„Cerkvės tarnai, jei kalba Cerkvės vardu, neturi būti vienoje gretoje su tais, kurie dar vakar griovė Cerkvę.“ Metropolitą Chrizostomą prisimenant

[intro_text content="Neseniai, vartant išsaugotus 1991-ųjų sausio laikraščius, akį patraukė tuomečio Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių arkivyskupo Chrizostomo į lietuvių kalbą išverstas interviu leidiniui „Soglasije“. Buvo praėjusios tik kelios dienos nuo šio dvasininko, parėmusio Lietuvos taikią kovą dėl laisvės, laidotuvių, tad susidomėjusi perskaičiau tekstą."] Juo pasidalinau su kunigu VITALIJUMI MOCKUMI, neseniai įsikūrusio visuotinio Konstantinopolio patriarchato egzarchato Lietuvoje kancleriu. Kunigas Vitalijus maloniai sutiko dienraščiui „Bernardinai.lt“ papasakoti apie metropolito Chrizostomo asmenybę, taip pat nušviesti rusakalbių diasporos nuotaikas Lietuvoje, į kurią arkivyskupas Chrizostomas atvyko 1990-aisiais. Gerbiamas Vitalijau, kokią rusų diasporą Lietuvoje rado 1990-aisiais atvykęs arkivyskupas Chrizostomas? Arkivyskupą Chrizostomą pažinojau nuo 1990-ųjų, o nuo 1991-ųjų kovo mėnesio su juo jau nuolat bendraudavau gyvendamas vienuolyne. 1995-aisiais, kai baigiau seminariją, jis mane įšventino į kunigus. Arkivyskupas Chrizostomas buvo atsiųstas pakeisti vyskupo Antonijaus, tas pareigas ėjusio tik devynis mėnesius. Gal tas kilnojimas ir trikdė bendruomenę, bet turime suprasti, kad tai buvo ypatinga vyskupija, sudaryta iš absoliučios daugumos rusakalbių tikinčiųjų už Rusijos ribų, vienaip ar kitaip reaguojančių į Lietuvoje vykstančius procesus. Ne visi tikintieji palaikė arkivyskupo Chrizostomo poziciją. Per pamaldas jis paminėdavo naujuosius kankinius – tikinčiuosius, persekiotus sovietmečiu, kuriuos jau pradėta kanonizuoti. Kai kurie parapijiečiai, kai jis sakydavo, kad „va, sovietų valdžia, komunistai persekiojo....“, imdavo šūkalioti pamaldų metu: „Ką čia dabar šneki? Mes tave maitiname, o tu prieš mus?“ Per vieną tokį incidentą Šv. Dvasios vienuolyne arkivyskupas pasikvietė mane ir dar vieną patarnautoją ir paprašė išvesti dvi moteris, kurios ir po homilijos toliau triukšmavo, skėryčiojo rankomis, o aplink jas jau būrėsi žmonės. Arkivyskupas jautriai reaguodavo į bet kokius trikdžius per pamaldas, dažnai, pastebėjęs, kad vienas tikintysis kažką šnibžda kitam į ausį, juos subardavo: „Jūs gi su Dievu turėtumėt bendrauti...“ Mes tuomet išvedėme tas moteris, o mus sekė gal dešimt ar penkiolika kitų moterėlių. Jos pradėjo mus daužyti rankinukais, perplėšė mano sticharijų, liturginį patarnautojo drabužį. Užsidengę rankomis įbėgome atgal į bažnyčią. [caption id="attachment_1118326" align="alignleft" width="1920"] Konstantinopolio patriarchato ortodoksų kunigas Vitalijus Mockus. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Ir vėliau, atsimenu, kai kurie prieidavo prie arkivyskupo Chrizostomo ir nutraukdavo nuo jo rankos rožinį, spjaudavo į jį, o tie rėkavimai buvo nuolatinis jį lydintis triukšmas. Šitaip buvo reaguojama į jo nuostatą procesų Lietuvoje atžvilgiu. Papasakokite apie arkivyskupo Chrizostomo poziciją per 1991-ųjų Sausio įvykius. Esu girdėjusi, kad jis kreipėsi į sovietų karius, kviesdamas nešaudyti į žmones. Jis palaikė nepriklausomybę. Lankydamasis Aukščiausiojoje Taryboje per Sausio įvykius jis kreipėsi į susirinkusius ten žmones, į kareivius. Dauguma rusakalbių jo nepalaikė, taip pat ir dauguma dvasininkų, bet jis buvo griežtas, karšto būdo, tiesmukas – jei arkivyskupui Chrizostomui kas nepatikdavo, tą jis suspenduodavo. Dauguma kunigų, kurie tuomet nepalaikė jo pozicijos, tiesiog tylėjo, nes bijojo būti nubausti. O kaip reagavo Maskvos patriarchas? Arkivyskupas Chrizostomas nebijojo Maskvos patriarcho. Buvo vienas iš nedaugelio, kuris drįso pasakyti patriarchui į akis, ką galvoja. Nepriklausomybės paskelbimo aušros laikais jis buvo savo vietoje, o galbūt tokia savo pozicija pataisė nuomonę apie visą stačiatikių bendruomenę: „A, tai čia šita Bažnyčia, kuri priklauso Chrizostomui? Jūs esate Chrizostomo parapijiečiai?“ Ir jau tuomet buvo visiškai nesvarbu, ar tas parapijietis palaiko nepriklausomybę, ar ne. Įprastai kokios nors bažnyčios klebono balsas laikomas tos bažnyčios parapijos balsu, o jei jau vyskupas pasisako – jo balsas tampa visos vyskupijos balsu. Tais laikais tokia arkivyskupo pozicija tapo visos rusakalbių bendruomenės išsigelbėjimu, nors, kaip minėjau, daug kas nepalaikė jo. Į jo rezidencijos langą netgi buvo šauta, greičiausiai norint pagąsdinti. 2003‑iųjų liepos mėnesį, duodamas interviu laikraščiui „Soveršenno sekretno“ („Visiškai slaptai“), metropolitas Chrizostomas pasakė: „1991 metais pareiškiau, kad palaikiau ryšius su KGB organais. Tai nebuvo atgaila, o tik konstatavimas, kad 18 metų palaikiau ryšius su šių organų atstovais. Nematau čia nieko blogo. Tai buvo valstybės institucija, o mes buvome valstybės piliečiai.“ Kaip pakomentuotumėte tokią poziciją?  Apie tai jis kalbėjo ir vyskupų susirinkime Maskvoje. Aišku, privačiuose pokalbiuose jis kalbėdavo apie savo bendradarbiavimą. Atgailos nebuvo, nes jis manė, kad nekontaktuoti negalėjo, bet būdas, kaip jis tą darė, pasitarnavo Bažnyčios naudai, o ne bandymui ką nors išduoti. Vyskupai nedrįsdavo šventinti į kunigus žmones, turinčius aukštąjį išsilavinimą, nes Sovietų Sąjungos valdžia norėjo, kad kunigai būtų neišsilavinę, pilki, nieko nežinantys. Išsilavinę kandidatai į kunigus slapta atvažiuodavo pas Chrizostomą, ir jis juos įšventindavo. Tačiau be registracijos tokie kunigai negalėdavo gauti parapijos, todėl reikėdavo informuoti ir viską derinti su KGB. Slapta įšventinęs kunigą arkivyskupas Chrizostomas pranešdavo apie jį saugumui: „Kad ir kaip būtų, bet kunigas jau yra.“ Jis yra įšventinęs ne vieną kunigą, kuriam KGB to nebūtų leidusi daryti. Vyskupų susirinkime Maskvoje arkivyskupas Chrizostomas yra pasiūlęs Bažnyčioje steigti komisiją, kuri aiškintųsi dvasininkų bendradarbiavimo su KGB aplinkybes. Aišku, visi sukilo prieš jį, ir klausimas buvo paliktas be sprendimo.

„Neketinau kalbėti, – pareiškė Chrizostomas, – bet tas žmogus man ant nuospaudos užmynė. Apie kokius komunistus šnekate? Mes laimėjome karą tik todėl, kad ne visi klausė komunistų. Komunistai vadovavo taip, kad būtume pralaimėję, jei viską būtume vykdę. Ko jūs kišate tuos komunistus?“

Arkivyskupas Chrizostomas buvo antisovietinių pažiūrų, priešiškai nusistatęs komunistų atžvilgiu. Prisimenu incidentą 2005 metų gegužės 9-ąją Antakalnio kapinėse. Buvo minimos 60-osios Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinės. Jų minėti atvykome ir mes, Vilniaus kunigai. Pamenu, prasidėjo kalbos. Dalyvavo Rusijos, Baltarusijos, Kazachstano, Armėnijos ambasadoriai. Pasisakė ir vienas antifašistinio partizaninio pasipriešinimo vadovas, jis pabrėžė, kad „tik komunistų partijos dėka laimėtas karas, jų žuvo net trys milijonai...“ Chrizostomas klausydamas nenustygo vietoje. Po tos kalbos jis priėjo prie mikrofono, nors jam nebuvo numatytas žodis programoje. „Neketinau kalbėti, – pareiškė Chrizostomas, – bet tas žmogus man ant nuospaudos užmynė. Apie kokius komunistus šnekate? Mes laimėjome karą tik todėl, kad ne visi klausė komunistų. Komunistai vadovavo taip, kad būtume pralaimėję, jei viską būtume vykdę. Ko jūs kišate tuos komunistus? Atsiminkime tuos, kurie žuvo nebūdami komunistai, kurių motinos turėjo širdį, ištiesdavo ranką paduoti duonos alkanam vokiečių belaisviui, matydamos savo sūnų jame... Kodėl jūs neminite šitų žmonių?“ [caption id="attachment_1223012" align="alignleft" width="998"] Metropolitas Chrizostomas (pasaulietinis vardas – Georgijus Martiškinas). Wikipedia.org nuotrauka[/caption] Kai iš Chrizostomo atėmė mikrofoną, jis trigubai garsiau tęsė savo kalbą. Žmonės pradėjo švilpti: „Nutilk, buržuazine išpera!“ O buvo 2005 metai! Jis baigė kalbą, ir mes visi poromis demonstratyviai išėjome iš to renginio. Viena senutė, mums einant pro šalį, riktelėjo: „Nepribaigti buržujai!“ Nesusilaikiau ir rėžiau atgal: „O jūs – nepribaigti bolševikai!“ Vėliau per išpažintį gailėjausi tų savo žodžių, bet tai buvo vienas iš kelių kartų gyvenime, kai praradau savitvardą.  Man stiprų įspūdį paliko Chrizostomo žodžiai, kad Bažnyčia neturėtų kištis į politiką. Tai kertasi su dabartine patriarcho Kirilo pozicija. Prasidėjus plataus masto Rusijos karui, Jūs ir dar keletas ortodoksų kunigų, pareiškę nepritarimą patriarcho Kirilo „šventojo karo“ pozicijai, buvote pašalinti iš kunigų, bet vėliau Konstantinopolio visuotinis patriarchas Baltramiejus I grąžino jus į luomą. Dėl to atsirado Konstantinopolio visuotinio patriarchato egzarchatas Lietuvoje. Gal esate girdėjęs, kaip dabar jau šviesaus atminimo arkivyskupas Chrizostomas vertino Rusijos Stačiatikių Bažnyčios nuostatą Kremliaus sukelto karo Ukrainoje atžvilgiu?  Sunku būtų ką nors konkrečiai sakyti, nes tapęs emeritu metropolitas Chrizostomas nutraukė visus ryšius su visais ir viskuo. Gyveno uždarai, nors buvo metas, kai jis atvykdavo laikyti ankstyvųjų Mišių į vienuolyną. Jis nebendravo ir su naujuoju vyskupu Inokentijumi, net nepasitiko jo atvykusio. Tai gana keista, nes Inokentijus kadaise buvo Chrizostomo sekretorius. Gal ir pernelyg subjektyviai vertinu, bet spėju, kad Chrizostomas nebuvo patenkintas Inokentijaus paskyrimu, nes šis tuo metu jau buvo pasikeitęs. [caption id="attachment_1223393" align="alignleft" width="2560"] Metropolitas Inokentijus. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka[/caption] O Jūs bendraudavote su metropolitu Chrizostomu paskutiniais jo gyvenimo metais?  Ne. Išėjęs į pensiją jis su niekuo nebendravo. Jei kas paskambindavo pasveikinti su vardinėmis ar kitos šventės proga, jis tik padėkodavo ir padėdavo telefono ragelį. Neduodavo jokių interviu, o jei kas atvykdavo su gėlėmis, norėdamas padėkoti už laikyseną Sausio 13-ąją, jo padėjėjas priimdavo gėles, ir tiek. Vėliau ir sveikata, matyt, Chrizostomui neleido važinėti į šventąsias Mišias iš Bukiškio, kur gyveno, į senamiestį, tad jis likdavo melstis su tikinčiaisiais Bukiškio bažnyčioje. Metropolito Chrizostomo pozicija Lietuvos laisvės siekio metu yra nepaneigiama ir išliks tokia visuomet, bet vėliau jo pažiūros – esu tuo įsitikinęs – jau keitėsi. Kai 2008-ųjų įvykių Gruzijoje metu prezidentas Valdas Adamkus išvyko į Tbilisį palaikyti Gruzijos žmonių, Chrizostomas sakė, kad jam gaila matyti Lietuvos prezidentą „su tais banditais“. Grįžęs po dviejų mėnesių gydymosi Rusijoje jis pasakė, kad „Rusija dabar yra gerose rankose“. Negaliu tiksliai pasakyti, kada tai buvo, bet gal net ir po Krymo aneksijos. Manau, kad jo tendencija „mes – imperija, ir kiti tegul neloja“ paskutiniais gyvenimo metais krypo ne į gera. Metropolito Chrizostomo požiūrio į Rusijos sukeltą karą Ukrainoje nežinau, nors esu girdėjęs iš vieno asmens vyskupijoje, kad kai įvyko istorija su mumis, arkivyskupas Inokentijus prašė Chrizostomo pareikšti savo nuomonę, tačiau Chrizostomas kategoriškai atsisakė tą daryti. *** „Rusų Stačiatikių Cerkvė pagal tradiciją ir paveldėjimą iš Bizantijos Cerkvės visada buvo valstybinė. Deja, taip pat ir po revoliucijos. Nepaisant persekiojimų, kritiškais momentais valstybė ir valdžios asmenys kreipdavosi į Cerkvę, ir jos vardu kuris nors Cerkvės tarnas darydavo reikalaujamą pareiškimą. Už tai atsakingi tik patys pareiškėjai. Aš nelinkęs atsakomybės perkelti Cerkvei.  <...> Cerkvės tarnai, jei jie kalba Cerkvės vardu, neturi būti vienoje gretoje su tais, kurie dar vakar griovė Cerkvę. <...> Palikime politiką politikams, ekonomiką – ekonomistams. Mes neprivalome kištis į svetimas sferas. Mes – piliečiai, gyvenantys pasaulyje ir galintys pareikšti savo požiūrį į politinius įvykius, bet tik iš religinių ir dorovinių pozicijų. Daug dabar kalbama apie bendražmogiškas vertybes – gerumą, mielaširdystę, užuojautą, prisimenant Dievo įsakymus, o pirmiausia „nežudyk“. Šias dorovines kategorijas formavo religija, tūkstantmečiais buvusi žmonių dorovės atrama, nors ir nebuvo išvengta klaidų, kadangi piktnaudžiauti galima viskuo, taip pat ir religija. Kaip pasaulyje egzistuoja Gėris ir Blogis, taip kilnius dvasios ir religijos polėkius lydi fanatizmas, smulkmeniškumas, formalizmas. Prisiminkime F. Dostojevskio „Didįjį inkvizitorių“, kuris iš tikrųjų eina prieš Kristų, bet su krikščionybės vėliava. <...> Ir štai dabar mes, tikintieji, turime visomis išgalėmis skelbti dvasines tiesas, kad mūsų artimieji dabar suvoktų, jog dvasingumo šaknys glūdi religijoje, ir todėl dorovę atgaivinti galime tik atgaivinę religiją. Kitos išeities kaip dvasininkas aš nematau. Nesu komunistinis ganytojas. Niekada nepritariau tai ideologijai, bet ir nekovojau prieš ją, nes paklūstu Kristaus žodžiui: „Mylėk ir savo priešą.“ Aš ir anksčiau nebuvau baikštus ir pažeidžiamas, o dabar – juo labiau.“ („Lietuvos aidas“, 1991 m. sausio 11 d. Versta iš „Soglasije“ arkivyskupui Chrizostomui maloniai leidus.) Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Rasa Baškienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama