Dešimtą žiemą Keiptaune pasitinkanti A. Šimanskytė: „Cepelininis dangus man nepatinka“

[intro_text content="„Yra daug sporto rūšių, kurios atpalaiduoja, bet kai esi ant žemės ir nėra taip ekstremalu, mintys vis tiek lieka su tavimi, o su jėgos aitvarais būna tokių situacijų, kad nėra laiko galvoti“, – sako jėgos aitvarų sporto trenerė AGNĖ ŠIMANSKYTĖ."] Kol Lietuvoje tris mėnesius nesirodo saulė, karaliauja šaltis ir geriausiu atveju braidome po sniego pusnis, A. Šimanskytė jau dešimtą žiemos sezoną pasitinka Pietų Afrikos Respublikos sostinėje – Keiptaune. Jėgos aitvarų ir vandenlenčių sporto mekoje moteris dirba trenere, rengia stovyklas, keliautojus pažindina su Pietų Afrika ir garsina Lietuvos vardą ruošdama šaltibarščius. „Labai džiaugiuosi, kad beveik visi mano artimiausi draugai iš Pietų Afrikos yra lankęsi Lietuvoje. Faina, kad, nors ir negyvenu tėvynėje, galiu garsinti jos vardą“, – sako ji. Spalvingą A. Šimanskytės gyvenimą papildė dar viena veikla – kelionių vadovės. Prisijungus prie visą pasaulį apkeliavusio Dano Pankevičiaus „Danas Expeditions“ komandos, balandį laukia pirmoji kelionė į Sokotros salą. [caption id="attachment_1225546" align="alignleft" width="1688"] Jėgos aitvarų trenerė, kelionių vadovė Agnė Šimanskytė. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Stebint jūsų veiklą susidaro įspūdis, kad esate laisva, nuotykių ir adrenalino ištroškusi siela. Nuotykių ieškote nuo mažens? Sportas ir aktyvus gyvenimo būdas mane lydėjo visą gyvenimą. Nuo vaikystės gana profesionaliai žaidžiau krepšinį ir tikiu, kad būtent tai išugdė manyje užsispyrimą, norą viską maksimalizuoti ir kuo daugiau nuveikti. Turėjote įdomų virsmo laikotarpį, kai po dešimties metų nustojote žaisti krepšinį ir atradote naują aistrą, pakeitusią gyvenimo kryptį. Kaip prisimenate tą laikotarpį? Krepšinio aikštelėje įdomu ir gera, bet tai uždara patalpa. Turėjau minčių studijuoti Amerikoje ir rimtai sieti savo gyvenimą su krepšiniu, bet tada pagalvojau – ar tikrai noriu? Mečiau krepšinį ir svajonę važiuoti į Ameriką. Baigusi mokyklą metus nežinojau, ką noriu veikti gyvenime. Tai nervino. Vėliau pradėjau studijuoti verslo vadybą, šalia studijų susiradau darbelį, pradėjau domėtis jėgos aitvarais. Dabartiniai verslo partneriai dovanojo kelionę kartu mokytis kaituoti, tad pasiėmiau atostogų ir išvažiavau.

Tą akimirką supratau, kad nenoriu visą gyvenimą dirbti ir keliauti tik dvi savaites per metus.

Per tą kelionę supratau, kad tai yra mano gyvenimo pašaukimas, tai, ko tiek ilgai ieškojau. Grįžusi į darbą paprašiau dar dviejų savaičių atostogų, kad galėčiau toliau mokytis valdyti jėgos aitvarą. Sužinojau, kad mano metų atostogos jau išnaudotos. Buvo šokas! Tą akimirką supratau, kad nenoriu visą gyvenimą dirbti ir keliauti tik dvi savaites per metus. Reikėjo kažką keisti. Nuo pat tos dienos, kai pamėgau jėgos aitvarus, stengiausi kurti tokį gyvenimą, kuriame turėčiau visišką laisvę keliauti ir kaituoti kada tik noriu. Džiaugiuosi tai supratusi taip anksti. Atrodo, kad visi išbandę vandens sportą ne tik juo susidomi, bet ir visiškai pameta dėl to galvą. Kas gi tokio ypatingo slypi vandenyje? Aš pradėjau nuo krepšinio, kur smagu žaisti varžybas, bet treniruojantis paties malonumo nėra tiek daug, o skriedamas su jėgos aitvaru esi aktyvus fiziškai ir kartu draugauji su vandens stichija. Žmonės dažnai sako, kad būdamas ant vandens apie nieką kita negali galvoti. Ir iš tiesų tai yra tam tikra terapijos rūšis, kai maksimaliai išsivalai galvą. Yra daug sporto rūšių, kurios atpalaiduoja, bet kai esi ant žemės ir nėra taip ekstremalu, mintys vis tiek lieka su tavimi, o su jėgos aitvarais būna tokių situacijų, kad nėra laiko galvoti. Manau, būtent dėl to žmonės pasidaro truputį išprotėję ir nebegali sustoti. Vienas pagrindinių dalykų yra bendruomenė, kuri ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje yra labai draugiška. Sportas su jėgos aitvarais gali atrodyti individualus, bet tu visą laiką kaituoji su bendraminčių kompanija ir, net jei esi vienas, vis tiek ką nors sutiksi. Šiuo sportu gali užsiimti tiek vaikai, tiek senjorai, įvairius darbus dirbantys žmonės, kurių istorijos – įvairios, bet juos visus sieja bendras dalykas, ir tai labai įdomu. Bendruomenė yra neatsiejama šio sporto dalis. [caption id="attachment_1225541" align="alignleft" width="1783"] Jėgos aitvarų trenerė, kelionių vadovė Agnė Šimanskytė. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Jėgos aitvarų sportas suteikė ne tik profesiją, bet ir antruosius namus – Keiptauną. Atrodo, egzotiška ir ne pati populiariausia lietuvių turistų kryptis. Kodėl būtent šis Pietų Afrikos miestas? Čia atvedė vėjas (juokiasi). Grįžusi iš pirmosios kelionės mečiau darbą, sustabdžiau mokslus ir išvykau pusę metų dirbti į Graikiją, bet tada atėjo žiema ir teko grįžti namo. Sėdėjau Lietuvoje ir galvojau – atėjo žiema, nebegaliu kaituoti, ką daryti? Tada nebuvo instagramo, feisbukas taip pat ne per daugiausia egzistavo, bet mano draugas parodė Rubeno Lenteno internetinį puslapį – jauni, šaunūs bernai su jėgos aitvarais Keiptaune. Tas filmukas taip pakerėjo, kad supratau, jog noriu būti ten ir niekur kitur. Neįsivaizduoju, kokiais būdais, bet susiradau darbą online ir išskridau. Pirmais metais susilaužiau koją, turėjau kitokių nutikimų, bet įsimylėjau šitą kraštą, žmones, jėgos aitvarų sportininkų bendruomenę. Norėjau susikurti tokį gyvenimą, kad galėčiau vasaras leisti Lietuvoje, o žiemą – Keiptaune. Taip ir įvyko – Keiptaune žiemas leidžiu jau 10 metų. Kur yra pirmieji jūsų namai – Lietuvoje ar Keiptaune? Sudėtingas klausimas, bet galbūt Keiptaunas tapo labiau namais. Daug lemia faktas, kad čia turiu savo namą, o Lietuvoje – ne. Bet Lietuva visą laiką išliks mano namais, ir tikrai neturiu minties negrįžti. Mano gyvenimas yra dviejose šalyse. Kai Lietuvoje būna žiema, gyvenate Keiptaune, o kai į Keiptauną ateina žiema – grįžtate į Lietuvą. Ar nepasiilgstate tikros baltos žiemos? Vėliausias žiemos potyris buvo prasidėjus kovidui. Lapkritį reikėjo sėdėti namie atsiskyrus – žiema, šalta, vieniša. Per tas dvi savaites pergalvojau savo gyvenimą ir supratau, kad never again, nenoriu to pilko dangaus, cepelininis dangus man nepatinka. Labai pasiilgstu kalnų ir slidinėjimo. Seniau važinėdavau į kalnus, organizuodavau stovyklas su snieglentėmis, bet sausį, vasarį Keiptaune yra jėgos aitvarų sporto sezonas. Tad slidinėjimą teko paaukoti – negaliu spėti visko vienu metu. Mano ateities tikslas yra galėti iš Keiptauno nuskristi porai savaičių į Europą paslidinėti, bet suprantu, kad tai nėra paprasta. [caption id="attachment_1225545" align="alignleft" width="2560"] Keiptaunas. Agnės Šimanskytės asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Sakėte, kad gyvendama Keiptaune nesijaučiate nutolusi nuo Lietuvos, bet ar tikrai neaplanko namų ilgesys? Visiškai neaplanko. Pas mane svečiuojasi draugai, šeima, rytoj į stovyklą atskrenda lietuvių merginų grupė. Sakyčiau, kad gyvendama Keiptaune su žmonėmis dažniau matausi ir bendrauju, negu būdama žiemą Lietuvoje, kai visi užsidaro ir nenori nieko veikti. Vasarą grįžtu į Lietuvą, rengiu stovyklas, su visais susitinku, ir to visiškai užtenka. Keiptaunas nėra populiari turistų kryptis, bet labai populiarėja tarp jėgos aitvarų sporto mėgėjų, ypač tų, kurie dirba nuotoliu, nes čia nėra laiko skirtumo nuo Lietuvos. Per dieną man parašo bent vienas žmogus klausdamas: „Noriu atvykti į Keiptauną, nuo ko pradėti?“ Taip pat turime lietuvių bendruomenę ir ambasadą, praėjusiais metais rengėme Vasario 16-osios šventę – kepėme kugelį. Užsieniečius draugus taip pat vaišinote šaltibarščiais. Kokį įspūdį žmonėms padaro lietuviškas maistas? Šaltibarščiai ir kugelis jiems labai patinka! Keiptaunas yra labai didelis miestas, bet visi šio sporto mėgėjai puikiai žino, kas yra Lietuva. Džiaugiuosi, kad beveik visi mano artimiausi draugai iš Pietų Afrikos yra lankęsi Lietuvoje. Faina, kad, nors negyvenu tėvynėje, galiu garsinti jos vardą. Jūsų gyvenimas, žiūrint socialinius tinklus, atrodo tarsi pasaka – įspūdingos kelionės, darbas šalia žydro vandens, nuostabaus grožio namai ir saulė. Galite teigti, kad gyvenate svajonių gyvenimą? Esu laiminga, bet socialiniuose tinkluose nerodau, kaip visą dieną sėdžiu prie kompiuterio ir dirbu administracinius darbus. Turiu nemažą ūkį, mano namai dirba kaip svečių namai, tad reikia priimti keliautojus, organizuoju stovyklas ir keliones. Kai darbas susipina su laisvalaikiu, dirbu po 24 valandas paromis, veiksmas vyksta visada ir niekada nestoja.

Tad gyvenimas yra toks gražus kaip socialiniuose tinkluose, bet visam tam reikia pastangų.

Pavyzdžiui, praėjusią savaitę porą dienų atostogavau vakarinėje pakrantėje, kur visai nebuvo ryšio. Po tų dviejų dienų įsijungusi telefoną ir pamačiusi visus skambučius ir žinutes maniau, kad viskas, sudegė namai. Žmonėms turiu atsakyti čia ir dabar, bet man smagu, patinka rūpintis, viską organizuoti, ir nėra taip, kad meluoju socialiniams tinklams (juokiasi). Labiausiai patinka pačiai dėliotis savo gyvenimą, ir, jeigu ryte atsikeliu be nuotaikos – dieną galiu pasitvarkyti pagal save. Tad gyvenimas yra toks gražus kaip socialiniuose tinkluose, bet visam tam reikia pastangų. [caption id="attachment_1225548" align="alignleft" width="2560"] Jėgos aitvarų trenerė, kelionių vadovė Agnė Šimanskytė. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Planuojant pokalbį užsiminėte, kad laukiate į Keiptauną atvykstančios moterų stovyklos, kurią rengiate ne pirmą kartą. Kaip atrodo tokia stovykla? Burti moterų bendruomenę ir organizuoti stovyklas pradėjau 2011 metais, kai pirmą kartą grįžau iš Keiptauno. Tuo metu jėgos aitvarų ir kitose vandens sporto srityse visiškai nebuvo moterų. Visiems atrodo, kad tai ekstremalus sportas, kuriame moteriai būtų sunku įsipaišyti. Nenorėjau būti viena tarp vyrų, todėl pradėjau ieškoti kompanijos – pirmiausia įtraukiau drauges, vėliau atsirado daugiau klienčių. Tikiu, kad tai padėjo ir toliau padeda moterims atrasti šį sportą. Šią dieną Lietuvoje turime daugiau stovyklų – jėgos aitvarų sporto, vandenlenčių, keliaujame į Ispanijos miestą Tarifą. Pačiame Keiptaune keliones rengiu jau dešimtmetį. Su tokia patirtimi ir planavimo įgūdžiais esu atradusi geriausią variantą, kai per dvi savaites žmonėms aprodau viską, ką galima nuveikti šioje šalyje. Pradedate dar vieną gyvenimo etapą – tapote keliautojo Dano Pankevičiaus ekspedicijų komandos nare. Kaip sulaukėte tokio pasiūlymo? Nežinau, kur ir kaip, bet su Danu esame pažįstami gana seniai. Kartkartėmis susirašydavome, jis į mane kreipdavosi su klausimais dėl Pietų Afrikos vizų ir kitų techninių dalykų. Tad vienas kitą pažinojome, turime daug bendrų pažįstamų. Buvau grįžusi iš dviejų savaičių kelionės aplink Pietų Afriką su agentūra „Travel Planet“. Buvau visai kitokio amplua negu įprastai – kelionė buvo nesusijusi su jėgos aitvarų sportu, vyresnė publika. Nors pasitikiu savo jėgomis ir apie Pietų Afriką žinau daug, vis tiek teko šiek tiek išeiti iš komforto zonos. Tačiau patirtis man labai patiko, buvo įdomu pabendrauti su vyresniais žmonėmis, ir bent iš atsiliepimų atrodė, kad jiems taip pat patiko mano kelionės vadovavimas. Grįžusi iš kelionės pamaniau, kaip buvo puiku ir kad turėdama tiek patirties galėčiau tuo užsiimti dažniau. [caption id="attachment_1225544" align="alignleft" width="2560"] Agnės Šimanskytės asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Netrukus pamačiau Dano įrašą, kad jis ieško profesionalaus kelionės vadovo. Organizavimo ir keliavimo patirties turiu, buvau kelionėje su visai kitokia, nei man įprasta, grupe, ir viskas buvo smagu – nusprendžiau parašyti Danui žinutę. Netrukus jis man paskambino: „Agne, galime daug nekalbėti, žinau tavo patirtį, ar nori jungtis ir keliauti?“ Pasijuokėme ir nusprendėme, kad bus įdomu kartu padirbėti. Kai buvo oficialiai paskelbta apie mano prisijungimą, sulaukiau daug gražaus grįžtamojo ryšio. Pastebėjau, kad į ekspedicijas nori jungtis mano bendruomenės moterys ir žmonės, kurie su manimi jau yra keliavę. Vadinasi, jie mane pažįsta ir pasitiki, kad aš jais pasirūpinsiu. Pirmoji kryptis bus Sokrota, ir jau žinau moteris, kurios keliaus kartu. Džiaugiuosi šiuo nauju iššūkiu, bus labai įdomu. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Austėja Zovytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama