L. Kojala: tikėtina, kad naujoji D. Trumpo kadencija bus aktyvesnė ir efektyvesnė

„Trumpas yra patyręs politikas, jau buvęs Baltuosiuose rūmuose. Pirmosios kadencijos metu buvo gana nemažai pasimetimo ir chaoso jo komandoje, ir tai, ko gero, sukliudė realizuoti dalį Trumpo idėjų, pažadų. Dabar jis turi tikrai kur kas darniau veikiančią komandą“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ tvirtina L. Kojala.

Jungtinių Valstijų prezidento rinkimai įvyko praėjusių metų lapkričio 5-ąją. Jie, kaip ir šiandienos įvykis – prezidento prisaikdinimas – sulaukė milžiniško pasaulio visuomenės dėmesio. Prisiminkime, kokie svertai lėmė tokią ryškią Donaldo Trumpo pergalę Amerikos prezidento rinkimuose.

Pirmiausia Donaldui Trumpui pavyko įtikinti rinkėjus, kad šalis susiduria su problemomis, su kuriomis Joe Bideno administracija susidoroti nesugebėjo. Ypač su infliacija, kuri, nors rinkimų metu jau buvo gerokai sumažėjusi, per visą Joe Bideno kadenciją buvo gana aukšta. Imigracijos politika taip pat kėlė dideles emocijas ir aistras, nes Joe Bideno administracijos metu nelegalių imigrantų srautai į šalį gerokai išaugo. Tai Donaldas Trumpas pateikė kaip grėsmę, kaip iššūkį, kaip pavojų, ir panašu, kad didelei daliai amerikiečių pasirodė, jog iš tikrųjų dabartinė imigrantų situacija yra nevaldoma ir reikia kitokių priemonių, kurias siūlo Donaldas Trumpas.

Na ir galiausiai, ko gero, Trumpui padėjo tai, kad jo oponentai nerado tinkamos strategijos, kaip su juo varžytis. Žinome, kad iš pradžių kandidatu tarsi buvo Joe Bidenas, vėliau likus vos keliems mėnesiams iki rinkimų jį pakeitė Kamala Harris. Ir toks neapsisprendimas, blaškymasis, ne susikoncentravimas į konkurenciją su Donaldu Trumpu, bet pirmiausia vidinių partijos problemų sprendimas, ko gero, susilpnino oponentą.

Kadangi tai rinkimai, kuriuose iš esmės renkamasi iš dviejų kandidatų, be abejo, Donaldas Trumpas buvo šios situacijos laimėtojas.

Naujasis Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas užsimojo, jeigu ne kardinaliai, tai gana ryškiai keisti Amerikos politikos kursą. Turime galvoje tiek vidaus, tiek užsienio politiką. Kokių pokyčių galima tikėtis pirmiausia vidaus politikoje?

Manau, jau šiandien, kai tik Donaldas Trumpas prisieks būti prezidentu, artimiausiu metu matysime konkrečius sprendimus, susijusius su migracijos politika. Tai sienų uždarymas, taip pat nelegalių, Jungtinėse Valstijose jau esančių asmenų deportacija. Ir tai bus turbūt vienas ryškiausių Donaldo Trumpo akcentų, kuriuos jo komanda rengė ir pereinamuoju laikotarpiu tam, kad galėtų iš karto pirmosiomis valandomis, pirmosiomis dienomis nusiųsti signalą – pažadai, kurie buvo duoti per rinkimų kampaniją, yra vykdomi ir paverčiami politine praktika.

Kitas aspektas bus, ko gero, susijęs su ekonomika. Čia mes girdėjome daug Donaldo Trumpo pažadų, susijusių su mokesčių sistema, lūkesčių, kad sumažėję mokesčiai leis ekonomikai augti dar sparčiau. Čia taip pat tikėtini sprendimai, kurie atlaisvins rankas didesniam verslo augimui.

Aišku, esminis klausimas bus susijęs su tuo, ar tai nedidins pastaraisiais metais ir taip ypač sparčiai augusio šalies biudžeto deficito. Jis tikrai didelis, praėjusiais metais siekė apie 5–6 proc. bendrojo vidaus produkto, vertinant federalinį biudžetą.

Tad visus tuos pažadus, kuriuos Trumpas dalijo ir ketina įgyvendinti, reikės ne tik realizuoti, bet ir įvertinti bendrame ekonomikos kontekste.

Užsienio politikoje išlieka gana daug nežinomųjų. Donaldas Trumpas dalijo daug skambių pažadų, pasakė daug skambių šūkių, kaip keisis pasaulio politika, bet nebūtinai detalizavo juos, kaip tai bandys padaryti praktiškai.

O kokių pokyčių galime tikėtis užsienio politikoje?

Užsienio politikoje išlieka gana daug nežinomųjų. Donaldas Trumpas dalijo daug skambių pažadų, pasakė daug skambių šūkių, kaip keisis pasaulio politika, bet nebūtinai detalizavo juos, kaip tai bandys padaryti praktiškai.

Gera iliustracija yra politika Rusijos atžvilgiu. Mes girdime Donaldo Trumpo lūkestį ir tikslą kuo greičiau pabaigti karą, pasiekti paliaubas, pasiekti, kad nebežūtų žmonės. Bet kokiomis priemonėmis tai bus daroma – kol kas nežinome. Yra indikacijų, kad tai gali reikšti ir didesnį spaudimą Rusijai, papildomas sankcijas, ypač taikantis į šio režimo energetikos sektorių, kuris yra pagrindinis pajamų šaltinis. Bet taip pat yra kalbančiųjų apie tai, kad kaip tik bus priešingai – bus siūloma švelninti kai kurias esamas spaudimo priemones, tikintis, kad tokiu būdu Rusija bus įtikinta, jog su Trumpu galima susitarti, ir tas susitarimas gali būti Kremliui palankus.

Taigi kalbant apie Rusiją yra gana daug nežinomųjų, ir svyravimų amplitudė čia yra gana didelė.

Kitas labai svarbus akcentas, be abejo, bus Kinija. Trumpas nuolatos akcentavo ir savo pirmosios kadencijos metu, kad iš esmės vienintelė ir didžiausia Jungtinių Valstijų konkurentė ir priešininkė ekonomikoje, prekyboje, užsienio politikoje, saugumo politikoje, technologijose yra Kinija. Tad čia tikrai galime tikėtis nemažai aistrų ir sprendimų, nukreiptų į ilgalaikę Jungtinių Valstijų konkurencijos su Kinija sistemą.

Pirmosios kadencijos metu buvo gana nemažai pasimetimo ir chaoso Trumpo komandoje, ir tai, ko gero, sukliudė realizuoti dalį Trumpo idėjų, pažadų. Dabar jis turi tikrai kur kas darniau veikiančią komandą.

Tai antroji Donaldo Trumpo kadencija Jungtinių Valstijų prezidento poste. Gal jis ateina užbaigti darbų, kurių nespėjo atlikti pirmosios kadencijos metu?

Ko gero, taip. Tai vienas iš Trumpo tikslų, ir manau, kad jis žengia į antrąją kadenciją kur kas geriau pasiruošęs. Trumpas yra patyręs politikas, jau buvęs Baltuosiuose rūmuose. Pirmosios kadencijos metu buvo gana nemažai pasimetimo ir chaoso jo komandoje, ir tai, ko gero, sukliudė realizuoti dalį Trumpo idėjų, pažadų. Dabar jis turi tikrai kur kas darniau veikiančią komandą. Tą matėme ir kampanijos metu, ir pereinamajame laikotarpyje.

Trumpas kur kas greičiau užpildė pagrindines pozicijas, nominavo kandidatus į svarbiausius administracijos postus. Tai irgi rodo, kad jį supanti aplinka yra kur kas geriau jam pažįstama, jis yra numatęs asmenis į pozicijas, žino jų lūkesčius, o tie asmenys, kurie dirbs svarbiausiuose postuose – nuo nacionalinio saugumo patarėjo Michaelo Waltzo iki potencialaus gynybos sekretoriaus Pete’o Hegsetho, jeigu jis bus patvirtintas Senate, – jie yra Trumpo sekėjai, ne oponentai. Nes pirmosios kadencijos metu dalis Trumpo komandos gana atvirai jam oponavo.

Taigi manau, kad bent jau pirmieji Trumpo porą darbo Baltuosiuose rūmuose metų, pirmoji jo kadencijos pusė bus aktyvi ir potencialiai efektyvi.

Grįžtant prie Rusijos ir Ukrainos karinio konflikto, kaip manote, kokius svertus spręsdamas jį Donaldas Trumpas ketina naudoti? Kaip žinome, žadėjo karą baigti per 24 valandas. Panašu, kad gali būti ir ultimatumų kalba?

Gali būti ir ultimatumų, gali būti ir, be abejo, bandymų kalbėtis su abiem pusėmis. Su Zelenskiu Trumpas jau kalbėjosi. Ar jau kalbėjosi su Putinu, mes iki galo nežinome, buvo tokių indikacijų, nors Trumpas to nepatvirtino. Tikėtina, kad jam pradėjus dirbti Baltuosiuose rūmuose vienas pirmųjų kontaktų bus būtent su Kremliumi, galbūt telefonu, galbūt ir artimiausių kelių mėnesių laikotarpiu planuojant susitikimą.

Be abejo, svertų Trumpas tikrai turės, ir vienas ryškiausių bus susijęs su energetika. Joe Bideno administracija, prieš pat baigdama darbą, pritaikė naujas sankcijas Rusijos šešėliniam tankerių laivynui, kuris naudojamas tam, kad galėtų ir toliau pardavinėti rusišką naftą Rusijai palankiomis sąlygomis, apeinant Vakarų sankcijas.

Jeigu Vakarų šalių spaudimas šia prasme ims didėti, jeigu vis daugiau tų tankerių bus įtraukta į sankcijų sąrašus ir nebegalės sustoti jokiuose uostuose, kaip mes matėme pastarosiomis savaitėmis, tuomet, be abejo, tai stipriai kirs per Rusijos pajamų šaltinį ir mažins galimybes tęsti karą, bent jau tokiu intensyvumu, koks buvo pastaruoju metu. Nes reikia pripažinti, kad ir tos sankcijos, kurios galioja iki šiol, Rusijos ekonomiką tikrai silpnino. Tai reiškia, kad ji turi tam tikras ribas, kurias pasiekus tęsti karą, bent jau taip kaip dabar, net ir režimui, susikoncentravusiam tik į šį tikslą, gali būti sunku.

Tad svertų Trumpas turi, ir turbūt Ukraina tikėsis, kad jo rinkiminiai šūkiai, kad bus vykdoma užsienio politika su idėja, jog taikos reikia siekti galia, bus realizuojama būtent tokiu būdu, ne nusileidžiant Kremliaus reikalavimams, bet kaip tik priešingai – Kremlių spaudžiant suprasti, kad savo tikslų Ukrainoje nepasieks.

Kaip manote, kokios politikos Donaldas Trumpas imsis sprendžiant konfliktą Vidurio Rytuose?

Matome, kad net ir iki perėjimo į Baltuosius rūmus Trumpas buvo aktyvus Vidurio Rytuose, siuntė savo pasiuntinį tam, kad įvyktų derybos dėl įkaitų paleidimo. Ir panašu, kad bent dalies įkaitų paleidimo susitarimas buvo realizuotas. Tai įdomi situacija, nes Joe Bideno administracija dirbo ranka rankon su Donaldo Trumpo būsimąja administracija. Abiejų administracijų atstovai buvo prie derybų stalo ir pasiekė tam tikrą rezultatą.

Bus siekiama stiprinti Izraelį, kad jis atkurtų kiek įmanoma glaudesnius santykius arba, tiksliau, sukurtų juos iš esmės nuo nulio su kai kuriomis arabų valstybėmis, ypač Saudo Arabija.

Tai rodo, kad tam tikras tęstinumas užsienio politikoje bus, ir, be abejo, tai tikrai neblogas signalas ir visiems Jungtinių Valstijų sąjungininkams. O apskritai politika Vidurio Rytuose, ko gero, bus panaši į tą, kurią matėme Trumpo pirmosios kadencijos metu. Bus siekiama stiprinti Izraelį, kad jis atkurtų kiek įmanoma glaudesnius santykius arba, tiksliau, sukurtų juos iš esmės nuo nulio su kai kuriomis arabų valstybėmis, ypač Saudo Arabija.

Tai gana realu artimiausioje ateityje, nes ir Izraeliui, ir Saudo Arabijai grėsmės šaltinis yra Iranas. Ir tai bus taip pat pagrindinis Donaldo Trumpo administracijos tikslas – dar kartelį akcentuoti, kad Iranas yra esminė grėsmė ir visos priemonės, nukreiptos į tos grėsmės užkardymą, silpninimą, yra pateisinamos bei reikalingos.

Donaldas Trumpas turi nemažų ir gana argumentuotų priekaištų NATO. Kiek jie gali būti naudingi pačiam Aljansui ir saugumui visame pasaulyje?

Be abejo, Trumpo kritika, ypač susijusi su gynybos išlaidomis, yra pagrįsta, nes tik du trečdaliai NATO valstybių šiuo metu yra pasiekusios minimalią sutartą dviejų procentų bendrojo vidaus produkto išlaidų gynybai ribą. Tai absoliutus minimumas, bet, deja, net ir dabar, vykstant dideliam karui Europoje, ne visos valstybės šią ribą yra pasiekusios.

Trumpo šūkiai apie penkis procentus bendrojo vidaus produkto skamba visiškai nerealiai, nėra jokių galimybių didžiajai daliai Europos valstybių pasiekti tokią ribą. Tačiau akivaizdu, kad ta retorika yra papildoma paskata augti gynybos biudžetams, taip pat Europai svarstyti, kokiais kitais būdais tai padaryti – susijusiais ne vien tiesiogiai su pinigais, bet ir su geresniu politikos koordinavimu, su noru labiau akcentuoti bendrą Europos, o ne atskirų šalių gynybos pramonę, kuri dažnai reiškia neefektyvius įsigijimus. Visa tai stiprina Europą ir tikrai nėra palanku tam pačiam Vladimirui Putinui.

Kur yra problema? Problema ta, kad, jeigu Donaldas Trumpas šiek tiek perspaustų, kitaip tariant, įvertintų, kad NATO nėra daranti pakankamą pažangą ir tai reikalauja drastiškų sprendimų, tokių kaip Jungtinių Valstijų narystės suspendavimas arba bent jau įsipareigojimo Europos šalyse mažinimas, galbūt karių atitraukimas, – tokiu atveju ta jo kritika išvirstų į NATO silpninimą. Be abejo, dabartinių įvykių kontekste, kai yra iškilusios tiesioginės saugumo grėsmės, kai nuolatos kalbame apie hibridines atakas įvairiose NATO valstybių teritorijose, tai reikštų labai nepalankią tendenciją kolektyvinio saugumo aljansui.

Išties iš Trumpo komandos ne kartą esame girdėję, kad Baltijos valstybės yra sektinas pavyzdys gynybos išlaidų prasme, kad jos yra tos, kurios nori įsigyti energetikos šaltinius iš Jungtinių Amerikos Valstijų.

Prezidentas Donaldas Trumpas ne kartą yra minėjęs ir mūsų šalies, Lietuvos, vardą – iš gerosios pusės. Tai gera žinia Lietuvai?

Išties iš Trumpo komandos ne kartą esame girdėję, kad Baltijos valstybės yra sektinas pavyzdys gynybos išlaidų prasme, kad jos yra tos, kurios nori įsigyti energetikos šaltinius iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Tai ne sykį yra pakartojęs būsimasis nacionalinio saugumo patarėjas Michaelas Waltzas. Jis pabrėžė, kad kalbėjosi su Lietuvos politikais ir girdėjo jų norą, jog Jungtinės Valstijos daugiau eksportuotų savo žaliavų į Europą ir tų žaliavų Lietuva, turėdama ir suskystintųjų dujų terminalą, galėtų įsigyti. Kartu, be abejo, silpnindama priklausomybę nuo Rusijos ir įgyvendindama strateginius ir savo, ir Jungtinių Valstijų, ir kitų sąjungininkų tikslus.

Taigi manau, kad mūsų pozicijos yra gana stiprios, tvirtos ir reikia jas išnaudoti, bet ir, be abejo, suprasti, kad vien to, kas yra pasiekta iki šiol, nepakaks. Reikės ir naujų idėjų, kurios galėtų Donaldą Trumpą įtikinti, kad šis regionas yra artimas Jungtinių Valstijų sąjungininkas, abipusiškai  naudingas sąjungininkas, tai yra ne toks, kuris tik prašo iš amerikiečių saugumo garantijų, įsipareigojimų, bet ir gali prisidėti prie Amerikai svarbių tikslų įgyvendinimo.

Donaldas Trumpas iš kitų pasaulio lyderių išsiskiria savo retorika. Panašu, kad prie jos teks pratintis.

Išties. Ir matome, kad ta Trumpo retorika plinta po pasaulį. Atsiranda ir naujų lyderių, kurie savo kalbėjimo stilistika yra panašūs į Donaldą Trumpą. Vienas iš tokių yra Argentinos prezidentas Javieras Milei. Taip pat kai kurių Europos šalių politikai kartoja tezes, kurios galbūt kadaise būtų skambėjusios neįtikinamai arba apskritai atrodytų neįmanomos išgirsti iš svarbiausių politikų lūpų.

Dabar tai tampa norma, tad Donaldo Trumpo įtaka išties yra globali. Jis ne vien Jungtinių Valstijų politinę sistemą pakeitė iš esmės, ypač Respublikonų partiją, bet ir visą politinę sistemą, taip pat ir bendrą pasakojimą pasaulyje, kas yra politika, kaip ji vykdoma. Ir tai ne vien pozityvu, nes mes girdėjome Trumpo pareiškimus apie Grenlandiją, nuskambėjusius labai plačiai ir sutraukusius viso pasaulio dėmesį į šią didžiausią pasaulio salą. Kartu tai leido kai kuriems kritikams pradėti piešti karikatūras, kuriose Putinas atsipjauna dalį Ukrainos, o šalia stovintis Donaldas Trumpas tarsi taikosi į Grenlandiją.

Tokiu būdu, neadekvačiai lyginant Rusiją ir Jungtines Valstijas, sakoma, kad visi didieji žaidėjai siekia tų pačių tikslų, tomis pačiomis priemonėmis, jokios skirties tarp demokratijos ir diktatūrų nėra. Na, toks lyginimas yra gana apmaudus, bet jis plinta po pasaulį, ypač šalyse, kurios nėra nei Vakarų šalių sąjungininkės, nei artimos Rusijos ar Kinijos draugės, ir skamba gana įtikinamai.

Autorius: Vytautas Markevičius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama