Evangelikas L. Jacevičius: mes galime vienas kitą vadinti broliais, jeigu neišeiname už krikščioniškosios ortodoksijos ribų

[intro_text content="Jau į antrą pusę peržengė kasmetinė Maldos už krikščionių vienybę savaitė, todėl turime gražią progą apie mūsų krikščioniškąją brolystę pakalbėti su skirtingų konfesijų tikinčiaisiais. Galime pažadinti savyje troškimą pažinti kitą ir kitokį, kad praturtintume vieni kitus, dalindamiesi tikėjimo patirtimi."] Dienraštis „Bernardinai.lt“ pokalbio pakvietė tikėjimo brolį, Ukmergės krikščionių evangelikų Bažnyčios bendruomenės narį, filosofijos mokslų daktarą LAURYNĄ JACEVIČIŲ, daugeliui pažįstamą kaip evangelizacinės misijos „Apologetika.lt“ įkūrėją, aktyviai pamokslaujantį to paties pavadinimo jutubo kanale, XFM radijuje, Marijos radijuje ar krikščionių bendruomenėse. Kaip ir kasmet sausio 18–25 dienomis išgyvename Krikščionių vienybės savaitę, Maldos už krikščionių vienybę savaitę. Kaip jūs vertinate šią iniciatyvą, ką ji jums ir jūsų bendruomenei reiškia? Aš apie krikščionių vienybę mąstau labai daug, ir mano tarnystė misijoje „Apologetika.lt“ pakrypo į krikščionių vienybės skatinimą, atsižvelgiant pirmiausia į tuos dalykus, kurie mus jungia, pristatant juos sekuliariajai kultūrai ir skelbiant Evangeliją, o po to jau gerinant diskusijas tarpusavyje tarp skirtingų konfesijų. Kalbant apie vienybę, man labai įstrigo anglikonų teologo Nicholo Thomo Wrighto žodžiai. Kadangi jis tyrinėja Naująjį Testamentą, ypač apaštalo Pauliaus gyvenimą, jo buvo paklausta, kas, jo manymu, labiausiai nustebintų apaštalą Paulių, jeigu jis pamatytų, kaip krikščionys atrodo šiomis dienomis. [caption id="attachment_1224426" align="alignleft" width="1080"] Laurynas Jacevičius ir parabažnytinės misionieriškos organizacijos „Agapė“ vadovas Jeffrey Kennethas Haistas, prisidėjęs prie Lauryno kelio į tikėjimą. L. Jacevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Jis atsakė, kad nustebintų ne tai, kad nėra krikščionių vienybės, bet tai, kad ji labai mažai kam rūpi. Jis hiperbolizavo sakydamas: „Tikriausiai niekam nerūpi.“ Kaip mažai mums tai rūpi, kad net nematome, jog tai yra problema, tiesiog manome, kad viskas gerai, kad visi esame išsiskaidę, išsimėtę, bet iš tiesų mažokai keliame klausimų, kad gal taip neturėtų būti. Aišku, praktiškai vienybė pasiekiama labai sunkiai. Konfesiniai skirtumai yra gana ženklūs, kad galėtume visi sulipti į vieną valtį, gražiai padainuoti ir sakyti: „Dabar mes esame visiškai viena.“ Nuo ekumeninio sąjūdžio, kuris nėra toks jau ir senas, pradžios esame nemažai pasistūmėję į priekį, bent jau gebame kalbėtis tarpusavyje, megzti glaudesnius ryšius. Neseniai klausiau ortodoksų kunigo Gintaro Sungailos homilijos, kurioje jis sakė, kad dabar krikščionių santykiai yra vieni geriausių, kokie tik yra buvę istorijoje. Tikriausiai. Todėl turime tai branginti, tuo džiaugtis ir dar labiau tarp skirtingų konfesijų siekti vienybės, kuri būtų ne šiaip paviršutiniška, bet kaip šeimoje, kur kyla daug sunkumų, bet jie sprendžiami. Rimtai priimti apaštalo Pauliaus žodžius, kad turime ieškoti vienybės, nes to mūsų Viešpats Jėzus trokšta. Aišku, mano manymu, visiškos vienybės, kol Jis sugrįš, mes neįstengsime pasiekti, nes esame riboti ir nuodėmingi, daug ką suprantame ne visai taip, kaip turėtume suprasti. Tačiau pasitikėdami Viešpaties Jėzaus vedimu ir Šventosios Dvasios įgalinimu galime judėti vienybės link.

Vienybės tikrai reikia, bet vienybė nereiškia visiško vienodumo ir supanašėjimo. Krikščionybė yra pirmasis ir vienintelis toks tarptautinis ir transkultūrinis reiškinys. Išlaikoma krikščionybės šerdis įgauna tam tikras skirtingas kultūrines formas.

Ir apaštalo Pauliaus laikais ankstyvosios krikščionių bendruomenės turėjo vienybės problemų, nes buvo sakančiųjų: „Aš esu Pauliaus“, „aš – Apolo“, „aš – Kefo“, „o aš – Kristaus“ (1 Kor 1, 12). Šiandien krikščioniškų konfesijų ir denominacijų nepalyginamai daugiau negu apaštalo Pauliaus laikais, todėl tikėtis visiškos vienybės neįmanoma, galbūt ir nereikia. Kur yra mūsų šerdis, kad keliautume į tą trokštamą vienybę? Vienybės tikrai reikia, bet vienybė nereiškia visiško vienodumo ir supanašėjimo. Krikščionybė yra pirmasis ir vienintelis toks tarptautinis ir transkultūrinis reiškinys. Išlaikoma krikščionybės šerdis įgauna tam tikras skirtingas kultūrines formas. Tad reikia turėti omenyje, kad krikščionybė skirtingose kultūrose atrodys kitaip. Kur yra tas centras, aš, kaip evangelikas, atsakyčiau, kad Evangelijoje, Kristaus Gerojoje Naujienoje, ant kurios pamato mes stovime. Mes turime bendrą Tikėjimo išpažinimą, patvirtintą Visuotiniame Nikėjos susirinkime, kurio 1700-ąsias metines šiemet švenčiame. Tikėjimo išpažinime turime labai daug bendrystės. Jau IV amžiuje Bažnyčia, atsakydama į tam tikras erezijas, suformulavo tokį Tikėjimo išpažinimą, kuris konkrečiais teiginiais suvienijo krikščionis, ir mes ant jo stovime – tiek katalikai, tiek ortodoksai ir protestantai. Jame mes randame ištaras apie Dievą, kad Tėvas yra viena su Sūnumi savo prigimtimi, kad Sūnus yra nesukurtas; patvirtiname Švenčiausiąją Trejybę ir kitus pamatinius krikščionybės teiginius – šie dalykai ir yra mūsų krikščionybės ir vienybės šerdis. Po to iškyla kultūriniai ir įsitikinimų klausimai. Su įsitikinimais turime elgtis pagal savo sąžinę, kuri yra Dievo balsas mūsų prote. Turime atsižvelgti į Dievo balsą, į sąžinę, ugdyti ją taip, kad ji norėtų priimti, pažinti ir geriau perteikti tiesą, kad galėtume ja vadovautis. [caption id="attachment_1224430" align="alignleft" width="2048"] Laurynas Jacevičius ir Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas Marijos radijuje. L. Jacevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Bet yra įsitikinimų, neišsakytų Tikėjimo išpažinime, ir mes turime tam tikrų skirtumų, susijusių su Bažnyčios sandaros, Krikšto metodo ir kitais klausimais. Štai čia turime kartu ieškoti tiesos, laikydamiesi savo sąžinės ir vildamiesi, kad Šventoji Dvasia ves mus į tiesą. Ieškodami atsakymų į esminius iškylančius klausimus turime remtis Evangelija, Gerąja Jėzaus Kristaus Naujiena, sutelkti dėmesį į Jo mirtį ant kryžiaus už mūsų nuodėmes ir Jo Prisikėlimą iš numirusių – tai turi būti mūsų santykio pamatas. Kartu turime nenuneigti ir konfesinių skirtumų, apie juos diskutuoti ne jėgos argumentais, bet, kaip kažkas taikliai pasakė – argumentų galia. Ir tokiu būdu judėti tiesos link. Žodžiu, mums reikia vienybės ieškoti ten, kur iš tiesų esame vieningi, kur sutinkame, o ne ten, kur skiriamės. O skirtumai tegul būna kvietimas į dialogą, tiesa? Skirtumai yra svarbūs, apie juos reikia diskutuoti dėl to, kad, jeigu Dievas yra tiesos Dievas – o Jis toks ir yra, – tai mes, aišku, trokštame pažinti tiesą. Susiduriame su problema, kad esame riboti, nes nuodėmė yra stipriai pažeidusi ir mūsų protavimo galimybes (čia protestantiška laikysena). Tokią tikrovę priimdami suvokiame, kad ne viską galime gerai išsiaiškinti, bet tam tikrus dalykus mes galime suprasti ir jų laikomės gana tvirtai, bet tada apie juos bandome diskutuoti. Taip, laikomės vienybės ten, kur yra sutikimas. Tai matome jau pirmuosiuose krikščionių Bažnyčios išpažinimuose, o apie dalykus, dėl kurių nesutariame, mes bandome diskutuoti, kalbėtis, siekdami suprasti kitą, kodėl jis taip galvoja, siekdami suprasti jo mąstymo logiką. Jeigu ir neprieisime prie vienodų išvadų, vis tiek galime vienas kitą vadinti broliais, jeigu dar neišeiname už krikščioniškosios ortodoksijos ribų. [caption id="attachment_1224431" align="alignleft" width="2048"] Biblistės dr. Ingridos Gudauskienės knygos „Galia ir teisingumas“ pristatymas Vilniaus jėzuitų edukaciniame medijų centre „Lojoteka“ 2024 m. gruodžio 6 d.: evangelikų reformatų kunigas Tomas Šernas, Ingrida Gudauskienė, Laurynas Jacevičius. L. Jacevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Krikščionių vienybės savaitė – tai gražus, broliškas gestas, bet vienybės siekis turėtų peržengti savaitės ribas. Kaip mums gyventi kasdienybėje, kai Krikščionių vienybės savaitė pasibaigs? Pirmiausia prisiminti, kad tai svarbus dalykas. Kaip sako Wrightas: kas šitame hipotetiniame apaštalo Pauliaus apsilankymo šiandieniame pasaulyje scenarijuje galėtų jam kelti nerimą? Labai rimtai priimti apaštalo žodžius apie vienybę, taip pat, be abejo, ir mūsų Viešpaties Jėzaus: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35). Meilė – vadinasi, siekti kitam didžiausio įmanomo gėrio, o didžiausias gėris mums yra pažinti Dievą, nes Jis yra didžiausias gėris. Taigi reikia tai turėti omenyje ne tik šią savaitę – kad tai nėra dalykas, kurį padarome kartą per metus, prisimindami krikščionių vienybę, kad toks yra mūsų Viešpaties troškimas, – ne Laurynas tai sugalvojo, ne „Bernardinai.lt“, ne ekumeninis sąjūdis. Reikia tiesiog prisiminti, kad buvome truputį užmigę, galvodami, kad viskas čia normalu, kad tokia suskilusi Bažnyčia yra normalu. Tačiau jeigu mums dėl to pradeda skaudėti širdį, tai nereiškia, kad dabar bet kokiomis sąlygomis kursime vienybę. Ne. Skirtumų yra, bet reikia stengtis juos spręsti atvira širdimi, turint tvirtą stuburą, bandyti eiti į dialogą neišsižadant savo įsitikinimų. Žinau, tai sunku, vis dėlto turime įtraukti į savo kasdienių apmąstymų ir maldų sąrašą, kad mums reikia vienybės – mums reikia vienybės Kristuje. Kai turėsime tai mintyje, tada galėsime galvoti apie praktinius dalykus, kaip tai turėtų atrodyti gyvenime. Lietuvoje jūs, Laurynai, esate vienas ryškiausių krikščionių vienybės puoselėtojų. Jūsų evangelizacinė veikla autoriniame misijiniame kanale „Apologetika.lt“ peraugo savos konfesijos ribas: įdomūs „Trijų davatkų“ pokalbiai, kuriuose šmaikščiai aptariate tikėjimo dalykus su kataliku Simonu Bendžiumi ir ortodoksų kunigu Gintaru Sungaila; taip pat Biblijos skaitymo projektas su kataliku Pauliumi Čerka – puikus tos vienybės liudijimas. Papasakokite apie tai. Iš tikrųjų jau nuo pat „Apologetika.lt“ įkūrimo pradžios (daugiau nei prieš aštuonerius metus) sumanymas ir buvo ginti, aiškinti, ką anglikonų mąstytojas Clive’as Staplesas Lewisas vadina tiesiog krikščionybe – esminius krikščionybės teiginius, pristatant juos pasauliui, juos ginant ir kviečiant žmones pažvelgti į Evangeliją, ją priimti. Aš seku amerikietiškos tarnystės Reasonable Faith („Pagrįstas tikėjimas“), kurio vadovas yra protestantas, baptistų Bažnyčios narys Williamas Lane'as Craigas, pavyzdžiu. Jis pristato, aiškina ir gina tiesiog krikščionybę. Aš irgi turėjau tokį patį užmanymą – ginti ir aiškinti ne kurią nors konkrečią denominaciją, bet tiesiog krikščionybę. Ir įvairių konfesijų krikščionys atpažino, kad tai yra tai, kuo jie tiki. Net neaiškinant, kas aš toks esu, žmonės atpažino, kad štai mes – katalikai, kurios nors denominacijos evangelikai ir netgi ortodoksai – visi galime sutikti su išsakomais ir ginamais dalykais dėl to, kad jie yra bendri krikščionybei. Vėliau, jau plėtojant „Apologetika.lt“ veiklą, kai kas keitėsi – daug pokyčių buvo susiję su techninėmis galimybėmis, laiku, naujomis pažintimis. Dabar jutubo kanalo vaizdo įrašai ir įvairiausios laidos jau neapsiriboja vien tuo, nuo ko viskas prasidėjo. Kadangi esame bičiuliai su ortodoksų kunigu Gintaru Sungaila ir kataliku Simonu Bendžiumi, dažnai kartu diskutuojame krikščionybės temomis, todėl man kilo idėja šiuos „Trijų davatkų“ pokalbius perkelti į eterį. Pamaniau, galbūt žmonėms jie irgi pasirodys įdomūs ir naudingi. [caption id="attachment_1224422" align="alignleft" width="1280"] „Apologetika.lt“ laida „Trys davatkos“: Laurynas Jacevičius, kun. Gintaras Sungaila, Simonas Bendžius. L. Jacevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Į pokalbius su Čerka mane pasikvietė pats Paulius, kai Marijos radijuje su juo vedęs „Biblijos slėpinių“ laidą buvęs programų direktorius Saulius Bužauskas buvo paskirtas vyskupu. Taip pat mūsų vedamas laidas pradėjome kelti į „Apologetika.lt“ jutubo kanalą. Abi idėjos gimė labai natūraliai. Šiais metais atsirado ir naujų laidų, kurių idėjos kilo užmezgus naujas pažintis. Pavyzdžiui, filosofas, Vilniaus universiteto profesorius dr. Naglis Kardelis buvo mano daktaro disertacijos gynimo komisijos pirmininkas. Jis yra senovės civilizacijų specialistas, ir mes su juo pradėjome laidų ciklą „Senovės civilizacijos“. Profesorius Kardelis yra katalikas, bet ta mudviejų laida yra skirta bibliniam raštingumui gilinti, kalbant apie senąsias civilizacijas. Kadangi esu evangelikas (arba protestantas), tam, kad evangelikai geriau pažintų savo šaknis, o kitų konfesijų atstovai galėtų geriau suprasti, kuo tiki evangelikai, pradėjome laidų ciklą „Soli Deo gloria“ apie reformacijos istoriją ir teologiją kartu su evangelikų liuteronų teologe Vilma Sabutiene ir evangelikų reformatų kunigu Holgeriu Lahayne. Yra ir kitų įvairių pokalbių, diskusijų su krikščionimis ir nekrikščionimis – apie įvairias pasaulėžiūras, kurios kertasi su krikščioniškos tiesos teiginiais. Yra daug gyvų susitikimų,

renginių, seminarų, paskaitų

. Taigi po „Apologetika.lt“ stogu telpa labai daug visko, tačiau apibendrinant misija yra trejopa. [caption id="attachment_1224425" align="alignleft" width="1280"] Laurynas Jacevičius Vilniaus miesto bažnyčios „Alfa“ kurso savaitgalyje 2024 m. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Pirma – ugdyti Bažnyčią plačiąja to žodžio prasme, padedant krikščionims įsišaknyti savo tikėjime, atpažįstant, kad krikščionybė yra intelektualus tikėjimas, kad mes turime gilią intelektualinę tradiciją. Parodyti ne tik tai, kuo tikime, bet ir kodėl taip tikime. Antra – mesti iššūkį netikintiems žmonėms pažvelgti į Evangeliją, patraukiant visas intelektualines kliūtis, kurių jiems galėtų kilti. Ir trečioji misija – kelti diskusijų kultūrą, civilizuotai, kultūringai diskutuoti apie tarpkonfesinius klausimus, pabandyti vienas kitą geriau pažinti krikščionybės viduje ir taip siekti vienybės, išlaikant savo teologinę ir konfesinę tapatybę, bet ir suprasti, kodėl mes tikime tuo, kuo tikime. Tikrai daug veikiate šioje misijoje, galima sakyti, kad esate ekumeninio sąjūdžio lyderis, kviečiantis į dialogą brolius krikščionis ir tuos, kurie yra už krikščionybės ribų. Tuo tęsiate apaštalo Pauliaus misiją. Galbūt dar ką nors norėtumėte pridurti? Nemanau, kad esu koks nors lyderis, ir nesistengiu juo būti. Tiesiog darau tai, į ką mane Viešpats šaukia. Siekiu turėti išmintingų žmonių savo gyvenime, kurie ilgiau negu aš gyvena su Kristumi, kurie padėtų man suprasti dalykus ir laikytis teisingos krypties. Noriu paprašyti žmonių, kurie skaitys mano pamąstymus, kad melstųsi ir siektų krikščionių vienybės – ne paviršutiniškos, bet tos tikrosios giluminės, prašydami Viešpaties išminties, kaip tai turėtų atrodyti praktiškai. Prašau palaikyti maldose ir „Apologetika.lt“ veiklą, nes užsiimti ja man yra ir iššūkis, ir dovana. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Rita Bagdonaite

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama