Sinodinė Bažnyčia: bendrystė, dalyvavimas, misija. Baigiamojo dokumento apžvalga
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
[intro_text content="Katalikų Bažnyčios dokumentų (interneto žiniasklaidos ar parapijų apimtimi) skaitymai ir aptarimai nėra labai paplitusi praktika Lietuvoje. Sunku objektyviai pamatuoti įvairius niuansus bei vietos aplinkybes, bet tai charakteringa ir padėtį nusakanti situacija. Tai gali reikšti, kad jei bažnytinė vadovybė nenurodo ir nerengia tokio pobūdžio veiklos, dauguma pasauliečių menkai organizuojasi arba nesiorganizuoja gilesniam turtingam Bažnyčios mokymo lobio pažinimui."] Diskusijų feisbuke turinys ir kokybė – šiuo atveju iškalbingi. Kita vertus, tokių svarstymų ir pokalbių patirties bendruomenėse stoka gal kaip tik ir verčia išsakyti susikaupusias mintis ten, kur tai necenzūruojama – socialiniuose tinkluose. Straipsnių cikle glaustai apžvelgsiu Baigiamąjį Sinodo dokumentą: svarbiausias idėjas, patirties aspektus ir gaires Bažnyčios ateičiai. Siekiant vaisingo dalyko pritaikymo, visuomet būtina jį suprasti, kas iš supratimo pozicijos ir taikytina. Kitu atveju rizikuojama likti prie senųjų įpročių. Kaip paaiškės iš teksto ir jo apžvalgos (analizės), sensacijų medžiotojus teks nuvilti. Baigiamasis Sinodo dokumentas, kaip ir kiti bažnytiniai dokumentai, neskelbia visiškų naujovių, nesiderinančių su ankstesne Bažnyčios tradicija. Juo plėtojama gyvoji, bet ta pati Bažnyčios tradicija. Galima pasidžiaugti, kad tai vilties dokumentas. Vilties dėl misionieriško Bažnyčios atnaujinimo bendrystės ir dalyvavimo. Dėkojame Lietuvos vyskupų konferencijai už baigiamojo dokumento vertimą. Pradėkime nuo dokumento formalios struktūros – turinio, skyrių pavadinimų. I dalis. Sinodiškumo šerdis. Šventosios Dvasios pašaukti atsiversti. II dalis. Kartu valtyje. Santykių permaina. III dalis. „Užmeskite tinklą“. Atsivertimas procesų srityje. IV dalis. Gausi žūklė. Atsivertimas ryšių srityje. V dalis. „Taip ir aš jus siunčiu“. Ugdyti mokinių misionierių tautą. Išvada. Puota visoms tautoms. Dokumentas pradedamas Šventojo Rašto ištrauka: „Atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo išvydę Viešpatį“ (Jn 20, 19–20). Ir pirmuoju konstitucinę reikšmę turinčiu bei visą dokumentą teologiškai struktūruojančiu teiginiu: „Kiekvienas naujas žingsnis Bažnyčios gyvenime yra grįžimas prie ištakų: tai Velykų vakarą Aukštutiniame kambaryje vykusio mokinių susitikimo su Prisikėlusiuoju atnaujinta patirtis.“ [caption id="attachment_1225435" align="alignleft" width="2560"]
Bendra Vyskupų sinodo dalyvių nuotrauka su popiežiumi Pranciškumi pasibaigus Sinodui Pauliaus VI salėje Vatikane 2024 m. spalio 26 d. EPA-EFE nuotrauka[/caption] Tai pirmieji dokumento sakiniai. Tiesa, kiekvieno dokumento skyriaus pradžioje yra pateiktos citatos iš prisikėlusio Kristaus pasirodymo mokiniams. Žinoma, tai nėra atsitiktinumas. Visų pirma sinodiškumo teologija nukreipta į pamatinį krikščionybės įvykį – Jėzaus Kristaus Prisikėlimą. Praktikoje ir Vilties metai, ir Sinodo išvados grindžiami tuo pačiu kertiniu Bažnyčios tikėjimo įvykiu. Antra, Jėzaus Prisikėlimas – taip pat bendras visų krikščionių tikėjimo centras. Tai reiškia ir ekumeninį Sinodo pobūdį, kurį patvirtina dokumente minimi skirtingų bažnytinių tradicijų atstovų liudijimai Sinodo metu. Trečia, tai tikėjimo atnaujinimo galima reikšmė. Bažnyčios sinodiškumas yra patirtis. Atnaujinto bendro tikėjimo patirtis, atnaujinto grįžimo prie ištakų patirtis. Jeigu tai, ką Jėzus atliko ant kryžiaus, ir tai, kad Jis prisikėlė, yra pamatinės reikšmės dalykas, tai Bažnyčios skelbimas ir bendrystė niekada nėra nuo praeities ir ja besiremiančios dabarties atsietas futurizmas. Bažnyčia atsinaujina per sugrįžimą ir pakartojimą nauju to paties išgyvenimu. Jėzaus Prisikėlimas nesibaigė tada. Jis – reali ir aktuali tikrovė keisti žmogų visais laikais. Taip pat šiandien. Teologija ir sielovada yra įcentruota velykinio tikėjimo. Skaitant dokumentą šį esminį evangelinį foną svarbu nuolat turėti omenyje. Šios evangelinės citatos – ne papuošimai, o nuoroda į santykį su Bažnyčios gyvenimo centru. Du šaltiniai Žiniasklaidoje netrūko konservatyvesnių katalikų būgštavimų dėl pavojingų Sinodo tendencijų. Ką gi, paskelbtas Baigiamasis dokumentas išsklaido šiuos būgštavimus. Jeigu buvo manančiųjų, kad Sinodas apie sinodiškumą yra slaptas Jorge Mario Bergoglio planas ir klasta parengti revoliucinius naujo susitikimo pagrindus, pats dokumento tekstas tai paneigia. Dokumentas toliau plėtoja dar neišsemtas II Vatikano susirinkimo potencijas. Šiuo atžvilgiu Pranciškus yra toks pat Susirinkimo žmogus kaip ir Benediktas XVI, ir Jonas Paulius II. Tam skirtas visas 5-asis Baigiamojo dokumento paragrafas. „Visa sinodinė kelionė, šaknimis kylanti iš Bažnyčios Tradicijos, buvo nušviesta II Vatikano susirinkimo magisteriumo. Susirinkimas buvo tarsi grūdas, pasėtas pasaulio ir Bažnyčios lauke. Kasdienis tikinčiųjų gyvenimas, visose tautose ir kultūrose esančių Bažnyčių patirtis, daugybė šventumo liudijimų ir teologų apmąstymai buvo ta dirva, kurioje šis grūdas sudygo ir augo. 2021–2024 m. Sinodas toliau semiasi to grūdo energijos ir vysto jo potencialą. Sinodo kelyje įgyvendinama tai, ko Susirinkimas mokė apie Bažnyčią kaip Dievo slėpinį ir Dievo tautą, kuri pašaukta į šventumą per nuolatinį atsivertimą, kylantį iš Evangelijos klausymosi. Ši sinodinė kelionė yra tikras tęstinio Susirinkimo priėmimo aktas, besivadovaujant Susirinkimo įkvėpimu ir atgaivinant jo pranašišką galingą poveikį šiandienos pasauliui.“ [caption id="attachment_1022883" align="alignleft" width="2560"]
Popiežius Pranciškus Vyskupų sinodo Generalinėje kongregacijoje Vatikane 2023 m. spalio 4 d. EPA-EFE nuotrauka[/caption] II Vatikano susirinkimo dokumentai yra pirmas bendras, bet daugialypis dokumento šaltinis. (Dokumente yra nuoroda į šaltinius.) Kitas – gal kam pasirodys netikėta – šaltinis yra vienas pirmųjų Pranciškaus vardu leistų dokumentų. Apaštališkojo paraginimo Evangelii Gaudium (gal atėjo laikas prie jame užrašytų minčių sugrįžti?) 11-ajame paragrafe rašoma: „Baigiamajame dokumente išreiškiamas suvokimas, kad pašaukimas į misiją yra kiekvienos dalinės Bažnyčios, kartu ir visos Bažnyčios pašaukimas atsiversti žvelgiant į apaštališkajame paraginime Evangelii Gaudium nurodytą perspektyvą“ (plg. EG, 30). Taigi visos Bažnyčios pašaukimo į misiją mintis, suformuluota pontifikato pradžioje, yra šio Sinodo pranašė. Kitaip tariant, Pranciškus yra nuoseklus ir teologas, ir ganytojas, o Evangelii Gaudium yra apytikrė Bažnyčios misionieriškos ateities programa. Programa, kuri nuosekliai tęsiama šiuo neeiliniu Sinodu. Neeilinis jis todėl, kad jame mąstyta, kas yra sinodas arba Bažnyčios sinodiškumas. Benediktas XVI viename interviu Peteriui Seewaldui yra sakęs, kad naujo susirinkimo kol kas šaukti nereikia. Pakanka sinodų, kurie semia dar neišsemtas II Vatikano susirinkimo galimybes. Šiuo atveju taip ir yra, bet savita tai, kad pats sinodiškumas tampa refleksijos objektu. Tačiau reflektuojant atsitinka įdomus dalykas. Paaiškėja, kad tai ne dar vienas vyskupų susitikimas, sprendžiant einamuosius Bažnyčios klausimus. Reflektuojant sinodiškumą, skaidri tampa mintis, kad tai yra esminė Bažnyčios egzistencijos istorijoje forma. O jeigu esminė – tai visai Dievo tautai. Tai nėra tik vyskupų ir kunigų, bet visų pakrikštytųjų ir Kristų tikinčiųjų atsakomybė. II Vatikano susirinkimas ir Evangelii Gaudium – šio dokumento du pirmiausi šaltiniai. Neneigiant ir kitų svarbių Bažnyčios dokumentų svarbos. Dalyvavimo problema ir gija Dokumento pavadinimo dedamosios – bendrystė, dalyvavimas, misija. Pirmas ir trečias žodžiai yra aiškūs. Nėra Bažnyčios be bendrystės ir misijos. O kodėl minimas dalyvavimas? Ar bendrystė neapima ir dalyvavimo? Kodėl dalyvavimą reikia išskirti? Matyt, tai ne šiaip paminėta. Dalyvavimo kategorija ir tikrovė turi būti iš esmės perkrautos. Dalyvavimas sukuria vaisingą bendrystės ir miosionieriškumo sąveiką. Ką turiu omenyje, paaiškės iš pirmosios dalies teksto. [caption id="attachment_1187552" align="alignleft" width="1000"]
Vyskupų sinodo generalinės asamblėjos antrosios generalinės kongregacijos sesija Pauliaus VI audiencijų salėje Vatikane 2024 m. spalio 5 d. EPA-EFE nuotrauka[/caption] 20-ajame paragrafe rašoma: „Tautų šviesa yra Kristus“ (LG, 1), ir ši šviesa nušviečia Bažnyčios veidą, nors paženklintą žmogiškosios būklės trapumo ir nuodėmės tamsos. Bažnyčia iš Kristaus gauna dovaną ir atsakomybę būti veiksmingu žmonijos šeimos ryšių, santykių ir brolybės raugu (plg. AG, 2–4) ir liudyti pasaulyje žmonijos kelionės prasmę bei tikslą (plg. GS, 3 ir 42). Šią atsakomybę Bažnyčia prisiima šiandien, kai vyrauja dalyvavimo krizė, t. y. žmonės nesijaučia esantys bendro likimo dalimi ir veikėjais, taip pat dominuoja individualistinė laimės ir Išganymo samprata. Bažnyčios pašaukimas ir pranašiška tarnystė (plg. LG, 12) yra liudyti Dievo planą – susivienyti su visa žmonija laisvėje ir bendrystėje.“ Dalyvavimo krizė arba problema Tokį dokumento skaitymo raktą ir norėčiau pasiūlyti. Dalyvavimo krizė yra ir pasaulio, ir Bažnyčios problema. Apie dalyvavimo reaktualizavimą, permąstymą ir praktikas sukasi poreikis kurti dar labiau negu anksčiau sinodinę, bet vis mažiau luominę Bažnyčios struktūrą. Kad būtų gražiai pakalbama apie bendrystę: kokių malonių emocijų tai sukelia, apie išgyvenimus per pamaldas, draugystę bendruomenėse. Bet tai nepaaiškintų, kodėl dauguma žmonių apsiriboja bažnyčią aplankydami kartą per metus ar atstovėdami sekmadienio šv. Mišiose. Tokia pozicija gali būti gera priedanga. Juk vis tiek – kaip kunigas pasakys, taip ir bus. Svarbiausia teisingai atrodyti ir teisingai kalbančiuoju atrodyti, jei kas nors kritikuoja Bažnyčią. Toks dalyvavimas yra veikiau formalus negu aktualus. Kokia tuomet Bažnyčios misija? Neatsitiktinai antrajame skyriuje skiriama tiek daug dėmesio santykių kultūrai atnaujinti Bažnyčios viduje. Prie kiekvieno skyriaus atskirai analitiškai prieisime, bet svarbu iš anksto konstatuoti: juose ne tik sakomi teiginiai, ne tik deklaratyvūs dalykai, bet ir perteikiama dalyvavimo Sinode patirtis. Tai kitas siūlomas skaitymo raktas be dalyvavimo problemos pirmumo. Skaityti per mano ir tavo, skaitytojau, asmeninės ir bendruomenės patirties prizmę. Kaip yra su mūsų bendruomenės praktika dokumento pateiktų įžvalgų kontekste? Ką reikia tobulinti? Koks to santykis su Prisikėlusiojo pasirodymais? Ar randame juose save ir ar leidžiamės jų perkeičiami? Bus daugiau – nagrinėsime pirmąją Baigiamojo dokumento dalį. 
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]
Autorius: Gediminas Zelvaras
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
