E. Leontjeva: politikams nereikėtų sėti iliuzijos, kad jie gali geriau nei privatus verslas tvarkyti ekonomiką

[intro_text content="„Man apmaudu, kad žmonėms suteikiama iliuzija, jog valdžia gali susitvarkyti su ūkiu geriau negu rinka. Tai tikrai iliuzija, ir tai brangiai kainuos“, – taip Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė, žinoma ekonomistė ELENA LEONTJEVA dienraščiui „Bernardinai.lt“ komentuoja neseniai paviešintą valdžios siekį stebėti kainų dedamąsias ir taip stabdyti jų augimą."] Ekonomistės nuomone, tam valdžia jau dabar turi pakankamai svertų, tik reikia juos tinkamai panaudoti. [youtube embed=7Gbbe1ZqByU] Pone Leontjeva, pirmiausia priminkite mūsų skaitytojams ir klausytojams, kokie pagrindiniai mokesčiai taikomi Lietuvoje ir kaip jie veikia mūsų šalies ekonomiką. Pagrindiniai mokesčiai yra gyventojų pajamų mokestis, pridėtinės vertės mokestis, pelno mokestis, turto ir žemės mokestis. Na, ir dar ilgas sąrašas kitų mokesčių. Mūsų mokesčių ypatumas yra tas, kad turime labai daug išimčių, įvairiausių nukrypimų nuo pagrindinių taisyklių. Užsienio ekspertai apskaičiavo, kad savo mokesčių sistemoje turime net 70 įvairių modelių. Žinoma, žmonėms aktualiausias yra pridėtinės vertės mokestis ir gyventojų pajamų mokestis. Kokie yra pagrindiniai mokesčių sistemos Lietuvoje trūkumai ir kaip juos būtų galima išspręsti? Ką rekomenduoja jūsų Lietuvos laisvosios rinkos instituto mokslininkai, ekspertai? Pagrindinis trūkumas yra daugybė mokesčių išimčių. Nesame lygūs prieš įstatymą, nors Mokesčių administravimo įstatymas numato, kad taip turėtų būti. Manyčiau, per daugelį metų mūsų mokesčių sistema, kuri po nepriklausomybės buvo gana skaidri ir kurioje turėjome paprastai administruojamus vadinamuosius proporcinius mokesčius, palaipsniui apsivėlė įvairiomis išimtimis ir lengvatomis. Lengvatų kelias žmonėms atrodo patrauklus, nes jie netiki, kad galima iš esmės sutvarkyti mokesčių sistemą, ir tada kiekviena šaka, kaip dabar matome maisto produktų ar įvairių gamintojų sektoriuose, bando gauti lengvatų. Tačiau tai tik dar labiau darko mokesčių sistemą ir, blogiausia, sukuria tam tikrą politinę rinką. Tada rinkėjams žadama: ateisim į valdžią, padarysim tokią išimtį, vienus paglostysime mokesčiais, kitiems uždėsime didesnius. Dėl didesnių mokesčių noriu pasakyti štai ką. Šiandien turime pagrindinį gyventojų pajamų mokesčio tarifą, siekiantį 20 procentų, bet daugiau uždirbantieji iš darbo pajamų moka 32 procentų mokestį, ir kartais atrodo, kad tai labai geras sprendimas. Tačiau paradoksas tas, kad Lietuvoje nuolat kalbame, jog reikia kurti didesnę vertę, didesnę gerovę. Tai už ką gi tada norime bausti žmones, kurie sukuria tą didesnę vertę ir didesnę gerovę? Jeigu žinotume, kad mokesčiai yra proporciniai, tai yra kad visi atiduodame vienodą dalį nuo to, ką uždirbame, tuomet žmonės nebūtų demotyvuoti, jiems nebūtų stimulo išvažiuoti iš Lietuvos, savo kapitalą patraukti iš Lietuvos. Kas galėtų nutikti, jeigu tokie progresiniai mokesčiai būtų įvesti visų rūšių pajamoms, kaip dabar apie tai kalbama? Paradoksas tas, kad, jeigu tokias pajamas apmokestintume vienodu tarifu, kaip ir visas kitas, suminės pajamos, keliaujančios į biudžetą, išaugtų. Kaip tik tie žmonės ir sumokėtų daugiau mokesčių de facto, nes vien tik tarifo padidinimas visiškai nereiškia, kad surinksime daugiau mokesčių į biudžetą. Tikslas yra pragmatinis – surinkti mokesčius, o ne tiesiog kažką nubausti. [caption id="attachment_1052198" align="alignleft" width="2560"] Pexels.com nuotrauka[/caption] Pone Leontjeva, Lietuva neretai linksniuojama dėl netinkamo kai kurių mokesčių įvedimo ir taikymo. Jūs esate nuodugniai susipažinusi su mūsų naujosios valdžios programa. Ką, jūsų manymu, ji turėtų pirmiausia padaryti mokesčių srityje? Štai jūsų Lietuvos laisvosios rinkos instituto metų strategijoje skaitau: tiek verslo bendruomenė Lietuvoje, tiek užsienyje laukia signalų, ar mūsų šalyje bus imamasi mokestinių pakeitimų ir, jei taip, kokių. Turbūt svarbiausia yra užlopyti skyles, dėl kurių kiekvienais metais mūsų biudžetas patiria didžiules netektis – dėl PVM išimčių, grobstymo, įvairių galimybių apeiti mokesčius. Mes netenkame šimtų milijonų, o galbūt ir vos ne milijardo eurų pajamų. Skaičiuojama, kad šešėlinė ekonomika Lietuvoje yra viena didžiausių Europos Sąjungoje, o tai susiję būtent su PVM nemokėjimo motyvacija. Visi prisimename, kad PVM tarifas buvo padidintas nuo 18 iki 21 procento per 2008 metų krizę, jis buvo padidintas laikinai. Ir, žinoma, kuo didesnis yra tarifas, tuo didesnė motyvacija žmonėms, kurie veikia tam tikruose rinkos segmentuose (tai ir turgaus ekonomika, ir visa ne tokia oficiali ekonomika, įvairių paslaugų teikimas), nedeklaruoti visų pajamų, nepasiekti tam tikro jų lygio, kai jau tampi PVM mokėtoju arba kai įsijungia didesnis GPM tarifas, jeigu kalbame apie individualiąją veiklą. Taigi, mes sukuriame visą sluoksnį žmonių, suinteresuotų likti po tam tikromis lubomis. Manau, tai iš tiesų yra yda, su kuria reikia tvarkytis. Jeigu ieškome, kaip papildyti savo biudžetą gynybai finansuoti, tai čia turbūt būtų pirmutinė sritis, kur reikia tvarkos. Ji būtų sveika visai ekonomikai, nes jeigu vieni veikia šešėlyje, o kiti moka visus mokesčius, – tai sąlygos nelygios. Manyčiau, įvesti tokią tvarką turėtų būti pirmoji užduotis. Grįžkim, kaip sakoma, arčiau žmogaus. O kaip mokesčiai veikia smulkiuosius verslininkus? Štai dabar vėl pasigirdo kalbų, kad reikia būtinai grąžinti lengvatinį tarifą restoranams, kavinėms, nes jie vienas po kito bankrutuoja, neišsilaiko. Smulkusis verslas, žinoma, nėra tik kavinės ir restoranai. Jeigu kalbėtume apie pelno mokestį, tai smulkiajam verslui taip pat yra taikomas sumažintas pelno mokesčio tarifas – 5 procentai. Bet vėlgi tai sukuria motyvaciją likti mažam visada. Pasaulio banko tyrimas nustatė, kad augančios įmonės, pasiekusios 300 tūkst. eurų apyvartos lygį, nustoja augti. Tad galima įtarti, kad arba mokesčių sistema demotyvuoja smulkųjį verslą įsitvirtinti ir plėstis, arba dalis jo veiklos vykdoma šešėlyje. Geriausia būtų, kad visi mokėtų gana mažą, bet vienodą proporcinį pajamų mokestį. Tuomet nekiltų papildomos motyvacijos kurti mokesčių minimizavimo schemas ir panašiai. Žmonės visuomet ieško kelių, kur mokesčių našta būtų mažesnė, ir, mąstant valstybiškai, nereikėtų skatinti tokio elgesio.

Didžiulis Lietuvos iššūkis yra tai, kad mūsų našumas, produktyvumas, kitaip tariant, kiek vertės mes sukuriame per metus ar per darbo dieną, neauga. Pajamos auga, našumas neauga, vadinasi, kenčia konkurencingumas.

Tiek šį kartą apie mokesčius. O dabar pakalbėkime apie pagrindinius veiksnius, kurie lemia kainų, atlyginimų ir socialinių išmokų padėtį, jų augimą Lietuvoje. Jūsų manymu, kokie tie veiksniai? Nuolat girdime, kad kainos auga, atlyginimai, socialinės išmokos taip pat. Visi pastebime, kad tai vyksta. Labai geras klausimas. Dažnai pamirštama, kad pinigų kiekis yra pagrindinis veiksnys, kuris skatina visuotinį kainų augimą. Jeigu pinigų kiekis nedidėtų, gali kažkoks produktas pabrangti, tada atpigtų kiti. Bet dabar visi matome, kad kaip cunamio banga kyla absoliučiai visų produktų ir paslaugų kainos. Tai neišvengiamai rodo, kad pirminis to judintojas yra būtent pinigų politika. Kalbant trumpai, Lietuvoje nuo kovido pradžios pinigų kiekis išaugo 80 procentų, o kainos – 38 procentais. Taigi mes, nors skundžiamės jų augimu, matome, kad kol kas kainos dar neišnaudojo visos erdvės, sukurtos pinigų kiekio augimo. Blogybė ta, kad kainos auga nevienodai. Vienos – labiau, kitos – mažiau, ekonominės proporcijos ir orientyrai iškrypsta. Gamintojams tai taip pat didžiulis iššūkis, nes jų kainos augo greičiau negu vartojimo produktų kainos. Taigi, kaip sakoma, reikėjo tą pabrangimą kažkokiu būdu suvalgyti. Žmonių pajamos taip pat neauga lygiagrečiai, kaip ir kainos. Nuo pandemijos pradžios vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje išaugo 62 procentais. Matome, kad jis aplenkia kainų augimą, tačiau nuvertėjo finansinis turtas. Jeigu kažkas turėjo piniginių santaupų, prarado nemažą jų vertės dalį. Taigi infliacija visada yra perskirstymo ir neteisingumo mechanizmas, ir žmonės tai jaučia. Blogai yra tai, kad nutylint tikrąsias infliacijos priežastis visas pyktis, nepasitenkinimas nukreipiamas į gamintojų, prekiautojų, verslininkų pusę. Atsakant į kitą jūsų klausimą – nuo ko priklauso pašalpų, socialinių išmokų augimas, tai yra valios sprendimas. Taip tiesiog nutaria valdžia – ji tam tikras išmokas privalo indeksuoti pagal indeksavimo įstatymą. Todėl, pavyzdžiui, trejų metų biudžete gynybos išlaidos numatytos stabilios – 3 procentai mūsų bendrojo vidaus produkto, o kai kurias socialines išmokas jau šiemet ketinama didinti net 26 procentais, nes taip numato indeksavimo įstatymai. Matome, kad infliacija sukuria tam tikras pavėluotas bangas, nes dabar kainos beveik nebeauga, žiūrint visuotinai, tačiau socialines išmokas valdžia privalo indeksuoti. Taip pat buvo stipriai padidinta minimali alga. Viena vertus, tai gerai, nes mažiausiai uždirbantys žmonės gali džiaugtis didesniu atlyginimu, kita vertus, minimali alga veikia absoliučiai visus atlyginimus, mat visuomet išlieka tam tikros proporcijos tarp mažiausiai uždirbančiųjų, vidutinio personalo ir vadovų atlyginimų. Taigi visiems jie kilstelėja, kai išauga minimali alga. Didžiulis Lietuvos iššūkis yra tai, kad mūsų našumas, produktyvumas, kitaip tariant, kiek vertės mes sukuriame per metus ar per darbo dieną, neauga. Pajamos auga, našumas neauga, vadinasi, kenčia konkurencingumas. Mūsų gamintojams tampa vis sunkiau parduoti savo produktus užsienio rinkose. Konkurencija aršėja, rinkose situacija sudėtinga. Vadinasi, jeigu tau jau šiandien sunku parduoti produktus, klausimas, ar esant tokiam konkurencingumui atsilaikysi rytoj. [caption id="attachment_1131201" align="alignleft" width="2560"] Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė Elena Leontjeva. Kotrynos Tamkutės / LLRI nuotrauka[/caption] Vienas aktualiausių šiandienos klausimų – kaip dabar paprastam žmogui reikėtų suprasti ir vertinti valdžios iniciatyvas stebėti kainų dedamąsias? Ar tai nėra vėl kelias į reguliavimą? Juk gyvename laisvosios rinkos visuomenėje. Man apmaudu, kad žmonėms suteikiama iliuzija, jog valdžia gali susitvarkyti su ūkiu geriau negu rinka. Tai tikrai iliuzija, ir tai brangiai kainuos, nes ką reiškia stebėti visas kainų dedamąsias? Įsivaizduokit, net pieštukas pagaminamas daugybės žmonių, net jo gamyba reikalauja daugybės etapų. O jeigu bus kaupiama informacija apie visas kainų dedamąsias? Beje, ji ir šiandien privalomai siunčiama Valstybės duomenų agentūrai, Lietuvos bankas ją taip pat apdoroja. Taigi pirmiausia reikia pasidomėti, ką mes darome su tuo, ką jau šiandien turime, stebime, bet iš tikrųjų tai iliuzija – kad kaštai lemia kainas. Kainas, kaip minėjau, lemia pinigų kiekis, mūsų vartotojų lūkesčiai, paklausa. Lietuvoje vartotojų lūkesčiai yra vieni geriausių Europos Sąjungoje. Vadinasi, mes patys duodame signalą, kad esame pasiruošę pirkti ir brangesnius produktus. Paklausą taip pat lemia konkurenciniai dalykai, alternatyvos. Taigi yra daugybė veiksnių, kurie iš tiesų lemia kainas, ir tikrai didelis supaprastinimas galvoti, kad tai daro kaštai plius koks nors planinis rentabilumas, kaip kad būdavo sovietiniais laikais. Tie, kurie tuo metu gyveno, prisimena, kad tai buvo deficito, blato ir juodosios rinkos laikai. Todėl mes ir palikome sovietų imperiją – nes norėjome gyventi laisvų mainų ir privačių žmonių ekonomikoje. Bet koks reguliavimas visuomet vėl gali sukelti įvairių sutrikimų. Pasakysiu paprastai – yra žmonių, kuriems sunku įpirkti bazinius maisto produktus, bet valdžia tam turi tinkamą instrumentą. Yra pašalpų sistema, yra socialinės, tikslinės kortelės, kurias žmonės gali panaudoti pirkdami būtent tuos produktus. Reikia tokius dalykus naudoti tikslingai ir nekelti vajaus, nesiimti stebėti ir kontroliuoti visos ekonomikos, nes tai tikrai neįveikiama net galingiausiems kompiuteriams. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Vytautas Markevičius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama