundymų“, – patarimu pasidalijo br. Reno-Marija. [caption id="attachment_1002000" align="alignleft" width="2560"] Kunigas Renaud-Marie Desplankues CSJ. Indrės Mažeikienės nuotrauka[/caption] Kaip pasirinkti vienuolyną? Renkantis vienuolyną svarbu atsižvelgti į savo norus ir sugebėjimus. Kaip sakė šv. Pranciškus, iš pradžių darydamas tai, kas būtina, o paskui tai, kas įmanoma, pradedi matyti, kad darai tai, kas neįmanoma. „Jeigu nežinai, kokį vienuolyną pasirinkti, pagalvok apie tai, kas tau yra artima. Galbūt tau patinka būti tyloje ir maldoje – tuomet siūlyčiau rinktis vienuolyną, kur vyrauja gyvenimo būdas ora et labora (lot. „melskis ir dirbk“). Jeigu jauti pašaukimą tarnauti jauniems žmonėms, ieškok kongregacijos, kuri dirba su jaunimu, mokyklose, parapijose ar katechezėse. O galbūt tau gera būti su senais žmonėmis, juos slaugyti, išklausyti ir gydyti žaizdas? Tuomet reikėtų rinktis kongregaciją, kuri dirba su seneliais ir ligoniais. Būk drąsus. Biblijoje 365 kartus ištartas žodis „nebijok“. Kiekvienai dienai po vieną. Turėsi pakankamai laiko kartu maldoje, tarnystėje, per juoką ir įvairius sunkumus rasti atsakymą, ar vienuolynas yra tavo vieta“, – apie svarbumą atsižvelgti į savo norus renkantis vienuolyną dienraščiui „Bernardinai.lt“ kalbėjo sesuo Danutė. Dievas dažnai siunčia įvairius ženklus, kurie pašauktajam padeda pasirinkti tinkamą kongregaciją. „Kiekvieną kartą, kai praeidavau pro špitolės pastatą, kur yra įsikūrusios pranciškonės sesutės, man širdis lipdavo lauk iš krūtinės. Panašiai kaip Marijai lankant šv. Elzbietą šios kūdikis šokčiojo įsčiose. Niekada negalėdavau paaiškinti, kodėl taip vyksta, ir vis jausdavau, kad ten yra mano namai. Nors tuomet niekada nebuvau užsukusi vidun“, – prisiminimais apie savo dabartinius namus vienuolyne dalijosi sesuo D. Ančerytė OFM. [caption id="attachment_1226332" align="alignleft" width="1078"] Sesuo Danutė Ančerytė OFM. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Gyvenimas vienuolyne – ir iššūkis, ir džiaugsmas Vienuolijos yra įkvėptos šventųjų dvasingumo pavyzdžių, tarkim, joanitai seka šv. Jono pavyzdžiu, o pranciškonai – šv. Pranciškaus. „Bendruomenės pasirinkimas yra kaip tam tikras įsimylėjimas. Tu pamatai, kad kongregacijos nariai turi tą pačią viziją ir požiūrį į tikėjimą. Kai sutampi su savo bendruomene, atsiranda vienybė ir noras kartu sekti Kristų. Manau, svarbu žavėtis ta kongregacija, prie kurios nori prisijungti. Tarsi jaustum, kad tai yra vieta, kurioje būsi laimingas. Panašiai kaip įsimylėjęs vaikinas sakytų, kad su tokia mergina jis bus laimingas“, – apie svarbumą išsirinkti sau tinkamą vienuolyną dienraščiui „Bernardinai.lt“ kalbėjo br. Reno-Marija. Gyvenimas vienuolyne kupinas ir gražių akimirkų, ir iššūkių. Vienas iš svarbių joanitų tikslų yra statyti brolybę. Harmoningai judėti yra gana sudėtinga, kai susirenka skirtingų tautų, skirtingo amžiaus broliai.

Vienuolynas yra tarsi meilės mokykla, kurioje kasdien atsisakome tam tikrų jausmų ir įsitikinimų, kad pastatytume broliją. Tai apvalo nuo puikybės ir tuštybės. O juk mylėti Dievą reiškia mylėti kitus.

„Reikia įveikti savo ego ir temperamentą, bet, kai kiekvienas nori tobulėti, galime pasiekti bendrą tikslą. Gyventi broliškai yra iššūkis, bet tai teikia ir džiaugsmo. Vienuolynas yra tarsi meilės mokykla, kurioje kasdien atsisakome tam tikrų jausmų ir įsitikinimų, kad pastatytume broliją. Tai apvalo nuo puikybės ir tuštybės. O juk mylėti Dievą reiškia mylėti kitus. Kai meldžiuosi vienas, galiu įsivaizduoti, kad myliu Dievą ir žmones, bet kai gyvenu su kitais, iš karto matau savo ribas ir tada negaliu gyventi iliuzijoje. Anot šv. Jono, tas, kuris sako, jog myli Dievą, bet nekenčia savo brolio, yra melagis“, – apie brolių tarpusavio santykius pasakojo br. Reno-Marija ir pridūrė, kad vienuoliškam gyvenimui pasiruošti jam padėjo skautų bendruomenė. Pašnekovo tikinimu, ir skautai, ir vienuoliai mokosi gyventi drauge ir dirbti kaip komanda, taip pat abi šios bendruomenės turi duoti įžadus. „Pašaukimų skaičius yra ir Dievo veikimas“ Tiesa ta, kad stojančiųjų į vienuolyną skaičius mažėja. Tačiau br. Evaldas komentuodamas šį faktą ramina – pašaukimų skaičius visais laikais tai paaugdavo, tai sumažėdavo. „Caro laikais Kretingoje buvo likęs vienas aklas brolis. Ir nebuvo jokio mokinio, kuris iš jo mokytųsi, ar mokytojų, kurie kviestų į tokį kelią. Tačiau tam broliui dar būnant gyvam į pašvęstąjį gyvenimą ėmė ir atėjo naujų brolių, ir vienuolynas neišnyko. Taigi, pašaukimų skaičius yra ir Dievo veikimas“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ teigė br. Evaldas. Anot jo, tais laikais, kai apie Bažnyčią žmonės žinojo mažai, pašauktieji mieliau rinkdavosi kunigystę nei kad dabar, kai apie ją sklando daug negatyvios informacijos. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Aurelija Plokštytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama