Gydytoja atsisakė konsultuoti rusų kalba: ištikimybė moraliniams principams ar kitakalbių diskriminacija?

„Nusprendžiau pasidalinti savo sprendimu ir čia. Tikiuosi, kad galbūt ir kiti gydytojai paseks mano pavyzdžiu, o galbūt jau taip ir elgiasi.

Negaliu atsisakyti savo vertybių. Nuo šiandien nebeteiksiu konsultacijų rusų kalba, išskyrus atvejus, kai pagalbos prireikia neseniai į Lietuvą atvykusiems ukrainiečiams.

Jei mano konsultacijos prireiktų pacientams, kurie nekalba lietuvių ar anglų kalbomis, paslaugos bus teikiamos tik dalyvaujant kvalifikuotam vertėjui. Tokios vertimo paslaugos turi būti apmokėtos paties paciento lėšomis“, – socialiniame tinkle „Facebook“ rašė vaikų ligų gydytoja, privačios vaikų klinikos „Mama, aš sergu“ vadovė INDRĖ PLĖŠTYTĖ-ALMINĖ.

Tragiška konsultacijų kokybė

Įrašas netrukus sulaukė milžiniškos reakcijos – daugiau kaip keturi tūkstančiai komentarų, šimtai pasidalijimų ir dešimtys žiniasklaidos publikacijų. Tiesa, toks sprendimas sulaukė ne tik palaikymo, bet ir smerkimo, neigiamo klinikos vertinimo bei grasinimų.

„Mano darbuotojai jaučia didelį stresą matydami žinutes, kaip blogai atsiliepiama apie įmonę, kurią jie myli. Heitas yra skiriamas nekaltiems žmonėms ir įmonei, dėl to man labai skaudu. Atsiprašau savo darbuotojų, bet tai nereiškia, kad atsisakysiu savo pozicijos ir principų“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ kalbėjo I. Plėštytė-Alminė.

Pasak klinikos „Mama, aš sergu“ vadovės, viena iš sprendimo priežasčių tapo prastos rusų kalbos žinios, kenkiančios konsultacijų kokybei.

Atrodo, elementarus dalykas, kad, jeigu gyveni Lietuvoje, turi mokėti rusų kalbą, ypač jeigu esi vyresnio amžiaus.

„Gimiau ir augau Kaune, kur rusakalbių skaičius nėra didelis, todėl įstojusi į medicinos studijas Vilniuje ir pradėjusi dirbti su pacientais patyriau šoką – mokiausi lietuvių kalba lietuviškame universitete, bet dauguma pacientų buvo rusakalbiai.

Mokyklą baigiau prieš 25 metus, rusų kalbos nevartoju, ji vis prastėja, konsultuodama turiu nuolatos laužyti liežuvį, nes mes nesusikalbame. Aš esu gydytoja, turinti viską išaiškinti nuo A iki Z, o ne tik pasakyti, kurią tabletę vartoti, ir viskas. Supratau, kad mano konsultacijų rusų kalba kokybė yra tragiška“, – sakė I. Plėštytė-Alminė.

Konsultuojant rusų kalba kildavo ir daugiau nepatogumų – nemalonios situacijos ir nekorektiškas kai kurių pacientų elgesys, papildomas krūvis personalui.

„Pastaruoju metu, kai ateidavo pacientas ir iš karto pradėdavo kalbėti rusiškai, jausdavau pyktį. Jam net nekildavo minties, kad galbūt aš nekalbu šia kalba arba nenoriu. Atrodo, elementarus dalykas, kad, jeigu gyveni Lietuvoje, turi mokėti rusų kalbą, ypač jeigu esi vyresnio amžiaus.

Taip, gali prašyti pagalbos rusų tautybės slaugytojų, kad jos pavertėjautų jauniems rusiškai nekalbantiems gydytojams, bet tai nėra jų darbas, ir jos nėra vertėjos. Jos turi palikti procedūrinę ar registratūrą ir bėgti versti. Be to, yra tam tikra duomenų apsauga, ir trečias asmuo neturėtų viešai girdėti, ką kalba tėvai su gydytoju“, – pasakojo ji.

Kaltinimus, kad atsisakymas konsultuoti rusų kalba yra kitakalbių diskriminavimas ir Hipokrato priesaikos laužymas, I. Plėštytė-Alminė griežtai neigia.

„Turiu licenciją gydyti, ji nuolat atnaujinama, atitinku kriterijus, ir viskas vykdoma lietuvių kalba. Hipokrato priesaikoje nėra įrašyta, kad turiu kalbėti visomis pasaulio kalbomis. Nėra jokios diskriminacijos, nesu nusistačiusi tiesiogiai prieš rusų tautą, o ypač tuos, kurie nepalaiko karo. Tiesiog noriu, kad čia gimę ir daug metų gyvenantys rusai išmoktų lietuvių kalbą, nes iki šiol jiems buvo labai patogu. Tad Hipokrato priesaikos aš nepažeidžiu.

Tai yra mano vienos apsisprendimas. Klinikoje dirba puikių rusų tautybės specialistų, kurie gali teikti konsultacijas rusų kalba, nes jų kalba – arba gimtoji, arba tolygi lietuvių kalbai. Kartu paraginau gydytojus nesijausti blogai, jei jie nemoka rusų kalbos arba jaučiasi nepatogiai ja kalbėdami“, – sakė ji.

Sekmadienį gydytoja pasidalijo nauju įrašu feisbuke, kuriame teigė, kad nei ji, nei kiti kolegos Lietuvoje nėra davę Hipokrato priesaikos.

„Prieš beveik 22 metus diplomo teikimo metu daviau Mediko priesaiką – į lietuvių kalbą išverstą Gydytojų įžadą, kurį 1948 m. priėmė Pasaulinė gydytojų asociacijos generalinė asamblėja.

Be abejo, tai nereiškia, kad nesivadovauju gydytojui būtinomis vertybėmis ir Lietuvos įstatymais. Mano darbą reglamentuoja licencija ir kiti teisės aktai. Nei Hipokrato, nei Mediko priesaika gydytojams nėra privaloma“, – socialiniame tinkle rašė gydytoja.

Medikai turi kalbėti valstybine kalba

Medikei pareiškus, kad nebeteiks konsultacijų rusų kalba, sveikatos apsaugos ministrė MARIJA JAKUBAUSKIENĖ tikino, jog pagalba turėtų būti prieinama ligonių nediskriminuojant kalbos pagrindu.

„Sveikatos priežiūros paslaugų teikimas Lietuvoje paremtas žmogaus teisių principais. Tai labai svarbu. Tie principai įtvirtinti Paciento teisių ir žalos sveikatai įstatyme, kuris, aišku, turi vieną nuostatą – nediskriminuoti pacientų ir dėl kalbos“, – trečiadienį žurnalistams sakė ministrė.

M. Jakubauskienė pabrėžė, kad visi šalyje dirbantys medikai įsipareigoję paslaugas teikti lietuvių kalba. Užsienio kalba jas teikti gali tik tie medikai, kurie ją moka gana gerai, akcentuoja ministrė.

„Medikai turi kalbėti valstybine kalba. Jeigu jie turi pakankamą gebėjimą ir kompetencijos konsultuoti pacientą užsienio kalba, tai puiku, pridėtinė vertė, tačiau medikas neturi įpareigojimo ir imperatyvo pacientą konsultuoti užsienio kalba, jeigu negali to padaryti kvalifikuotai ir kartu suteikti kokybiškos paslaugos“, – sakė ministrė.

„Visgi jeigu gydytojas ar slaugytoja, registratorius negali tinkamai konsultuoti paciento jo gimtąja kalba, gydymo įstaiga turėtų pasiūlyti kitą specialistą, kuris gali kalbėti ta kita kalba, nes medikai yra išsilavinę ir paprastai moka daugiau negu vieną kalbą. Na o jeigu toje gydymo įstaigoje neatsiranda nė vieno, kuris galėtų kalbėti paciento gimtąja kalba, reikėtų pasiūlyti paslaugą kitoje gydymo įstaigoje“, – pridūrė ji.

Pareiškimą vadina nepriimtinu

Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pareiškė, kad ketinimai nebeteikti konsultacijų rusų kalba, darant išimtį tik neseniai į Lietuvą atvykusiems ukrainiečiams, turi akivaizdžių diskriminacijos požymių ir kursto tautinę nesantaiką.

„29-asis šalies Konstitucijos straipsnis skelbia, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir negalima jam teikti privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu, o 53-iasis straipsnis garantuoja valstybės rūpinimąsi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus.

Mūsų vertinimu, išsakyti ketinimai skirstyti pacientus pagal tautybę ir kalbą prieštarauja šiems nuostatams, nekalbant jau apie Hipokrato priesaiką, kad gydytojas turi atlikti mediko pareigas nepaisydamas paciento amžiaus, tautybės, religijos, rasės ar socialinės priklausomybės.

Negalime iš gydytojų reikalauti mokėti rusų, lenkų arba kokią nors kitą užsienio kalbą, tačiau viešas pareiškimas, kad kalba bus vartojama bendraujant tik su vienos tautybės pacientais, kuriems būtina gydytojo pagalba, yra nepriimtinas“, – sakė Tautinių mažumų departamento direktorius DAINIUS BABILAS.

Departamentas atkreipė dėmesį, kad rusų kalbą kasdienėje komunikacijoje vartoja ne tik rusų tautinė mažuma ir į Lietuvą atvykstantys užsieniečiai iš Rusijos, tačiau ir ukrainiečiai, baltarusiai, emigrantai iš Vidurio Azijos ir kitų regionų bei valstybių.

Pernai lapkritį priimtas Tautinių mažumų įstatymas įtvirtino nuostatą, kad kiekvienas tautinei mažumai priklausantis asmuo turi teisę laisvai ir nevaržomai vartoti savo kalbą, o esant sunkiai sveikatos būklei ar sudėtingai situacijai žmonės gali prašyti pagalbos savo gimtąja kalba.

Pacientai rašo skundus

Šeimos gydytojų profesinės sąjungos narė, šeimos gydytoja ALMA ASTAFJEVA antrino gydytojai. „Mes privalome užtikrinti pacientų konsultavimą valstybine lietuvių kalba, o visos kitos kalbos yra gydytojo geranoriškumas, gebėjimai ir papildomos galimybės. Šeimos gydytojai susiduria su tokiomis pačiomis problemomis, kai tenka konsultuoti ne gimtąja kalba. Pastebime, kad pacientai šiuo atveju tampa negeranoriški, reikalauja, kad būtų konsultuojami gimtąja jų kalba. Jeigu gydytojas to nedaro, rašo skundus“, – patirtimi dalijosi A. Astafjeva.

Šeimos gydytojos teigimu, norėdamas teikti kokybiškas paslaugas, gydytojas turi kalbėti kalba, kurią puikiai moka ir jis pats, ir pacientas.

„Kalbant apie planinę pagalbą, kolegos padeda vieni kitiems, ir pacientas kažkokiu būdu yra priimamas. Bet, norint gauti kokybiškas paslaugas, reikėtų kalbėti ta kalba, kuri suprantama. Kitu atveju konsultacija tampa itin sudėtinga, nes nesi tikras, ar pacientas tave teisingai suprato, ar perdavė tau tokią žinią, kokią norėjo“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ nuogąstavo ji.

A. Astafjeva neįžvelgė diskriminacijos apraiškų: „Žmogaus nekonsultuoti dėl to, kad nekalba lietuvių kalba, yra vienas dalykas, bet jeigu gydytojas, įvertinęs savo kalbos žinias, negali kokybiškai teikti konsultacijos, tai nėra diskriminavimas. Nuvažiavę į Ispaniją neprašome, kad mus konsultuotų angliškai, rusiškai arba juolab lietuviškai.“

Piktybiškai nesimoko kalbos

Parlamentarė konservatorė, gydytoja radiologė JURGITA SEJONIENĖ teigė palaikanti medikę I. Plėštytę-Alminę ir iš žmogiškosios, ir iš teisinės pusės, nes viešosios paslaugos Lietuvoje teikiamos lietuvių kalba.

„Nežinau, kokios yra gydytojos rusų kalbos žinios, bet sveikatos sritis yra specifinė ir jautri, todėl netiksliai suteikiama informacija yra kenksminga pačiam pacientui. Reikia paaiškinti ne tik diagnozę, bet ir gydymo planą, žinoti, ar pacientai aiškiai jį supranta ir vykdys. Jeigu nevykdys, kas kaltas – gydytojas, nes netiksliai išaiškino negimtąja kalba?“ – klausė J. Sejonienė.

Parlamentarė pabrėžė – kalbama ne apie trumpą laiką Lietuvoje gyvenančius žmones, bet apie tuos, kurie lietuvių kalbos nesimoko piktybiškai.

Nesant ūmiai situacijai, o tik piktybiškam nenorui kalbėti valstybine kalba, susimokėti už vertimą turi pacientas, nes vertėjauti nėra sveikatos priežiūros paslauga.

„Vyriausybė ir Seimas atvykusiems ukrainiečiams padarė daug išimčių. Buvo galimybė kalbos mokytis nemokamai, laikotarpis pratęstas iki trejų metų, tad šiuo klausimu esame liberalūs.

Absoliučia dauguma atvejų mes kalbame apie žmones, kurie yra Lietuvos piliečiai, gyvena gerokai ilgiau nei trejus metus, nėra karo pabėgėliai, bet nenori mokytis kalbos.

Būna ūmios situacijos – avarijos, anafilaksinis šokas, tada kiekvienas gydytojas bandys išsiaiškinti, kas įvyko net nemokėdamas tos kalbos. Tačiau yra pacientų, kurių gyvybei grėsmė nekyla, jie žino, kad paslaugos teikiamos lietuvių kalba, bet atsisako ja bendrauti“, – situaciją apibūdino parlamentarė.

Problemos sprendimą J. Sejonienė, kaip ir kiti pašnekovai, mato vieną – mokamas vertėjų paslaugas.

„Jeigu reikia papildomų sąlygų, kad būtų suteikta kokybiška sveikatos priežiūros paslauga, prašom pirkti kvalifikuotą vertėją, kuris išaiškins situaciją taip, kad abi šalys būtų patenkintos. Nesant ūmiai situacijai, o tik piktybiškam nenorui kalbėti valstybine kalba, susimokėti už vertimą turi pacientas, nes vertėjauti nėra sveikatos priežiūros paslauga“, – kalbėjo parlamentarė.

Kol kas gydymo įstaigos su vertėjais nebendradarbiauja

Lietuvos vertėjų asociacijos (LVA) valdybos žiniomis, atvejai, kai gydymo įstaigos bendradarbiauja su vertėjais žodžiu, nėra žinomi.

„Šiuo metu Lietuvoje teisė gauti vertimą užtikrinama tik teismuose. Mūsų nuomone, valstybė turėtų būti suinteresuota užtikrinti visų jos gyventojų sveikatos apsaugą, tad vertėjo žodžiu dalyvavimas turėtų būti garantuojamas valstybės.

Būtų puiku, jei vertimo žodžiu paslaugų organizavimo principas būtų panašus į tą, kuris taikomas Lietuvių gestų kalbos vertimo centro veikloje. Dabar dažnas asmuo tikriausiai net nežinotų, kaip ir kur tų vertėjų ieškoti. Be to, medicinos įstaigų svetainėse ir prie registratūrų skelbiamoje informacijoje galėtų būti nurodoma, kokiomis kalbomis šioje įstaigoje gali būti teikiamos konsultacijos, – tai padėtų išvengti nesusipratimų“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ raštu pakomentavo LVA.

Į klausimą, ar šalyje pakaktų vertimo specialistų ir finansinių resursų, kad dirbančių gydymo įstaigose vertėjų praktika taptų įprasta, LVA valdyba atsakė: vienareikšmiškai neužtenka.

„Lietuvoje nėra vadinamųjų prisiekusiųjų vertėjų instituto. Tai yra vertėjai, sertifikuoti teikti paslaugas tam tikrose vertimo srityse, pavyzdžiui, medicinos ar teisės. Rinkoje savo paslaugas siūlo bet kas, bent kiek mokantis reikiamą kalbą, o užsakovai, samdydami vertėjus, neatsižvelgia į tai, kas parašyta vertėjų profesijos kompetencijų apraše.

Vertėjai, apsiimantys teikti vertimo paslaugas sveikatos priežiūros srityje, privalo turėti tam tikrų kompetencijų ir gauti atitinkamus leidimus verstis tokia veikla. Šią problemą privalo spręsti atitinkamos valstybės institucijos“, – rašoma asociacijos atsakyme.

Autorius: Austėja Zovytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama